- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-17
- Bylos Nr.
- 2A-1081-640/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33789-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Jadvyga Mardosevič, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- Nekilnojamojo turto valdymas' SELDORAS
- Atsakovas
- UAB „Seldoras“
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto UAB „Seldoras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Nekilnojamo turto valdymas“ ieškinį atsakovui UAB „Seldoras“ dėl avansinių mokėjimų grąžinimo, netesybų ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 20 000 Lt skolos, 20 000 Lt dydžio baudos atlyginimą, 871,20 Lt delspinigių, 14254,77 Lt kompensuojamų palūkanų, 9 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2008-10-13 buvo sudaryta Rangos sutartis. Sutartimi buvo numatyta, kad rangovas UAB „Seldoras“, pagamins ir sumontuos plastikinius langus, Gaminių sumontavimo vieta Šeškinės g. 22, Vilniuje. Šios sutarties pagrindu ieškovas 2008-10-20 atliko avansinį mokėjimą UAB „Seldoras“ 20 000 Lt sumoje. Atsakovas ieškovo atžvilgiu neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, t.y. nėra atlikęs Rangos sutartimi numatytų pagaminti ir sumontuoti plastikinių langų, ir negrąžino sumokėto 20 000 Lt avansinio mokėjimo. Ieškovas ne kartą ragino atsakovą įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau jokio atsako negavo. Ieškovas pažymi, kad atsakovas jam negrąžino pasirašyto sutarties egzemplioriaus, bet šį faktą patvirtina atliktas ir bankinėje sistemoje užfiksuotas avansinis mokėjimas. Kadangi atsakovo atžvilgiu skaičiuotini sutartimi nustatyti delspinigiai, todėl prašė priteisti delspinigius už šešis mėnesius, t.y. 871,20 Lt. Taip pat prašė priteisti nuostoliams atlyginti 14254,77 Lt dydžio palūkanas. Pagal sutarties 4.6. punktą, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo avanso dydžio baudą. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, ieškovas prašė ieškinį tenkinti visiškai.
Atsiliepimas
Atsakovas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka ir laiko jį nepagrįstu ir neteisėtu. Atsakovo teigimu, ieškovas pateikė ne šalių sudarytą sutartį. Atsakovas niekada nesudarinėjo su ieškovu rašytinių sutarčių. Nei vienas UAB „Seldoras“ atstovas niekada nepasirašinėjo sutarčių su ieškovu. Pažymėjo, kad sutartyje datuotoje 2008-10-13 UAB „Seldoras“ direktore nurodyta G. R.. Mano, kad šiuos duomenis ieškovas gavo iš viešo registro, nes G. R. UAB „Seldoras“ dirba nuo 2011-12-01. 2008 m. G. R. UAB „Seldoras“ nedirbo, jokių sandorių atsakovo vardu nesudarė. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad su ieškovu 2008 m. buvo sudaryta žodinė sutartis dėl rangos darbų Maskvoje esančiame objekte. Kilus 2008 metų ekonominei krizei rangos darbai ieškovo prašymu buvo sustabdyti. Dėl šio objekto atsakovas atliko projektavimo ir kitus paruošiamuosius darbus iš viso už 5800 litų. Todėl atsakovas mano, kad ieškovas atsisakydamas rangos sutarties dėl Maskvoje sutarto objekto nesusitaikė su avansinio mokesčio praradimu nutraukus sutartį ir vengdamas mokėti už jau atliktus darbus Maskvoje, pats surašė, suklastodamas sutartį, joje nurodė apie UAB „Seldoras“ prisiimtus nebūtus delspinigius, palūkanas, baudas ir nuostolius. Atsižvelgiant į šias aplinkybes atsakovas prašė ieškovui skirti 20 000 Lt baudą už nesąžiningai ir neteisėtomis priemonėmis grindžiamą ieškinį, iš kurių 50 procentų prašė priteisti atsakovui.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-04-11 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo UAB „Seldoras“ ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ naudai 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) avansinio mokėjimo atlyginimą, 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-10-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 582,54 Lt bylinėjimosi išlaidų. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, jog ginčo tarp šalių dėl bylos aplinkybės - avanso pervedimo fakto, byloje nėra. Iš šio pervedimo matyti, kad 2008-10-20 buvo atliktas iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į atsakovo UAB „Seldoras“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais padarė išvadas, jog ieškovas teismui neįrodė, jog buvo sudaręs su atsakovu 2008-10-13 rašytinę Rangos sutartį Nr. 2008/10/13 ir būtent šios sutarties pagrindu atsakovui pervedė ginčo avansą. Teismas sprendė, kad nors ieškovas ir neįrodė, jog 20000 Lt suma buvo perduota kaip avansas pagal 2008 m. spalio 13 d. Rangos sutartį Nr. 2008/10/13, tačiau tiek iš mokėjimo pavedimo (b.l. 13), tiek iš paties atsakovo pripažinimo, nustatyta, jog tokią sumą atsakovas iš ieškovo gavo ir ieškovui nėra grąžinęs ar konkrečiai jam būtų suteikęs tokiai sumai prekių, paslaugų, ar darbų. Ši suma vietiniame mokėjime yra nurodyta kaip avansas. Tai teismui leido daryti išvadą, kad atsakovas, gavęs iš ieškovo 20 000 Lt sumą, nurodytą kaip avansą, neįrodė teismui, kokiu pagrindu iš ieškovo šį avansą gavo, tačiau pažymėjo, kad pats atsakovo atstovas teismui patvirtino, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo tam tikri santykiai ir šią gautą sumą atsakovas, kaip ir ieškovas, laiko avansu. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika dėl avanso sumokėjimo, kuris reiškia sudarytos sutarties vykdymą (2013-09-10 nutartis Nr. 3K-3-809/2003) ir nurodė, jog byloje nesant įrodymų, kad rašytinė sutartis tarp šalių būtų sudaryta, o atsakovui neįrodžius, kad už minėtą sumą (avansą) jis būtų atlikęs būtent ieškovui kokius nors darbus (pagaminęs ar sumontavęs) ar ieškovas būtų mokėjo avansą už kitą juridinį asmenį, atsakovui kyla pareiga grąžinti avansą. Teismas atmetė ieškovo reikalavimus dėl delspinigių ir kompensuojamų palūkanų priteisimo, kadangi ieškovas neįrodė, jog sutartis dėl jų buvo sudaryta. Atsakovo prašymą skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Seldoras“ apeliaciniu skundu (b.l. 119-121) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą kaip nepagrįstą, atnaujinti įrodymų tyrimą, paskiriant žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje, kviesti liudytojus į teismo posėdį bei išreikalauti naujus įrodymus. Nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas neįrodė, jog darbus atliko ieškovo atstovo S. R. nurodymu. Nurodo, jog teismas neįskaitė atliktų darbų S. R. nurodytame objekte – Rusijos Federacijos mieste Jegorovske, parduotuvėje Norfa. Teismas ignoravo faktus, kad parduotuvės Norfa patalpas statė UAB „Serneta“, o šiai įmonei iškėlus baudžiamąją bylą dėl sukčiavimo, visas sutartis perėmė ieškovas. Teismas ignoravo atsakovo pageidavimus kviesti liudytojus į teismo posėdį, neįtraukė į bylą UAB „Serneta“, užkirto kelią atsakovui rinkti įrodymus. Nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra sąsajų tarp ieškovo ir UAB „Serneta“ bei S. R.. Teismas nepagrįstai nurodė, jog sutartis nebuvo vykdoma. Sprendime teismas pats sau prieštaraudamas nurodė, jog atsakovas sutarties nevykdė, nors ieškovas jokių įrodymų apie sutarties nevykdymą nepateikė. Nurodo, jog teismas palaikė ieškovo pusę, nors turėjo būti nešališkas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu ieškovas UAB „Nekilnojamo turto valdymas“ (b.l. 148-151) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo sprendimą. Nurodo, jog teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies būtent dėl to, jog nustatė, jog nebuvo sudaryta rašytinė rangos sutartis. Teismas teisėtai nesiedamas avanso su rangos sutartimi, nurodė, jog atsakovas neįrodė, kad už minėtą sumą būtent ieškovui atliko kokius nors darbus. Taip pat atsakovas neįrodė, jog ieškovas mokėjo už kitą asmenį. Todėl teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas turi pareigą grąžinti avansą. Teismas teisingai pažymėjo, jog byloje nenustatyta, jog pinigų perdavimas buvo neteisėtas, prieštaravęs imperatyvioms normoms. Nurodo, jog teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog atsakovas neįrodė savo argumentų, jog avansą gavo iš ieškovo dėl UAB „Serneta“ objekto prekybos centro Rusijoje. Ieškovas nurodo, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog ieškovas susijęs su verslininku S. R.. Be to, atkreipia dėmesį, jog pagal datas, UAB „Serneta“ vykdė darbus Rusijoje 2008-09-15, t.y. dar iki avanso sumokėjimo, todėl nerealu, jog avansas galėjo būti pervestas ne iki darbų pradžios, o po jų atlikimo. Atsakovo teiginiai dėl teismo šališkumo nėra pagrįsti. Ieškovas nurodo, jog atsakovas nebuvo pareiškęs prašymų apklausti liudytoją nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat neteikė prašymo išreikalauti įrodymus, todėl nėra CPK 314 str. nurodytų pagrindų atsakovo prašymams tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliantas prašo apklausti liudytoją bei išreikalauti duomenis, atnaujinti įrodymų tyrimą bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė, kad prašymo dėl liudytojo apklausos ir duomenų išreikalavimo jis negalėjo pateikti anksčiau, t. y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl šios instancijos teisme pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) ir turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei juos pagrindžiantys įrodymai. Taigi, teisėjų kolegija dėl pastarųjų apelianto prašomų išreikalauti duomenų bei liudytojo apklausos sprendžia, kad tokių įrodymų pateikimo būtinybė neiškilo vėliau, todėl netenkina apelianto prašymų. Taip pat kolegija nurodo, jog nagrinėjamas ginčas tarp šalių pagal pareikšto ieškinio ribas niekaip neįtakoja UAB „Serneta“ teisių ar pareigų, todėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, jo teigimu, bylos nagrinėjimas turi būti atnaujintas ir turi būti apklaustas liudytojas bei išreikalauti nauji įrodymai, įtrauktas naujas asmuo.
Teisėjų kolegijos nuomone, šis prašymas netenkinamas, kadangi bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės pagrįstos pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Šalys turėjo galimybę pasisakyti bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens motyvuotas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).
Apeliantas nurodo, jog teismas ignoravo jo nurodytus faktus, pageidavimus kviesti liudytojus į teismo posėdį, neįtraukė į bylą UAB „Serneta“, užkirto kelią atsakovui rinkti įrodymus. Nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra sąsajų tarp ieškovo ir UAB „Serneta“ bei S. R..
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios konkrečios ginčo situacijos aplinkybes ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė civilinio proceso normų įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).
Byloje nėra duomenų, jog apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme būtų reiškęs prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ar liudytojų iškvietimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog pageidavimo išreiškimas negali būti vertinamas kaip pateikimas prašymo dėl įrodymų byloje išreikalavimo, kuris turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šalių ginčas pagal savo esmę nėra priskirtinas tokioms bylų kategorijoms, kurias nagrinėjant teismas turi imtis aktyvaus vaidmens ir savo iniciatyva turi teisę rinkti įrodymus ar jų reikalauti (CPK 179 str.). Priešingu atveju, būtų pažeistas CPK 12 str. įtvirtintas šalių rungimosi principas.
Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, vadovavosi tiek šalių paaiškinimais, tiek rašytiniais įrodymais šalių pateiktais byloje ir šiuos įrodymus tinkamai vertino. Ta aplinkybė, jog apeliantas pasyviai gynė savo teises bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir prašymų dėl įrodymų išreikalavimo ar jų prijungimo į bylą neteikė, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ar padarė nepagrįstą išvadą dėl ginčo. Atsakovas neginčijo ir prižino, jog pinigus kaip avansą gavo iš ieškovo. Įrodymų, jog už šią sumą ieškovui atliko paslaugų, nepateikė. Taip pat atsakovas neįrodė, jog šią sumą ieškovas jam pervedė už kitą asmenį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovui kilo pareiga grąžinti gautą avansą. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas ieškovui avansą nenurodė materialinės teisės normos, kuria remiantis minėtą sumą priteisė, tačiau kolegija nurodo, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).
Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos.
Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas. Konstatavus nepagrįsto turto gavimo ar praturtėjimo prievolę, atsiskaitymams tarp skolininko ir kreditoriaus galioja bendroji taisyklė, kad, išskyrus CK nustatytas išimtis, turi būti grąžinta visa tai, kas yra nepagrįstai gauta ar sutaupyta (CK 6.237 str. 1 d., 6.242 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009). Pažymėtina, kad tai, koks įstatymas turi būti taikomas, bylą nagrinėjantis teismas privalo nuspręsti ex officio (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Taip pat nėra nustatyta, jog ieškovo veiksmai pervedant atsakovui avansą būtų buvę neteisėti. Todėl atsakovui neįrodžius savo atsikirtimų į ieškinį, darytina išvada, kad 20000 Lt avansą atsakovas įgijo nepagrįstai. Tokiu būdu avansas iš atsakovo ieškovo naudai pagrįstai priteistas vadovaujantis CK 6.237 str. normomis.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.