Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-06-29 · Byla Nr. Iv-1180-561/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2011-10-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Iv-1180-561/2012Sprendimas · 2012-06-29Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2013-01-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-552-130-13Nutartis · 2013-09-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-06-29
Bylos Nr.
Iv-1180-561/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02267-2010-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1180-561/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02267-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 16.8, 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjo A. L. (A. L.) atstovui L. J., atsakovės Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovui Vincui Zaliauskui, trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos kariuomenės atstovui Lukui Ramonui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo (trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos kariuomenė).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. 1, b. l. 1-10) ir patikslintais skundais (t. 2, b. l. 133-134; t. 4, b. l. 1-17; t. 6, b. l. 32-41; t. 7, b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymo Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4 ir 5 punktus, grąžinti į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010-08-14 tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius bei bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad krašto apsaugos ministras 2010-06-30 įsakymu Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir Įsakymas) nutraukė su kpt. A. L. profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido jį iš profesinės karo tarnybos į atsargą 2010-06-29, nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos. Pareiškėjas A. L. pažymėjo, kad 2010-06-14 prašymu „Dėl komisijos rekomendacijų peržiūrėjimo ir skyrimo į pareigas“ kreipėsi į krašto apsaugos ministrę ir Lietuvos kariuomenės vadą gen. mjr. A. P., tačiau 2010-06-22 gavo tik biurokratinį atsakymą Nr. KPD-18 „Dėl tarnybos duomenų patikslinimo ir skyrimo į pareigas“. Pareiškėjas paaiškino, kad iki skundžiamo įsakymo priėmimo jis tarnavo Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT, Tarnyba) pagal profesinės karo tarnybos sutartį (toliau – ir Sutartis). 2010-04-14 įsakymu Nr. P-394 buvo perkeltas iš užimamų pareigų į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (toliau – ir laikinasis PKT personalo rezervas, PKT). Nurodė, kad Krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) neieškojo jokių galimybių, kad išspręstų pareiškėjo karo tarnybos tęsimo klausimą, neperkėlė pareiškėjo į kitas pareigas, skundžiamu įsakymu nutraukė su A. L. Sutartį ir išleido į atsargą. Pažymėjo, kad patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – Patariamoji komisija) 2010-06-01 posėdžio protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 (karininkų vertinimo lentelėje) buvo daug netikslumų ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl pareiškėjo skyrimo į pareigas. Pabrėžė, kad Patariamoji komisija siūlė pratęsti profesinės karo tarnybos sutartis asmenims, kuriems buvo sukakęs atleidimo į atsargą amžius, nors tuo pačiu metu žinojo, kad nemažai karininkų, kuriems toks amžius nėra sukakęs, yra perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą ir laukia sprendimo. Patariamoji komisija tik formaliai sprendė, kad nėra pareiškėjo A. L. išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Atsakovė, nutraukdama Sutartį, pažeidė pareiškėjo lygiateisiškumo teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją. Nurodė, kad Sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 38 str. 2 d. 2 punktu, nors laisvų, pareiškėjo kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų buvo. Pažymėjo, kad KAM bando formuoti nuomonę, kad KPAT yra atskira nuo ministerijos ir kariuomenės sistema, tačiau nemini, kad KPAT priklauso krašto apsaugos sistemos visumai, kaip tai yra numatyta KASOKTĮ 2 str. 1 dalyje. Pabrėžė, kad krašto apsaugos ministrė pažeidė KASOKTĮ nuostatas, poįstatyminius aktus, priėmė neteisėtą sprendimą bei neteisėtai nutraukė Sutartį su pareiškėju A. L.. Atsakovė pažeidė 2005-04-22 krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. V-488 patvirtinto „Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) 13 ir 14 punktų nuostatas. Aprašo 13 punkte numatyta, kad jeigu siūlomas rotuoti arba perkelti į kitas pareigas karys neatitinka pareigybės reikalavimų pagal karinės specialybės kodą ar reikalavimų, nustatytų pareiginiuose nuostatuose, privalu nurodyti trūkumus ir pateikti komisijos nariams siūlymus dėl kario mokymo ar perkvalifikavimo arba skyrimo į kitas pareigas. Aprašo 14 punkte nurodyta, jog privalu pateikti pareigybių, į kurias siūloma rotuoti arba perkelti, sąrašą ir kandidatų į kiekvieną pareigybę sąrašus. Pažymėjo, kad, remiantis KASOKTĮ 33 str. 2 dalimi, karius į pareigas kitose krašto apsaugos sistemos institucijose skiria krašto apsaugos ministras arba ministro nustatyta tvarka jo įgaliotas pareigūnas, todėl atsakovės teiginiai, kad kariai galėjo būti skiriami tik į Tarnybą, yra nepagrįsti. Nurodė, kad buvo pažeista Profesinės karo tarnybos rezervo nuostatų 12 punkte nustatyta karių skyrimo į pareigas tvarka, nes krašto apsaugos ministrė gavusi prašymą ir skundą dėl nepaskyrimo į pareigas, prašymo nenagrinėjo, o perdavė analizuoti kitiems pavaldiniams, kurie neatsižvelgė į nurodytas teisės normas, nenagrinėjo kario skyrimo tvarkos reikalavimų pažeidimų, neišreikalavo medžiagos, ar Tarnyba informavo apie karių kvalifikacijos trūkumus, kaip tai yra numatyta Apraše. Pažymėjo ir tai, kad nebuvo analizuojamos aplinkybės, kurios buvo svarbios dėl pareiškėjo A. L. kandidatūros teikimo komisijai naujai sudarytoms pareigybėms ir tik Patariamosios komisijos 2010-06-01 protokole Nr. RK-4 nurodytomis rekomendacijomis, atsakovė nusprendė pareiškėją A. L. išleisti į atsargą. Atsakovė nutarė, kad tolesnė jo tarnybos eiga nebus svarstoma kituose komisijų posėdžiuose. Pabrėžė, kad būtent toks tvarkos nesilaikymas skiriant karius į pareigas lėmė tai, kad buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai būti paskirtam į naujas pareigas. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovė privalėjo teikti komisijai pareiškėjo kandidatūrą siūlymui į laisvas pareigybes, tačiau net neapsvarsčiusi pareiškėjo galimybės pretenduoti į naujas pareigas, krašto apsaugos ministrė (toliau – Ministrė) su pareiškėju nutraukė sutartį, atimdama galimybę ištarnauti iki Sutarties pabaigos arba kol sueis pensijinis amžius ir taip gauti užtarnautą kario pensiją. Nesutiko su argumentu, kad nebuvo galimybės pareiškėjo paskirti į kitas pareigas, nes pareigų, kurios atitiktų pareiškėjo A. L. išsilavinimą ir kvalifikaciją nebuvo. Pažymėjo, kad KAM personalo specialistei kpt. L. Z., kuriai kaip ir kitiems karininkams išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų nebuvo, tačiau greitai, be jokios atrankos ir reitingavimo pareigos profesinėje karo tarnyboje atsirado. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2010-05-23 iki 2010-06-28 Lietuvos kariuomenės daliniuose buvo atlaisvintos 19 karininkų pareigybių, į kurias buvo priimti tik Lietuvos karo akademijos absolventai. Pabrėžė, kad pareiškėjo A. L. laipsnis, tarnybos patirtis, kvalifikacija yra aukštesnė nei Lietuvos karo akademijos absolventų. Todėl teigia, kad atsakovė privalėjo siūlyti pareiškėjo kandidatūrą į laisvas pareigybes. 2010-12-13 jis su prašymu kreipėsi į krašto apsaugos ministrą dėl 2010-08-12 KAM rašto Nr. 12-01-1418, kuriame teigiama, kad karininkų, kurie tarnauja virš įstatyme kariniam laipsniui nustatyto amžiaus, yra 155, tačiau, kodėl jie tarnauja toliau nenurodoma. 2011-01-07 pareiškėjas A. L. gavo atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad tokios informacijos atsakovė neteikia. Pabrėžė, kad atsakovė galėjo be didesnio vargo išleisti į atsargą PKT karius, kuriems jau yra sukakęs išleidimo į atsargą amžius ir į jų vietą paskirti pareiškėją A. L., tačiau tokios galimybės net nesvarstė, nors, vadovaujantis logiškumo, sąžiningumo, teisingumo ir lygiateisiškumo principu, toks sprendimo būdas būtų buvęs teisėtas, logiškas ir sąžiningas, neprieštaraujantis KASOKTĮ nuostatoms. Nurodė, kad, būdamas KPAT profesinės karo tarnybos karininku, buvo diskriminuojamas kituose padaliniuose tarnaujančių profesinės karo tarnybos karių atžvilgiu, nes Patariamoji komisija nesvarstė pareiškėjo kandidatūros. Teigė, kad, vadovaujantis Aprašo 6 punktu, karininkai, kuriems suteikti specialistų kodai, paprastai rotuojami į kitas pareigas, atitinkančias turimą specialisto kodą (pareiškėjo specialybės kodas 010100 – Motorizuotųjų pėstininkų karininkas). Pabrėžė, kad buvo pažeistos jo teisės, nes nebuvo siūlomas į pareigas, nebuvo siunčiamas mokymui ar persikvalifikavimui, jokių pasiūlymų užimti kitas pareigas negavo. Pažymėjo, kad Patariamoji komisija teikdama siūlymą išleisti pareiškėją į atsargą viršijo savo įgaliojimus. Patariamoji komisija neobjektyviai, neatsižvelgdama į reitingus, eilės numerius, nesiūlė pareiškėjo perkelti į kitas pareigas. Nurodė, kad 2010-06-14 su prašymu kreipėsi į KAM, kuriame nurodė neatitikimus ir netikslumus dėl priimto Patariamosios komisijos protokolo, nurodė, kad nesant pareigų atitinkančių pareiškėjo turimą karinį laipsnį, vadovaujantis KASOKTĮ 41 str. 2 dalimi, sutinka būti skiriamas į vienu laipsniu žemesnes pareigas, tačiau atsakymo iš KAM negavo. Pažymėjo, kad jokios informacijos apie vykdomas atrankas neturėjo, nes atrankos į naujas KPAT pareigas metu buvo anglų kalbos kursuose. Pabrėžė, kad struktūriniai pertvarkymai buvo vykdomi grubiai pažeidžiant teisės aktų nuostatas, ne visi kariai galėjo pretenduoti į analogiškas pareigas skirtinguose vietovėse, Patariamoji komisija siūlė kandidatus pažeidžiant Apraše nurodytus reikalavimus, priimtas skundžiamas įsakymas prieštarauja KASOKTĮ 45 str. 4 daliai, 2010-06-29 išleidžiamas į atsargą, nutraukiama darbo sutartis, nors pats įsakymas yra 2010-06-30.

2012-04-12 patikslintame skunde pareiškėjas pažymėjo, kad 2010-04-14 KAM įsakymu Nr. P-394 pareiškėjas buvo perkeltas į rezervą ir informuotas, kad bus atleistas tik tada, jei nebus surastos laisvos pareigos, atitinkančios pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją. Todėl, esančiam rezerve, iki kol bus paskirtas į kitas pareigas, tuo pačiu metu nebuvo pagrindo skųsti tokio sprendimo, nes nežinojo, kad atranka nebus vykdoma realiai. Pabrėžė ir tai, kad pareiškėjas nežinojo to fakto, jog nebuvo siūlytas į visas jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias naujas KPAT struktūros pareigas, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad perkėlimas į rezervą yra neteisėtas.

Pareiškėjo manymu, atsakovė sąmoningai slėpė tokią informaciją tam, kad pareiškėjas neįtartų iš anksto suplanuoto jo atleidimo. Atsakovė nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo kvalifikacija buvo prastesnė už tų, kurie buvo paskirti į pareigas KPAT naujoje struktūroje. Pažymėjo, kad jei atsakovė būtų bent pasiūlius pareiškėją į pareigas kaip kandidatą, jei būtų atlikta sąžininga atranka ir jei būtų motyvuotai ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nėra tinkamas kandidatas, tik tokiu atveju galima būtų teigti, kad atsakovė teisėtai pasinaudojo diskrecijos teise bei suteikė papildomų socialinių garantijų pareiškėjui. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad Patariamoji komisija 2010-06-01 RK-4 protokolu atliko pareiškėjo kandidatūros vertinimą, nes kaip matyti iš bylos duomenų, kad: jau 2010-04-09 RK-3 protokolu buvo nuspręsta, kad pareiškėjui pareigų nėra; RK-4 pareiškėjas nebuvo siūlytas į pareigas ir vėl konstatuota, kad pareigų nėra ir net nepasibaigus laikinojo rezervo 2 mėnesių terminui išleidžiamas į atsargą; nesuteiktas papildomai vienas balas, nes pareiškėjas vykdė tiek vadovaujančias, tiek nevadovaujančias pareigas. Pažymėjo, kad atsakovė neteisingai teigia, jog pareiškėjui buvo ieškoma kitų pareigų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas buvo siūlytas kaip kandidatas į vienas pareigas naujoje KPAT struktūroje, tačiau buvo pasirinktas kpt. M. B., kuris turėjo prastesnį motyvacijos vertinimą ir kvalifikaciją. Krašto apsaugos sistemos mastu (toliau – KAS) buvo siūlytas tik į dvi iš šimto pareigybių, ir jei būtų teisingai priskaičiuotas dar vienas balas, pareiškėjas būtų paskirtas į pareigas. Taip pat pabrėžė, kad akivaizdu, jog KAM pažeidė įsakymą V-104, todėl pareiškėjo atleidimo pagrindas iš tarnybos yra neteisėtas, Ministrės 2010-06-30 įsakymas Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ naikintinas, kadangi yra nemotyvuotas bei nepagrįstas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 str. 2 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Dar vienu šiurkščiu materialinių teisės normų ir teisės principu pažeidimu įvardija pareiškėjo A. L. atleidimo datą, t. y. pareiškėjas iš karo tarnybos buvo atleistas atgaline data – 2010-06-29, todėl buvo suvaržyta pareiškėjo teisė būti paskirtam į 19 laisvų vyr. leitenantų pareigybes, kurios buvo užimtos Lietuvos karo akademijos absolventų. Pareiškėjas turėjo pirmumo teisę būti paskirtas į šias minėtas pareigybes, nes turėjo kapitono laipsnį, didesnį stažą ir tinkamą motyvacijos vertinimą. Taip pat KAM Sutarties 4 puntu buvo įsipareigojusi skirti pareiškėją į kitas pareigas. Negalėjo į pareigas skirti absolventų, nes faktiškai pareiškėjas tuo metu dar buvo laikinojo profesinės karo tarnybos rezervo karys, o atsakovės sąmoningas pareiškėjo atleidimas atbuline data buvo siekis neskirti pareiškėjo į Lietuvos karo akademijos absolventų užimtas laisvas vyr. leitenantų pareigas. Nesutinka su atsakovės argumentu, kad byloje nėra neabejotinų duomenų, jog pareiškėjas turėjo kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius ir teigia, kad yra priešingai, jog nėra duomenų, kad kiti kariai, paskirti į pareigas turėjo tokią pačią arba geresnę kvalifikaciją. Pabrėžė, kad atsakovė nevykdė realios atrankos, todėl ir negali pateikti tokios informacijos, o tai jau laikytina KAM 2010-02-03 įsakymo Nr. V-104, pažeidimu. Nurodė, kad iš atsakovės pateiktų atsiliepimų yra aiškiai matyti gynybinės pozicijos nenuoseklumas, keičiama argumentacija ir galiausiai yra tvirtinama, kad į pareigas pareiškėjas nebuvo paskirtas, nes A. L. neturėjo leidimo susipažinti su valstybės paslaptį turinčia informacija.

Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo užpildęs klausimyną ir tik dėl aplaidžių institucijų veiksmų atsakymo negavo. Nurodė, kad KASOKTĮ 26 straipsnyje yra nustatyta, kad kiekvienas karys, prieš sudarydamas PKT sutartį ir pradėdamas eito pareigas, KAS pildo klausimyną ir yra tikrinamas. Tai reiškia, kad pareiškėjas buvo patikrintas ir turėjo KAM pasitikėjimą, todėl gauti leidimą susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija nebuvo kliūtis. Pabrėžė, kad KASOKTĮ nenumato KPT kariui apribojimų užimti pareigas neturint tokio leidimo ir susipažinti su įslaptinta informacija, todėl mano, kad bylą tikslinga stabdyti ir kreiptis į Lietuvos vyriausiajį administracinį teismą (toliau – LVAT) su prašymu ištirti, ar KAM 2005-02-28 įsakymo Nr. V-223 6.5 punktas atitinka ir neprieštarauja KASOKTĮ 28, 36 straipsniams.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas patvirtino skunduose išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti pilnai. Papildomai pažymėjo, kad krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“ buvo neįvykdytas, todėl ir pareiškėjo atleidimas yra neteisėtas.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo A. L. skundus su pareiškėjo A. L. skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus, nurodydama, kad su pareiškėju A. L. sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta, vadovaujantis KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto pagrindu. Atkreipė dėmesį, kad krašto apsaugos ministro 2009-12-10 įsakymu Nr. V-1161, 2010-02-03 įsakymu V-104 ir 2010-04-13 įsakymu Nr. V-375 KPAT buvo pertvarkyta – pakeistas KPAT darbo organizavimas panaikinant teritorinių skyrių veiklą. KAM 2009-12-10 įsakymu Nr. V-1161 buvo patvirtinta nauja KPAT struktūra ir pareigybių sąrašas, kurie įsigaliojo 2010-04-15. Vietoje 260 pareigybių (iš jų, karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtintos 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Pažymėjo, kad ženkliai buvo sumažintas karininkų skaičius, o pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta.

KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkte nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenes vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Šios įstatyminės nuostatos krašto apsaugos ministrui suteikia teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir karį atleisti iš tarnybos, kai sumažinamas karių skaičius arba pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, neatsižvelgiant į aplinkybę ar nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Pabrėžė, kad, byloje reikšminga faktinė aplinkybė yra karių skaičiaus sumažinimas arba pertvarkymas krašto apsaugos sistemos institucijos, tarnybos. Nurodė, kad šios aplinkybės atsirado pirmiausiai.

Pažymėjo, kad KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto nuostata ,,<...(arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų,“ yra laikytina kaip savarankiškas kario atleidimo iš tarnybos pagrindas. Vadovaujantis KASOKTĮ 42 str. 2 d. 1 punktu, vykdant rotaciją ir profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas dviem mėnesiams į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, kol bus paskirtas į kitas pareigas, tačiau neatsiradus laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, toks karys gali būti atleistas iš tarnybos, vadovaujantis minėta KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto nuostata. Nurodė, jog esant dabartiniam specifiniam karo tarnybos santykių reglamentavimui, vykdant krašto apsaugos institucijų pertvarkymus (keičiant dalinių struktūrą, steigiant naujus ir pan.), profesinės karo tarnybos kariams negarantuojamos tarnybos vietos. Formuojant naujus dalinius (pvz. ryšių batalioną) ir pertvarkant kitus KPAT, negali būti į kitas, naujas pareigas automatiškai perkeliami kariai, neturintys tam tikros kvalifikacijos ir nustatytų karinių specialybių bei kitų reikalavimų. Pavyzdžiui, negali būti personalo darbo pobūdį atliekantys kariai perkeliami į kitas laisvas karines specialybes tokias, kaip ryšininko, artileristo ir pan., nes naujas dalinys negalėtų atlikti keliamų užduočių ir funkcijų, o perkelti kariai negalėtų atlikti nustatytų funkcijų ir pareigų. Nurodė, kad KPAT buvo realiai pertvarkyta ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius, kaip ir buvo numatyta teisės aktuose. Šias aplinkybes LVAT konstatavo 2011-03-03 nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-1458/2011, kurioje buvo nagrinėjamas, kaip ir šioje byloje, KPAT reorganizavimas, pertvarkymas ir valstybės tarnautojo atleidimas iš tarnybos. LVAT minėtoje byloje konstatavo, kad KPAT struktūriniai pertvarkymai buvo vykdomi objektyviai pateisinamu tikslu – siekiant racionalizuoti KPAT organizacinę veiklą, administravimo funkcijas paskirstant mažesniam teritorinių padalinių skaičiui. Todėl mano, kad esant minėtoms aplinkybėms, atsakovė turėjo teisę spręsti pareiškėjo A. L. atleidimo iš tarnybos klausimą pagal KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punktą.

Pažymėjo, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatyme numatytų procedūrų ir tvarkos. KASOKTĮ 39 str. 1 dalis numato, kad KAM ar kariuomenės vadovybė gali nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šio įstatymo 38 str. 2 d. 2 punkto pagrindu, karį įspėjusi ne mažiau kaip prieš du mėnesius arba neįspėjusi, tačiau išmokėdama kariui 40 str. 3 dalyje nustatytą papildomą kompensaciją. Pareiškėjas A. L. apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą buvo įspėtas du kartus. Panaikinus KPAT tarnaujančio pareiškėjo pareigybę, krašto apsaugos ministro 2010-04-14 įsakymu Nr. P-394 pareiškėjas A. L. buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Nurodė, kad KASOKTĮ 2 str. 23 dalis numato, kad laikinasis profesinės karo tarnybos personalo rezervas – profesinės karo tarnybos karių kategorija, į kurią perkeliami laikinai nevykdantys savo nuolatinių pareigų profesinės karo tarnybos kariai. Pareiškėjas A. L. nuo 2010-04-15 pareigų nevykdė, į kitas pareigas vadovybės valia ir sprendimu perkeltas (paskirtas) nebuvo, todėl KASOKTĮ 42 str. 2 d. 1 punkto pagrindu buvo perkeltas į laikinąjį personalo rezervą. Pažymėjo, kad pareiškėjas A. L. sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą neskundė. Panaikinus pareiškėjo pareigybę, jo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010-06-01 posėdyje. Patariamoji komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas ar paskirtas nėra. Todėl nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, kad atsakovė nepatikrino, ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių. Iš byloje esančio Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 akivaizdžiai matyti, kad buvo svarstomas ir ieškomas pareiškėjo ir visų kitų krašto apsaugos sistemos karių paskyrimas į kitas laisvas laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. Iš minėto protokolo matyti, kad ne tik KPAT personalo rezerve (kur buvo ir pareiškėjas) esančių karių, bet ir kitose krašto apsaugos sistemos dalinių personalo rezerve esančių karių kandidatūros buvo svarstomos ir siūlomos į pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje.

Nurodė, kad atleidžiant pareiškėją A. L. iš tarnybos buvo atsižvelgta į visas KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkte išdėstytas aplinkybes, t. y. ir šioje normoje esančią aplinkybę – „(arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijų atitinkančių pareigų“. Pažymėjo, kad kritiškai turi būti vertinamas pareiškėjo argumentas dėl Patariamosios komisijos objektyvumo ir jos protokolo Nr. RK-4. Iš minėto protokolo Nr. RK-4 matyti, kad lentelėje yra sudėliotas tam tikras karių eiliškumas balais, tačiau turi būti suprantama, kad tai yra bendro pobūdžio karių vertinimas, nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms (pvz. karo mediko, ryšininko ir kt.), jis gali būti į jas paskirtas, o tas karys, kuris yra aukštesnėje lentelės pozicijoje gali būti nepaskirtas į jas dėl to, kad nėra jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų. Pagal KASOKTĮ 42 straipsnį, ministrui ar jo įgaliotam asmeniui suteikta teisė paskirti, ar perkelti karį į kitas pareigas, neatsižvelgiant į komisijos siūlymus, netgi be komisijos svarstymo, nes taip nustato įstatymas. Nagrinėjamu atveju, nebuvo atliekama karių rotacija, todėl minėtos komisijos protokolas ir siūlymai, neturi būti sureikšminti.

Pažymėjo, kad pareiškėjas A. L. skunduose pateikia argumentus, susijusius su jos nepaskyrimu į pareigas ir kitų karių paskyrimu į pareigas. Pabrėžė, kad kario atleidimas iš tarnybos ir kario paskyrimas į pareigas yra skirtingi dalykai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos, taip pat skirtinga kario atleidimo iš tarnybos ir jo skyrimo arba nepaskyrimo į tam tikras pareigas apskundimo tvarka. KASOKTĮ 48 straipsnyje nustatyta, kad ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, kad sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai, kad teismai šių ginčų nesprendžia. Pažymėjo, kad LVAT vienoje iš nutarčių (2001-10-18, Nr. A4-858-01) pasisakė dėl KASOKTĮ 42 ir 48 straipsnių taikymo, t. y. konstatavo, kad dėl paskyrimo ar perkėlimo į konkrečias pareigas, kario valios įstatymas nereikalauja, kad šiems ginčams spręsti įstatymas nustato neteisminę ginčo sprendimo tvarką, kad teismas nagrinėja tik atleidimo iš profesinės karo tarnybos teisėtumą ir pagrįstumą. Paminėjo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-825/2000. Minėtoje byloje LAT, nagrinėdamas bylą dėl kario atleidimo KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto pagrindu, padarė išvadą, kad KASOKTĮ, reglamentuojantis profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos pagrindus ir tvarką, nenumato sąlygos, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir karys atleistas iš tarnybos tik tuo atveju, kai nėra galimybės jį perkelti į kitas pareigas, kitą dalinį ar pan. Nurodė, kad KASOKTĮ 42 straipsnis reguliuoja ne profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir kario atleidimo iš tarnybos tvarką, o kitus teisinius santykius. Todėl laikė, kad apelianto argumentai, kad jis turėjo būti perkeltas į kitas pareigas, yra nepagrįsti, ir kad dėl to jo atleidimas iš tarnybos yra neteisėtas, yra taip pat nepagrįsti.

Atsiliepimas

Atsakovė KAM nurodė, kad pareiškėjo A. L. argumentai, jog atsakovė vadovaudamasi profesinės karo tarnybos sutarties 4 punktu, KASOKTĮ 41 ir 42 straipsniais bei šio straipsnio pagrindu išleistu krašto apsaugos ministro 2005-04-22 įsakymu Nr. V-488 „Dėl profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, privalėjo pareiškėją A. L. paskirti į pareigas yra nepagrįsti ir nesusiję su bylos dalyku. Su pareiškėju A. L. sudarytoje profesinės karo tarnybos sutarties 1 ir 5 punktuose nustatyta, kad karys (pareiškėjas) įsipareigoja nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje KASOKTĮ, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas, kad KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus sutartyje nustatytam laikotarpiui. Nurodė, kad Aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes šie punktai gali būti taikomi tada, kai karininkai rotuojami arba kariai perkeliami į jau numatytas ir siūlomas konkrečias pareigas. Pažymėjo, kad KASOKTĮ nereikalauja, atleidžiant karius iš tarnybos KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto pagrindu, juos perkvalifikuoti ar pasiųsti mokytis ir vėliau privalomai skirti į pareigas.

Nurodė, kad pagal patvirtintas krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir Kariuomenės transformaciją, prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių, siekiant sudaryti sąlygas daugiau priimti į kariuomenę profesinės karo tarnybos eilinių karių. Tokiu būdu keičiasi personalo administravimo politika, ribojanti paskyrimą į tam tikros kategorijos pareigas jau tarnaujančių karių. Pagal šiuos teisės aktus kasmet laipsniškai mažinamas karininkų, puskarininkių ir seržantų skaičius, o didinamas eilinių karių skaičius. Pareiškėjas A. L. priklauso karininkų kategorijai ir negali būti skiriamas į eilinio kario laipsnio pareigybę. Todėl logiška, kad, nagrinėjamu atveju, sumažinus karininkų skaičių KPAT, sumažėjo ir karininkų skaičius visoje krašto apsaugos sistemoje, nes KPAT yra šios sistemos sudėtinė dalis. Pažymėjo, kad ir LAT (bylos Nr. 3K-3-825/2000) nutartyje konstatavo, jog, atsižvelgiant į KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto reguliavimo dalyką ir šią teisės normą aiškinant sisteminiu požiūriu, jos taikymui pagrindą sudaro būtent atitinkamai profesinės karo tarnybos karių ar karių savanorių skaičiaus sumažinimas, būtent tos kategorijos karių skaičiaus sumažinimas.

Pabrėžė, kad pagal KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėjas A. L. galėtų būti paskirtas į jo laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija. Nesutinka su pareiškėjo motyvais, jog jis savo atleidimą iš profesinės karo tarnybos laiko nepagrįstu dėl to, kad krašto apsaugos sistemoje tarnauja kiti įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius (nustatytas KASOKTĮ 45 str. 4 dalyje), tačiau tarnyba šiems kariams yra pratęsta. KASOKTĮ 45 str. 6 dalyje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos kariai, kurie eina karinių specialistų pareigas pagal krašto apsaugos ministro įsakymą patvirtintą karinių specialybių sąrašą, gali būti išleidžiami į atsargą sulaukę 55 metų. Tai reiškia, kad profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, numatytas KASOKTĮ 45 str. 4 dalyje, tačiau atitinkantys šio įstatymo 45 str. 6 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Be to, pagal KASOKTĮ 46 straipsnio nuostatas krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas į krašto apsaugos sistemos poreikius, gali pratęsti ne aukštesnio kaip pulkininko laipsnio kario, sukakusio šio įstatymo 45 str. 4 dalyje nustatytą amžių, profesinę karo tarnybą. Taigi, profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius (nustatytas KASOKTĮ 45 str. 4 dalyje), pagal minėtas įstatymo nuostatas pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti krašto apsaugos sistemoje.

Pažymėjo, kad pateiktame pareiškėjo A. L. 2012-04-12 patikslintame skunde visi argumentai yra susiję su nepaskyrimu į tam tikras pareigas, dėl kurių pareiškėjas laiko savo atleidimą iš tarnybos nepagrįstu. Tačiau pabrėžė, kad šios bylos ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo A. L. atleidimo iš tarnybos KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto pagrindu, kad bylos dalykas yra atsakovo 2010-06-30 įsakymo Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ pagrįstumas ir teisėtumas, o ne pareiškėjo perkėlimas į pareigas. Nurodė, kad LVAT yra išaiškinęs, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato.

Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo motyvais, kad, vykdant atranką į naujas įsteigtas KPAT pareigybes, pareiškėjo A. L. patirtis, motyvacija, kvalifikacija ir kitos savybės buvo pranašesnės, aukštesnės už kitų karininkų atrinktų į naujas pareigas. Svarstant pareiškėjo A. L. kandidatūrą į Vilniaus karo prievolės centro vyr. specialisto pareigas, buvo vertinamas išsilavinimas, tarnybos patirtis, bendras tarnybos ir veiklos vertinimas. Pažymėjo, kad į minėtas pareigas buvo paskirtas kpt. M. B., kuris buvo įgijęs aukštąjį karinį išsilavinimą, buvo baigęs 9 įvairius karinius kursus Lietuvoje ir užsienyje, buvo ženkliai įvairesnė ir geriau vertinama tarnybos patirtis, bendras tarnybos ir veiklos vertinimas labai gerai ir gerai, todėl pagrįstai buvo paskirtas į Vilniaus karo prievolės centro vyr. specialisto pareigas. Pažymėjo, kad pareiškėjas A. L. neturėjo jokio karinio, aukštojo mokslo išsilavinimo, nebaigė jokių karininkų arba su karine tarnyba susijusių kursų, tarnybos patirtis – tik dvejuose kariniuose vienetuose ir pareigose, todėl turimas tik didesnis PKT atestato balų skaičius negali parodyti pranašumo prieš kitą kandidatą, nes vien atestato balai negali išreikšti karininko patirties, motyvacijos, kvalifikacijos. Nurodė, kad Patariamoji komisija vertinimą atliko, atsižvelgdama į visus surinktus duomenis, KPAT centrų viršininkų ir tiesioginių viršininkų pateiktus duomenis, todėl pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjo A. L. kvalifikacija ir savybės, buvo pranašesnės prieš kitus atrinktus kandidatus, laikė subjektyviais.

Taip pat pažymėjo ir tai, kad visos krašto apsaugos ministro patvirtintoms karininkų pareigybėms buvo nustatytas kvalifikacinis reikalavimas turėti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai, o pareiškėjas A. L. tokio leidimo neturėjo. Laikė, kad tai viena iš svarbiausių aplinkybių, dėl kurios pareiškėjas A. L. negalėjo būti paskirtas į laisvas karininkų pareigybes. Nesutiko ir su pareiškėjo argumentu, kad skundžiamas Įsakymas nepagrįstas dar ir todėl, kad 2010-06-30 į pareigas buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai. Nurodė, kad iš sąrašo pareigybių, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, matyti, kad visoms pareigybėms užimti buvo keliamas reikalavimas turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir kad visi absolventai turėjo šį leidimą.

Pabrėžė, kad nesutinka su pareiškėjo A. L. argumentu, jog jis buvo atleistas atbuline data. Nurodė, kad net jei vertinant tai, kaip procedūrinį pažeidimą, jog skundžiamu 2010-06-30 Įsakymu pareiškėjo A. L. Sutartis buvo nutraukta 2010-06-29, gali būti vertinama tik kaip formalus pažeidimas, nes su pareiškėju Sutartis galėjo būti nutraukta jau po 2010-04-15, išleidimo į atsarga diena buvo nukelta į kitą po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į LVAT dėl krašto apsaugos ministro 2005-02-28 įsakymu Nr. V-223 patvirtinto Leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo ir apskaitos organizavimo krašto apsaugos sistemos tvarkos aprašo 6.5 punkto atitikties KASOKTĮ 28, 36 straipsniams, nurodė, kad prašymas nėra susijęs su nagrinėjama byla, kadangi skundžiamo Įsakymo priėmimo pagrindu nebuvo nurodytas minėto aprašo punktas bei nėra susijęs su KASOKTĮ 28, 36 straipsniuose reguliuojamais teisiniais santykiais.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepimuose išdėstytus motyvus ir prašė pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai pažymėjo, kad, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, buvo atsižvelgta į krašto apsaugos ministro įsakymą Nr. 104, tačiau tai nereiškia, kad šis įsakymas buvo atleidimo pagrindas. Pažymėjo, kad LVAT jau yra daug kartų pasisakęs dėl minėto įsakymo. Pažymėjo, kad pareiškėjas neturėjo reikiamo išsilavinimo, leidimo dirbti su slapta informacija, todėl teisėtai nebuvo paskirtas į laisvas pareigas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo A. L. skundą su pareiškėjo A. L. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo A. L. atžvilgiu priimtas Ministrės įsakymas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti. Pabrėžė, kad priėmimo į profesinę karo tarnybą, karo tarnybos atlikimo, atleidimo iš profesinės karo tarnybos tvarką reglamentuoja KASOKTĮ. Nurodė, jog pagal Karo prievolės įstatymo 15(9) str. 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą teisė tvirtinti KPAT nuostatus, nustatyti struktūrą ir etatus numatyta krašto apsaugos ministrui. Buvusi KPAT struktūra buvo pritaikyta tik karo prievolei įgyvendinti, todėl priėjus prie profesinės kariuomenės nebeatitiko poreikių ir reikalavimų bei siekiant sukurti lanksčią, orientuotą į intensyvią profesinės karo tarnybos agitaciją, tinkamų kandidatų paiešką, personalo komplektavimo sistemą, racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas, buvo nuspręsta peržiūrėti KPAT funkcijas ir pertvarkyti KPAT struktūrą. Todėl krašto apsaugos ministras 2010-02-03 įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“ nuo 2010-04-15 pakeitė KPAT darbo organizavimą, nutraukdamas dalies KPAT teritorinių skyrių veiklą, perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams. Pažymėjo, kad krašto apsaugos ministro įsakymai dėl naujos struktūros ir pareigybių sąrašo patvirtinimo nenuginčyti ir galioja, pareigybių sumažinimas buvo realus, pareiškėjas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą buvo įspėtas laiku ir tinkamai, todėl teisinis pagrindas nutraukti su pareiškėju sudarytą Sutartį prieš terminą buvo. Pabrėžė, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos nenustato. Pažymėjo, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į pareigas, todėl teigia, kad atsakovės priimtas skundžiamas Įsakymas yra teisėtas bei pagrįstas.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaikė atsiliepimuose išdėstytus motyvus ir prašė pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad su pareiškėju A. L. buvo sudaryta Sutartis, pagal kurią KAM priėmė pareiškėją į profesinę karo tarnybą (t. 1, b. l. 23-24). Sutartyje buvo nurodyta, kad Sutartis yra sudaroma iki 2011-10-15. Krašto apsaugos ministro 2010-02-03 įsakymu Nr. V-104 „Dėl karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“ 1 punkte nustatyta, kad nuo 2010-04-15 keičiamas KPAT darbo organizavimas, nutraukiant dalies karo prievolės administravimo tarnybos teritorinių skyrių veiklą perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams (t. 1, b. l. 126-127). Minėto įsakymo 3.1 punktu patvirtino KPAT darbo organizavimo pakeitimo planą. Sudarė Karo prievolės administravimo tarnybos darbo organizavimo pakeitimo komisiją (2 punktas) ir patvirtino KPAT personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašą (3.2. punktas) (t. 1, b. l. 126-127).

Pareiškėjas A. L. su pirmuoju pranešimu buvo supažindintas 2010-02-12, kuriuo buvo pranešta, kad, vadovaujantis KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punktu bei krašto apsaugos ministro 2009-12-10 įsakymu Nr. V-1161 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos pareigybių, tarp jų ir pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų (NATO, ES), sąrašo patvirtinimo“ su juo nuo 2010-04-15 sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukta ir, nesant laisvų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, gali būti atleistas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (t. 1, 185). Antrasis pranešimas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą pareiškėjui įteiktas 2010-04-19. Minėtu pranešimu buvo pranešta, kad, vadovaujantis KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punktu, 42 str. 2 dalimi, krašto apsaugos ministro 2009-12-10 įsakymu Nr. V-1161, 2009-07-01 įsakymu Nr. V-649 siekiant pareiškėjui surasti jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančias pareigas, į kurias galėtų būti perkeltas, perkėlė pareiškėją A. L. į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą iki 2010-06-19. Nurodė, kad, nesant laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, sudaryta Sutartis gali būti nutraukta ir pareiškėjas bus atleistas iš tarnybos krašto sistemoje (t. 1, b. l. 186). Krašto apsaugos ministro 2010-04-14 įsakymu Nr. P-394 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos karių perkėlimo į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą“ pareiškėjas A. L. nuo 2010-04-15 buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (t. 1, b. l. 143-145). KAM 2010-03-15 buvo svarstomos pareiškėjo A. L., kpt. M. B. ir kpt. V. M. (M,) kandidatūros į Vilniaus karo prievolės centro vyr. specialisto (kpt.) pareigas. Tos pačios dienos protokoliniu sprendimu Nr. 17KL-1 buvo nutarta, kad į Vilniaus karo prievolės centro vyr. specialisto pareigas yra skiriamas kpt. M. B. (t. 5, b. l. 170-184).

2010-04-09 Patariamosios komisijos protokolu Nr. RK-3 buvo svarstomas karininkų skyrimas į naujas pareigas (t. 1, 100-105). Minėto protokolinio sprendimo 1.35 punktu buvo nuspręsta, kad pareiškėjui A. L. nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Žemesnės instancijos teismas

Patariamosios komisijos 2010-06-01 protokoliniu sprendimu Nr. RK-4 buvo svarstomas karininkų skyrimas į naujas pareigas (t. 1, b. l. 48-60). Minėtu protokolinio sprendimo 2.24 punktu buvo nuspręsta, kad kpt. A. L. krašto apsaugos sistemoje nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, todėl buvo siūloma jį išleisti į atsargą.

Atsižvelgiant į Patariamosios komisijos siūlymus bei vadovaujantis KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punktu, KAM ministro 2010-02-03 įsakymu Nr. V-104 „Dėl karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“, su pareiškėju A. L. profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta, pareiškėjas iš profesinės karo tarnybos į atsargą buvo išleistas Krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymu Nr. P-836 (t. 1, b. l. 12).

Byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymo „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ Nr. P-836, kuriuo profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju A. L. buvo nutraukta, nepasibaigus jos galiojimo terminui ir karys išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą, teisėtumo bei pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja KASOKTĮ (ginčui aktuali 2010-05-18 įstatymo Nr. XI-822 redakcija).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 str. 1 dalyje nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant A. L. reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo KAM 2010-06-30 įsakymo Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu, atitiktį VAĮ 8 str. 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Įsakymas turėtų būti panaikintas.

Pareiškėjas A. L. buvo profesinės karo tarnybos karys, tarnavo Vilniaus karo prievolės centre, Karo prievolės ir personalo atrankos skyriuje (t. 6, b. l. 3).

Bylos duomenys patvirtina tai, kad pareiškėjas A. L. iš profesinės tarnybos buvo atleistas KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkte nurodytu pagrindu (b. l. 12).

KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkte (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) nustatyta, kad profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai: <...> sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

LVAT pagal jam įstatymu suteiktą kompetenciją formuodamas administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus dėl KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto nuostatų, yra ne kartą išaiškinęs, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Dėl antrosios sąlygos taikymo išaiškinta, kad pagal KASOKTĮ 21 str. 2 dalį kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. KASOKTĮ 42 str. 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi, KASOKTĮ numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką, negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. LVAT yra konstatavęs, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitų pareigų arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Tačiau pagal KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto reikalavimą atsakovė privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę, jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (LVAT bylos Nr. A-261-2681/2011; Nr. A-261-2711/2011; A-468-2914/2011; Nr. A-756-2913/2011; Nr. A-492-3525/2011).

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog Karo prievolės administravimo tarnyboje pareigybių skaičius buvo ženkliai sumažintas, o naujai patvirtintoje KPAT struktūroje daugumos teritorinių skyrių nebeliko, nes Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras, įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, 2009-12-10 įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010-04-15. Vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų, karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtintos tik 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Teismas sprendžia, kad KPAT sistemoje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir teritorinių skyrių mažinimas, buvo realus, todėl atsakovė KAM turėjo teisę spręsti pareiškėjo A. L. atleidimo iš tarnybos klausimą KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, todėl, KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto taikymo požiūriu, laikytinas teisėtu.

Priimant ginčijamą Krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymą Nr. P-836, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš karo tarnybos, buvo atsižvelgta į antrąją Karo tarnybos įstatymo 38 str. 2 d. 2 punkte numatytą sąlygą – buvo konstatuota, kad ir kituose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų pareiškėjo A. L. laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Pareiškėjas kaip pagrindinius ginčijamo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymo neteisėtumo motyvus nurodo tai, kad, atleidžiant jį iš tarnybos nurodytu pagrindu, jam nebuvo ieškomos ir siūlomos kitos pareigos krašto apsaugos sistemoje, kad atsakovė nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo kvalifikacija buvo prastesnė už tų, kurie buvo paskirti į pareigas KPAT naujoje struktūroje.

Teismas daro išvadą, kad pagal KASOKTĮ 38 str. 2 d. 2 punkto reikalavimą atsakovė privalo karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas, tačiau esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Pagal KASOKTĮ nustatytą reglamentavimą teisė nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis atrenkami tinkamiausi kariai į laisvas pareigybes, yra suteikta krašto apsaugos vadovybei. Konkretaus kario pirmenybę būti paskirtam į konkrečią laisvą pareigybę apsprendžia Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-104, kuriuo patvirtintos Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašo nuostatos (toliau – Atrankos aprašas). Atrankos aprašo 5 punkte (t. 1, b. l. 130-131) buvo nustatyti atrankos principai, pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai. Jei yra tik vienas kandidatas, atitinkantis pareigybės aprašyme (nuostatuose) nurodytus specialiuosius kvalifikacinius reikalavimus, jis atrenkamas į pareigas (5.1.punktas). Jei yra keletas kandidatų, atitinkančius kvalifikacinius reikalavimus, į pareigas atrenkama pagal prioriteto tvarka išvardytus kriterijus (Atrankos aprašo 5.2.1. – 5.2.8.). Pažymėtina tai, kad prioritetiniu principu buvo laikomas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas. Iš pateiktų Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT sąrašo, pareiškėjas A. L. ir kiti karininkai buvo vertinami pagal: išsilavinimą; pirmumo teisę pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 135 str. 1 dalį; baigtus karjeros kursus; turimą karinę specialybę; likusį tarnauti laiką, iki sukaks kariniam laipsniui KASOKTĮ nustatyti terminai; teisę gauti valstybinę pensiją; PKT sutarties galiojimo terminą; tarnybinės veiklos ir potencialo įvertinimą per paskutinius dvejus metus; PKT atestato balus; patirtį tarptautinėse operacijose; anglų ar kitos oficialios NATO kalbos mokėjimą; tarnybos patirtį kituose KAS padaliniuose (t. 6, b. l. 1-15). Pakeitimo komisija 2010-03-25 sprendimu Nr.17KL-6 Kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti Patariamajai komisijai pateikė sąrašą karininkų, kurie buvo atrinkti į aukštesnio lygmens pareigas, taip pat sąrašą karininkų, neatrinktų į naują KPAT struktūrą, tarp kurių nurodytas ir pareiškėjas A. L. (t. 4, b. l. 103-106). Patariamoji komisija 2010-04-09 posėdyje (Protokolas Nr. RK-3), išnagrinėjusi karininkų kvalifikaciją, išsilavinimą ir tarnybos eigą, svarstė jų skyrimą į naujas pareigas. Minėtu protokolu buvo konstatuota, kad 49 karininkams (tame tarpe ir pareiškėjui), nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų (t. 1, b. l. 100-105). 2010-04-14 įsakymo Nr. P-394 pagrindu 50 KPAT karių (tarp kurių ir pareiškėjas A. L.) buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (t. 1, b. l. 143-145). 2010-06-01 posėdyje (Protokolas Nr. RK-4), Patariamoji komisija, vadovaudamasi krašto apsaugos ministro 2005-04-22 įsakymu Nr. V-488 patvirtintu Aprašu (2010 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr.V-498 redakcija), atliko karininkų kandidatūrų vertinimą pagal minėto Aprašo 15 punkte nurodytas 5 kriterijų grupes (tiesioginių ir aukštesnių vadų išvadas ir rekomendacijas dėl karininko profesinio potencialo vykdyti siūlomas pareigas; karininko tarnybos, einant skirtingo pobūdžio pareigas patirtį; karininko veiklos vertinimą; turimą karinio parengimo lygį; individualius kario poreikius ir siekius) (t. 1, b. l. 48-60). Iš pateiktos prie 2010-06-01 protokolo Nr. RK-4 karininkų vertinimo lentelės (1 priedas, t. 1, b. l. 52-60) matyti, kad buvo vertinti KPAT kariai, kurie 2010-04-14 įsakymo Nr. P-394 pagrindu buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (tarp jų ir pareiškėjas A. L.) (t. 1, b. l. 41-42). Pareiškėjo A. L. įvertinime nustatyti tokie duomenys: stažas – 8 m. 5 mėn., profesinė karo tarnybos sutartis galioja iki 2011-10-15, išsilavinimas – aukštesnysis, Lietuvos karo akdemija, kuopos vadas, nuo 2001 KASP mobilizacijos specialistas, nuo 2003 tarnyba KPAT, veiklos vertinimas – labai gerai, turimo karinio parengimo lygis – aukštesnysis, anglų ALCPT 21 (t. 1, b. l. 54). Iš pateikto Lietuvos kariuomenės mokymo ir personalo valdybos Karinio personalo departamento 2010-06-22 rašto Nr. KPD – 18 „Dėl tarnybos duomenų patikslinimo“ matyti, kad Patariamajai komisijai 2010-06-01 pateikti duomenys apie pareiškėją A. L. buvo netikslūs, t. y. buvo neteisingai nurodytas pareiškėjo A. L. ir jo vaiko amžius, anglų kalbos mokėjimo lygis ( t. 1, b. l. 69), tačiau teismo vertinimu šie paminėti netikslumai įtakos galutiniam sprendimui tęsti profesinę karo tarnybą neturėjo, nes, kaip jau minėta, buvo vertinama kriterijų visuma.

Kaip nurodė LVAT 2011-10-17 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-3491-11, KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintas karių laipsnių ir pareigų derinimo principas, kuris pats savaime negali būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad atitinamą laipsnį turintis PKT karys gali būti paskirtas į bet kurias laisvas jo turimą laipsnį atitinkančias pareigas, kadangi atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją (atsižvelgiant į laipsnius) turintys specialistai. Tačiau KASOKTĮ įtvirtinta Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės diskrecija nutraukti PKT sutartį ir išleisti PKT karį į atsargą (KASOKTĮ 38 str. 2 ir 4 dalis, 39 straipsnis, 45 straipsnis), kai ja naudojamasi atliekant atitinkamus struktūrinius pertvarkymus (mažinant karių skaičių, pertvarkant dalinį, tarnybą ar kitą KAS instituciją) ir yra karių konkurencija į laisvas pareigybes, be jau minėto karių laipsnių ir pareigų derinimo principo, turi būti pagrįsta motyvuotu krašto apsaugos sistemos poreikiu atitinkamu laikotarpiu (atsižvelgiant į KAS priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą bei plėtros prioritetus ir pan.) spręsti, kokių kategorijų (specialybių) kariai reikalingi tuo konkrečiu laikotarpiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismui pateiktas sąrašas profesinės karo tarnybos vyresniųjų leitenantų, kapitonų ir majorų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010-06-02 iki 2010-06-30, patvirtina, kad buvo laisvos 38 pareigybės (t. 5, b. l. 167-169). Iš pateikto pareigybių sąrašo matyti, kad kai kurioms pareigybėms buvo reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija, atitinkamas užsienio kalbos mokėjimo lygis, ir beveik visoms pareigybėms (išskyrus dirigento, kapelmeisterio) leidimas dirbti su atitinkamo slaptumo duomenimis, o pareiškėjas A. L. tokio leidimo neturėjo (to neneigia ir pareiškėjas).

Teismas, atsižvelgdamas į LVAT išaiškinimus (administracinės bylos Nr. A-261-2681/2011; A-261-2711/2011 ir kt.), daro išvada, kad teismas, atsižvelgdamas į karo tarnybos specifiškumą, negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra išimtinai atsakovo diskrecija. Teismas gali tik patikrinti, ar nustatyti kriterijai neprieštarauja Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kad karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Komisijos posėdžio protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 esanti vertinimo lentelė duoda pagrindą išvadai, kad visų kandidatų atžvilgiu buvo taikomi vienodi vertinimo kriterijai bei kad pagal šiuos vertinimo kriterijus buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo A. L. turima kvalifikacija neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas A. L. nebuvo atrinktas į laisvas pareigas dėl kitų aplinkybių, o ne dėl kvalifikacinių reikalavimų. Kadangi nėra duomenų, kad pareiškėjas A. L. turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalomumų. Pirmenybės suteikimas atsižvelgiant į kvalifikacinius gebėjimus, negali būti vertinamas kaip atitinkamos privilegijos suteikimas lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu.

Teismas daro išvada, kad, pareiškėjo argumentai, jog jis galėjo užimti vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas yra nepagrįsti, nes pagal KASOKTĮ 41 str. 2 dalį atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu žemesnes pareigas. Teismo vertinimu, šiose įstatymo nuostatose įtvirtinta krašto apsaugos ministro teisė, o ne pareiga karį skirti į vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas, todėl KAM taip pat neprivalėjo ieškoti pareiškėjui ir vienu laipsniu aukštesnių ar žemesnių, jo kvalifikaciją atitinkančių, pareigų. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas A. L. iš karo tarnybos buvo atleidžiamas, o ne rotuojamas, todėl pareiškėjui A. L. negalėjo būti taikomos profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka. Pareiškėjo A. L. perkėlimas į laikiną profesinės karo tarnybos personalo rezervą, ginčo atveju taip pat nesuteikė papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovės įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį. Atsižvelgiant į tai, teismas laiko nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Pareiškėjo A. L. nurodyti argumentai, kad yra tarnaujančių puskarininkių, seržantų ir kareivių, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau atsakovė tarnybą šiems kariams pratęsė, teismo vertinimu nėra aplinkybės, ribojančios atsakovo diskrecijos teisę pasirinkti karius pagal jų profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. KASOKTĮ, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją (KASOKTĮ 45 str.4, 6 dalys). Kadangi Sutartis su pareiškėju A. L. nutraukta 2010-06-30 įsakymu, nors ir nukeliant atleidimo tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos (t. 1, b. l. 12), nagrinėjamu atveju nėra aktualios laisvos pareigybės po ginčijamo įsakymo priėmimo.

Dėl pareiškėjo argumento, jog jis buvo atleistas „atbuline data“, teismas daro išvadą, kad tai vertinama kaip formalus pažeidimas, kuriuo pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos ar kitaip apribotos. Pagal LVAT suformuluotą taisyklę, ABTĮ 89 str. 1 d. 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Taigi, šiuo atveju esminis vertinimo kriterijus yra tai, ar dėl pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių vertinimas ir tai galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą. Siekiant atsakyti į šį klausimą, manytina, turėtų būti vertinamos visos faktinės bylos aplinkybės, inter alia visa procedūros eiga (2011-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011).

Įvertinus visas aukščiau išdėstytas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jų teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, kad, atleidžiant pareiškėją A. L. iš tarnybos, buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėjas A. L. apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą buvo ( 2010-02-12 ir 2010-04-19 ) įspėtas pasirašytinai (t. 1, b. l. 184, 185), Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju ir atleisti jį iš tarnybos Karo tarnybos įstatymo 38 str. 2 d. 2 punkto pagrindu.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymas Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Teismas daro išvadą, kad A. L. reikalavimai dėl grąžinimo į profesinę karo tarnybą, tarnybinio atlyginimo už visą priverstinės pravaikštos laiką, butpinigių, maistpinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimas yra išvestiniai iš reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, todėl teismui konstatavus, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymas Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ yra teisėtas, yra atmestini ir A. L. reikalavimai dėl grąžinimo į profesinę karo tarnybą bei tarnybinio atlyginimo už priverstinę pravaikštą, butpinigių, maistpinigių, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl pareiškėjo A. L. prašymo kreiptis į LVAT dėl Krašto apsaugos ministro 2005-02-28 įsakymo Nr. V-223 6.5. punkto atitikties KASOKTĮ 28, 36 straipsniams pažymėtina, kad pagal ABTĮ 111 str. 1 dalį prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 str. 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. ABTĮ 111 str. 2 dalyje nustatyta, kuomet teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Nagrinėjamu atveju, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010-06-30 įsakymo Nr. P-836 pagrindas nebuvo pareiškėjo A. L. nurodytas 2005-02-28 įsakymas Nr. V-223, todėl teismas, įvertinęs pareiškėjo A. L. keliamo ginčo viešojo administravimo srityje pobūdį, sprendžia, kad šis prašymas nėra susijęs su nagrinėjama byla, kas sudaro pagrindą prašymo netenkinti (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85-87 straipsniais, 88 str. 1 dalimi, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas