Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės ir Alonos Romanovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei A. G. autotransporto įmonei dėl darbo santykių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti neteisėtu A. G. autotransporto įmonės savininko 2016-05-20 įsakymą Nr. B-14 „Dėl drausminės nuobaudos – atleidimo skyrimo A. S.“ ir jį panaikinti, grąžinti ieškovą į pirmesnį darbą A. G. autotransporto įmonėje eiti vairuotojo pareigas, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, jog nuo 2010-03-03 atsakovo įmonėje dirbo pagal darbo sutartį tolimųjų reisų vairuotoju; 2016-02-25 buvo išsiųstas į komandiruotę užsienyje, iš kurios grįžo 2016-04-28, o 2016-05-19 įmonės vadovas pareiškė tris drausmines nuobaudas, kurias ieškovas apskundė Valstybinei darbo inspekcijai. Nurodo, jog 2016-05-20 ieškovui buvo paskirta nuobauda – atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – pravaikštą. Ieškovo teigimu, atleidimas iš darbo yra neteisėtas, jis buvo atleistas, nes atsisakydavo vykdyti nesąžiningus darbdavio nurodymus, pavyzdžiui, klastoti CMR važtaraščius. Nurodė, jog 2016-04-28 grįžo iš komandiruotės ir kitą dieną pristatė dalį dokumentų į darbovietę; 2016-04-30 trumpąja žinute apie tai informavo įmonės vadybininką T. P., klausdamas, kada gali pristatyti likusius dokumentus, gavo atsakymą, jog dokumentus pristatyti gali 2016-05-02 (pirmadienį). Papildomai nurodė, jog 2016-05-02 perdavė likusius dokumentus ir pasiprašė atostogų, dėl ko turėjo pasirašyti neužpildytą pinigų gavimo orderį. Tai daryti atsisakė, nes pinigai nebuvo išmokėti, o tik pateiktas orderis, jog ieškovas pinigus gavo. Nurodė, jog neradęs įmonės vadovo, pareiškimo dėl atostogų suteikimo darbovietėje nepaliko. Gegužės trečią dieną į darbą nėjo, nes laukė pranešimo iš vadybininko apie būsimą komandiruotę. Gegužės 3 dieną jam niekas iš darbovietės neskambino, jokio perspėjimo dėl tariamos pravaikštos ieškovas negavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas ieškinį atmetė. Nustatė, kad ieškovas A. S. ir A. G. autotransporto įmonė, atstovaujama įmonės savininko A. G., 2010-03-03 sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 788, pagal kurią ieškovas priimtas dirbti vairuotoju. 2016-05-20 priimtu A. G. autotransporto įmonės savininko įsakymu dėl drausminės nuobaudos – atleidimo skyrimo A. S. Nr. B-14 pripažinta, kad A. S. padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, kuris pasireiškė tuo, kad vairuotojas du kartus, t. y. 2016-04-29 ir 2016-05-03, neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) (b. l. 22–23); 2016-05-20 A. G. autotransporto įmonės savininko įsakymu dėl A. S. atleidimo iš darbo ieškovas atleistas iš darbo nuo 2016-05-20 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (b. l. 21). Bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, jog 2016-04-29 ieškovas buvo atvykęs į darbą, ieškovo teigimu, apie 9.00 val. jis nešė dokumentus įmonės apskaitininkams, apie 14.00–15.00 val. įmonės teritorijoje jį matė kaip liudytojas apklaustas įmonės darbuotojas A. T., todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad nurodytą dieną A. S. darbe iš viso nebuvo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad būtent balandžio 29 dieną A. G. autotransporto įmonėje ieškovas paliko kelionės dokumentus (reiso ataskaitas) bei nurodė, kad svarbius dokumentus (CMR, palečių pridavimo lapus ir kt.) pristatys pasirašytinai (b. l. 36). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus konstatavo, jog atsakovas neįrodė 2016-05-20 įsakyme Nr. B-14 dėl drausminės nuobaudos – atleidimo skyrimo A. S. nurodytų aplinkybių dėl ieškovo neatvykimo į darbą 2016-04-29 visą darbo dieną.Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas, kelis kartus atsakovo įmonės darbuotojų ragintas 2016-05-03 atvykti į darbą ir atlikti darbo sutartyje sulygtas pareigas arba pabaigti rašyti prašymą dėl atostogų suteikimo, į darbą 2016-05-03 neatvyko. Teismas atmetė kaip nepagrįstus A. S. paaiškinimus, kad jam, grįžus iš komandiruotės, priklauso tam tikras skaičius išeiginių dienų. Bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškovui papildomos poilsio dienos nepriklausė, nes per paskutinius 4 mėnesius ieškovo vidutinis darbo laikas per savaitę buvo 31,29 val., teismas sprendė, kad ieškovui nepateikus prašymo dėl atostogų nuo 2016-05-03 suteikimo, konstatuotina, kad A. S. 2016-05-03 savavališkai, be pateisinamų priežasčių neatvyko į darbą visą darbo dieną. Neatvykimas į darbą 2016-05-03 visą darbo dieną be pateisinamų priežasčių sukėlė darbdaviui neturtinius padarinius – pasitikėjimo darbuotoju praradimą. 2016-05-20 įsakyme dėl A. S. atleidimo iš darbo buvo nurodyta, jog A. S. atleidžiamas iš darbo padaręs šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, kuris pasireiškė tuo, kad vairuotojas du kartus, t. y. 2016-04-29 ir 2016-05-03, neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Byloje nustatęs, jog nepakanka įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas 2016-04-29 visą darbo dieną nebuvo darbe, tačiau įvertinęs Darbo kodekso 2 dalies 9 punkto nuostatas, leidžiančias šiurkščiu pažeidimu laikyti ir vienkartinį neatvykimą į darbą be pateisinamų priežasčių visą darbo dieną, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad darbdavys teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad A. S. neatvyko į darbą 2016-05-03 be svarbių priežasčių, ir tokio pobūdžio veiksmus vertino kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, todėl ieškinį dėl 2016-05-20 įsakymo Nr. B-14 panaikinimo ir A. S. grąžinimo į pirmesnį darbą bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog atsakovė neįrodė, kad jis 2016-05-03 šiurkščiai pažeidė darbo drausmę, kaip tai numatyta LR DK 235 str. 2 d., o teismas paviršutiniškai vertino šias aplinkybes. Nurodo, jog jo pareigos – tolimųjų reisų vairuotojas, labai aiškiai apibrėžia jo funkcijas darbovietėje. Darbo sutartyje nėra nurodyta, jog tarp reisų jis privalo atlikti kokius kitus darbus. Šioje įmonėje yra nusistovėjusi tvarka, jog tolimųjų reisų vairuotojai, grįžę iš užsienio, iškvietimo į kitą reisą laukia namuose, kadangi pagal darbo sutartį neatlieka daugiau jokių kitų darbų. Tik kviečiamas jis privalo atvykti į darbą, perduoti dokumentus, paaiškinti ir atsiskaityti darbdaviui, o 2016-05-03 į darbą jis kviečiamas nebuvo, jokios žinutės iš vadybininko, kad gegužės 3 d. reikia kažkur vykti, jis negavo, todėl tolesnių nurodymų laukė namuose ir į darbą nevyko. Ieškovas nurodo, jog kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas analogišką ginčą dėl vairuotojo atleidimo iš UAB „Transtira“ pripažino, jog vairuotojas buvo atleistas nepagrįstai. Ieškovo neatvykimo į darbą negalima traktuoti kaip šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, kadangi dėl išvykimo į reisą nebuvo sudaryta grafikų, kiekvieną kartą vairuotojai buvo kviečiami atvykti į darbą telefonu arba informuojami žodžiu, vairuotojų darbas nesusijęs su darbo pareigų vykdymu biure, o darbo pareigos pradedamos vykdyti, gavus darbdavio nurodymą vykti į komandiruotę. Apeliantas taip pat nurodo, jog buvo verčiamas klastoti kelionės dokumentus, CMR važtaraščius, tačiau jis atsisakė tai daryti. Jo siekis, kad įmonėje būtų laikomasi įstatymų, darbdavio buvo traktuojamas kaip nepaklusnumas ir blogas charakteris. Teismui teikė jo nurodytas aplinkybes patvirtinančius faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, tačiau teismas atsisakė priimti šiuos protokolus. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nurodo, jog, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą tenka darbuotojui, t. y. ieškovui. Ieškovas jokių svarbių priežasčių, dėl kurių 2016-05-03 negalėjo atvykti į darbą, nenurodė ir tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Nurodo, kad apeliaciniame skunde ieškovas pakeitė savo paaiškinimus ir nurodo, jog į darbą neatvyko, nes tariamos pravaikštos dieną jis į darbą nebuvo kviečiamas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pats patvirtino, kad tą dieną į darbą neatvyko, pats pripažino, kad K. U. jam skambino, kvietė atvykti į darbą, jis pažadėjo atvykti 2016-05-03, tačiau to nepadarė.Nurodo, jog ieškovo apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose, kuriomis prašo vadovautis, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi ir jomis negalima vadovautis šioje byloje.Atsakovė nurodo, jog ieškovo nurodomos aplinkybės dėl dokumentų klastojimo yra nepagrįstos. Konfliktas kilo 2015-10-13 ieškovo komandiruotės Prancūzijoje metu. Ieškovui buvo nurodyta, išrašyti neutralų CMR važtaraštį, skirtą krovinio gavėjo žymoms, ir išaiškinta, kad CMR originalas turi likti mašinoje. Apie kitas 2015 m. rugpjūčio mėnesį rašytas SMS žinutes atsakovės vadovybė nebuvo ieškovo informuota, prieš daugiau kaip metus rašytos žinutės yra nesusijusios su ieškovo atleidimu iš darbo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo kopijas. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad šiuos dokumentus teikė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau teismas atsisakė juos priimti. Atsakovė teikdama atsiliepimą nurodo, jog ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti 2016-05-31 ir 2016-07-17 protokolai yra pridėti prie bylos. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas buvo skaitomas teismo posėdžio metu ir aiškinamasi, kokį ryšį kiekviena SMS žinutė gali turėti su ieškovo neatvykimu į darbą 2016-05-03, tačiau ieškovas jokio ryšio nurodyti negalėjo. LR CPK 314 str. nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, pirmiausia yra nukreipta prieš nesąžiningus proceso dalyvius. Ši nuostata neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Nustatyta, kad apeliaciniame skunde ieškovas kalba apie 2016-05-31 ir 2016-07-17 protokolus, o prie skundo prideda 2016-05-31 Faktinių aplinkybių protokolą Nr. F16-25. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog 2016-05-31 Faktinių aplinkybių protokolas Nr. F16-25 yra byloje, jį ieškovas yra pateikęs kartu su ieškiniu (b. l. 19). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pateiktus ieškovo įrodymus, kadangi jie jau yra byloje ir pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą šiuos įrodymus vertino.Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB AKTKC, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009).Įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada, jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga (įrodinėjimo našta). Įrodinėjimo dalyką sudaro tam tikri juridiniai faktai (šių faktų egzistavimas arba neegzistavimas), su kuriais siejamas teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas. Įrodinėtinų faktų apimtis konkrečioje civilinėje byloje priklauso nuo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyto faktinio pagrindo ir konkrečios teisės normos, taikytinos šalių ginčo santykiams. Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai yra suformuluoti atitinkamos materialiosios teisės normos hipotezėje. Įrodinėjimo našta – tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Ieškovas nurodo, jog atsakovė neįrodė, kad jis 2016-05-03 šiurkščiai pažeidė darbo drausmę, kaip tai numatyta LR DK 235 str. 2 d., o teismas paviršutiniškai vertino šias aplinkybes. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, jog tik kviečiamas jis privalo atvykti į darbą, perduoti dokumentus, paaiškinti ir atsiskaityti darbdaviui, o 2016-05-03 į darbą jis kviečiamas nebuvo, jokios žinutės iš vadybininko, kad gegužės 3 d. reikia kažkur vykti, jis negavo, todėl tolesnių nurodymų laukė namuose ir į darbą nevyko. Su šiais ieškovo apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Iš 2016-05-04 vadybininkės K. U. paaiškinimo, liudytojo V. K. paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, nustatyta, jog ieškovas 2016-05-02 telefono skambučiais buvo kviečiamas atvykti į darbą ir nurodyti, ar ima atostogas, ar vyksta į reisą, tačiau 2016-05-03 darbe nepasirodė. Šiuos paaiškinimus patvirtina byloje pateikti: 2016-07-17 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2016-05-01–2016-05-31 laikotarpio detalioji ataskaita (vadybininko V. K. telefono numeris) ir telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2016-05-01–2016-05-31 laikotarpio detalioji ataskaita. Iš 2016-07-17 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad 2016-05-02 10.36 iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (ieškovo) gavėjui W. V. V. V. tel. Nr. (duomenys neskelbtini) išsiųsta SMS žinutė: „Sveiki, kiek išeiginiu duota, Ir kada pasirodyt darbe.“ (b. l. 76–77) Ieškovui į tel. Nr. (duomenys neskelbtini) iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini) 2016-05-02 skambinta du kartus: 9.43.50 val., pokalbis truko 18 sek., taip pat 11.48.02 val. – pokalbis truko 58 sek, taip pat 2016-05-02 15.03.19 val. ieškovui į jo asmeninį tel. Nr. (duomenys neskelbtini) skambinta iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini), pokalbis truko 35 sek. (b. l. 73, 74). Pažymėtina, jog tiek ieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad 2016-05-03 darbe nebuvo. Ieškinyje ieškovas taip pat pripažįsta ir tą faktą, jog vadybininkė K. U. jam skambino 2016-05-02 po pietų ir klausė, kada parašys pareiškimą dėl atostogų. Ieškovas 2016-05-04 paaiškinime nurodo, jog po ilgo buvimo Europoje dirbant tolimųjų reisų vairuotoju jam priklauso tam tikras poilsio dienų skaičius, kurias, ieškovo nuomone, atsakovė privalėjo jam suteikti. Prašė jam suteikti laisvų dienų. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog paskutinius 4 mėnesius ieškovo vidutinis darbo laikas per savaitę yra 31,29 val., t. y. jo vidutinis darbo laikas neviršijo 48 val., dėl ko jam grįžus iš komandiruotės 2016-04-28 papildomos poilsio dienos nepriklausė, todėl ieškovas turėjo atvykti į darbą. Tą aplinkybę, jog ieškovas teiravosi dėl laisvų dienų, patvirtina jo rašyta SMS žinutė vadybininkui V. K., kas patvirtina liudytojo V. K. teismui nurodytas aplinkybes, kad darbuotojai su skyriaus vadovu kiekvienu atveju turi suderinti poilsio, atostogų ar kito reiso laiką. Po to, kai Transporto skyriaus vadovas V. K. pakartotinai 11.48 val. paskambino ieškovui, A. S. atvyko į įmonę rašyti prašymo dėl atostogų jam suteikimo, kas patvirtina atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ieškovas pageidavo gauti atostogų nuo 2016-05-03. Nebaigęs rašyti prašymo dėl atostogų jam suteikimo A. S. pasišalino iš darbovietės ir darbe nepasirodė visą 2016-05-03 darbo dieną. Šias aplinkybes savo ieškinyje pripažįsta ir pats ieškovas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas 2016-05-02 kelis kartus po komandiruotės buvo ragintas atvykti į darbą ir atlikti darbo sutartyje sulygtas vairuotojo pareigas arba pabaigti rašyti prašymą dėl atostogų suteikimo (b. l. 33, 36, 72, 74), tačiau į raginimus ieškovas nereagavo ir į darbą 2016-05-03 neatvyko. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jam taip pat buvo skambinta ir po to, kai jis 2016-05-02 išėjo iš darbovietės neparašęs pareiškimo dėl atostogų, todėl ieškovas žinojo, kad turi atvykti į darbą ir poilsio laiką suderinti su vadovu, tačiau to nepadarė.Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad, nustačius darbo drausmės pažeidimą, darbuotojo padarytas darbo drausmės pažeidimas turi būti vertinamas pagal DK 238 straipsnyje įtvirtintus kriterijus: pažeidimo sunkumą, sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes, tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog iš ieškovo ir anksčiau, t. y. 2014-01-27 ir 2015-11-13, buvo pareikalauta rašyti paaiškinimus dėl neatvykimo į darbą 2014-01-17–2014-01-22, 2015-10-30, 2014-01-27 darbovietėje pasirodymo tik 14 val. Šios faktinės aplinkybės patvirtina ir tai, jog atsakovės įmonėje nebuvo nusistovėjusios tvarkos, leidžiančios darbuotojams neatvykti į darbo vietą nesuderinus su vadovu.Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovės įmonėje yra nusistovėjusi tvarka, jog tolimųjų reisų vairuotojai, grįžę iš užsienio, iškvietimo į kitą reisą laukia namuose, kadangi pagal darbo sutartį neatlieka daugiau jokių kitų darbų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (nutarties 18 p.), jog pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą tenka darbuotojui (ieškovui). Ieškovas į bylą nepateikė pakankamai ir pagrįstų įrodymų, patvirtinančių šias jo nurodytas aplinkybes. Ieškovas byloje yra pateikęs tik vieną SMS žinutę, kurioje nurodoma: „Taip rytoj būti darbe 09.30. Ir rytoj apie pietus išvykstame.“ Siuntėjas – W. V. V. (2016-05-31 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. F16-25, 5 žinutė). Įvertinus SMS žinutės formuluotę ir tai, jog daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas faktines aplinkybes, ieškovas nepateikė, o atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovas turėjo pareigą atvykti į darbą 2016-05-03, sutiktina su atsakovės nurodytais motyvais, kad tai yra ne iškvietimas, o atsakymas į paties ieškovo užduotą klausimą, patikslinimas jau žinomos informacijos.Ieškovas taip pat nurodo, jog teismas priimdamas procesinį sprendimą turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. 3K-3-12/2011 ir 3K-2-218/2014 suformuluotomis teisės taikymo taisyklėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. AB „VST“, bylos Nr.3K-186/2009; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi ieškovo nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 3K-3-12/2011 ir 3K-3-218/2014, nes nesutampa šių nutarčių ir nagrinėjamo atvejo ratio decidendi. Iš nutarčių turinio matyti, jog nurodytose bylose ta faktinė aplinkybė, jog atsakovai neįrodė, kad darbuotojas buvo kviečiamas atvykti į darbo vietą, jam buvo pranešta apie vykimą į komandiruotę, buvo teisiškai reikšminga, – į ją atsižvelgta priimant procesinį sprendimą. Šiose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad kilus ginčui dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) darbdavys turi pareigą įrodyti tokio pranešimo faktą. Kasacinis teismas nurodė, kad tokios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visais CPK nustatytais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. UAB „Transtira“). Darbdaviui įrodžius, kad darbuotojas, gavęs nurodymą išvykti į komandiruotę, šio nurodymo nevykdė, darbuotojui tenka pareiga įrodyti neišvykimo priežasčių svarbą. Tai reiškia, kad ši faktinė aplinkybė buvo nurodytoje byloje suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, kuria apeliantas remiasi, ratio decidendi (t. y. taisyklės pagrindas). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atsakovė pateikė įrodymus, iš kurių matyti, jog ieškovas buvo 2016-05-03 kviečiamas atvykti į darbą, kad galutinai apsispręstų, ar ima atostogas, ar jį galima siųsti į komandiruotes.Kadangi aptariamų bylų pirmiau nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios ar esmingai panašios, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą aptariamą apeliacinio skundo argumentą, sutinka su atsakovės nurodytais motyvais, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų civilinių bylų Nr. 3K-3-12/2011 ir 3K-3-218/2014 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa.Apeliantas taip pat nurodo, jog buvo verčiamas klastoti kelionės dokumentus, CMR važtaraščius, tačiau jis atsisakė tai daryti. Būtent grįžęs iš kelionės Prancūzijoje ir buvo atleistas iš darbo. Atsakovė byloje nurodė, jog konfliktas buvo kilęs ieškovo komandiruotės Prancūzijoje metu 2015-10-13, kada ieškovas atsisakė išrašyti „neutralų“ CMR važtaraštį, skirtą krovinio gavėjo žymoms. Ieškovas buvo atleistas už neatvykimą į darbą 2016-05-03, praėjus pusei metų nuo kilusio ginčo, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, kad atleidimas nėra susijęs su ieškovo atsisakymu pildyti dokumentus.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog darbdavys teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad A. S. neatvyko į darbą 2016-05-03 be svarbių priežasčių, konstatavo, jog esant nustatytomis aplinkybėmis, tokio pobūdžio veiksmus yra teisinis pagrindas vertinti kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, todėl ieškinį dėl 2016-05-20 įsakymo Nr. B-14 panaikinimo ir A. S. grąžinimo į pirmesnį darbą bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 str. 1 d. numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinį skundą atmetus ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.). Duomenų apie atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nėra, todėl šis klausimas nespręstinas.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.