Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjams A. P. ir T. P. P. bei pareiškėjų atstovei advokatei Aistei Žemaitienei,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. P. ir T. P. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

6. Suinteresuoto asmens Migracijos departamento atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsižvelgiant į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys apie teismo posėdį informuoti tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 118 straipsnio 1 dalis ir 175¹ straipsnio 1 dalis), suinteresuoto asmens dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu, todėl byla išnagrinėta suinteresuoto asmens Migracijos departamento atstovui nedalyvaujant (CPK 247 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

7. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3–4 punktus ir 9 straipsnio 2 dalį, ir prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų senelis J. P. (P.), gimęs 1912 m. Lietuvoje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas sprendimu konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmenų senelis J. P. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Turimi dokumentai patvirtina, kad O. P. buvo išduotas užsienio pasas, tačiau nebuvo pateiktas J. P. gimimo faktą patvirtinantis dokumentas, giminystės ryšiui su O. P. patvirtinti, o Lietuvos valstybės istorijos archyvas tokio dokumento išduoti negali, nes Liubavo Romos katalikų bažnyčios 1912 metų metrikų saugoti negavo.

8. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nustatinėjant nurodytą juridinį faktą, yra reikšmingos trys aplinkybės: 1) ar asmuo išvyko (buvo ištremtas) iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 2) ar asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę (buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu) pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.; 3) ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šis asmuo nebuvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

9. 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais. Pagal 1919 m. gruodžio 5 d. Valstybės Tarybos priimtus Pasų įstatus kiekvienas Lietuvos pilietis, sukakęs 17 metų, privalėjo turėti pasą (Pasų įstatų § 2). Mažamečiai ligi 17 metų amžiaus įrašomi į tėvo arba motinos pasą (Pasų įstatų § 3).

10. Kasacinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, pateikti išaiškinimai dėl teisės aktų aiškinimo nagrinėjant pilietybės atkūrimo klausimus bylose. Kasacinis teismas minėtos nutarties 52 punkte išaiškino, kad „<...1922 m. birželio 22 d. „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymas (VŽ, 1922 m. birželio 22 d., Nr. 94-772) 6 paragrafu, kuriame buvo nurodyta, kad: „žmonės, kurie einant šio įstatymo I § ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalimi, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasus. Tose valstybėse, kuriose ligi šiam laikui nėra nei diplomatinės, nei konsulinės Lietuvos atstovybės, nurodytas 6 mėnesių terminas laikomas nuo Lietuvos atstovybės tose valstybėse įsisteigimo dienos“. 1923 m. gruodžio 22 d. pirmiau aptartas 6 paragrafas buvo papildytas pastaba, kad „valstybėse, kuriose pasų sistemos nėra, pilietybei išlaikyti užtenka įsiregistruoti pas Lietuvos atstovą arba konsulą“ (VŽ, 1923 m. gruodžio 22 d., Nr. 146-1052). 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitime, kuriuo įstatymas papildytas 7 paragrafu, buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimą užsienyje be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus Reikalų Ministeris pripažįsta pateisinamu. Šie asmenys gali atgauti Lietuvos pilietybę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka“.>“.

11. Taip pat kasacinis teismas pažymėjo, kad 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nebuvo nustatyta, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės; nebuvo nustatyta ir kitų Lietuvos pilietybės netekimo atvejų. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad tuometinis pilietybės suteikimo/netekimo teisinis reglamentavimas įtvirtino dvigubos pilietybės neleistinumo principą (nurodytos nutarties 54–57 punktai), tačiau pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas, įgijus kitos valstybės pilietybę, nebuvo ex lege (pagal įstatymą), jį turėdavo patvirtinti (arba sukurti išimtį ir pilietybę leisti išlaikyti) Ministrų Taryba (nurodytos kasacinės instancijos teismo nutarties 58, 67 punktai). Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuodami teismų praktiką bylose dėl pilietybės atkūrimo, pažymėjo, kad valstybės institucijų, turėjusių nurodytą reglamentavimą taikyti nuostata buvo tokia, jog įgijęs kitos valstybės pilietybę asmuo, Lietuvos pilietis jos netekdavo tik oficialios procedūros būdu, gavęs valstybės institucijos, Vidaus reikalų ministerijos, sutikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Teismų suformuota praktika dėl nurodytų teisės normų aiškinimo sąlygoja išvadą, kad vien aplinkybė, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, nėra laikoma pakankama spręsti, kad asmuo prarado Lietuvos pilietybę. Esant suformuotai teisės aiškinimo taisyklei, kad nebuvo automatinio Lietuvos pilietybės netekimo, jam patvirtinti buvo nustatyta oficiali patvirtinimo procedūra.

12. Nagrinėjamos bylos atveju teisiškai reikšminga aplinkybe taip pat laikytina tai, kad po nurodytos kasacinio teismo nutarties priėmimo, įstatymų leidėjas 2022 m. sausio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo Pilietybės įstatymo 2 straipsnį papildė 1¹ dalies nuostata (įsigaliojusia 2022 m. sausio 28 d.), kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę; ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Įstatymu apibrėžęs asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sąvoką, įstatymo leidėjas siekė palengvinti asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, įrodinėjamų aplinkybių, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs, naštą (Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pagrindinio komiteto išvada dėl Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2), 2021 m. gruodžio 15 d. Nr. 102-P-36).

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. balandžio 26 d. LCVA išduotoje pažymoje Nr. R4-1053 nurodyta, jog „dokumentų, patvirtinančių, kad J. P. (P.), P. s., g. 1912 m., arba P. P. (P.) gyveno Marijampolės apskrityje, (duomenys neskelbtini), ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiai bei dokumentų, kad jie iki 1940-06-15 neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta; taip pat pažymoje nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, užsienio pasų 1926 m. alfabete įrašyta P. O., g. 1886 m., 1926 m. gavusi užsienio pasą Nr. 2932; „skiltyje gimimo vieta“ įrašyta „Marijamp.“, skiltyje „gyvenamoji vieta“ įrašyta „ten pat“ (pavardė, vietovė – taip dokumente)” (2025 m. sausio 14 d. el. dokumento Nr. CBP-1058 priedas Nr. 2). 2020 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje Nr. (P1-5888) P2-9148 nurodyta, kad „Lietuvos valstybės istorijos archyvas Liubavo Romos katalikų bažnyčios 1912 metų metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti J. P., P. sūnaus gimimo pažymos negalime“ (2025 m. sausio 14 d. el. dokumento Nr. CBP-1058 priedas Nr. 3). Taip pat 2020 m. gegužės 19 d. LCVA pažymoje Nr. R4-1680 dėl duomenų apie P., O. ir J. P. (P.) pateikimo, kuriuo archyvas atsiuntė Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde saugomo piliečiams išduotų užsienio pasų 1926 m. alfabeto ištraukos kopiją, kurioje nurodyta O. P., gim. 1886 m. Marijampolėje, gyv. Marijampolėje, 1926 m. gavusi užsienio pasą Nr. 2932. Daugiau žinių, kad O. P. (P.), gim. 1886 m., išduotą Lietuvos Respublikos užsienio pasą, dokumentų apie jai išduotą vidaus pasą, pačių vidaus arba užsienio pasų, jų registracijos kortelių, dokumentų, patvirtinančių, kad minėti asmenys kreipėsi į Lietuvos atstovybę užsienyje dėl Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų išdavimo arba pratęsimo bei dokumentų, patvirtinančių, kad jie iki 1940 m. birželio 15 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta.

14. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-36-340/2009 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, turi būti, laikantis įrodinėjimo taisyklių, renkami ir vertinami ne tik prašomą nustatyti faktą patvirtinantys įrodymai, bet ir duomenys, tą faktą paneigiantys arba patvirtinantys kitokius faktus, kurie leistų daryti išvadą, kad prašomas nustatyti faktas neegzistavo, nes kiti faktai pašalina tokio fakto egzistavimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007).

15. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktos LCVA pažymos nustatyta, jog dokumentų, patvirtinančių, kad J. P. (P.) arba P. P. (P.) gyveno Marijampolės apskrityje, (duomenys neskelbtini), ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nėra, tačiau iš pažymoje pateiktų duomenų nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, užsienio pasų 1926 m. alfabete įrašyta P. O., g. 1886 m., 1926 m. buvo gavusi užsienio pasą Nr. 2932 (2025 m. sausio 14 d. el. dokumento Nr. CBP-1058 priedas Nr. 2), kuri, kaip nurodo pareiškėjai, 1926 m. drauge su savo šeima iš Lietuvos emigravo į Braziliją. Taigi, Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. 2932 išdavimo faktas reiškia, kad tiek O. P., tiek ir jos nepilnamečiai vaikai 1926 metais (paso išdavimo ir emigravimo metu) buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Taip pat byloje nustatytos aplinkybės sąlygoja labiau tikėtiną išvadą, kad dėl pilietybės atėmimo (išėjimo) procedūra šių asmenų atžvilgiu nebuvo pradėta.

16. Byloje taip pat pateikti dokumentai iš Brazilijos pusės, o būtent: Užsieniečių registracijos tarnybai San Paule 1939 m. liepos 28 d. užpildyta anketa apie J. P., kurioje nurodyta, kad J. P., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje; kilmė – lietuvis; šeimyninė padėtis – nevedęs; tėvai: P. P. ir O. P.; į Braziliją atvyko pirmą kartą prieš 1935 m. sausio 1 d., t. y. 1926 m. balandžio 19 d. laivu „Cap norte“ į Rio de Janeiro uostą (2025 m. sausio 14 d. el. dokumento Nr. CBP-1058 priedas Nr. 5). Šis įrodymas patvirtina, kad pareiškėjų prosenelė išvyko iš Lietuvos ir atvyko į Braziliją, ir sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjų senelio J. P. motina O. P. iš Lietuvos išvyko 1926 m., t. y. tais pačiais metais, kaip nurodoma ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsakyme, 1926 m. jam buvo išduotas Lietuvos valstybės užsienio pasas tam, kad galėtų išvykti iš šalies. Pagal minėtą Brazilijos Užsieniečių registracijos tarnybai užpildytą anketą apie J. P., jis į Braziliją atvyko pirmą kartą 1926 m. balandžio 19 d. laivu „Cap norte“ į Rio de Janeiro uostą. Taip pat pareiškėjai pateikė Brazilijos nacionaliniame archyve saugomo 1939 m. rugpjūčio 5 d. notarinio O. P. (nurodyta – ,,O. P.”) Lietuvos Respublikos paso kopija – pase įrašytas jos sūnus J. P. (portugališkai - J. P.); pase yra viza apie šeimos atvykimą į Braziliją 1926 m. (2025 m. balandžio 14 d. el. dokumento Nr. DOK-57757 priedas Nr. 1); J. P. santuokos liudijimą, kuriame nurodyta, kad Brazilijoje santuoką sudarė Lietuvoje gimęs J. P., kurio tėvai – P. P. ir O. P. (2025 m. balandžio 14 d. el. dokumento Nr. DOK-57757 priedas Nr. 2); F. C. P. gimimo liudijimas, kuriame nurodyti jo tėvų vardai, tame tarpe, tėvas - J. P., bei kad J. P. gimė Lietuvoje ir taipogi savo ruožtu J. P. tėvai, tėvas – P. P., motina - O. P. (2025 m. balandžio 14 d. el. dokumento Nr. DOK-57757 priedas Nr. 3); iškarpa iš 1966 m. vasario 3 d. Brazilijos lietuvių laikraščio Mūsų Lietuva”, kurio 6 psl. skiltyje „Mirė“ rašoma apie J. P. mirtį dėl eismo įvykio (2025 m. balandžio 14 d. el. dokumento Nr. DOK-57757 priedas Nr. 4). Teismo vertinimu, šių įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą patvirtinti J. P. giminystės ryšiui su O. P.

17. Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjų prosenelė O. P. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos 1926 m. Taip pat, kad drauge su ja iš Lietuvos išvyko ir jos vaikai, be kita ko, ir pareiškėjų senelis J. P. Vien ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvas Liubavo Romos katalikų bažnyčios 1912 metų metrikų knygų saugoti negavo, kuriose galimai buvo J. P. gimimo faktą patvirtinantis dokumentas, teismo vertinimu, savaime nepaneigia tikimybės, jog labiau tikėtina, kad J. P. (P.) buvo Lietuvos pilietės O. P. sūnus.

18. Taigi, apibendrinant visas nustatytas aplinkybes, teismas daro logišką išvadą, kad labiau tikėtina, jog J. P. (P.), būdamas Lietuvos Respublikos pilietės O. P. sūnus, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nei kad šis asmuo jos neturėjo. Taip pat teismas daro išvadą, kad O. P. 1926 m. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir gyveno užsienyje – Brazilijoje, iki 1940 m. birželio 15 d., buvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę ir iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekusi dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo).

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjų pateikti rašytiniai įrodymai sudaro pakankamą pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų senelis J. P. (P.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).

20. Juridinę reikšmę turintis faktas apie tai, kad pareiškėjų senelis galėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, išvykusiu iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., nustatytas tam, kad pareiškėjai galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (CPK 448 straipsnio 1 dalis, Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, 9 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais,

nusprendė:

tenkinti pareiškimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų A. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir T. P. P., gim. (duomenys neskelbtini), senelis J. P. (P.), gimęs 1912 m. Lietuvoje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant įgyvendinti pareiškėjų A. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir T. P. P., gim. (duomenys neskelbtini), teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.