- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-15
- Bylos Nr.
- 1A-629-1020/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35479-2016-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Stasys Punys
- Nuteistasis
- J. Ž.
- Advokatai
- Viačeslav Beperšč
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Stasio Punio ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Ž. gynėjo advokato Viačeslavo Beperšč apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalį – 2 (dviejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir J. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (dviejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, J. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, paskiriant įpareigojimus – dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti prie vaikų ugdymo įstaigų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
J. Ž. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką: laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2016 m. birželio mėn., mažiausiai vieną kartą, tiksliai nenustatytą dieną, apie 10-12 val., viešoje vietoje, stovėdamas šalia vaikų darželio-mokyklos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tvoros, ties šiaurės-rytiniu šios vaikų ugdymo įstaigos teritorijos kampu, nepaisydamas elementarių elgesio normų, rodydamas aiškų visuomenės ir aplinkinių negerbimą, įžūliu elgesiu, t. y. elgdamasis nepadoriai ir šokiruojančiai bei siekdamas kitų asmenų dėmesio, iš dalies apsinuogino ir atvirai demonstravo pašaliniams asmenims, taip pat ir mažamečiams vaikams savo lytinius organus, tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais veiksmais J. Ž. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Be to, J. Ž. nuteistas už tai, kad atliko jaunesnių negu šešiolikos metų asmenų tvirkinimo veiksmus: tuo pačiu laiku ir vietoje, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2016 m. birželio mėn., mažiausiai vieną kartą, tiksliai nenustatytą dieną, apie 10-12 val., atėjęs prie vaikų darželio-mokyklos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir atsistojęs šalia tvoros ties šiaurės-rytiniu šios vaikų ugdymo įstaigos teritorijos kampu, iš dalies apsinuogino bei specialiai atkreipdamas į save lauke žaidžiančių (duomenys neskelbtini) vaikų darželio-mokyklos mažamečių vaikų dėmesį, barškindamas atneštą vaikišką barškutį, atvirai demonstravo mažamečiams vaikams savo lytinius organus, tokiu būdu atliko veiksmus, galinčius sukelti mažamečių per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, iškreiptą suaugusių ir vaikų tarpusavio santykių ir elgesio suvokimą bei sutrikdyti vaikų fizinį ir psichologinį vystymąsi, ir taip tvirkino mažamečius. Šiais veiksmais J. Ž. padarė nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – J. Ž. išteisinti.
Apelianto įsitikinimu, jo ginamasis jam inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė, o skundžiamas nuosprendis nepagrįstas byloje esančiais įrodymais – įrodymus teismas vertino netinkamai, nes liudytojų parodymai neįrodo J. Ž. kaltės, ir leidžia daryti išvadą, kad kaltinimai jam grindžiami vien tik liudytojos A. A. išsigalvojimais. Apelianto įsitikinimu, policijos rėmėjų parodymai iš esmės negali būti laikomi duomenimis, kurie pagrindžia J. Ž. kaltę – jais jokie neteisėti veiksmai neįrodyti, be to, nuteistojo gynybinė versija nepaneigta. Minėti policijos rėmėjai ir liudytojai R. M., L. J., L. L. taip pat negalėjo nieko reikšmingo paaiškinti, nes laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės iki 2016 m. birželio mėnesiais nuteistojo niekada nematė bei negali patvirtinti jam keliamų kaltinimų. J. Ž. gynėjas pateikdamas liudytojų – L. P., J. Ž., N. S. – parodymų dalies analizę ir konkrečias jų parodymų citatas, teigia, jog šios liudytojos niekada nematė prie darželio tvoros vyro, kuris rodydavo savo lytinius organus, be to arba nežinojo kas iš jų grupės vaikų matė šį vyrą, arba jų auklėjami vaikai tokio vyro apskritai nematė. Reziumuodamas tai, kas minėta, apeliantas tvirtina, jog iš 9 liudytojų byloje – net 8 niekada nematė, kad vyras prie darželio tvoros apsinuogina ir vaikams rodo savo lytinius organus.
Apelianto manymu, liudytojos A. A., kuri vienintelė neva du kartus tą pačią dieną galimai matė ir atpažino iš veido nuteistąjį, parodymų pagrįstumu yra pagrindo abejoti. Apeliaciniame skunde plačiai perrašomi A. A. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, ir apeliantas laikosi pozicijos, jog jie tarpusavyje prieštarauja. Be to, apeliantas pabrėžia, jog A. A. dar iki asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką procesinio veiksmo atlikimo matė J. Ž. nuotrauką, o parodymo atpažinti metu būtent ta pati nuotrauka buvo panaudota – dėl šių priežasčių 2016 m. spalio 19 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas negali būti laikomas įrodymu byloje. Nuteistojo gynėjas tvirtina, kad liudytojų parodymai, jog po J. Ž. sulaikymo, niekas daugiau prie darželio nerodė lytinių organų taip pat negali būti laikomi įrodymu, nes niekas, net A. A., niekada nematė tokio atvejo, kad vyras prie darželio tvoros rodytų lytinius organus vaikams. Galiausiai teismas nevertino to, kad J. Ž. neturėjo tam tikrų rūbų, pagal kuriuos jį neva atpažino; taip pat to, kad jis nesinaudoja viešuoju transportu, todėl jo nebuvo troleibusų stotelėje; be to, liko neįvertinta ir tai, kad remiantis UAB „TELE-2“ pateiktais duomenimis kaltinime nurodytu laikotarpiu – 2016 m. gegužės mėn. - 2016 m. birželio mėn., nuteistasis nebuvo (duomenys neskelbtini) mikrorajone prie darželio-mokyklos (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo J. Ž. gynėjo advokato Viačeslavo Beperšč apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, baudžiamojo proceso teisės pažeidimų surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant nepadaryta, apelianto veika kvalifikuota tinkamai bei jam paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta.
Dėl įrodymų vertinimo
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra pabrėžęs, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).
Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
Šiame kontekste pažymėtina ir LAT pozicija, jog „tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.“ (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).
Kasacinio teismo praktikos kontekste, apygardos teismas konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas kaltu J. Ž. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį bei 284 straipsnio 1 dalį, pagrįstai rėmėsi ne tik liudytojos A. A. parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize.
Pirmiausia, baudžiamosios bylos duomenų pagrindu, teismas neįžvelgia pagrindo abejoti A. A. parodymų patikimumu: jie viso baudžiamojo proceso metu iš esmės išliko nepakitę ir buvo nuoseklūs. Nors apeliantas siekia pagrįsti jų netikslumą bei kaitą, A. A. ne kartą pabrėžė ne tik įvykio metu J. Ž. atliktus veiksmus (jog jį prie vaikų darželio tvoros, prieš tai vaikams pranešus apie dėdę, matė vyrą iki batų nusmauktomis kelnėmis, apnuogintais lytiniais organais), bet ir jo dėvėtą aprangą, fizinius bei kitus duomenis, pagal kuriuos jį galima identifikuoti. Tuo tarpu apelianto nurodomi jos parodymuose galimai esantys netikslumai, jos parodymų patikimumui ir jų reikšmei nagrinėjamos bylos kontekste įtakos neturi.
Apelianto įsitikinimu, J. Ž. kaltę pagrindžiančiu įrodymu negalima laikyti 2016 m. spalio 19 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo, iš kurio matyti, kad A. A. atpažino J. Ž. kaip asmenį atrodantį labai panašus į žmogų, kuris stovėjo prie vaikų darželio tvoros nusimovęs kelnes (t. 1, b. l. 79-83). Pasak apelianto, šis procesinis veiksmas nėra objektyvus, nes liudytojai dar J. Ž. sulaikymo dieną buvo parodyta pastarojo nuotrauka, pagal kurią ji nurodė, kad tai tas pats asmuo, kuris prie darželio tvoros buvo apsinuoginęs, t. y. vėliau asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką veiksmo metu buvo parodyta ta pati nuotrauka, todėl veiksmas buvo fiktyvus. Apeliantas apskritai kvestionuoja ir liudytojos galimybes atpažinti J. Ž., nes ši negalėjo aiškiai nurodyti tam tikrų jį identifikuojančių požymių.
Šioje apimtyje teisėjų kolegijos įsitikinimu, apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog A. A. asmenį aptariamo įvykio dieną matė iš arti net 2 kartus – prie vaikų darželio tvoros, o vėliau ir autobusų stotelėje, taigi, ji turėjo objektyvią galimybę jį įsidėmėti. Pažymėtina, kad ir kitų liudytojų parodymų analizė leidžia daryti išvadą, jog A. A. išties objektyviai atpažino nuteistąjį: liudytojai – policijos rėmėjai, priešingai nei nurodo apeliantas, pateikė duomenų, kurie yra reikšmingi šios bylos kontekste. L. R. ir A. V., kurie sulaikė J. Ž. prie aptariamo darželio tvoros, parodė, kad pirmiausia iš policijos pareigūnės – liudytojos L. L. – gavo prašymą patruliuoti prie vaikų darželio bei jiems buvo pateikta abstrakti informacija apie asmenį, kuris vaikams galimai demonstruoja lytinius organus. Siekdami gauti papildomos informacijos apie šį asmenį, liudytojai vienos iš darželio auklėtojų pasiteiravo apie jį ir ši smulkiai jį apibūdino – be kita ko nurodė, kad jis nešiojo smėlio spalvos kepurę su snapeliu. Pasak policijos rėmėjų, vėliau patruliuodami jie pastebėjo asmenį, kuris atitiko pateiktą apibūdinimą ir jį sustabdė, o pastarasis kartu su savimi turėjo (nešėsi ją rankoje) smėlio spalvos kepurę su snapeliu (t. 1, b. l. 43-45, 49-50, t. 2, b. l. 28-29). Liudytojai nurodė, kad L. R. asmens sulaikymo metu telefonu padarė šio asmens nuotrauką (be kepurės) ir ją parodė jau prieš tai asmenį, kuris demonstravo lytinius organus, apibūdinusiai auklėtojai (tai patvirtino ir liudytojas policijos pareigūnas L. J., nurodęs, kad po asmens sulaikymo, pirmiausia pasiteiravęs liudytojos A. A., kaip atrodė galimai lytinius organus vaikams demonstravęs vyras, ir tik po to, kai pastaroji jį apibūdino, jai buvo parodyta sulaikytojo nuotrauka (t. 1, b. l. 54-55, t. 2, b. l. 32-33)), ir ji ne tik patikino, kad tai būtent minėtas asmuo, bet ir nurodė, kad jis įvykio metu buvo su kepure. Taigi, A. A. ne tik iš veido bruožų jau po jo sulaikymo atpažino J. Ž., tačiau tuo pačiu buvo detali ir nuosekli – viso proceso metu akcentavo kepurę, kurią J. Ž. policijos rėmėjams jį pamačius su savimi turėjo. Šiame kontekste teismas pažymi, jog reikalavimas dar tiksliau nupasakoti šį asmenį individualizuojančius požymius, atsižvelgiant į tai, kad asmuo buvo matomas tik tam tikrą laiko tarpą, šioje situacijoje būtų perteklinis ir nelogiškas.
Iš susiklosčiusios situacijos akivaizdu ir tai, kad A. A. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu buvo pateikta ne policijos rėmėjo daryta J. Ž. nuotrauka, tačiau šio asmens dokumentinė nuotrauka (t. 1, b. l. 79-83, 151-152), iš kurios pastaroji J. Ž. atpažino kaip asmenį, demonstravusį lytinius organus prie vaikų darželio. Nors apeliantas kritikuoja A. A. poziciją – šis asmuo esantis nuotraukoje tik atrodo labai panašus į minėtą asmenį – visgi, A. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta teismo, tikino, jog buvo įsitikinusi, kad tai tas pats vyras, nes jį iš toli buvo mačiusi daugkart, o tokią išraiškos formą panaudojo tik dėl to, nes jai pateiktoje nuotraukoje nuteistasis buvo be kepurės ir trumpesniais plaukais (t. 1, b. l. 87, t. 2, b. l. 27). Tokios liudytojos pozicijos patikimumu apygardos teismas neįžvelgia pagrindo abejoti, nes kaip jau nurodyta, A. A. atpažino J. Ž. dar iki nuotraukų jai parodymo - ji pateikė tokius asmenį apibūdinusius duomenis, kurie leido jį identifikuoti ir sulaikyti. Tai leidžia daryti išvadą, jog asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką veiksmas nebuvo lemiamas J. Ž. identifikavimui, o tik reikalingas patikrinti iki tol surinktų duomenų visumai, kaip tai numato BPK 20 straipsnio 4 dalis. Be to, šio veiksmo atlikimo metu buvo laikomasi BPK 192 straipsnyje numatytų taisyklių, taip pat, kaip minėta, pateikta kita nuotrauka nei daryta policijos rėmėjo telefonu, todėl jo atlikimo metu gauti duomenys laikytini gautais teisėtu būdu, o šio veiksmo atlikimo tikslingumo klausimas yra išimtinai susijęs su pasirinkta ikiteisminio tyrimo taktika ir priklauso išimtinei prokuroro kompetencijai.
Šių argumentų pagrindu, apygardos teismas, turėdamas omenyje ir tai, kad A. A. BPK 83 ir 277 straipsnių tvarka buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, neįžvelgia pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis jau minėta LAT praktika, žemiau pateikiami argumentai rodo, jog byloje yra ir kitų duomenų, kurie, priešingai nei teigia apeliantas, visumoje su A. A. parodymais, laikytini pakankamais bei sudarančiais nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę išvadai dėl J. Ž. kaltės padarius BK 153 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus.
Pirma, tai jau minėtų liudytojų L. R. ir A. V. parodymai, iš kurių matyti, kad: šalia darželio tvoros (kelių metrų atstumu) buvo pastebėtas asmuo, kuris atitiko darželio auklėtojos nurodytus vyro demonstravusio lytinius organus požymius, ir kuris, pamatęs vieną iš policijos rėmėjų, apsisuko ir pradėjo eiti priešinga vaikų darželiui kryptimi; šis asmuo su savimi turėjo rusvos spalvos kepurę su snapeliu (kurią A. V. paprašė J. Ž. pakelti nuo žemės); kad aplink tvorą nebuvo rastos narkotinės medžiagos ar kiti daiktai (tai patvirtino ir liudytojas policijos pareigūnas L. J.) (t. 1, b. l. 42-51; t. 2, b. l. 28-29). Šie duomenys ne tik patvirtina liudytojos A. A. parodymų patikimumą, tačiau iš esmės paneigia ir nuteistojo gynybinę versiją dėl jo atsiradimo prie vaikų darželio tvoros priežasties.
Liudytojo L. J. parodymai, iš kurių matyti, kad A. A. policijos rėmėjo padaryta sulaikytojo nuotrauka buvo parodyta tik po to, kai ši, jo prašymu, pirmiausia detaliau apibūdino vyrą, demonstravusį vaikams lytinius organus ir nurodė galinti jį atpažinti (t. 1, b. l. 87, t. 2, b. l. 27). Taigi, policijos pareigūnas siekdamas atpažinimo objektyvumo, kiek toje situacijoje buvo įmanoma, laikėsi dalies iš BPK 192 straipsnyje apibrėžto procesinio veiksmo atlikimo tvarkos ypatumų, kas taip pat pagrindžia A. A. parodymų patikimumą bei tuo pačiu ir J. Ž. sulaikymo pagrįstumą.
Atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo L. J. parodymus, iš kurių matyti, kad J. Ž. po jo sulaikymo stengėsi atsikratyti kepurės su snapeliu (šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas policijos pareigūnas R. M. (t. 1, b. l. 58-59); kepurę J. Ž. paimti nuo žemės skatino ir A. V.). Atsižvelgiant į tai, kad ne tik A. A., bet ir kiti vaikų darželio darbuotojai anksčiau matę aptariamą vyrą, akcentavo tokią kepurę, ji laikytina reikšminga šio asmens identifikavimui. Teismo vertinimu, tai, jog J. Ž. siekė jos atsikratyti (pažymint ir tai, kad apeliaciniame skunde neneigiama, jog tokią kepurę nuteistasis turėjo (t. 2, b. l. 82-83)), laikytina jo siekiu paslėpti daiktus, kurie jį sieja su nagrinėjamu įvykiu ir šis duomuo taip pat svarbus visoje J. Ž. kaltės įrodymų grandinėje.
Nors apeliantas siekia paneigti liudytojų L. P., J. Ž., N. S. – vaikų darželio darbuotojų – parodymų įrodomąją reikšmę, jie visgi yra laikytini netiesioginiais J. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodymais – jais ne tik taip pat nurodyti J. Ž. leidžiantys identifikuoti duomenys, bet ir tai, jog darželio vaikai jau ne vienerius metus pasakoja, kad prie darželio lankosi vyras rodantis vaikams lytinius organus (t. 1, b. l. 96-102, 104-110, 112-118). Šioje apimtyje svarbu pažymėti ir tai, kad minėtų liudytojų, o taip pat ir A. A., nurodyta vieta, kurioje jos matydavo aptariamą vyriškį, iš esmės sutapo su policijos rėmėjų ir pareigūnų apklausų metu nurodyta vieta, kurioje buvo pastebėtas J. Ž. (t. 1, b. l. 46, 51, 56, 61, 93, 102, 110, 118, 122). Be to, pastebėtina ir tai, kad darželio darbuotojų nurodytas paros laikas, kurio metu vaikai buvo vedami į lauką ir laikas, kuriuo paprastai pasirodydavo minėtas vyras, sutapo su J. Ž. sulaikymo laiku – apie 11.30 val. (t. 1, b. l. 32-33, 116). Šie duomenys, juos sugretinus tarpusavyje ir palyginus su kitais minėtais duomenimis, neleidžia abejoti tuo, kad pirmosios instancijos teismas J. Ž. kaltę pagrindė nuoseklia bei logiška išsamiai išanalizuotų faktų bei išvadų visuma, kuri visiškai eliminuoja J. Ž. ir jo gynėjo keliamų įvykio versijų pasireiškimo realybėje galimybę – laikytina, jog būtent J. Ž. laikotarpiu tarp 2016 m. gegužės mėn. iki 2016 m. birželio mėn., tiksliau nenustatytu metu, mažiausiai vienąkart, viešoje vietoje, t. y. prie vaikų darželio, pažeisdamas viešąją tvarką, atliko tvirkinamuosius veiksmus - jaunesniems nei 16 metų amžiaus asmenims demonstravo savo lytinius organus.
Jau minėtų duomenų kontekste pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas atkreipė dėmesį į tai, jog darželio auklėtojos teisme parodė, kad po J. Ž. sulaikymo daugiau panašaus pobūdžio įvykių nebuvo (t. 2, b. l. 27-28, 35). Tai patvirtino ir policijos pareigūnas R. M. teisminio nagrinėjimo metu: iki J. Ž. sulaikymo panašių įvykių buvo labai daug – per savaitę vieną - du kartus sulaukdavo pranešimų, tuo tarpu po sulaikymo – panašių pranešimų jau nebuvo (t. 2, b. l. 33). Nors šie duomenys nelaikytini savarankišku nuteistojo kaltės įrodymu, visumoje ši informacija, kartu su kitais duomenimis, kurie tarpusavyje jungiasi nepertraukiama logine grandine, patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo išvadas ir visiškai atitinką bylos surinktų įrodymų grandinę.
Šių teismo išvadų nekeičia gynybos argumentai, kad J. Ž. neturėjo anksčiau matytos kamufliažinės uniformos, vaikiško barškučio; jog jis nebuvo troleibusų stotelėje, nes turi automobilį; kad J. Ž., pagal telekomunikacijų operatoriaus pateiktus duomenis apie nuteistajam priklausančio telefono numerio buvimo vietas, kaltinime nurodytu laikotarpiu nebuvo prie darželio. Apygardos teismo vertinimu, vien tai, jog J. Ž. jo sulaikymo metu nedisponavo minėtais daiktais, neleidžia daryti išvados, kad jais jis negalėjo disponuoti nusikaltimų padarymo metu, tačiau šiuo atveju dar kartą paminėtina, jog J. Ž. buvo atpažintas pagal kitų požymių visumą ir šių daiktų neradimo aplinkybės laikytinos antraeilėmis (iš esmės identiškai pasisakytina dėl galimo nesinaudojimo viešuoju transportu) ir neturinčiomis įtakos teismo išvadų pagrįstumui. Pažymėtina, jog iš UAB „Tele2“ pateiktos informacijos (įeinantys/išeinantys skambučiai ir SMS žinučių išklotinės) matyti, kad J. Ž. mobilusis telefonas nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2016 m. liepos 29 d. veikė 5 bokštų veikimo teritorijoje (5 išeinantys skambučiai), tačiau tai, kad veikos padarymo laiku nebuvo užfiksuotas jo telefono buvimas arti minėto darželio teritorijos, neleidžia daryti išvados, kad J. Ž. veikos padarymo metu šioje vietoje nebuvo. Tokią išvadą teismas grindžia tuo, kad J. Ž. veikos padarymo metu apskritai galėjo šiuo telefonu nesinaudoti – negauti/neišsiųsti SMS, neskambinti kitiems asmenims (tik informaciją apie šiuos telekomunikacinius įvykius operatorius ir gali pateikti), ir (ar) apskritai jo neturėti, todėl šios aplinkybės kitų duomenų, kurie pagrįstai pripažinti įrodymais, kontekste, nesudaro pagrindo teigti, kad J. Ž. veikos padarymo metu nebuvo prie vaikų darželio.
Atsižvelgusi į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendis yra pagrįstas BK 20 straipsnyje numatytus požymius atitinkančiais įrodymais, kurie tarpusavyje jungiasi nuoseklia ir logiška grandine, bei kuriais remiantis J. Ž. pagrįstai nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį.
Apygardos teismas pažymi, jog apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl J. Ž. paskirtos bausmės, visgi, dėl jos proporcingumo bei teisingumo taip pat pasisakytina. Už BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo yra baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 5 metų, t. y. už apysunkį nusikaltimą galimos skirti laisvės atėmimo bausmės vidurkis - 2 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų. Atitinkamai už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų, t. y. už nesunkų nusikaltimą galimos skirti laisvės atėmimo bausmės vidurkis - 1 metai 1 mėnuo ir 15 d. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio už kiekvieną iš nusikaltimų Vilniaus miesto apylinkės teismas J. Ž. skyrė kiek žemesnę nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmes – atitinkamai 2 metus ir 6 mėnesius bei 1 metus laisvės atėmimo, ir jas subendrinus paskyrė galutinę 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Visgi, teismas įžvelgė pagrindą J. Ž. netaikyti realios laisvės atėmimo bausmės ir atidėjo jos vykdymą 3 metams, taip patikėdamas, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti jam neatimant laisvės. Šiame kontekste, apygardos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam atidėdamas bausmės vykdymą paskyrė gana švelnius įsipareigojimus, kurie savo esme J. Ž., kaip pirmąkart teisto, bet tuo pačiu viso proceso metu neigusio savo kaltę ir bei pavojingus nusikaltimus padariusio asmens, teises ir teisėtus interesus varžys minimaliai, todėl jam apylinkės teismo skirta bausmė laikytina ne per griežta.
Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendis, kuriuo J. Ž. nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, yra pagrįstas ir teisėtas – pirmosios instancijos teismas duomenis įrodymais pripažino ir juos vertino laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, todėl pagrįstai konstatavo J. Ž. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo bei už tai jo atžvilgiu paskyrė teisingą ir savo esme ne per griežtą bausmę, todėl šio sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. Ž. gynėjo advokato Viačeslavo Beperšč apeliacinį skundą atmesti.