Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, taip pat jis pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir M. G. paskirta trejų metus laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 8 punktu ir 3 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas M. G. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau nei septynioms paroms, būti namuose, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 22.00 val. iki 06.00 val., išskyrus jei tai susiję su mokslu ar darbu ir apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą prižiūrinčią instituciją. Į M. G. skirtinos bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2016 m. kovo 22 d., 08.48 val., iki 2016 m. kovo 23 d., 16.10 val. (viena para) bei nuo 2018 m. balandžio 30 d., 14.30 val., iki 2018 m. gegužės 2 d. ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d. (keturi mėnesiai). Nukentėjusiojo V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. G. nukentėjusiajam priteista 500 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 800 eurų atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. G. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2015 metų gruodžio pabaigos iki 2016 metų sausio pradžios, tiksliai tyrimo metu nenustatytą dieną, Gariūnų turgavietėje, esančioje Vilniuje, Gariūnų g. 70, iš tyrimo nenustatyto asmens nusipirkdamas už 450 eurų įgijo šaunamąjį ginklą, pagamintą savadarbiu būdu, perdirbant pramoninės gamybos (Rusija) 8 mm kalibro dujinį pistoletą IŽ 79-8 „Baikal“ Nr. TPA5308 ir pritaikytą šaudyti pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro BROWNING šoviniais, savadarbiu būdu pagamintą šaunamojo ginklo duslintuvą bei aštuonis pramoninės gamybos 7,65 mm (sin. 32 ACP) kalibro, 1900 m. pavyzdžio BROWNING šovinius, ir iki 2016 m. sausio 20 d., neturėdamas leidimo, juos laikė savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), kai minėtą dieną, apie 00.00 val. panaudojęs šį šaunamąjį ginklą su duslintuvu (duomenys neskelbtini), apšaudė „Š. ž.“ redakcijos įėjimo duris, po to minėtą ginklą su duslintuvu ir likusiais jame trimis šoviniais nugabeno į (duomenys neskelbtini) ir įmetė į Merkio upę, kur jie gulėjo iki 2016 m. gegužės 31 d., kai nuo 10.20 val. iki 14.50 val. apžiūrint minėtoje vietoje esančios upės dugną šį šaunamąjį ginklą, pagamintą savadarbiu būdu perdirbant pramoninės gamybos (Rusija) 8 mm kalibro dujinį pistoletą IŽ 79-8 „Baikal“ Nr. TPA5308 duslintuvą bei tris pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro šovinius, rado ir paėmė policijos pareigūnai. Šiais savo veiksmais M. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

2. Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2016 m. sausio 20 d., 00.00 val., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini), visuotinai pavojingu būdu, tai yra panaudojęs neteisėtai laikomą šaunamąjį ginklą, pagamintą savadarbiu būdu perdirbant pramoninės gamybos (Rusija) 8 mm kalibro dujinį pistoletą IŽ 79-8 „Baikal“ Nr. TPA5308 su savadarbiu būdu pagamintu šaunamojo ginklo duslintuvu, šovė 5 kartus į minėtu adresu esančios „Š. ž.“ redakcijos įėjimo duris, tokiu būdu sugadino svetimą turtą, padarydamas V. K. atstovaujamai UAB „R. d.“ 2 000 eurų turtinę žalą. Šiais savo veiksmais M. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai, surinkti įrodymai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – M. G. išteisinti; nenustačius išteisinimo pagrindų, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės pakeisti - už abi nusikalstamas veikas skirti nuteistajam arešto bausmę, į galutinės bausmės laiką įskaityti Utenos ekspertiniame skyriuje išbūtą laiką nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d. bei nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 11 d. ir laikyti nuteistąjį atlikusiu bausmę, dalį dėl civilinio ieškinio panaikinti ir civilinį ieškinį atmesti.

4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš byloje esančių ikiteisminio tyrimo duomenų (tarnybinių pranešimų, procesinių prievartos priemonių taikymo, sekimo, kitų duomenų rinkimo protokolų ir pan.) matyti, kad 2016 m. kovo 22 d., policijos pareigūnams vykstant daryti kratų, M. G. buvo laikomas asmeniu, įtariamu nusikaltimų padarymu, jo gyvenamojoje vietoje vyko faktinė įtariamojo apklausa, tačiau, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, M. G. nebuvo suteiktas įtariamojo statusas. Nors pranešimas apie įtarimą jam buvo įteiktas tik 2016 m. kovo 22 d. po pietų, tačiau faktiškai jis buvo sulaikytas dar 2016 m. kovo 22 d. ryte. Tokiais veiksmais buvo padaryti BPK 140, 187, 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles, pažeidimai. Parodymai apie galimą ginklo buvimo vietą iš nuteistojo gauti pažeidžiant draudimą versti duoti parodymus prieš save (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, BPK 80 straipsnio 1 punktas). Be to, vertinant 2016 m. kovo 22 d. pareigūnų veiksmus, ypatingą reikšmę turi ir ta aplinkybė, kad pareigūnai turėjo informacijos apie galimus nuteistojo psichinės sveikatos sutrikimus, todėl laikantis BPK 10, 51 straipsnio 1 dalies 1 punktu reikalavimų turėjo būti užtikrintas gynėjo dalyvavimas. Tokiu būdu, 2016 m. kovo 22 d. iki pranešimo apie įtarimą įteikimo gauti duomenys nelaikytini įrodymais šioje byloje.

5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės vadovavosi tik nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o tokie parodymai negali būti laikomi įrodymais. Vis dėlto, jei juos ir laikyti įrodymais, to nepakanka kaltei nustatyti, nes jokie kiti duomenys nepatvirtina, kad M. G. būtų padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tai, kad nuteistasis priekaištavo nukentėjusiajam dėl jo skelbiamos informacijos socialiniuose tinkluose, kad nuteistojo naudojamas mobiliojo ryšio telefonas jungėsi prie bazinių stočių vakare Švenčionyse, kad jis atlygino žalą, leidžia daryti ne pagrįstas išvadas, kad M. G. padarė nusikalstamą veiką, o tik prielaidas apie tai. Teismas negali grįsti nuosprendžio vien tik kaltinamojo prisipažinimu, todėl šiuo atveju apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai. Be to, ir pats nuteistojo prisipažinimas yra abejotinas. Byloje nėra duomenų, kad Gariūnuose galima taip lengvai įsigyti šaunamųjų ginklų, šios M. G. nurodytos aplinkybės yra absurdiškos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis smulkiai papasakojo apie „Š. ž.“ redakcijos apšaudymą, ko jame nedalyvavęs asmuo negalėtų padaryti, vis dėlto M. G. taip ir neprisiminė, kokiu automobiliu vyko daryti nusikalstamos veikos, kas leidžia abejoti, kad jis tai padarė.

6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad nuteistojo kaltę, be kita ko, pagrindžia ir ekspertizių aktai, kuriuose užfiksuota, kaip nuteistasis ekspertams pasakoja įvykio aplinkybes, tačiau tokių ekspertizės aktų teismas neįvardina. Būdamas ekspertizės įstaigose, dėl nusikalstamų veikų padarymo M. G. niekada neprisipažino. Niekas nematė nuteistojo įsigyjant ginklą ar jį turint, ginklas rastas su juo nesusijusioje vietoje, niekas nematė jo šaudant ar įvykio metu esant šalia, šūvio pėdsakų ant jo rankų nenustatyta, negalima nustatyti, jog įvykio vietoje rastos kulkos buvo iššautos policijos pareigūnų surastu pistoletu, negalima nustatyti, jog iš policijos pareigūnų surasto ginklo buvo šauta po paskutinio jo valymo, ant policijos pareigūnų rasto ginklo nenustatyta nuteistojo pėdsakų, kalbėdamas su nukentėjusiuoju, nuteistasis neužsiminė, kad būtų padaręs kažką neteisėto. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad į redakciją buvo šaudoma iš surasto ginklo, neatitinka bylos medžiagos.

7. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad abi nusikalstamos veikos, dėl kurių padarymo yra nuteistas M. G., be kita ko, gali būti baudžiamos areštu, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai už abi nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes. Pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, kad apšaudytame pastate gyveno fiziniai asmenys, kurie galėjo būti sužaloti, apima BK 187 straipsnio 2 dalies dispozicija, todėl šios aplinkybės negali būti pagrindu parenkant bausmės rūšį. Be to, iš nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių (šaudyta naktį, taikantis tik į redakcijos naudojamas patalpas) akivaizdu, kad buvo sąmoningai siekiama išvengti sunkių padarinių. Teismo teiginys, kad išmestu ginklu galėjo pasinaudoti pašaliniai asmenys ir net vaikai, yra deklaratyvus. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad ginklo įprastomis sąlygomis rasti nebuvo įmanoma, ginklu dėl stipraus korozijos poveikio nebuvo įmanoma šaudyti. Kitos pirmosios instancijos nuosprendyje nurodytos aplinkybės leidžia skirti nuteistajam ne pačią griežčiausią bausmę, todėl, nagrinėjamu atveju, nuosprendis keistinas ir M. G. skirtina arešto bausmė. Be to, pagal BPK 141 straipsnio 1 dalį buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką, tuo pačiu pagal BK 66 straipsnį šis laikas įskaitomas į bausmės laiką. Nuteistasis Utenos ekspertiniame skyriuje buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d. bei nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 11 d., todėl šis laikas turėtų būti įskaitomas į bausmės laiką.

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje turėtų būti atmestas vien dėl to, kad nenustatyta, jog M. G. padarė kokią nors nusikalstamą veiką. Taip pat nėra duomenų apie nukentėjusiojo patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusysis nurodė, kad jis pretenzijų M. G. neturi. Iš kitų nukentėjusiojo apklausų ir bendravimo su nuteistuoju matyti, kad V. K. nesureikšmino įvykio. Civiliniame ieškinyje nukentėjusysis nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl didelių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, bendravimo galimybių sumažėjimo, reputacijos pablogėjimo ir kt., tačiau be savo deklaratyvių paaiškinimų, neteikia jokių įrodymų, patvirtinančių tokias aplinkybes. Tai reiškia, kad byloje nėra įrodyta, kad nukentėjusiajam dėl M. G. veiksmų buvo padaryta kokia nors žala, todėl civilinis ieškinys turi būti atmestas, nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų.

9. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

10. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

11. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2013, 2K-332/2013 ir kt.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

12. Nagrinėjamu atveju, esant prieštaravimų tarp nuteistojo M. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, siekiant patikrinti kitus surinktus įrodymus, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, apklausos metu buvo siekiama pašalinti kilusius neaiškumus. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė teisiamojo posėdžio metu duotų kaltinamojo parodymų ir nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų prieštaravimus, nurodė, kodėl teisme duoti kaltinamojo parodymai laikomi nelogiškais, paneigė kaltinamojo keliamas versijas. Pažymėtina, kad teismas, pasisakydamas dėl M. G. kaltės, vadovavosi ne tik jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir nuoširdžiu prisipažinimu, buvo vertinami ir ikiteisminio tyrimo metu jo išdėstytą poziciją patvirtinantys įrodymai – kratų, apžiūros, nukentėjusiojo ir liudytojų apklausų protokoluose, tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys, specialistų ir ekspertizės aktų išvados. Skirtingai nei teigia apeliantas, šių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad būtent M. G. neteisėtai laikomu šaunamuoju ginklu šaudė į „Š. ž.“ redakcijos įėjimo duris.

13. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. G. ikiteisminio tyrimo metu pateiktas nuoširdus prisipažinimas yra abejotinas, apeliacinės instancijos teismas tokį nuteistojo teiginį vertina kritiškai. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, 2016 m. balandžio 5 d. nuoširdus prisipažinimas yra surašytas M. G. ranka ir jo pasirašytas, jame nuteistasis prisipažįsta apšaudęs nukentėjusiajam priklausančios bendrovės duris ir išsamiai nurodo tokio savo elgesio motyvus, gailisi dėl tokių savo veiksmų. 2016 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. balandžio 18 d. vykusių apklausų metu M. G. davė išsamius parodymus apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kuriuos dar kartą patvirtino 2017 m. vasario 10 d. apklausoje. Nukentėjusysis V. K. 2017 m. sausio 26 d. apklausos metu nurodė, kad M. G. jo atsiprašė, atlygino padarytą turtinę žalą. Šias aplinkybes patvirtina 2016 m. balandžio 27 d. V. K. ir M. G. pasirašytas susitarimas dėl žalos atlyginimo, iš kurio turinio taip pat matyti, kad M. G. pripažįsta jam inkriminuotus neteisėtus veiksmus. Taigi, nuteistojo nuoširdus prisipažinimas nebuvo momentinis, tai buvo tikroji jo valios išraiška, kurią jis patvirtino vėliau sekusiais savo veiksmais. Nepaisant to, kad niekas nematė M. G. šaudant į redakcijos duris, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad asmuo, kuris nedalyvavo nusikalstamų veikų daryme, negalėtų taip nuosekliai ir smulkiai apibūdinti visų įvykio aplinkybių. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad byloje nėra duomenų apie galimybę Gariūnų turgavietėje įsigyti šaunamųjų ginklų, tačiau šios aplinkybės teismui nekelia abejonių todėl, kad M. G. išsamiai papasakojo, kaip vyko ginklo įsigijimo sandorio sudarymas Gariūnų turgavietėje, nurodė tikslią jo kainą ir pardavėjo vardą. Tai, kad nuteistasis neprisiminė, kokiu automobiliu važiavo iki redakcijos prieš ją apšaudant, nėra pagrindas abejoti jo parodymų tikrumu, nes tuo metu M. G. naudojosi dviem automobiliais, todėl galėjo neprisiminti, kuriuo iš jų naudojosi nusikaltimo padarymo naktį.

14. Apeliaciniame skunde nuteistasis neteisingai nurodo, kad būdamas ekspertizės įstaigose jis savo kaltės niekada nepripažino. Iš 2016 m. rugsėjo 27 d. – gruodžio 23 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto turinio matyti, kad jis ekspertams išsamiai papasakojo įvykio aplinkybes, savo veiksmus ir išgyvenimus, taip iš esmės pakartodamas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nors niekas nematė M. G. įsigyjant šaunamąjį ginklą ar jį turint, tačiau pastarasis nurodė vietą Merkio upėje, kurioje šį ginklą išmetė, ir ginklas būtent ten buvo rastas. Ginklas buvo rastas su dėtuve, duslintuvu ir šoviniais, o M. G., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, buvo nurodęs, kad įsigijo ginklą ir šovinius, o pardavėjas dar įdėjo ir duslintuvą. Be to, įvykio vietoje rastos tūtelės ir kulkos buvo analogiškų šovinių, kurie buvo rasti kartu su ginklu upės dugne. Specialisto išvadoje taip pat nustatyta, kad įvykio vietoje rastos tūtelės buvo iššautos būtent iš šio ginklo. Skirtingai nei nurodo apeliantas, šios aplinkybės patvirtina, kad į redakciją buvo šaudyta iš surasto ginklo, kurį į upę įmetė pats nuteistasis. Natūralu, kad dėl korozijos poveikio tyrimo metu nebuvo galimybės nustatyti, ar iš šio ginklo buvo šauta po paskutinio jo valymo. Dėl tų pačių priežasčių ant ginklo išryškinti rankų pėdsakai nebuvo tinkamai asmens identifikavimui. Natūralu ir tai, kad ant nuteistojo rankų nebuvo nustatyta šūvio pėdsakų, nes M. G. sulaikytas tik 2016 m. kovo 22 d., o BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas padarytas 2016 m. sausio 20 d.

15. Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, nustatė visus būtinuosius BK 253 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymius ir M. G. pagrįstai pripažino kaltu dėl to, kad jis visuotinai pavojingu būdu – šaudydamas – sugadino daugiabučio gyvenamojo namo pirmame aukšte esančios redakcijos įėjimo duris, taip pat neteisėtai įgijo ir laikė bei panaudojo šaunamąjį ginklą.

16. BPK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Tai reiškia, kad kratos atlikimas nesuponuoja išvados, kad asmuo, pas kurį ji yra atliekama, būtinai yra įtariamasis ir turi turėti tokį teisinį statusą. Tokiam asmeniui kratos metu pasakojant tam tikras kratos atlikimui reikšmingas aplinkybes, negalima daryti išvados, kad buvo atlikta šio asmens apklausa. Kaip numatyta BPK 21 straipsnio 2 dalyje, įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas šio Kodekso 187 straipsnyje numatytas pranešimas apie įtarimą. M. G. įtariamojo statusą įgijo 2016 m. kovo 22 d., 8 val. 48 min., jį laikinai sulaikius, įtariant, kad jis padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Iš karto po to jam buvo išaiškintos įtariamojo teisės, leista pasikviesti gynėją ir, jam dalyvaujant, įtariamajam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jis buvo apklaustas. Nesant pagrindo M. G. skirti kardomąją priemonę – suėmimą, 2016 m. kovo 23 d. jis paleistas iš laikino sulaikymo. Tokiu būdu, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista įtariamojo sulaikymo ir apklausos tvarka.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistas BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, nes jis buvo verčiamas duoti parodymus prieš save. Vis dėlto, BPK 80 straipsnyje yra numatytos aplinkybės, dėl kurių asmenys negali būti apklausiami kaip liudytojai. M. G. šioje baudžiamojoje byloje liudytoju apklaustas nebuvo, todėl šio straipsnio nuostatų taikymas nėra aktualus. Pirmosios įtariamojo apklausos metu M. G. atsisakė duoti parodymus, taip pat atsisakė atsakinėti į tyrėjos užduotus klausimus, kas kaip tik, skirtingai nei nurodo apeliantas, patvirtina, kad jis nebuvo verčiamas duoti parodymus. Vėlesnių apklausų metu įtariamasis nurodė, kad jis parodymus duoda neverčiamas, savo noru. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių esminių proceso pažeidimų, kurie būtų sutrukdę pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

18. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Svarbu atkreipti dėmesį, kad BK 55 straipsnyje numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, nors ir atidėdamas jos vykdymą, pažeidė minėtas įstatymo nuostatas, netinkamai jomis vadovavosi.

19. M. G. nuteistas už du apysunkius tyčinius nusikaltimus, sudarančius realiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Nusikaltimai baigti. Vis dėlto, jis praeityje neteistas, nors administracine tvarka baustas keturis kartus, tačiau visos baudos sumokėtos, dirba, turi šeimą, augina keturis vaikus. M. G. diagnozuoti psichikos sveikatos sutrikimai, jis gydosi, vartoja medikamentus. Nuteistasis atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, darydamas nusikalstamas veikas, M. G. elgėsi pavojingai, nes pastate, į kurį šaudė, gyveno žmonės, todėl buvo kilusi rizika jų turtui, sveikatai ar net gyvybei. Vis dėlto, šaudyta buvo naktį, niekas to nematė, o namo gyventojai teigė nieko ir negirdėję, kulkos pataikė tik į redakciją, kurioje žmonių nebuvo, pašaliniams asmenins žala nepadaryta. Taip pat sutiktina ir su tuo, kad ginklo ir šovinių išmetimas į upę yra pavojingas elgesys. Vis dėlto, ginklas su dėtuve, duslintuvu ir šoviniais į upę buvo įmestas sausio mėn., žiemą pašaliniams asmenims rasti šiuos daiktus upės dugne nebuvo objektyvios galimybės, kovo mėn. jo nerado ir upės dugną apžiūrėję Vilniaus apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos specialistai, ginklas ir jo priedai buvo rasti tik gegužės mėn., į pagalbą pasitelkus Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnus su specialia įranga. Ginklas buvo stipriai paveiktas korozijos, todėl iš jo šaudyti nebuvo galimybės. Taigi, nagrinėjamu atveju tikimybė, kad tokį ginklą būtų radę pašaliniai asmenys ir juo pasinaudoję, yra labiau teorinė. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo M. G. skirti griežčiausią – laisvės atėmimo – bausmę, tokia bausmės rūšis nagrinėjamu atveju būtų neproporcinga, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam skiriant arešto bausmes, didesnes nei įstatyme numatytas šios bausmės rūšies vidurkis – pagal BK 253 straipsnio 1 dalį 70 parų arešto ir pagal BK 187 straipsnio 2 dalį 70 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės turi būti subendrintos, iš dalies jas sudedant, M. G. paskiriant galutinę subendrintą 90 parų arešto bausmę.

20. Pažymėtina, kad pagal BPK 141 straipsnio 1 dalį buvimo ekspertizės įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką, tuo pačiu pagal BK 66 straipsnį šis laikas įskaitomas į bausmės laiką. Nuteistajam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartimi buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė ir tuo pačiu jam buvo paskirta procesinė prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą – Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių – ekspertizės atlikimo laikotarpiui iki ekspertizės akto pateikimo teismui. Bylos duomenimis, M. G. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje buvo tiriamas nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d. bei nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 11 d., todėl šis laikas turi būti įskaitytas į bausmės laiką. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. G. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbuvo nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 23 d. bei nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d. Vadovaujantis BPK 141 straipsnio 1 dalimi, BK 66 straipsnio 1 dalimi, nuteistojo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas bei buvimo ekspertinėje įstaigoje laikas įskaitytinas į paskirtą bausmę, todėl, pritaikius BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunktį, M. G. laikytinas pilnai atlikusiu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę.

21. BPK 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis V. K. pareiškė 2 000 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurį pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies ir V. K. iš M. G. priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija ne tik neturtinės, bet ir turtinės žalos atsiradimo faktą, tačiau civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo šioje byloje pareikštas nebuvo.

22. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nukentėjusysis dėl jam priklausančios redakcijos apšaudymo patyrė šoką, baimę, stresą, nesaugumo jausmą dėl savęs ir artimųjų patiria iki šiol, prarado buvusią ramybę, patyrė daug nepatogumų dėl nusikalstamų veikų padarinių šalinimo, nukentėjo jo reputacija, garbė ir orumas. Nors apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, vis dėlto, žmogaus dvasiniai išgyvenimai yra sunkiai pagrindžiami objektyviais duomenimis. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam nebuvo padaryti ilgalaikiai, negrįžtami sveikatos sutrikdymai, žala buvo padaryta ne asmens gyvybei ar sveikatai, bet turtui, todėl prašomos priteisti žalos dydis buvo sumažintas nuo 2 000 Eur iki 500 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai ir pripažįsta, kad apšaudžius jam priklausančios redakcijos duris, nukentėjusysis iš tiesų galėjo jausti baimę ir stresą, nesaugumo jausmą ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo artimųjų, patirti nepatogumų dėl nusikaltimais sukeltų padarinių šalinimo, taip pat neabejotinai galėjo pablogėti ir jo kaip Šalčininkų laikraščio redaktoriaus reputacija. Tokiu būdu, 500 Eur dydžio neturtinė žala laikoma proporcinga.

23. Pagal BPK 104 straipsnį proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti arba jų dydį sumažinti.

24. Nukentėjusysis V. K. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo M. G. 105 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, šią sumą nukentėjusysis advokatui Vladimirui Buslovičiui sumokėjo už nukentėjusiojo teisių atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nukentėjusiojo prašoma priteisti suma yra pagrįsta ir priteistina iš M. G., kadangi advokatas Vladimiras Buslovičius dalyvavo teismo posėdyje, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, posėdžio metu atstovavo nukentėjusiojo interesus. Bylos duomenimis, nuteistasis dirba, prašomų priteisti išlaidų dydis proporcingas, todėl jį mažinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo M. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės pakeisti.

M. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalį paskirti 70 (septyniasdešimties) parų arešto bausmę, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį paskirti 70 (septyniasdešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir M. G. paskirti galutinę subendrintą 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmę.

Į paskirtą bausmę įskaityti M. G. laikinojo sulaikymo laiką nuo 2016 m. kovo 22 d., iki 2016 m. kovo 23 d., bei nuo 2018 m. balandžio 30 d., iki 2018 m. gegužės 2 d. ir suėmime išbūtą laiką nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d., taip pat Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje išbūtą laiką nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d. bei nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 11 d. ir laikyti M. G. pilnai atlikusiu nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo M. G. priteisti nukentėjusiojo V. (V.) K. naudai 105 Eur (vieną šimtą ir penkis eurus) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.