Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens X. X. (apeliantas) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti X. X.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsniu, prašė leisti priverstinai hospitalizuoti X. X. kilus grėsmei, kad pacientas gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui. Medicininiuose dokumentuose yra nurodyta, kad pacientas į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę (toliau – ir RVPL) 2025 m. rugpjūčio 2 d. atvyko su greitosios medicinos pagalbos automobiliu, lydint policijos pareigūnams. Viso pervežimo metu buvo psichomotoriškai sujaudintas, agresyvus, priėmimo skyriuje duomenis teikė nenoriai, priešiškai, gydytis nesutiko. Buvo taikomos fizinio suvaržymo priemonės, fiksuotas antrankiais prie neštuvų. Aiškino, kad teismo nutartimi jo duktė gyvena su „motina tarpininke“, tikroji mergaitės motina yra kita. Greitąją medicinos pagalbą iškvietė degalinės operatorė, nes pacientas tapo agresyvus, konfliktiškas. Skundėsi, kad kažkodėl paprašyta per mažai mokėti už užpiltus degalus, aiškino, kad nuolaida pritaikyta su nuolaidų kortele, bet nesikoregavo, kaltino apgavyste, reikalavo, kad jį aptarnautų kita operatorė. Galiausiai staiga pagriebęs pradėjo fiziškai dangstytis kartu buvusia mažamete 4 metų amžiaus mergaite. Pacientas buvo dirglus, formalus, priešiškas, kategoriškai neigė vartojantis alkoholį ar PAM, neigė somatines ligas, skundų neturėjo. Iš e. sveikatos žinoma, kad 2025 m. kovo mėnesį gydytas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninėje, o 2014 m. gydytas Rokiškio ligoninėje, epikrizių nėra. Buvo skiriamas olanzapinas su diagnoze (duomenys neskelbtini). Pacientas nesuprato kodėl buvo atvežtas į gydymo įstaigą, neigia, jog dabar yra kokios nors ligos paūmėjimas, taip pat neigia, kad serga kokia nors liga, medikamentų nevartoja. Priverstinio gydymo aplinkybių Rokiškio psichiatrijos ligoninėje detaliai nepasakoja, užsimena, kad tuo metu grasino seseriai. Pacientui nustatyta klinikinė diagnozė – (duomenys neskelbtini), mišrus tipas. Gydytojų komisija vertina, kad klinikiniame vaizde – ūmi psichozė su neadekvačius, agresyviu elgesiu, impulsų kontrolė silpna, elgesys nulemtas psichozinių išgyvenimų, neprognozuojamas, nėra jokios kritikos savo būklei ir elgesiui, elgesys keliantis potencialų pavojų paciento saugumui ir sveikatai bei gyvybei.

2. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas, gydantis gydytojas, paaiškino, kad paciento būklė reikalauja stacionarinio gydymo, todėl hospitalizacija būtina. Pacientas buvo hospitalizuotas 2016 metais, stacionarus gydymas truko daugiau kaip 400 dienų.

3. Suinteresuotas asmuo X. X. teismo posėdžio metu nurodė, kad gydytis nesutinka, nesupranta, kodėl hospitalizuotas, kodėl jį policijos pareigūnai atvežė į ligoninę, neneigė, kad buvo hospitalizuotas ir anksčiau už grasinimą, tačiau aiškino, kad ir tada nesuprato, kodėl tiek ilgai buvo laikomas ligoninėje.

4. Suinteresuoto asmens atstovas advokatas Z. B. nurodė, kad savo atstovaujamojo priverstiniam hospitalizavimui neturi pagrindo prieštarauti, pritaria gydytojų komisijos pateiktai išvadai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino. Teismas nutarė leisti X. X., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenantį (duomenys neskelbtini), priverstinai hospitalizuoti ir gydyti viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 30 (trisdešimt) dienų, terminą skaičiuojant nuo hospitalizavimo dienos, t. y. nuo 2025 m. rugpjūčio 2 d. Nutartį nurodyta vykdoma skubiai. Pagrindiniai teismo argumentai:

5.1. Teismas nurodė, jog spręsdamas klausimą dėl asmens priverstinio hospitalizavimo, rėmėsi pateikta gydytojų konsultacinės komisijos 2025 m. rugpjūčio 4 d. išvada bei byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimais teismo posėdžio metu.

5.2. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtino, kad asmuo dėl dabartinės savo psichikos sveikatos būsenos – ūmios psichozės būsenos, agresyvaus neadekvataus, neprognozuojamo elgesio, neišreiškiant jokios kritikos dėl savo būsenos ir elgesio – yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad asmuo gali padaryti žalą savo sveikatai ar gyvybei.

5.3. Teismui pateikta medžiaga patvirtina šio asmens priverstinio hospitalizavimo būtinumą, dėl to teismas pareiškėjos prašymą tenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Apeliantas teismui pateikė atskirąjį skundą, iš jo turinio galima spręsti, kad juo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti (nutraukti gydymą). Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

6.1. Apeliantas teigia, kad skundžiamoje nutartyje nėra detalizuota, kodėl jis turi būti priverstinai hospitalizuotas.

6.2. Tikina, kad jo būsena normali, savijauta gera.

6.3. Jeigu teismas manytų, kad jis turi būti priverstinai hospitalizuotas, prašo atlikti nepriklausomą psichikos sveikatos būklės ekspertizę.

6.4. Apeliantas patikslina, kad RVPL buvo hospitalizuotas 2015 m. kovo 8 d.

6.5. Apeliantas detaliai pagal save aprašė įvykio aplinkybes degalinėje. Atkreipia dėmesį į sumokėjimo už kurą aplinkybes.

6.6. Apeliantas teigia, kad gydytis atsisako.

7. Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja viešoji įstaiga Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (pareiškėja, RVPL) su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

7.1. Teigia, jog suinteresuotas asmuo RVPL hospitalizuotas 2025 m. rugpjūčio 2 d. Jis buvo agresyvaus, neprognozuojamo elgesio, psichomotoriškai sujaudintas, ūmios psichozės būsenoje.

7.2. Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojų komisijos 2025 m. rugpjūčio 4 d. išvadoje nurodoma, jog suinteresuoto asmens elgesys kelia potencialų pavojų jo saugumui ir sveikatai bei gyvybei.

7.3. Suinteresuotas asmuo nuo patekimo į skyrių išliko priešiškas, bet kokiu būdu stengėsi išvengti medikamentų vartojimo.

7.4. Suinteresuotas asmuo informuotas apie kreipimąsi į teismą dėl leidimo gydyti priverstinai, jam paaiškintos priverstinio gydymo priežastys, taip pat suinteresuotas asmuo informuotas apie galimybę gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, jeigu neturi kito savo atstovo, numatomą preliminarią gydymo trukmę, skiriamus medikamentus, jų veikimą ir galimą šalutinį poveikį, alternatyvius gydymo metodus ir pasekmes, jeigu gydymas nebūtų skiriamas.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria leista suinteresuotą asmenį priverstinai hospitalizuoti ir gydyti, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

10. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

11.1 Suinteresuotas asmuo X. X. į RVPL hospitalizuotas 2025 m. rugpjūčio 2 d., pristatytas greitosios medicinos pagalbos, palydint policijos pareigūnams, hospitalizuotas teikiant būtinąją pagalbą dėl ūmios psichozės.

11.2 Suinteresuotas asmuo 2025 m. kovo mėnesį gydytas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninėje, į kurią atvežtas dėl agresyvaus elgesio, nustatyta, kad persekiojo buvusią draugę.

11.3 Suinteresuotas asmuo 2017 m. gydytas Rokiškio ligoninėje.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

12. Pirmosios instancijos teismas (toliau ir teismas) nurodė, kad spręsdamas klausimą dėl asmens priverstinio hospitalizavimo, teismas rėmėsi pateikta gydytojų konsultacinės komisijos 2025 m. rugpjūčio 4 d. išvada bei byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimais teismo posėdžio metu. Minėti duomenys teismui patvirtino, kad asmuo dėl dabartinės savo psichikos sveikatos būsenos – ūmios psichozės būsenos, agresyvaus neadekvataus, neprognozuojamo elgesio, neišreiškiant jokios kritikos dėl savo būsenos ir elgesio – yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad asmuo gali padaryti žalą savo sveikatai ar gyvybei.

13. Atskirajame skunde nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje nėra detalizuota, kodėl jis turi būti priverstinai hospitalizuotas. Tikina, kad jo būsena normali, savijauta gera. Apeliantas detaliai pagal save aprašė įvykio aplinkybes degalinėje. Atkreipia dėmesį į sumokėjimo už kurą aplinkybes.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.26 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.

15. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paciento psichikos būklės įvertinimą atlieka ir gydymo poreikį nustato gydytojas psichiatras ar gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, bendradarbiaudamas su kitais sveikatos priežiūros ir (ar) kitais specialistais. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, jog jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Jeigu psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristatomas greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu, sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, į kurią pristatytas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, gydytojas psichiatras arba gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, kartu priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Jeigu šioje dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

16. EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą nurodoma, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, kad jis „psichiškai nesveikas“, o laisvės atėmimas turi atitikti šias tris minimalias sąlygas: pirma, turi būti patikimai įrodyta, kad asmuo yra psichiškai nesveikas, t. y. tikras (realus) psichikos sutrikimas turi būti įrodytas (nustatytas) kompetentingos nacionalinės institucijos, vadovaujantis objektyvia medicinos ekspertize; tam tikra šio reikalavimo išimtis pripažįstama tik neatidėliotino hospitalizavimo atveju, pavyzdžiui, kai asmuo sulaikomas dėl smurtinio ar kitokio pavojingo kitiems asmenims ar jam pačiam elgesio, susijusio su psichikos būkle; antra, psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; trečia, priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar toks psichikos sutrikimas išlieka (pvz., EŽTT 1979 m. spalio 24 d. sprendimas byloje W. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 39 punktas; 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje C.B. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 21207/03, 48 punktas; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 83 punktas su tolesnėmis nuorodomis). EŽTT sprendimuose nurodoma, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktas apima ir atvejus, kai asmeniui laisvė atimta dar tiksliai nenustačius, kad jis yra psichiškai nesveikas, bet būtent siekiant įvertinti, ar jo psichika sutrikusi (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 5 d. sprendimas byloje V. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 31365/96; 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje L. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 31973/03; 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Z. prieš Ukrainą (Nr. 2), 45797/09, 95 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-313/2023).

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog suinteresuotas asmuo X. X., pristatant jį į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę, buvo agresyvaus, neprognozuojamo elgesio, psichomotoriškai sujaudintas, ūmios psichozės būsenoje, elgesys buvo nulemtas liguistų psichinių išgyvenimų, dėl ko buvusi reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

18. Suinteresuotą asmenį apžiūrėjus Gydytojų komisijai, nurodyta, kad suinteresuotas asmuo nuo patekimo į skyrių išliko priešiškas, bet kokiu būdu stengėsi išvengti medikamentų vartojimo, buvo taikomos fizinio suvaržymo priemonės, suinteresuotas asmuo kategoriškai pareiškė, kad nesutinka su gydymu, tyrimais. Apžiūros metu suinteresuotas asmuo X. X. buvo kraštutinai formalus, įsitempęs, įtarus, nebendradarbiaujantis, prasmingas kontaktas su juo buvo labai apsunkintas, praktiškai neproduktyvus dėl išreikšto gynybiškumo, negatyvizmo. Suinteresuotas asmuo nurodė žinantis esantis psichiatrijos ligoninėje, manė, kad čia pateko be reikalo, nes buvo apgautas degalinėje, tuomet be aiškios priežasties „supakuotas“ policijos pareigūnų ir atvežtas į ligoninę. Manė, kad ir anksčiau nebuvo jokio tikslo gulėti ligoninėje, nors patvirtino, kad dar sausio mėnesį buvo gydytas Lietuvos sveikatos mokslo universiteto ligoninėje. Suinteresuoto asmens mąstymas buvo neproduktyvus, padrikas, emocijos monotoniškos, blausios, neadekvačios, veidas hipomimiškas, valia, dėmesys sutrikę. Suinteresuotas asmuo buvo absoliučiai nekritiškas savo sveikatos būklės ir elgesio atžvilgiu, nemanė sergantis psichikos liga, elgesys buvo neadekvatus, nepasiduodantis korekcijai, visiškai nulemtas liguistų išgyvenimų. Gydytis kategoriškai atsisakė, pageidavo teismo.

19. Svarbu tai, kad byloje pateikta Viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui (toliau – ir Gydytojų komisija) 2025 m. rugpjūčio 4 d. išvada, kurioje įvertinta suinteresuoto asmens psichikos būklė, anamnezės duomenys, nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini) ir pateikta Gydytojų komisijos išvada, nurodant, kad suinteresuoto asmens X. X. klinikiniame vaizde – ūmi psichozė su neadekvačiu, agresyviu elgesiu, impulsų kontrolė silpna, elgesys nulemtas psichozinių išgyvenimų, neprognozuojamas, nėra jokios kritikos savo būklei ir elgesiui, elgesys, keliantis potencialų pavojų jo saugumui ir sveikatai bei gyvybei, suinteresuotas asmuo yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

20. Gydytojų komisijos išvadoje nurodoma ir tai, kad anksčiau suinteresuotas asmuo 2025 m. kovo mėnesį gydytas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninėje, į kurią atvežtas dėl agresyvaus elgesio, persekiojo buvusią draugę. Nurodyta ir tai, kad suinteresuotas asmuo 2017 m. buvo gydytas Rokiškio ligoninėje. Išvadoje nurodyta ir tai, kad suinteresuotas asmuo dėl psichinės būklės, įtarumo anamnestinių duomenų beveik nesuteikė, nesuprato, kodėl buvo atvežtas į gydymo įstaigą, neigė, jog yra kažkoks ligos paūmėjimas, pats nemanė, kad serga kokia nors liga, medikamentų nevartojo.

21. Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė akcentuoja, kad suinteresuoto asmens X. X. priverstinio hospitalizavimo metu egzistavo visos jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos: 1) Gydytojų komisijos suinteresuotam asmeniui konstatuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), kuris įtrauktas ir į Sunkių ligų sąrašą; 2) suinteresuotas asmuo atsisakė tolimesnio hospitalizavimo; 3) suinteresuotas asmuo yra socialiai pavojingas, yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo dėl savo būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

22. Pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo X. X. teismo posėdyje dėl jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo dalyvavo, teismo posėdžio metu nurodė, kad gydytis nesutinka, nesupranta, kodėl hospitalizuotas, kodėl jį policijos pareigūnai atvežė į ligoninę, neneigė, kad buvo hospitalizuotas ir anksčiau už grasinimą, tačiau aiškino, kad ir tada nesuprato, kodėl tiek ilgai buvo laikomas ligoninėje.

23. Atskirajame skunde teigiama, kad suinteresuotas asmuo gali socialiai funkcionuoti savarankiškai – suinteresuoto asmens elgesys nepatvirtina ligos sunkumo bei kad teismas nevertino švelnesnių priemonių. Dėl šio argumento atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotam asmeniui diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės teigimu, tai yra sunki liga, labai ryškūs asmenybės pakitimai su adaptacijos sutrikimais dėl endogeninių psichikos susirgimų. Suinteresuotas asmuo ne kartą gydytas stacionarinėje psichikos sveikatos paslaugas teikiančioje įstaigoje, išleistas gydytis ambulatorine tvarka vaistus vartoja netinkamai, neturi kritikos savo sveikatos būklei.

24. Dera pažymėti ir tai, kad nagrinėjamu atveju tiek reikšmingos aplinkybės, dėl ko apeliantas buvo pristatytas į psichiatrijos ligoninę. Esminę reikšmę turi tai, jog pirmosios instancijos teismui sprendžiant dėl priverstinės hospitalizacijos taikymo, apeliantas buvo tokios psichikos būklės (ūmios psichozės būsenos), dėl kurios kilo reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir turtui. Be to, kaip minėta egzistavo visos jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos.

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, 2025 m. rugpjūčio 4 d. Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadą, konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nebuvo pagrindo taikyti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik apelianto teiginiai, kad priverstinis gydymas jam nereikalingas, savaime neleidžia daryti priešingos, nei darė pirmosios instancijos teismas išvados. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių faktinių duomenų ir įrodymų, paneigiančių 2025 m. rugpjūčio 4 d. Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadą.

26. Atskirai pažymėtina, jog apelianto nuomone, jeigu teismas manytų, kad jis turi būti priverstinai hospitalizuotas, prašo atlikti nepriklausomą psichikos sveikatos būklės ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi tai, kad minėtas klausimas nėra šios bylos dalykas, jis neapima skundo klausimo nagrinėjimo. Atkreiptinas dėmesys, jog nepriklausomos psichikos sveikatos būklės ekspertizę reglamentuoja teisės aktai. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas turi teisę į papildomą psichikos sveikatos būklės įvertinimą, atliekamą trijų gydytojų psichiatrų, nesusijusių su psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas priverstinai hospitalizuotas ir (ar) priverstinai gydomas. Šis įvertinimas organizuojamas psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento ar jo atstovo prašymu sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, jeigu priverstinai hospitalizuotas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ar jo atstovas sutinka už jį mokėti pats.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl apelianto priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei tinkamai motyvavo savo išvadą, jog apeliantas dėl dabartinės psichikos sveikatos būklės gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių gyvybei, sveikatai ir (ar) turtui. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui.

28. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priverstinio hospitalizavimo teisėtumo klausimą, tinkamai aiškino ir taikė minėtą institutą reglamentuojančias teisės normas, dėl to priėmė teisingą procesinį sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

29. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas. Vadovaujantis anksčiau išdėstytais motyvais konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis, 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.