Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. P., J. V., A. K. ir R. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. V. pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. K. pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. Š. pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. P., J. V., A. K., R. Š. D. K. solidariai priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Kitų nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo G. P. apeliacinio skundo

Šie apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti. Pagal BK 307 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas organizavo ar vadovavo prostitucijai arba gabeno asmenį šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. Pagrindinis šio nusikaltimo skirtumas nuo BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo yra tai, kad straipsnio dispozicijoje nurodyti veiksmai yra atliekami esant nukentėjusiojo sutikimui, o kaltininkas, atlikdamas minėtas veikas, siekia gauti turtinės naudos iš kito asmens prostitucijos. Tuo tarpu prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti bent vieną straipsnio dispozicijoje numatytą alternatyvią nusikalstamą veiką ir bent vieną nukentėjusiojo asmens valios palenkimo būdą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, apygardos teismas teisingai nuteistojo G. P. veiksmus kvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Apygardos teismas nuosprendyje pagrįsdamas jo ir kitų nuteistųjų kaltę dėl veikos, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, savo išvadas grindė įrodymų visetu, kurį sudaro iš dalies pačių nuteistųjų parodymai, nukentėjusiosios D. K., liudytojų S. L., R. K., R. K., L. K., S. K., A. K. parodymai, taip pat duomenys, užfiksuoti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, apžiūros protokoluose, operatyvinių veiksmų atlikimo protokole ir pokalbių suvestinėse, tarnybiniuose pranešimuose, ir kiti rašytiniai bylos duomenys. Šių duomenų visuma patvirtina, kad pasinaudodamas nukentėjusiosios D. K. pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties, socializuoto elgesio sutrikimo, lengvo protinio atsilikimo, mišraus elgesio ir emocijų sutrikimo, riboto intelekto, adaptacijos sutrikimo, panaudodamas apgaulę, t. y. melagingai žadėdamas surasti nukentėjusiajai gerai apmokamą, legalų kambarinės darbą viešbutyje Jungtinėje Karalystėje, R. Š. ją užverbavo ir per kitus asmenis perleido nukentėjusiąją A. K.. A. K. laikė nukentėjusiąją pas save namuose nelaisvėje, vėliau kartu su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, pardavė J. V. ir G. P.. J. V. ir G. P., įgiję nukentėjusiąją, ją nugabeno į Jungtinę Karalystę ir pardavė nenustatytiems asmenims dirbti prostitute. Taigi byloje nustatyta, kad nuteistieji nukentėjusiosios D. K. valią palenkė pasinaudodami jos pažeidžiamumu bei panaudodami apgaulę, t. y. nustatyti du nukentėjusiosios valios palenkimo būdai, nors baudžiamajai atsakomybei pagal BK 147 straipsnio 2 dalį kilti pakanka nustatyti bent vieną iš straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių valios palenkimo būdų.

Byloje taip pat nustatyta, kad Anglijoje nuteistasis G. P. susitiko su E. B., kuriam pasakė, kad turi draugę, norinčią dirbti prostitute, tada abu pasitiko atvykusią nukentėjusiąją ir ją įdarbino prostitute, tačiau nukentėjusiajai atsisakius dirbti prostitute kitą dieną ji buvo grąžinta kaip netinkama šiam darbui. Tada buvo ieškoma kitų įdarbinimo galimybių. Nuteistasis G. P. pats patvirtino, kad vertėjaujant E. B. surado D. K. vietą pas albanus ir susitarė dėl 10 procentų užmokesčio, tačiau jo negavo. G. P. palikus nukentėjusiąją pas albanus dirbti prostitute, ji pasitaikius pirmai progai pabėgo ir kreipėsi pagalbos į vietinę policiją. Tai dar kartą patvirtina, jog nukentėjusioji iš anksto nežinojo, kad jai, nuvažiavus į Angliją, teks dirbti prostitute.

Nuteistojo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos vienas iš objektyviųjų požymių yra žmogaus laisvė, kuri šiuo nusikaltimu yra suvaržoma: laisvė pasirinkti elgesio variantą, savo buvimo vietą ir pan. Fizinis ir valinis laisvės suvaržymas, jos palenkimas pasireiškia tuo, kad nukentėjusioji prievarta išvežama į užsienį, iš jos atimami asmens dokumentai, jos atžvilgiu naudojamas smurtas arba juo grasinama tuo atveju, jeigu ji neatliks tų paslaugų, kurias teikti buvo išvežta. Apeliantas teigia, kad tokių veiksmų D. K. atžvilgiu neatliko. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad asmens laisvė yra suvaržoma ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio varianto, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama iš dalies. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad būdama apgauta dėl darbo pobūdžio ir nuo pat sutikimo dirbti kambarine užsienyje tapusi faktiškai kontroliuojama nukentėjusioji neteko galimybės savo nuožiūra pasirinkti buvimo vietą ir elgesio variantą, kaip matyti, iš pradžių nukentėjusiąją prie parduotuvės pasitiko nepažįstamas asmuo vardu Ignas, ją apgyvendino pas save namuose, kitą dieną ją pasiėmė asmuo vardu Marius ir nuvežė į Biržus pas A. K., iš A. K. namų ją paėmė J. V. ir nuvežė pas G. P.. Pastarajam įvertinus nukentėjusiosios galimybę būti įdarbinta prostitute Londone J. V. parvežė ją atgal pas A. K. ir ten ji buvo laikoma iki išvykstant į Londoną. Atvykus į Londoną ji buvo prižiūrima – su mikroautobuso vairuotoju buvo sutarta, kad jis palauks, kol jos atvažiuos pasiimti G. P.. Todėl apygardos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusiosios laisvė buvo suvaržyta. Apygardos teismas taip pat tinkamai įvertino tą aplinkybę, kad nukentėjusioji iki susitikimo su G. P. Londone nežinojo, jog vyksta dirbti prostitute, todėl neturėjo pagrindo bėgti nuo jai legalų, gerai apmokamą darbą siūlančių asmenų. Apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad ten, kur buvo laikoma nukentėjusioji, buvo vartojamas alkoholis ir nukentėjusiajai buvo sudarytos tokios sąlygos, kad jai nekiltų noras išeiti. Taigi atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių galima spręsti, kad nukentėjusiosios laisvė pasirinkti buvimo vietą ir elgesio variantą bent iš dalies buvo ribojama.

Nuteistasis G. P. atkreipia dėmesį, kad BK 307 straipsnio 2 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už veiką, panašią į prekybą žmonėmis, t. y. gabenimą asmens šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens sutikimas BK 307 straipsnio 2 dalies kontekste turi būti savanoriškas ir duotas aiškiai suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes. Akivaizdu, kad asmens sutikimas, išgautas pasinaudojant jos pažeidžiamumu ir duotas dėl apgaulės poveikio, negali būti laikomas savanorišku ir duotu gerai suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes. Atsižvelgdama į visumą išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad G. P. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytus būtinuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, o ne BK 307 straipsnio 2 dalį.

Apygardos teismo ištirti ir teismo nuosprendyje įvertinti įrodymai neginčijamai patvirtina, jog nusikalstamą veiką nuteistieji G. P., J. V., A. K. ir R. Š. padarė veikdami organizuota grupe kartu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes organizuotos grupės inkriminavimui svarbūs faktai atitinka BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl minimalaus tokios grupės dalyvių skaičiaus, jų susitarimo, nusikaltimo sunkumo ir tam tikros užduoties ar vaidmens atlikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuteistieji ir neaptarė konkrečių nusikalstamos veikos planų ar vaidmenų darant šį nusikaltimą, tačiau iš nuteistųjų konkliudentinių veiksmų matyti, jog šiais vaidmenimis jie buvo pasiskirstę. R. Š. įkalbėjo nukentėjusiąją D. K. vykti dirbti į Jungtinę Karalystę melagingai žadėdamas jai kambarių tvarkytojos darbą viešbutyje. A. K. kartu su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, apgyvendino nukentėjusiąją savo namuose, perdavė (pardavė) ją kaltinamajam J. V. ir G. P., kurie rūpinosi jos išvaizda ir rūbais, išvežimu. J. V. surado autobusiuką, kuris nuvežė D. K. į Londoną, apmokėjo kelionės išlaidas. G. P. pasitiko ją Londone, surado prostitutės darbą, potencialiems pirkėjams atsisakius pirkti D. K. surado naujus pirkėjus, apie vykstančius įvykius pastoviai telefonu informuodavo J. V.. Taigi kiekvienas iš jų turėjo skirtingus vaidmenis ir atliko jiems priskirtas užduotis, o bendrais jų veiksmais buvo realizuotas suderintas nusikalstamos veikos planas. Nusikaltimas padarytas per mažiau nei vieną mėnesį, t. y. per neilgą laiko tarpą, kas rodo, jog G. P. ir kiti bendrininkai veikė aktyviai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuo to momento, kai D. K. sutiko su R. Š. pasiūlymu važiuoti į Angliją dirbti kambarine, iki pat atvykimo į Londoną, ji visą laiką buvo kontroliuojama grupės narių ar jiems pažįstamų asmenų, už jos laikymą (apgyvendinimą, laukimą kartu, kol jos pasitikti Londone atvyks patikimas asmuo ir pan.) buvo mokami pinigai. Toks užduočių pasiskirstymas ir suvokimas, jog kiekvienas bendrininkas savo veiksmais prisideda prie galutinio rezultato – kad nukentėjusioji D. K. būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog bendrininkai save identifikavo organizuotos grupės nariais.

Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad vieningai veikdami organizuotos grupės nariai, pasiskirstę vaidmenimis, padarė labai sunkų prekybos žmonėmis nusikaltimą. Byloje nustatytos aplinkybės dėl organizuotos grupės narių, kurių buvo daugiau nei du, jų susitarimo daryti vieną labai sunkų nusikaltimą, pastovus, glaudus bendravimas (telekomunikacijų tinklais, tiesiogiai), pasiskirstymas vaidmenimis, užduotimis, aktyvus veikimas suderintai ir vieningai įgyvendinant nusikaltimo planą ir visų šių aplinkybių suvokimas atitinka BK 25 straipsnio 3 dalies objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo organizuota grupe požymius, todėl nuteistųjų G. P., J. V., A. K. ir R. Š. nusikalstamą veika teisingai pripažinta kaip padaryta dalyvaujant organizuotoje grupėje.

Taigi pirmiau aptartais įrodymais byloje patikimai nustatyta, kad G. P., veikdamas organizuota grupe su kitais nuteistaisiais, jiems atlikus savo veiksmus ir užduotis, kartu su nuteistuoju J. V. pirko, gabeno ir padedant E. B. pardavė nukentėjusiąją D. K. nenustatytiems asmenims darbui prostitute. Taip pat nustatyta, kad prieš nukentėjusiąją buvo panaudota apgaulė žadant surasti legalų, gerai apmokamą darbą, taip pat buvo pasinaudota jos pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, socializuoto elgesio sutrikimu, lengvu protiniu atsilikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, ribotu intelektu, adaptacijos sutrikimu.

Apelianto argumentas, kad apygardos teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusiosios D. K. 20 000 Lt ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįstas. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Nukentėjusioji D. K. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, vadovaudamasis BPK 113, 115 straipsnių nuostatomis, CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, priteisė nukentėjusiajai D. K. 20 000 Lt padarytai neturtinei žalai dėl jos pardavimo prostitucijai atlyginti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturtinės žalos klausimas išspręstas nepažeidžiant BPK 113, 115 straipsnių, CK 6.250 straipsnio nuostatų, o ieškinio suma atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-257/2011).

Nepagrįsti ir nuteistojo G. P. apeliacinio skundo teiginiai, kad apygardos teismo sprendimas priteisti iš visų nuteistųjų solidariai 20 000 Lt yra neteisingas, kad turėjo būti įvertintas kiekvieno iš nuteistųjų vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme ir nustatytas konkrečiais kiekvieno kaltininko nusikalstamais veiksmais padarytas neturtinės žalos dydis. Apygardos teismas nustatė, kad pasinaudojant nukentėjusiosios pažeidžiamumu, tai yra jos sunkia materialine padėtimi, socializuoto elgesio sutrikimu, lengvu protiniu atsilikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, ribotu intelektu, adaptacijos sutrikimu, taip pat apgaule – melagingai žadant gerai apmokamą darbą, ji buvo užverbuota, išvežta ir parduota darbui prostitute Jungtinėje Karalystėje, nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, ji buvo mušama, verčiama dirbti prostitute, verčiama vartoti narkotines medžiagas, alkoholį, jai buvo grasinama. Nukentėjusioji turėjo dirbti žeminantį jos orumą darbą – prostitutės darbą. Atsižvelgdamas į tai, apygardos teismas konstatavo, jog žalą nukentėjusioji patyrė dėl visų kaltinamųjų neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu sprendimu. Kaip jau buvo minėta, kiekvieno iš bendrininkų vaidmuo šiame nusikaltime buvo savitas, tačiau tikslas bendras – įtraukti D. K. į prostituciją ir kad būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, todėl siekis išskirti, kurio iš bendrininkų veikimas padarė didesnę ar mažesnę žalą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra beprasmis, šiuo atveju žala nukentėjusiajai D. K. atsirado tik kaip visų veikusiųjų asmenų veiksmų padarinys ir šia prasme ji nedaloma. Be to, CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Solidarioji atsakomybė – tai kelių asmenų pareiga įvykdyti vieną prievolę, ši atsakomybės rūšis labiau atitinka nukentėjusiosios interesus. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į CK 6.280 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš kiekvieno reikalauti jų išmokėto žalos atlyginimo dalies, proporcingos jų kaltei. Kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis. Atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių, nėra pagrindo sutikti su nuteistojo G. P. skundo argumentais dėl solidarios atsakomybės taikymo.

Nuteistasis G. P. apeliaciniame skunde nesutinka ir su jam paskirta bausme teigdamas, kad ji yra aiškiai per griežta. Pasak apelianto, paskirdamas jam griežtesnę bausmę nei kitiems nuteistiesiems šioje byloje, apygardos teismas pademonstravo šališkumą jo atžvilgiu, be to, teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiosios ir nuoširdžiai gailisi. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Taigi teisinga laikoma bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti jos tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nėra per griežta ar per švelni. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas G. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų. Nusikaltimai, kurie yra susiję su nusikalstamu praturtėjimu, savo esme yra savanaudiški. Teismų praktikoje kvalifikuojant veiką pagal BK 147 straipsnio atitinkamą dalį papildomai nenurodoma kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-73/2013, Nr. 1A-391/2013, Nr. 1A-581/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, teismo nuosprendis keistinas pašalinant pripažintą G. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Nepaisant to, nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo G. P. yra pakankamai motyvuota. Įvertinus visas apygardos teismo aptartas bausmės skyrimui reikšmės turėjusias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, G. P. paskirta bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir šią bausmę, net ir panaikinus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, švelninti nėra pagrindo.

Dėl J. V. apeliacinio skundo

Nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu, nuteistasis J. V., visų pirma, atkreipia dėmesį į ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus. Antai, J. V. atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas ir jo metu buvo užfiksuota daug jo telefoninių pokalbių su nuteistuoju G. P. ir nukentėjusiąja D. K., tačiau prie ikiteisminio tyrimo medžiagos dauguma šių pokalbių pridėta nebuvo. Šie telefoniniai pokalbiai, apelianto vertinimu, yra reikšmingi bylai, kadangi tik iš visų užfiksuotų pokalbių visumos, o ne iš jų atskirų fragmentų galima būtų tiksliai nustatyti visas bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nukentėjusiosios ir nuteistojo J. V. tarpusavio santykius, nukentėjusiosios informuotumą apie darbo pobūdį Jungtinėje Karalystėje ir apie nuteistojo tyčios turinį bei kryptingumą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu sunaikinus šiuos telefoninius pokalbius buvo atimta galimybė J. V. gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. Apelianto teigimu, tokius jo argumentus patvirtina kasacinio teismo praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-315/2009. Šie pažeidimai, apelianto nuomone, turi būti pripažįstami esminiais, sutrukdę pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kaip matyti, nuteistojo nurodomoje kasacinėje nutartyje teismas atkreipė dėmesį į tai, kad svarbūs duomenys (telefoninių pokalbių išklotinės) buvo sunaikinti anksčiau laiko ir nebuvo panaudoti nei ikiteisminiame tyrime, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą teismuose, tačiau to nepripažino esminiu pažeidimu, tiesiog konstatavo, jog siekiant nustatyti nuteistojo keliamą versiją būtina atlikti kitus procesinius veiksmus (apklausti operatyvinės veiklos slaptąjį dalyvį). Tuo tarpu šioje byloje išsaugoti telefoninių pokalbių įrašai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia nustatyti esmines bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Be to, kaip matyti iš byloje esančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 2011 m. rugsėjo 12 d. rašto Nr. 50-S-10521, ikiteisminį tyrimą šioje atlikęs pareigūnas kreipėsi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariatą prašydamas pateikti visus su tiriama veika susijusius telefoninių pokalbių įrašus. Į tai 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 50-54-S-8802 buvo atsakyta, kad į bylą buvo pateikti visi su tiriama baudžiamąja byla susiję telefoninių pokalbių įrašai. Kiti įrašai išsaugoti nebuvo dėl jų nereikšmingumo ir su baudžiamąja byla ir apskritai su J. V. nusikalstama veikla nesusijusio turinio. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 8 dalimi, pabaigus operatyvinį tyrimą, jei operatyvinė informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija per tris mėnesius turi būti sunaikinama. Taigi teigti, kad nereikšmingų telefoninių pokalbių įrašų sunaikinimas sutrukdė teismui tinkamai išnagrinėti bylos aplinkybes, nėra pagrindo. Be to, iš 2011 m. sausio 24 d. 19.27 val. užfiksuoto pokalbio matyti, kad pašnekovai (J. V. ir G. P.) esminių nusikalstamos veikos detalių telefonu neaptarinėja specialiai: „Nu čia ne telefonu, ku mes čia šnekam telefonu“, todėl yra pagrindas manyti, kad buvo išsaugoti visi tyrimui reikšmingi pokalbiai. Susipažinus su išsaugotų telefoninių pokalbių suvestine nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad byloje esantys pokalbiai yra paimti iš konteksto. Iš jų matyti, kaip J. V., jau pamatęs nukentėjusiąją, siūlo ją atvežti įvertinimui G. P., kaip aptarinėjami nukentėjusiosios apgyvendinimo, kelionės į Londoną ir jos sutikimo tenai klausimai, kaip G. P. pasakoja J. V. apie tai, kad pirminis planas nepavyko, bet galiausiai problema išsisprendė. Iš 2011 m. vasario 17 d. 14.59 val. įrašo matyti, kad G. P. informuoja J. V., kad D. K. pabėgo. Esami pokalbiai puikiai atspindi J. V. ir G. P. padaryto nusikaltimo aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apelianto teiginiai dėl sunaikintos reikšmingos informacijos turinio yra deklaratyvūs. Nuteistasis tvirtina, kad iš pokalbių paaiškėtų, kad D. K. buvo tinkamai informuota apie darbo pobūdį ir norėjo vykti į užsienį būtent prostitutės darbui. Kaip jau buvo minėta atsakant į nuteistojo G. P. apeliacinio skundo argumentus, byloje patikimai nustatyta, kad nukentėjusioji į Angliją dirbti prostitute buvo išvežta panaudojant apgaulę – žadant gerai apmokamą, legalų darbą. Tai, kad ji prostitute dirbti nenorėjo patvirtina byloje surinkti duomenys.

Nuteistojo teigimu, nuosprendį priėmęs teismas, vertindamas nukentėjusiosios D. K. byloje duotus parodymus ir pripažindamas juos tinkamu įrodymu, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija dėl aukščiau nurodymų priežasčių neabejoja nukentėjusiosios D. K. parodymais. Jie nėra prieštaringi ir nenuoseklūs, o kai kurie nesutapimai galėtų būti paaiškinami tiek patirtu stresu, tiek praėjusiu gana ilgu laiko tarpu nuo nusikaltimo ir ikiteisminio tyrimo pradžios iki teisiamojo posėdžio, kuriame nukentėjusioji vėl davė parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas skunde nedetalizavo, kuo konkrečiai pasireiškė D. K. parodymų prieštaringumas ir nenuoseklumas, todėl toks apeliacinio skundo motyvas laikomas deklaratyviu.

Nuteistasis J. V. apeliaciniame skunde teigia, kad viso proceso metu jis davė vienodus ir nuoseklius parodymus apie tai, kad, paprašytas nukentėjusiosios D. K., padėjo jai išvykti į Jungtinę Karalystę, kur ji savo noru ketino verstis prostitucija. Apeliantas nurodė ir tai, kad už šią pagalbą jis tikėjosi gauti piniginį atlygį. Pasak apelianto, nesant jokių objektyvių duomenų, jog jis kokiu nors būdu suvaržė nukentėjusiajai D. K. laisvę, jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, jis galėjo būti pripažintas kaltu nebent pagal BK 307 straipsnio 2 dalį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Kaip jau buvo pažymėta atsakant į nuteistojo G. P. apeliacinio skundo argumentus, kad asmens sutikimas BK 307 straipsnio 2 dalies kontekste turi būti savanoriškas ir duotas aiškiai suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes. Šioje byloje nustatyta, kad D. K. sutikimas vykti į užsienį buvo išgautas pasinaudojant jos pažeidžiamumu ir duotas dėl apgaulės poveikio, todėl negali būti laikomas savanorišku ir duotu gerai suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes. Kaip jau buvo minėta, D. K. nuo sutikimo važiuoti į Angliją momento buvo kontroliuojama jai nepažįstamų asmenų – nusikalstamos organizuotos grupės narių, ji buvo vežiojama po skirtingus miestus, nakvojo ne savo namuose, iš jos kuriam laikui buvo paimtas asmens dokumentas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. V., G. P. prašymu, nuvyko pas A. K. pasižiūrėti turimos merginos (D. K.), vėliau ją nuvežė pas G. P. prekinės išvaizdos įvertinimui, po įvertinimo grąžino D. K. A. K. ir sumokėjo jam ir kitam asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, 1 000 Lt. Dar po kelių dienų rado autobusiuką, kuris nuvežtų nukentėjusiąją į Londoną pas G. P., apmokėjo D. K. kelionės išlaidas ir išlydėjo ją, o pats liko Lietuvoje ir telefonu su G. P. derino tolimesnius D. K. pardavimo planus. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad J. V. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytus būtinuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Neigdamas savo kaltę, nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusioji gyveno aktyvų seksualinį gyvenimą, pati aktyviai ieškodavo vyrų, su kuriais vartodavo alkoholinius gėrimus ir lytiškai santykiaudavo. Tokių duomenų byloje nenustatyta, tačiau net ir pasitvirtinusi ši aplinkybė nepaneigia J. V. ir kitų nuteistųjų kaltės padarius BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. Teismų praktikoje nukentėjusiosios seksualinė patirtis, net ir tai, kad ji vertėsi prostitucija ir tokiu būdu siekė užsidirbti sau pragyvenimui, nepaneigia kaltininkų kaltės bei neturi reikšmės jų veikos kvalifikavimui pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2 dalį) (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-75/2013).

Nepasitvirtino ir apelianto teiginiai, jog liudytojų S. K. ir S. L. parodymais nustatyta tai, kad vos grįžusi iš Jungtinės Karalystės, nukentėjusioji netrukus išreiškė pageidavimą grįžti atgal ir vėl verstis prostitucija. Kaip matyti iš liudytojos S. L. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, grįžusi iš užsienio, D. K. pasakojo, kad ją ten mušė, per dieną tekdavo aptarnauti iki penkiolikos klientų, pinigų niekas nemokėjo. Apie tai, kad nukentėjusioji norėtų dar kartą važiuoti dirbti prostitute, liudytoja teisiamojo posėdžio metu nenurodė. Liudytojas S. K. teisme parodė, kad Deimantei grįžus jis buvo susitikęs su ja ir J. V., tuo metu sužinojo, kad ji Anglijoje dirbo prostitute, pokalbio metu ji prašė Jono ją išvežti į užsienį, nes turi problemų su policija Lietuvoje. Kaip matyti iš šių parodymų, liudytojas nepatvirtino, kad nukentėjusioji prašėsi išvežama į užsienį būtent prostitutės darbui.

Nuteistojo kaltės nepaneigia ir tai, kad nukentėjusioji, būdama Jungtinėje Karalystėje, siuntė S. L. trumpąją SMS žinutę, iš kurios turinio sektų, kad ji patenkinta tiek turimo darbo pobūdžiu, tiek atlygiu už jį. Kaip paaiškino pati nukentėjusioji, jai rašant šią žinutę, ji buvo stebima, todėl rašė, kad viskas gerai, o telefonu galėjo kalbėti tik esant kitai jos elgesį stebėjusiai lietuvei. Liudytoja S. L. patvirtino, kad po šios žinutės ryšys su D. K. nutrūko. Tai tik sustiprina nukentėjusiosios parodymų apie tai, kad jos bendravimas su kitais asmenimis buvo ribojamas, patikimumą.

Nuteistasis J. V. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad savo mobiliojo ryšio telefone išsaugodama jo telefono numerį, nukentėjusioji jį įvardino „Fainulka“. Ši aplinkybė, anot apelianto, nors ir netiesiogiai, tačiau paneigia aplinkybę, jog apeliantas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus D. K. atžvilgiu. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo teiginiais. Iš tiesų matyti, kad D. K. telefone judriojo telefono ryšio numerio, bylos duomenimis priklausančio J. V., naudotojas įvardintas „Fainulka“. Visgi byloje nėra duomenų apie tai, kada šis įrašas buvo padarytas. Akivaizdu, kad nukentėjusioji J. V. telefono numerį bei įrašą „Fainulka“ savo telefono adresų knygelėje užfiksavo pačioje pažinties pradžioje, t. y. dar prieš nukentėjusiajai išvykstant į Angliją. Suprantama, kad asmuo, siekiantis įgauti nukentėjusiosios pasitikėjimą, atitinkamai su ja elgiasi. Žodis „Fainulka“ rodo, kad nukentėjusioji D. K. apie J. V. buvo susidariusi teigiamą įspūdį, todėl išsaugodama jo numerį įvardijo jį būtent tokiu vardu.

Apeliantas neigia pasinaudojęs nukentėjusiosios pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties ir psichikos sutrikimų nurodydamas, kad su nukentėjusiąja susipažino tik prieš jai išvykstant į Jungtinę Karalystę, anksčiau su ja nebendravo, o iš to, kad ji naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, turėjo sąskaitą banke bei atsiskaitymo kortelę, J. V. negalėjo suprasti, kad nukentėjusiosios materialinė padėtis yra labai bloga. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmasis nukentėjusiajai darbą Anglijoje pasiūlė R. Š.. Iš bylos medžiagos matyti, kad jie bendravo ir anksčiau. Taigi jis žinojo apie sunkią materialinę padėtį, taip pat galėjo bent minimaliai susidaryti įspūdį apie nukentėjusiosios turimus psichikos sutrikimus. Iš teismo psichiatrijos teismo psichologinės ekspertizės akto matyti, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusiajai D. K. buvo šie psichikos sutrikimai: socializuotas elgesio sutrikimas, lengvas protinis atsilikimas, mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas, ribotas intelektas, adaptacijos sutrikimas. Visi šie psichikos sutrikimai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji buvo lengvai pažeidžiama. Liudytojai S. L. ir A. K. parodė iš karto supratę, koks darbas Anglijoje siūlomas D. K., ir apie tai jai pasakę, tačiau ji nepatikėjo ir toliau galvojo, kad dirbs viešbutyje kambarine. R. Š., pasinaudodamas tokiu nukentėjusiosios pažeidžiamumu, apgaule nukreipė nukentėjusiąją pas kitus organizuotos grupės narius (A. K. ir asmenį, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas), vėliau per juos D. K. buvo perduota (parduota) J. V.. Jam kaip tos pačios organizuotos grupės nariui pagrįstai inkriminuojamos visos veikos padarymo aplinkybės ir dėl šios veikos kilusios pasekmės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad vertindamas nukentėjusiąją charakterizuojančias aplinkybes nuteistasis yra itin nenuoseklus. Vienu atveju jis pabrėžia duomenis, kurie D. K. charakterizuoja kaip netvarkingą, asocialią, ignoruojančią visuotinai priimtas elgesio normas, kas savaime leidžia spręsti apie materialinės padėties sunkumą, kitu atveju atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiosios materialinė padėtis nėra bloga: ji naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, turėjo sąskaitą banke bei atsiskaitymo kortelę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apie sunkią nukentėjusiosios materialinę padėtį nuteistasis J. V. galėjo spręsti pagal tai, kad atvežta pas G. P. buvo paprašyta nusiprausti ir jai buvo duoti G. P. žmonos drabužiai. Be to, duodamas parodymus teisiamajame posėdyje J. V. pats parodė, kad pirko nukentėjusiajai telefono korteles, maistą, taip pat sumokėjo autobusiuko vairuotojui (liudytojui R. K.) 320 Lt už nukentėjusiosios kelionę į Angliją. Šie duomenys leidžia spręsti, kad nuteistasis žinojo, jog nukentėjusiosios D. K. materialinė padėtis sunki. Išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusioji D. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo itin pažeidžiama, apeliantas J. V. ir kiti nuteistieji tai suvokė ir šiomis savybėmis pasinaudojo.

Nuteistasis J. V. apeliaciniame skunde nesutinka ir su jam paskirta bausme manydamas, kad ji yra aiškiai per griežta. Nuteistasis nurodo, kad viso proceso metu jis davė išsamius ir nuoseklius parodymus, kuriais remiantis buvo nustatytos svarbios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kaip matyti, teisiamojo posėdžio metu J. V. kaltu neprisipažino. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nuteistojo parodymai yra pakankamai išsamūs, jo nurodomos esminės aplinkybės sutampa su nukentėjusiosios parodymais ir kitais byloje surinktais duomenimis, tačiau pagrindiniai momentai, atskleidžiantys būtent prekybos žmonėmis veikos sudėtį, nuteistajam duodant parodymus buvo nutylimi arba perteikiami kitaip. Pavyzdžiui, duodamas parodymus J. V. nukentėjusiąją apibūdina kaip laisvo elgesio merginą, kuri pati prašėsi išvežama dirbti prostitute. Visgi byloje yra pakankamai duomenų, kad dirbti prostitute nukentėjusioji nenorėjo. Taigi pagrindo pripažinti nuteistojo J. V. parodymus jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra. Visgi kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad J. V. buvo vienas pirmųjų, davusių parodymus, ir taip padėjo išaiškinti svarbias bylai aplinkybes, ir net nustatęs atsakomybę sunkinančią aplinkybę paskyrė bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl apelianto atsakomybę sunkinančios aplinkybės – tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė dėl savanaudiškų paskatų. Nuteistasis pagrįstai atkreipia dėmesį, kad pati jam inkriminuota nusikalstama veika savo esme yra savanaudiška, todėl atskirai sunkinti šią nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį negalima. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktą savanaudiškos paskatos priskirtos prie atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau ši aplinkybė netaikytina tais atvejais, kai ji, nors ir nurodyta įstatyme, bet sudaro būtinąjį nusikaltimo sudėties požymį. Nusikaltimai, kurie yra susiję su nusikalstamu praturtėjimu, savo esme yra savanaudiški. Teismų praktikoje kvalifikuojant veiką pagal BK 147 straipsnio atitinkamą dalį papildomai nenurodoma kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-73/2013, Nr. 1A-391/2013, Nr. 1A-581/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktą, todėl BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu teismo nuosprendis keistinas. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 5 dalimi, ši teismo nuosprendžio dalis keistina visų nuteistųjų atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. V. bausmę, nepagrįstai nurodė, jog jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo aktyvus. Teisėjų kolegija sutinka su šia apygardos teismo išvada. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis nuvyko pas A. K. paimti merginos, vėliau už ją sumokėjo pinigus, rūpinosi jos kelionės reikalais, net ir jai išvykus telefonu domėjosi įvykių eiga. Tai leidžia spręsti, kad jo vaidmuo veikos padaryme buvo aktyvus.

Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir panaikinus apygardos teismo pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos pakeisti jam paskirtą bausmę, nes apeliantui paskirta bausmė už padarytą nusikalstamą veiką nėra per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Dėl A. K. apeliacinio skundo

Nuteistasis A. K., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nurodo, jog apygardos teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kokiais nuteistojo aktyviais veiksmais buvo suvaržyta nukentėjusiosios D. K. laisvė, nenustačius šios aplinkybės, A. K. nusikalstami veiksmai galėjo būti kvalifikuoti nebent pagal BK 307 straipsnį. Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veikai kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio atitinkamą dalį būtina nustatyti, kad buvo disponuojama asmeniu kaip daiktu, taip pat verbuojant, gabenant ar laikant žmogų nelaisvėje, panaudojant fizinį smurtą, grasinimus, arba kitaip atimant galimybę priešintis bei kitais straipsnio dispozicijoje numatytais būdais palaužiant nukentėjusiojo valią tam, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų išnaudojamas prostitucijai ar priverstiniam darbui. Nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta ar nukentėjusiojo valia buvo palenkta vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų būdų, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama. Tokiu atveju gali būti tik sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos iš BK 307 straipsnyje numatytų veikų padarymą. Šioje byloje nustatyta, kad A. K. kartu su kitais nuteistaisiais šioje byloje nusikaltimą padarė dviem alternatyviais nukentėjusiosios valią palenkiančiais būdais – naudojantis D. K. pažeidžiamumu ir apgaule. Tiek dėl nukentėjusiosios pažeidžiamumo, tiek dėl jos atžvilgiu panaudotos apgaulės šioje nutartyje jau pasisakyta. Nukentėjusioji buvo apgyvendinta nuteistojo A. K. namuose ir nors nebuvo prievarta tenai laikoma, tačiau neturėjo realios galimybės pasirinkti kitą buvimo vietą. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusioji iki atvykimo į Londoną nežinojo, jog vyksta dirbti prostitute, todėl neturėjo pagrindo bėgti nuo jai legalų, gerai apmokamą darbą siūlančių asmenų.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusiosios parodymuose, kuriais rėmėsi apygardos teismas, gausu prieštaravimų, ypatingai dėl tos aplinkybės, kad D. K. nežinojo, jog į Jungtinę Karalystę vyksta versis prostitucija, tuo tarpu jo paties parodymai viso proceso metu buvo vienodi ir nuoseklūs, jie sutampa ir su kitais byloje esančiais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas juos nepagrįstai atmetė. Su šiais apeliacinio skundo teiginiais nėra pagrindo sutikti. Kaip jau buvo minėta atsakant į nuteistųjų G. P. ir J. V. apeliacinių skundų argumentus, byloje nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios D. K. parodymais. Priešingai, nei teigia apeliantas, jo parodymus, kad nukentėjusioji pati norėjo dirbti prostitute, paneigia byloje esantys duomenys. Kaip matyti, nukentėjusioji, kuriai visą laiką buvo žadamas legalus darbas viešbutyje Anglijoje, atvykusi į Londoną atsisakė dirbti viešnamyje, todėl G. P. kartu su E. B. surado kitus pirkėjus, kurie privertė nukentėjusiąją dirbti prostitute, tačiau vos pasitaikius progai D. K. pabėgo ir dėl netinkamo elgesio su ja kreipėsi į policijos pareigūnus. Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiosios parodymai, iš dalies nuteistojo G. P. parodymai, duomenys, gauti iš Jungtinės Karalystės pagal teisinės pagalbos prašymą, taip pat byloje esanti telefoninių pokalbių suvestinė.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad A. K. jokio išankstinio susitarimo įvykdyti BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką su M. G., J. V. ir G. P. sudaręs nebuvo, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis veikė organizuotos grupės sudėtyje. Su šiais apeliacinio skundo argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti. Pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad nukentėjusiąją jam atgabeno M. G. ir paprašė padėti ją įdarbinti prostitute užsienyje. A. K. telefonu susisiekė su R. K. ir pasiūlė merginą prostitutės darbui, tačiau šis nesusidomėjo pasiūlymu. Po kurio laiko pas jį atvažiavo J. V. ir šiam papasakojo apie merginą, tinkamą prostitutės darbui. J. V. su nukentėjusiąja nuvažiavo į Šiaulius pas G. P., o sugrįžęs sumokėjo M. G. 1 000 Lt už D. K. ir paprašė A. K. leisti nukentėjusiajai pas jį pasilikti keletui dienų. A. K. sutiko, o po kelių dienų nakties metu nukentėjusioji išvažiavo į Angliją. Šie nuteistojo A. K. parodymai leidžia daryti išvadą, kad savo veiksmais jis tęsė kitų organizuotos grupės narių pradėtą veiką ir veikdamas bendrai su M. G. pardavė nukentėjusiąją D. K. J. V. ir G. P.. Tai, kad M. G. iš Anykščių nukentėjusiąją atvežė tiesiai pas A. K. ir kad pas jį ji buvo laikoma iki pat išvykimo į Angliją, leidžia spręsti apie jų išankstinį susitarimą veikti bendrai parduodant D. K.. Kaip jau buvo minėta, susitarimo buvimui įrodyti nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Būtent apie tokį A. K. suvokimą liudija anksčiau nurodyti duomenys.

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš jo priteistas nukentėjusiosios civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti. Toks prašymas atmetamas kaip nepagrįstas. Pirmiau aptartais įrodymais byloje patikimai nustatyta, kad A. K., veikdamas organizuota grupe su kitais nuteistaisiais, jiems atlikus savo veiksmus ir užduotis, panaudodamas apgaulę (žadant surasti legalų, gerai apmokamą darbą) ir pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu (sunkia materialine padėtimi, socializuoto elgesio sutrikimu, lengvu protiniu atsilikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, ribotu intelektu, adaptacijos sutrikimu), kartu su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, laikė pats save namuose ir pardavė nukentėjusiąją D. K. J. V. ir G. P., kurie toliau ją gabeno ir pardavė darbui prostitute. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Nukentėjusioji D. K. pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturtinės žalos klausimas apygardos teismo nuosprendžiu išspręstas nepažeidžiant BPK 113, 115 straipsnių, CK 6.250 straipsnio nuostatų, o ieškinio suma atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-257/2011).

Dėl R. Š. apeliacinio skundo

Nesutikdamas su apygardos teismo nuosprendžiu, nuteistasis R. Š. nurodo, jog apygardos teismas pademonstravo išankstinį šališkumą, nes nesiėmė pakankamai priemonių šią baudžiamąją bylą išnagrinėti išsamiai, t. y. nepagrįstai teisiamajame posėdyje neapklausė liudytojos R. S. ir moters vardu „O.“, kuri davė nukentėjusiajai D. K. apelianto mobiliojo ryšio telefono numerį. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apygardos teismas apklausė visus į teisiamąjį posėdį atvykusius liudytojus, pagarsino bylos medžiagą, tada buvo klausiama proceso dalyvių, ar jie turi prašymų papildyti įrodymų tyrimą, tačiau nei kaltinamasis R. Š., nei jo gynėjas nepateikė prašymų papildyti įrodymų tyrimą ir apklausti apeliaciniame skunde nurodomus asmenis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas nenurodo, kokias svarbias aplinkybes būtų galima nustatyti apklausiant liudytoją R. S. ir moterį vardu O.. Nei vienos iš jų parodymais nuosprendis nėra grindžiamas. Vien tai, kad nebuvo apklaustos liudytojos, kurių teisme ir nebuvo prašoma apklausti, negali būti pripažinta teismo šališkumu. Šališku teismas visuomet turi būti pripažįstamas tada, kai bent vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų negali dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsnyje nurodytų aplinkybių. Šioje byloje nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde nepateikė duomenų ir nenurodė, jo nuomone, kokiomis BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis remiantis teismas laikytinas šališku.

Taigi byloje patikimai nustatyta, kad R. Š., pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties, socializuoto elgesio sutrikimo, lengvo protinio atsilikimo, mišraus elgesio ir emocijų sutrikimo, riboto intelekto, adaptacijos sutrikimo ir panaudodamas apgaule, t. y. žadėdamas nukentėjusiajai gerai apmokamą, legalų darbą užsienyje, užverbavo nukentėjusiąją prostitutės darbui Anglijoje ir perleido ją M. G., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, kuris laikė nukentėjusiąją L. K. namuose, vėliau nugabeno ją pas A. K., o pastarajam suradus pirkėjus už 1 000 Lt pardavė D. K. J. V. ir G. P., kurie nukentėjusiąją nugabeno į Angliją, kur G. P. pardavė ją ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims darbui prostitute. Kaip matyti, šioje organizuotojo grupėje R. Š. vaidmuo pasireiškė lengvai pažeidžiamos merginos suradimu ir jos verbavimu vykti į užsienį žadant gerai apmokamą kambarinės darbą viešbutyje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nurodyta, kad nusikaltimas padarytas dėl savanaudiškų paskatų ir tai pripažinta G. P., J. V., A. K. ir R. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų G. P., A. K. ir R. Š. apeliacinius skundus atmesti.