Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo dėl leidimo gyventi, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat dėl Migracijos departamento Sprendimo dėl draudimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti nuo sprendimo priėmimo 60 mėnesių į Lietuvos Respubliką ir nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2026 m. vasario 26 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, turinti leidimą gyventi Lietuvoje. 2022 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjas atvyko į Migracijos departamentą pateikti prie prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pridėtų dokumentų originalų ir biometrinius duomenis.

2022 m. lapkričio 25 d. per MIGRIS sistemą buvo išsiųstas pareiškėjui užpildyti klausimynas dėl papildomos informacijos gavimo, 2022 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas pateikė užpildytą klausimyną ir atsakydamas į jo antrą klausimą dėl darboviečių nurodė, kad nuo 2010 metų Rusijoje dirbo televizijos kanaluose operatoriumi, ir paskutinė jo darbovietė, kurioje dirbo iki 2022 m. balandžio mėnesio, buvo Rusijos televizijos kanalas „Zvezda“.

2023 m. sausio 6 d. Departamentui per MIGRIS išsiųstas paklausimas Nr. 3224227, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Atsakovas 2023 m. sausio 31 d. gavo Saugumo departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintos galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes jis kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dirbo Rusijos televizijos kanale „Zvezda“ operatoriumi iki 2022 m. balandžio mėnesio.

Byloje nėra nuginčyta Migracijos departamento ir Saugumo departamento išvados, kad Rusijos televizijos kanalas „Zvezda“ priklauso Rusijos Federacijos gynybos ministerijos valdomai žiniasklaidos grupei „K. Z.“. Ir šiai grupei Rusijos ryšių priežiūros tarnyba „Roskomnadzor“ yra išdavusi transliavimo licenciją, kurias gauna Vladimiro Putino režimui lojalios televizijos bendrovės. Kaip ir kitos Rusijos prezidento administracijos kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės, „Zvezda“ skleidžia Kremliaus nustatytas veiklos kryptis atitinkančią propagandą. Nuo 2009 m. federalinio televizijos kanalo statusą turintis kanalas „Zvezda“ teikia svarbią paramą Rusijos nuo 2022 m. vasario 24 d. vykdomai agresijai prieš Ukrainą. „Zvezda“ reguliariai skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie Rusijos karą prieš Ukrainą ir platina propagandą, nukreiptą prieš Ukrainos teritorinį vientisumą bei suverenitetą. „K. Z.“ žiniasklaidos grupei vadovauja A. P., kurį vadovu pakvietė tapti Rusijos gynybos ministras S. Š.. A. P. palaiko glaudžius ryšius su Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotoju A. G. ir Rusijos prezidento atstovu spaudai D. P.. 2017 m. A. P. režisavo ir prodiusavo propagandinį filmą „Krymas“, kuriame teisinama ir šlovinama Rusijos įvykdyta neteisėta Krymo pusiasalio aneksija. Nuo 2022 m. balandžio 8 d. „K. Z.“ žiniasklaidos grupės vadovas A. P. yra įtrauktas į Europos Sąjungos Rusijos fiziniams ir juridiniams asmenimis, subjektams bei įstaigoms taikomų ribojimų sąrašą. Nuo 2021 m. gegužės 14 d. televizijos kanalas „Zvezda“ Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos nutarimu yra įtrauktas į Ukrainos asmeninių specialiųjų ekonominių ir kitų ribojančių priemonių (sankcijų) sąrašą. „Zvezda“ pritaikyti ribojimai dėl keliamos grėsmės Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei, jos stabilumui bei saugumui.

Nenuginčyta, kad televizijos kanalas „Zvezda“ skleidžia propagandą, nukreiptą ir prieš Lietuvą, kuria siekiama neigti Lietuvos nepriklausomybę ir diskredituoti Lietuvos valstybingumą. „Zvezda“ skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie, neva, Lietuvoje persekiojamus rusakalbius asmenis bei vykdomą politinį persekiojimą.

Kaip matyti, pareiškėjas teigia, kad dirbo tik operatoriumi minėtam televizijos kanale ir jokių vadovaujančių pareigų neužėmė ir negalėjo spręsti, kokio turinio informacija bus rodoma, atliko tik techninį darbą. Taip pat teigia, kad jo buvusios operatoriaus pareigos niekaip neįrodo, kad jis šiuo metu yra susijęs su Rusijos Federacija ar yra jai lojalus.

Vertintina, kad nustatytos aplinkybės apie tai, jog pareiškėjas televizijos kanale dirbo dar iki prieš prasidedant karui, kai kanale jau buvo skleidžiama propaganda, leidžia manyti, kad pareiškėjas yra glaudžiai susijęs su televizijos kanalo „Zvezda“ visa komanda, jam gerai žinoma kanalo skleidžiama dezinformacija, ir jokie įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas su minėta savo darbine aplinka nebūtų susijęs ar nebūtų lojalus Rusijos Federacijos gynybos ministerijos valdomai žiniasklaidos grupei „K. Z..

Vertintina, kad pagrindas išvadą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę, yra pakankamai realus ir pagrįstas.

Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus, jį užtikrinančias institucijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas ir kiti teisės aktai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Taip pat teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat UTPĮ 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Byloje nustatyta, jog Departamentas 2023 m. sausio 31 d. pateikė Migracijos departamentui Išvadą, kuria konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento argumentu, kad gyvenamąją vietą Lietuvoje yra deklaravusi tik jo sutuoktinė. Pareiškėjas nurodė, kad visi jo šeimos nariai yra deklaravę gyvenamąją vietą Lietuvoje, šeima nusipirko butą Kaune ir siekia čia gyventi nuolat, vaikai lanko ugdymo įstaigas Lietuvoje.

Darytina išvada, kad nei pareiškėjo skundo, papildomų paaiškinimų argumentai, nei byloje surinkti duomenys apie pareiškėjo šeimą, nepaneigia ginčijamo sprendimo išvadų, kad pareiškėjas ir jo šeima neturi ilgalaikių ryšių su Lietuvos Respublika. Ryšiai su Lietuva sietini tik nuo 2022 metų rudens.

EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.

Taigi, iš byloje surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas ir jo šeimos nariai turi siekį gyventi Lietuvoje, tačiau nei vienas iš įrodymų nepaneigia apie jo galimą grėsmę valstybės saugumui, kuri nustatyta ginčijamais sprendimais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad UTPĮ normų taikymo kontekste pakanka duomenų daryti išvadą, jog pareiškėjo veiksmai sudarė pagrindą konstatuoti apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šią išvadą ji daro, remdamasi Departamento pateikta Išvada, teisės aktais ir teismų praktika.

Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje 14 punkte, didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.

Taip pat pagal Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatas, sugriežtinus vizų režimą, sustabdomas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Sustiprinama valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Ši nuostata netaikoma, jei Rusijos pilietis turi vienos iš Šengeno valstybių, Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ar Šveicarijos Konfederacijos išduotą leidimą gyventi ar atitinka kitas sąlygas, nustatytas 2022 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 937 „Dėl kriterijų, kuriuos atitinkantys Rusijos Federacijos piliečiai gali būti įleidžiami per Europos Sąjungos išorės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją nepaprastosios padėties metu, nustatymo“. Pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sudaro galimybes išvengti griežto teisinio reguliavimo.

Teismas atkreipia dėmesį į Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje..

Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos ir Baltarusijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Saugumo departamentas ir teikia išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti kitos kompetentingos institucijos pateiktą informaciją ar ją vertinti kitaip.

Teismo vertinimu, VSD surinkti ir Išvadoje pateikti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes Išvadoje pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, pats nutraukė darbą televizijos kanale „Zvezda“, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ar kitomis propagandinėmis Rusijos agresyvios politikos palaikytojomis (masinėmis informacijos priemonėmis) yra išnykusi.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes Migracijos departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo.

Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalis nustato, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta, ir tarp išvardintų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Atsižvelgiant į tai, kas byloje nustatyta, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės yra aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Sprendimas dėl leidimo gyventi ir Sprendimas dėl draudimo atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra D. I. pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius ir šeimyninius ryšius su Lietuva bei Departamento Išvadą), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo dėl leidimo gyventi, kuriuo pareiškėjui neišduotas leidimas laikinai gyventi bei Sprendimo dėl draudimo, kuriuo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir nuspręstą įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui trejus metus.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento sprendimų Nr. 23S19397 ir Nr. 23S20001 panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundo netenkinus, pareiškėjo turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 – 134 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.