- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-20
- Bylos Nr.
- P-556-105-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01178-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-655/2014 pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui D. A. B. (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas 2013 m. balandžio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 3R-120 (AG-101/01-2013) ir įpareigoti atsakovą nagrinėti persiųstą jam skundą.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras D. A. B. (toliau – ir vidaus reikalų ministras, ministras) atsisakė tirti ir netyrė, kodėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) direktorius A. G. (toliau – ir direktorius) priėmė įsakymus, „Vadovaudamasis <...> Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“, kuris tuo metu negaliojo. Šių aplinkybių Migracijos departamentas neginčijo. Komisija skundo dėl ministro D. A. B. pareigų neatlikimo iš esmės neišnagrinėjo. Pažymėjo, kad direktorius beveik metus leido įsakymus, kuriuose įrašė žinomai neteisingas žinias, t. y. negaliojantį teisės pagrindą, o tai akivaizdus dokumentų klastojimas. Tokiu elgesiu direktorius rodo neigiamą asmeninį pavyzdį savo pavaldiniams ir neprisiima savo, kaip įstaigos vadovo, atsakomybės, demonstruodamas ir skatindamas sisteminę korupciją. Pažymėjo, kad jeigu ministras tvirtina, „kad Migracijos departamento prie VRM direktoriui A. G. teisę priimti minėto pobūdžio sprendimus suteikia Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktas“, tai ir turi būti nurodyta direktoriaus įsakymuose. Pareiškėjas teigė, kad turi būti pakeisti direktoriaus įsakymai taip, kad būtų juose išbrauktas negaliojantis ministro įsakymas ir įrašyti galiojantys norminiai teisės aktai, kuriais vadovaudamasis direktorius neva turėjo teisę priimti „minėto pobūdžio sprendimus“. Paaiškino, kad direktorius privalo ministrui paaiškinti, kodėl jis, priimdamas įsakymus, vadovaujasi ne teisės aktu, kuris neva suteikia „teisę priimti minėto pobūdžio sprendimus“, bet negaliojančiu vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“. Ministras privalo teismui paaiškinti, kodėl jis priėmė ir Migracijos departamento nuostatus bei iki 2010 m. sausio 1 d. priimdavo ir po ginčo laikotarpio priėmė įsakymą dėl įgaliojimų suteikimo. Pareiškėjo nuomone, vien Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktas nesuteikia teisės nagrinėti prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalį, sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo privalo priimti tik vidaus reikalų ministras arba jo įgaliota institucija. Pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje atsakovas asmeniškai yra vidaus reikalų ministras. A. S. neturėjo teisės Komisijai pateikti atsiliepimo ministerijos vardu. Bylos nagrinėjimo metu R. P. jau nebuvo ministru, todėl pasikeitus ministrui, asmuo turi gauti naujojo ministro įgaliojimą atstovauti jam asmeniškai teisme, o gavęs tokį įgaliojimą veikti ministro vardu, neviršydamas suteiktų įgaliojimų. Nurodė, kad Komisijos narė R. B. 2013 m. kovo 19 d. informaciniame rašte Nr. 9R-484(AG-101/01-2013) „Dėl Komisijos posėdžio“ pakeitė atsakovą, t. y. vietoje ministro – ministeriją. Taigi, ministras apie Komisijos posėdžio laiką ir vietą nieko nežinojo, o tai yra absoliutus Komisijos sprendimo negaliojimo pagrindas. Be to, ministras nepateikė teismui savo atsiliepimo į skundą. Komisija neturėjo jokių duomenų, ar naujasis ministras ką nors žino apie nagrinėjamą administracinę bylą, ar davė kokiam nors asmeniui įgaliojimą atstovauti jam asmeniškai byloje.
Pažymėjo, kad ministras 2013 m. vasario 19 d. rašte Nr. 1 D-1970(3) ir Komisija sprendime nurodė skirtingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis. Komisija nurodė LVAT sprendimo, kuris dar nepriimtas, medžiagą.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad vidaus reikalų ministras nesutinka su pareiškėjo skundu.
Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalį vidaus reikalų ministras negalėjo ir negali nagrinėti pareiškėjo 2013 m. sausio 17 d. skundo, nes LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartyje Nr. A858-2355/2011, tenkindamas Migracijos departamento apeliaciją, jau konstatavo, kad departamento direktorius turėjo teisinę kompetenciją priimti toje byloje ginčijamą įsakymą dėl pareiškėjo atsisakymo pilietybės ir kitus to paties pobūdžio departamento direktoriaus įsakymus, kuriuos reikalauja panaikinti ir išnagrinėti (šioje byloje). Be to, tuo pačiu klausimu priimta ir LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. A444-872/2013. Akcentavo, kad pareiškėjo 2013 m. sausio 17 d. pateikto vidaus reikalų ministrui skundo reikalavimai tapatūs reikalavimams, kuriuos pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė patenkinti nurodytoje byloje. Pažymėjo, kad vidaus reikalų ministro atstovas turėjo ir turi įgaliojimus atstovauti teisme ministrui, nes įsakyme dėl jo įgaliojimo įrašyta „visuose teismuose vesti bylas, kuriose dalyvaujančiu asmeniu yra vidaus reikalų ministras“. Remdamasis Civilinio kodekso, kuris administraciniams santykiams taikomas subsidiariai, 1.92 straipsniu, teigė, kad atstovavimą vidaus reikalų ministrui gali ginčyti atstovaujamasis (pats ministras), bet ne pareiškėjas. Pažymėjo, kad atstovavimas vidaus reikalų ministrui pagal tą patį įgaliojimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose ne kartą pripažintas tinkamu. Be to, nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį, kad vidaus reikalų ministras nežino apie šį ginčą. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundžia teismui sprendimą, kurį pasirašė vidaus reikalų ministras.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad R. A. 2013 m. sausio 17 d. su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininką V. G., kuriame prašė: 1) įpareigoti (konstatuoti, kad privalo) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą panaikinti direktoriaus įsakymus, priimtus be įgaliojimo; 2) įpareigoti (konstatuoti, kad privalo) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme; 3) perduoti medžiagą tirti prokuratūrai, ar dėl to, kas pareiškėjo skunde išdėstyta, Migracijos departamento direktoriui neatsirado baudžiamoji atsakomybė. Paaiškino, kad Migracijos departamento direktorius nurodytu laikotarpiu sprendimus priėmė neturėdamas įgaliojimo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1V-292 ,,Dėl įgaliojimų suteikimo“, kuris tuo metu negaliojo. Pareiškėjas nurodė, kad vidaus reikalų ministras minėto įsakymo 1.1. punktu įgaliojo Migracijos departamentą atlikti veiksmus, nustatytus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatose, bet šio įsakymo 3 punkte nustatė, kad šio įsakymo 1.1 punktas galioja iki 2010 m. sausio 1 d., tai reiškia, kad Migracijos departamento direktorius nuo 2010 m. sausio 1 d. jau neturėjo įgaliojimų priimti sprendimų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme. Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad vidaus reikalų ministras suteikė įgaliojimą 2010 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1V-652 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo“, įrašydamas „3 punkte vietoj datos „2010 m. sausio 1 d.“ datą „2011 m. sausio 1 d.“, kuris įsigaliojo 2010 m. spalio 24 d., bei 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-801 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo“ pratęsė įgaliojimo galiojimą, įrašydamas „3 punkte vietoj žodžio „sausio“ žodį „balandžio“, kuris įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d. Vidaus reikalų ministras 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-801 ,,Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. 1V-292 ,,Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį, pakeitė vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. 1V-292 ,,Dėl įgaliojimų suteikimo“ – įrašė 3 punkte vietoj žodžio ,,sausio“ žodį ,,balandžio“. Pareiškėjo nuomone, tai akivaizdžiai rodo, kad Migracijos departamento direktorius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. neturėjo vidaus reikalų ministro įgaliojimo priimti sprendimų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme. Be to, pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamento direktorius be įgaliojimo atliko veiksmus ir priėmė sprendimus dėl daugybės žmonių, todėl jo sprendimai priimti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. turi būti peržiūrėti ir patvirtinti arba panaikinti subjekto, kuris turi (tuo metu turėjo) reikiamus įgaliojimus. Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas 2013 m. vasario 5 d. raštu Nr. S-2013-987, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos įstatymu, perdavė vidaus reikalų ministrui ir Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui išnagrinėti 2013 m. sausio 17 d. gautą R. A. skundą ir prašė, išnagrinėjus šį skundą, priimti reikalingus sprendimus. Vidaus reikalų ministras D. A. B. 2013 m. vasario 19 d. raštu Nr. 1D-1970(3) atsakė pareiškėjui į jo skundą ir šio rašto kopiją persiuntė Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijai. Rašte nustatė, kad R. A. skundas, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, nenagrinėjamas. Rašte konstatavo, kad šiuo klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą ir nustatęs, kad Migracijos departamento direktoriui teisę priimti minėto pobūdžio sprendimus suteikia Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktas (LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011; 2012 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-63/2012), todėl pareiškėjo skundo nenagrinėjo. Pareiškėjas 2013 m. kovo 18 d. pateikė skundą Komisijai, prašydamas įpareigoti atsakovą nagrinėti persiųstą jam pareiškėjo 2013 m. sausio 17 d. skundą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir Administracinių ginčų komisijų įstatymas) 14 straipsniu bei Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44.6 punktu, ginčijamu sprendimu R. A. skundą paliko nenagrinėtą. Komisija ginčijamame sprendime pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjo skundas persiųstas iš Seimo Antikorupcijos komisijos, neišplečia Ministerijos ar vidaus reikalų ministro kompetencijos ir nesuteikia minėtai institucijai ar jos vadovui daugiau teisinių pareigų, negu jai yra nustatyta teisės aktais. Pastarųjų taikymą (teisėtumą) pareiškėjas su skundžiamąja institucija sprendžia teisme. Nurodė, kad Komisijai pateiktas pareiškėjo 2012 m. gruodžio 18 d. apeliacinis skundas bei LVAT 2013 m. vasario 25 d. lydraštis, kuriuo siunčiami ginčo šalims atsiliepimai, todėl pareiškėjo skundas Komisijai ir jo prašymas yra susijęs su LVAT nutartimi. Komisija nurodė, kad neturi teisinio pagrindo priimti sprendimo šiame ginče šalia (greta) teismo nagrinėjimo ar iki teismui paskelbiant nutartį. Pabrėžė, kad Komisija neturi teisinio pagrindo R. A. skundą tenkinti ir įpareigoti vidaus reikalų ministrą nagrinėti jo 2013 m. sausio 17 d. skundą. Be to, Komisija pareiškėjo Komisijos posėdyje pateiktą pastabą dėl to, kad atsiliepimą teikė ne tas pareigūnas (ne vidaus reikalų ministras, o vidaus reikalų ministro R. P. įgaliotas vidaus reikalų ministro atstovas, Teisės departamento Teisės taikymo ir vidaus tyrimų skyriaus patarėjas A. S.), įvertino kaip nepagrįstą, kadangi A. S. įgaliojimas yra pasirašytas vidaus reikalų ministro ir juo įgaliojama be kitų asmenų jam (vidaus reikalų ministrui) atstovauti.
Atsiliepimas
Teismas atkreipė dėmesį, kad Vidaus reikalų ministerija Komisijai su atsiliepimu pateikė: LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011, LVAT 2012 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-63/2012, R. A. apeliacinį skundą bei LVAT 2013 m. vasario 25 d. lydraštį Nr. A-872-2013. Komisija sprendime nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 18 d. LVAT padavė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3846-484/2012 pagal pareiškėjo R. A. skundą, kuriame jis teismo prašė panaikinti Komisijos 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011); panaikinti Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32; įpareigoti atsakovą vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme, panaikinimo. LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtas dėl to, jog aplinkybės dėl Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. sausio 1 d. - 2010 m. spalio 24 d. laikotarpiu priimtų sprendimų pilietybės atsisakymo klausimais, neturint įgaliojimų, panaikinimo bei įpareigojimo iš naujo priimti sprendimus, taip pat Migracijos departamento direktoriaus kompetencijos klausimai jau buvo išspręsti LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011. Pareiškėjas, kreipdamasis į vidaus reikalų ministrą, iš esmės ir vėl kvestionavo Migracijos departamento kompetenciją, įgaliojimus, priimamus sprendimus, jų teisėtumą.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad Migracijos departamento direktorius beveik metus leido įsakymus, kuriuose įrašė negaliojantį teisinį pagrindą, kad rėmėsi negaliojančiu įsakymu, kad A. S., Vidaus reikalų ministerijos įgaliotas asmuo, neturėjo teisės Komisijai pateikti atsiliepimo, kad Komisijoje atsakovu turėjo būti asmeniškai vidaus reikalų ministras D. A. B., yra detaliai įvertintos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-872/2013. Pažymėjo, kad pareiškėjo keliamas ginčas susijęs ne su vidaus reikalų ministro, kaip fizinio asmens, veikla, o su jo, kaip ministerijos vadovo, vykdomomis funkcijomis, todėl A. S. įgaliojimas atstovauti apima ministeriją ir vidaus reikalų ministrą, kaip jos vadovą, ir yra tinkamas. Teismas vertino, kad Komisija pagrįstai nustatė, kad atstovavimą vidaus reikalų ministrui gali ginčyti atstovaujamasis (pats ministras), bet ne pareiškėjas. Teismas sprendė, kad Komisija priėmė sprendimą pagal jai suteiktą kompetenciją, vadovaudamasi Administracinių ginčų komisijų įstatymu ir Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatais. Teismas nenustatė ginčijamo akto panaikinimo pagrindų, nustatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje, todėl ginčijamą sprendimą laikė teisėtu ir pagrįstu. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą įpareigoti atsakovą nagrinėti persiųstą jam skundą, laikydamas šį reikalavimą išvestiniu.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 3R-120(AG-101/01-2013), kuriuo Komisija paliko nenagrinėtą jo skundą dėl vidaus reikalų ministro 2013 m. vasario 19 d. rašto Nr. 1D-1970(3), kuriuo buvo paliktas nenagrinėtas pareiškėjo 2013 m. sausio 17 d. skundas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Komisija pagrįstai nustatė, jog teisme yra nagrinėjamas tapatus ginčas, todėl paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtu remdamasi Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44.6 punktu, numatančiu, kad Komisija gali palikti skundą (prašymą) nenagrinėtą tuo atveju, jeigu komisijoje ar teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš esmės tokiai teismo išvadai pritaria. Pareiškėjas 2013 m. sausio 17 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininką V. G., prašydamas įpareigoti vidaus reikalų ministrą panaikinti Migracijos departamento direktoriaus A. G. įsakymus, priimtus be įgaliojimo; įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo; perduoti medžiagą prokuratūrai tirti, ar dėl to, kas aukščiau išdėstyta, direktoriui A. G. neatsirado baudžiamoji atsakomybė. Šis pareiškėjo skundas buvo perduotas nagrinėti pagal kompetenciją vidaus reikalų ministrui D. A. B. Vidaus reikalų ministras D. A. B. 2013 m. vasario 19 d. raštu Nr. 1D-1970(3) raštu paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą konstatavęs, kad tuo pačiu klausimu yra priimta LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011. Komisija, susipažinusi su pareiškėjo skundu, nustatė, kad analogiškas ginčas yra sprendžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. A444-872/2013. Nustatyta, kad pareiškėjas R. A. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą duoti atsakymą į jo pateiktą prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino nustatęs, jog Migracijos departamento direktorius 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ pareiškėjo prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės patenkino. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, konstatavo, jog Migracijos departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė (LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas R. A. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011); panaikinti Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32; įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-872/2013). Kaip jau minėta Komisija ginčijamu sprendimu paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą nustačiusi, kad teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (LVAT administracinė byla Nr. A444-872/2013).
Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo vertintina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012). Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad tiek 2013 m. sausio 17 d. skunde, perduotame nagrinėti vidaus reikalų ministrui, tiek skunde Komisijai, tiek šioje byloje pateiktame skunde pareiškėjas nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtais skundais pareiškėjas iš esmės siekia to paties teisinio rezultato – kad būtų panaikinti Migracijos departamento direktoriaus A. G. per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. priimti sprendimai ir vietoje jų vidaus reikalų ministras priimtų naujus sprendimus. Teisėjų kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas Komisijai skundė vidaus reikalų ministro raštą, kurio teisėtumas nebuvo ginčijamas teisme, nekliudo pripažinti, kad pareiškėjo keliami ginčai tapatūs, kadangi kaip jau minėta jais buvo siekiama tų pačių teisinių pasekmių. Pareiškėjo argumentas, kad atsakovo atstovas neįgaliotas teisme atstovauti atsakovo interesus atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje pateiktas 2011 m. gegužės 18 d. įsakymas „Dėl A. S. įgaliojimo“ patvirtina, kad juo įgaliojimas suteiktas atstovauti ne tik, kaip teigia apeliantas, ministeriją, bet ir vidaus reikalų ministrą. Be to, byloje keliamo ginčo pobūdis patvirtina, kad jis iš esmės yra susijęs su vidaus reikalų ministro, kaip ministerijos vadovo, atsakingo už ministerijai pavestų funkcijų vykdymą, veiksmais/neveikimu, o ne su vidaus reikalų ministro, kaip fizinio asmens veikla, todėl ta aplinkybė, kad šiuo metu vidaus reikalų ministro pareigas užima kitas asmuo, atsižvelgus į ministerijos veiklos tęstinumą, nedaro ankstesnio ministro priimto įgaliojimo, negaliojančiu. Vidaus reikalų ministro 2013 m. spalio 1 d. įsakymu A. S. išduotas naujas įgaliojimas atstovauti Vidaus reikalų ministeriją ir vidaus reikalų ministrą teisme (b. l. 66). Teismas taip pat laiko nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad apie Komisijos posėdį informavus Vidaus reikalų ministeriją, ministras apie šį posėdį nežinojo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir išnagrinėjo rašytinio proceso būdu. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus ir konstatavo, jog nėra teisinių pagrindų tenkinti pareiškėjo pateiktus reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
IV.
Pareiškėjas 2014 m. liepos 10 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-655/2014, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais; panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 3R-120 (AG-101/01-2013) bei įpareigoti atsakovą nagrinėti persiųstąjį jam skundą. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis be kita ko nustato, kad procesas gali būti atnaujinamas ir: jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą nutarimą ar nutartį (10 p.), bei, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.). Be to, visais atvejais teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais.
2. LVAT, priimdamas nutartį, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies, pagal kurią „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“, reikalavimą, įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principus; pakeitė bylos dalyką ir tuo apskritai neišnagrinėjo šios administracinės bylos; nukrypo nuo Lietuvos administracinių teismų praktikos. Šiuo konkrečiu atveju priimtasis teismo sprendimas turės reikšmės naujos Lietuvos administracinių teismų praktikos formavimui bei būtų ištaisyta ir akivaizdi teisės normų taikymo klaida.
3. LVAT nutartyje visiškai neteisėtai ir nepagrįstai nurodė: „Teisėjų kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas Komisijai skundė vidaus reikalų ministro raštą, kurio teisėtumas nebuvo ginčijamas teisme, nekliudo pripažinti, kad pareiškėjo keliami ginčai tapatūs, kadangi kaip jau minėta jais buvo siekiama tų pačių teisinių pasekmių.“. LVAT savavališkai pats nusprendė ir nutartyje visiškai neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, kad: „Kaip jau minėta Komisija ginčijamu sprendimu paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą nustačiusi, kad teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (LVAT administracinė byla Nr. A444-872/2013).“
4. LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 pripažino, jog yra „aplinkybė, kad skundžiamame įsakyme nurodytas netinkamas jo priėmimo pagrindas“, bet visiškai neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, kad „Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamas įsakymo priėmimo pagrindo nurodymas laikytinas procedūrine pažaida, kuri pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia“. Taigi šioje administracinėje byloje LVAT visiškai nepasisakė dėl to, kaip pakeisti susidariusią teisinę padėtį dėl viešai paskelbtų įsakymų, kuriuose „nurodytas netinkamas jo priėmimo pagrindas“ ir kuriais valstybės institucijos ir asmenys privalo vadovautis. Nagrinėjamosios administracinės bylos dalykas yra ne įsakymo ar įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro neveikimas, pareigų neatlikimas. Atsakovas šioje byloje ministras apskritai nepasisakė dėl to, kaip pakeisti ir sutvarkyti susidariusią teisinę padėtį dėl viešai paskelbtų įsakymų, kuriuose „nurodytas netinkamas jo priėmimo pagrindas“ ir kuriais valstybės institucijos ir asmenys privalo vadovautis bei kurie yra neištaisyti ir viešai skelbiami, taip pat nepasisakė dėl valstybės tarnautojo, dėl kurio kaltės susidarė tokia padėtis, darbo įvertinimo ir nepranešė visuomenei, ar jis pasitiki taip dirbančiu valstybės tarnautoju, ar jo veiksmai galbūt užtraukė jam politinę, drausminę, civilinę, administracinę, baudžiamąją ar kitokią atsakomybę, ar šis valstybės tarnautojas gali toliau eiti savo pareigas.
5. LVAT teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1422/2011 konstatavo, kad teisine prasme šios dvi sąvokos - valstybinio administravimo subjektų priimti individualūs administraciniai aktai ir šių subjektų veiksmai, nėra ta pačios. Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu, viešojo administravimo subjektų atsakymai į asmenų kreipimusis apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pasiūlymus, kaip juos ištaisyti, informaciją apie pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu ir pan., priskirtini viešojo administravimo subjektų veiksmams, kurių teisėtumo tyrimas patenka į Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetenciją. Kaip nurodyta aukščiau, LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 pripažino, jog yra „aplinkybė, kad skundžiamame įsakyme nurodytas netinkamas jo priėmimo pagrindas“, bet visiškai neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, kad „Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamas įsakymo priėmimo pagrindo nurodymas laikytinas procedūrine pažaida, kuri pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia“.
6. ABTĮ 146 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas šio įstatymo 108 straipsnio nustatytais atvejais gali priimti atskirąją nutartį. ABTĮ 108 straipsnio 1 dalis nustato, jog, jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, tai priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Yra ir ABTĮ 109 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą, teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, arba išnagrinėja administracinę bylą iš esmės, arba sustabdo bylą, jeigu negalima jos išnagrinėti, kol bus išspręsta baudžiamoji byla. Teismas, kaip nurodyta aukščiau, pakeitė pateiktojo skundo dalyką ir bylos iš esmės neišnagrinėjo. LVAT nutartyje neįrodė ir net nebandė įrodyti, kad šiuo konkrečiu atveju yra faktai, kurie nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. LVAT nutartyje nesivadovauja ir nenurodė, jog yra pagrindas vadovautis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pabrėžia, kad nagrinėjamosios bylos dalykas yra ne direktoriaus įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, o - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro D. A. B. neveikimas, pareigų neatlikimas bei valstybės tarnautojo, dėl kurio kaltės susidarė tokia bloga situacija, veiksmų įvertinimas, ko iš esmės nei Vyriausioji administracinių ginčų komisija, nei teismas neišnagrinėjo ir paliko nenagrinėtais.
7. LVAT 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1450/2012 konstatavo: „Pažymėtina, kad pirmesnėje administracinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais faktais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, o teismo sprendimo (nutarties) motyvai dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo nėra prejudiciniai faktai (nustatytos faktinės bylos aplinkybės).“ LVAT 2012 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2186/2012 konstatavo: „kitose bylose galima remtis teismo nustatytais prejudiciniais faktais, jeigu nustatyti faktai buvo konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku.“ LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-229/2012 konstatavo: „Kitoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią, tačiau tik tokioje apimtyje, kiek minėtoje byloje nustatyti faktai sudarė įrodinėjimo dalyką (ABTĮ 58 straipsnis). Teismo padarytos išvados ir teisiniai vertinimai negali būti tapatinami su prejudiciniais faktais. Teismo padarytos išvados ir teisiniai vertinimai turi precedento galią kitoje byloje tik tiek, kiek jame pateiktas teisės aiškinimas yra aktualus kitoje byloje. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. - iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. - sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.).“ Taigi, svarbiausia yra tai, kad įrodinėjimo faktas būtų reikšmingas abejose bylose, ir kad pirmiau išnagrinėtoje byloje nebūtų dirbtinai įrodinėjami faktai, kurie kitoje byloje būtų laikomi prejudiciniais. Teismas, priimdamas sprendimą, visą dėmesį sutelkia į ginčijamą teisę (santykį). Todėl teismo išvada dėl konkrečios ginčijamos teisės ar teisinio santykio yra daug vertingesnė savo kokybe nei sprendimo motyvai. Teisinės praktikos požiūriu, teismo sprendimai, suteikiantys prejudicinę galią sprendimą grindžiantiems teisiniams faktams, sudaro palankias sąlygas teisiniams prieštaravimams atsirasti. Teismas, spręsdamas šalių ginčą, privalo nustatyti faktus, turinčius reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Teisinio fakto buvimas kito įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu (motyvu) atleidžia teismą nuo šių teisinių faktų esmės atskleidimo. Prieštaravimas atsiranda tada, kai įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažinti klaidingi teisiniai faktai, t. y. įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrįstumas yra abejotinas. Tokiu atveju vieno teismo klaidos bus perkeliamos iš bylos į bylą taip pažeidžiant objektyvios tiesos nustatymo bei teismo laisvės, vertinant įrodymus, principus. Tokia situacija yra vadinama „vienos tiesos prejudicija“.
8. LVAT 2012 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-687/2012 konstatavo: „Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti; jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium - jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).“
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).
Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, kad jis procesą atnaujinti prašo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Prašydamas atnaujinti procesą šiais ABTĮ įtvirtintais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi pateikti juos pagrindžiančius įrodymus, t. y. dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, ir būtinybės užtikrinti teismų praktikos vienodumą. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.
Pareiškėjas kėlė ginčą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 3R-120(AG-101/01-2013), kuriuo Komisija paliko nenagrinėtą jo skundą dėl vidaus reikalų ministro 2013 m. vasario 19 d. rašto Nr. 1D-1970(3), kuriuo buvo paliktas nenagrinėtas pareiškėjo 2013 m. sausio 17 d. skundas. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos padarytai išvadai, kad Komisija pagrįstai nustatė, jog teisme yra nagrinėjamas tapatus ginčas, todėl paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtu remdamasi Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44.6 punktu, numatančiu, jog Komisija gali palikti skundą (prašymą) nenagrinėtą tuo atveju, jeigu komisijoje ar teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šią išvadą LVAT iš esmės grindė teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012), byloje esančiais duomenimis, jog tiek 2013 m. sausio 17 d. skunde, perduotame nagrinėti vidaus reikalų ministrui, tiek skunde Komisijai, tiek šioje byloje pateiktame skunde pareiškėjas nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, t. y. minėtais skundais pareiškėjas iš esmės siekia to paties teisinio rezultato – kad būtų panaikinti Migracijos departamento direktoriaus A. G. per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. priimti sprendimai ir vietoje jų vidaus reikalų ministras priimtų naujus sprendimus.
Pažymėtina, jog iš pareiškėjo pateiktame prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kuriomis jis siekia proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, darytina išvada, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Pareiškėjo pateikti argumentai yra ne materialinio, o procesinio teisinio pobūdžio. Pareiškėjo nurodytos ABTĮ 58 straipsnio, 108 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1, 2 dalių bei 146 straipsnio 1 dalies teisės normos yra procesinės, o ne materialinės teisės normos.
Pareiškėjo argumentacija, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, dėl teisės į teisminę gynybą išreiškia poziciją dėl teismo procesą reglamentuojančių teisės normų, kurios yra priskiriamos procesinių normų kategorijai, pažeidimo, o ne dėl materialinių teisės normų, kurios yra suprantamos kaip reglamentuojančios ginčo šalių tarpusavio santykius, bet ne teismo procesą, pažeidimo.
Be to, pareiškėjas jokiais argumentais nepagrindė ir tokiu būdu visiškai neatskleidė, kuo pasireiškė teismo padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies, pagal kurią „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“, pažeidimas.
Kaip minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas nenumato tokio proceso atnaujinimo pagrindo, kaip padarytas procesinių teisės normų pažeidimas, todėl pareiškėjo pateikiami argumentai nėra pagrindas proceso atnaujinimui.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo tik pateikia bendras nuorodas į tam tikrus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus kitose bylose ir tam tikras citatas iš jų, tačiau tai niekaip nepatvirtina ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą nurodytu pagrindu ir nurodydamas teismų praktiką, nuo kurios galbūt buvo nukrypta, iš esmės kelia klausimą dėl procesinės teisės normų taikymo, kurio išsprendimas negali turėti jokios reikšmės ir įtakos pareiškėjo materialinių teisių ar pareigų pasikeitimo atžvilgiu.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu yra nepagrįstas.
Dėl šių priežasčių procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje administracinėje byloje Nr. A492-655/2014 pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui D. A. B. (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.