Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl blogų įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2007-01-21 iki 2015-10-15.

Pareiškėjas skunde (b.l. 5-6) ir skundo papildyme (b.l. 44) nurodė, kad nuo 2007-01-21 iki 2015-10-15 buvo laikomas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus AVPK) areštinėje netinkamomis sąlygomis. Buvo laikomas perpildytose ploto kamerose, kameroje buvo laikomi šeši asmenys, dalis ploto buvo užstatyta baldais. Dėl to trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus, nervingas, jautė pastovią įtampą bei dvasinį išsekimą. Langai buvo visiškai nepermatomi, ir nebuvo įmanoma juos atidaryti, tualetas buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto 120 cm aukščio pertvara, todėl gamtinius reikalus turėjo atlikinėti matant kitiems nuteistiesiems ir stebint budinčiam pareigūnui per stebėjimo langelį. Kiekvieną antradienį buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, nes nebūdavo išvedamas į pasivaikščiojimo kiemelį.

Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimuose į skundą (b.l. 11-15, 48-49) nurodė, kad gali pateikti duomenis apie pareiškėjo laikymą Alytaus AVPK areštinėje tik nuo 2014 metų. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2013 metais Alytaus AVPK areštinėje laikomas nebuvo. Pareiškėjas Alytaus AVPK buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014-01-28 iki 2014-01-31 kameroje Nr. 12 (kameros plotas 14,9 kv. m). Kameroje kartu su pareiškėju buvo laikomi dar 2 asmenys, taigi kiekvienam asmeniui teko po 4,96 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2014-02-18 iki 2014-02-21 kameroje Nr. 6 (kameros plotas 14,9 kv. m). Kameroje kartu su pareiškėju buvo laikomi dar 3 asmenys, taigi, kiekvienam asmeniui teko po 3,72 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2014-03-18 iki 2014-04-02 kameroje Nr. 9 ir 12 (kamerų plotas 14,9 kv. m). Kameroje kartu su pareiškėju buvo laikomi dar 2 asmenys, taigi, kiekvienam asmeniui teko po 4,96 kv. m ploto, išskyrus kovo 28 - balandžio 2 d., kiekvienam asmeniui teko po 3,72 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2014-09-02 iki 2014-09-05 kameroje Nr. 9 (kameros plotas 14,9 kv. m), kartu su pareiškėju buvo laikomi dar 3 asmenys, taigi, kiekvienam asmeniui teko po 3,72 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2015-05-19 iki 2015-05-20 kameroje Nr. 4 (kameros plotas 14,9 kv. m) kartu su pareiškėju buvo laikomi dar 3 asmenys, taigi, kiekvienam asmeniui teko po 3,72 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2015-06-03 iki 2015-06-09 kameroje Nr. 3 (kameros plotas 14,9 kv. m). Kameroje kartu su pareiškėju buvo laikomi dar 3 asmenys, taigi, kiekvienam asmeniui teko po 3,72 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2015-07-15 iki 2015-07-17 kameroje Nr. 11 (kameros plotas 14,9 kv. m). Kameroje kartu su pareiškėju buvo laikomi dar 2 asmenys, taigi, kiekvienam asmeniui teko po 4,96 kv. m ploto.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad kamerose buvo nepermatomi langai, nepakankamas vėdinimas, sanitarinių mazgų netinkamas įrengimas, ne visada buvo vedamas pasivaikščioti. Pažymėjo, kad areštinės veiklą (atitiktį Lietuvos higienos normai HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) prižiūri Alytaus visuomenės sveikatos centras. Ši įstaiga kiekvienais metais įvertina areštinės būklę atlikdama periodinį patikrinimą. Jeigu pareiškėjas dėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų būtų kreipęsis į minėtą įstaigą, ji nedelsiant būtų atlikusi operatyvų areštinės veiklos patikrinimą. Tačiau pareiškėjas dėl tokio patikrinimo į Alytaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Todėl Alytaus AVPK pateikia turimus duomenis apie areštinės būklę, kurie yra artimiausi pareiškėjo buvimo laikotarpiui. 2014-01-27 atlikto patikrinimo metu (akto Nr. PA-16) Alytaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kamerose dėl geresnės oro apykaitos įrengta atidaroma orlaidė, taip pat veikia paduodamoji ventiliacija, ventiliacijos filtrai keičiami pagal užterštumą, bet nerečiau kaip vieną kartą per mėnesį. Patikrinimo akte taip pat pasisakyta dėl pasivaikščiojimų organizavimo - asmenys turi galimybę kiekvieną dieną pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo renovuoti. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. 2014-02-20 atlikto patikrinimo metu (akto Nr. PA-34) Alytaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad areštinėje laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, dėl geresnės oro apykaitos įrengta atidaroma orlaidė, taip pat veikia paduodamoji ventiliacija, ventiliacijos filtrai keičiami pagal užterštumą, bet nerečiau kaip vieną kartą per mėnesį. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių tyrimų skyrius 2014-01-07 atliko kameroje Nr. 9 natūralios ir dirbtinės apšvietos bei oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio matavimus. Nustatyta, kad santykinė oro drėgmė 47 proc. (leidžiama 30-75 proc.), oro judėjimo greitis - 0,1 m aukštyje 0,11 m/s, 1,1 m aukštyje 0,10 m/s, tai atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimams, dirbtinė apšvieta - 496 lx (turi būti ne mažesnė kaip 200 lx); natūralios apšvietos koeficentas - 0,5 proc. (reikalavimas - 0,5 proc.) Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" pažeidimų nenustatyta. 2015-07-16 patikrinimo akte Nr. PA-208 nustatyta, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti 120 cm aukščio pertvara, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerose langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. Alytaus visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl kamerose įrengtų sanitarinių mazgų, vėdinimo sistemų, apšvietimo nenustatė ir 2015-08-11 aktu Nr. PA-229. Pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu nebuvo jokių kliūčių neorganizuoti pasivaikščiojimų. Įrodymų, kad pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti ar būtų dėl to kreipęsis į Alytaus AVPK administraciją, byloje nepateikta.

Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų dėl žalos padarymo - nurodo, kad serga lėtinio pobūdžio ligomis, tačiau įrodymų, kad šiomis ligomis susirgo dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų nėra. Pažymėjo, kad areštinėje nebuvo užregistruota nei vieno pareiškėjo skundo (pareiškimo) dėl pareigūnų netinkamo elgesio. Atsakovas taip pat prašė taikyti 3 metų senaties terminą.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2007-01-21 iki 2015-10-15.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2016-05-04 (b.l. 9). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2007-01-21 iki 2013-05-04, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 57 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-08-31 nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus AVPK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2007-01-21 iki 2013-05-04 atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Alytaus AVPK areštinėje 2013 metais nebuvo laikomas, o 2014 metais į areštinę pirmą kartą pateko 2014-01-28 (b.l. 21-22), todėl pritaikius ieškinio senaties terminą, šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2014-01-28 iki 2015-10-15 (ABTĮ 57 str.).

Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytose Alytus AVPK kamerose, buvimo Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu jis antradieniais nebuvo vedamas pasivaikščioti, kamerų langai nebuvo skaidraus stiklo, jų nebuvo galima atidaryti, kamerose trūko oro, tualetas buvo atitvertas tik 1,2 m aukščio sienele.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – ir Higienos norma), kurios 6 p. numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (Toliau tekste – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V -356, 6 p..

Netinkamas laikymo sąlygas areštinėje pareiškėjas grindžia per mažu gyvenamojo ploto suteikimu. Taisyklių 80 p. nustato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p. įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, o būtent minėta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 p. įtvirtinta ploto norma. Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-678/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2277/2015, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-1658/2015 ir kt.).

Iš byloje pateiktų duomenų (b.l. 12, 21-22) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus AVPK areštinėje iš viso buvo laikomas 40 parų ir visą laikymo Alytaus AVPK areštinėje jo laikymo sąlygos neatitiko Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 p. įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv.m.. Pareiškėjui jo buvimo Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 3,72 kv. m iki 4,96 kv. m. Taigi, pareiškėjui trūko nuo 0,04 iki 1,28 kv. m gyvenamojo ploto. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui būnant Alytaus AVPK areštinėje, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas nurodė, jog Alytaus AVPK areštinėje buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes nebuvo vedamas pasivaikščioti į gryną orą.

Policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka (Higienos normos 11 p.). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos „Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės“. Taisyklų 54 p. numatyta, jog Policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze – 2 kartus per dieną po 1 valandą. Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu. Atsakovas atsiliepime nurodė bei pateikė teismui įrodymus (b.l. 13, 21-22), kad pareiškėjo buvimo Alytaus apskr. VPK areštinėje metu pasivaikščioti jis buvo vedamas visomis buvimo areštinėje dienomis, išskyrus dienomis, kai atvykdavo į areštinę apie 12 val. ir vėliau, kai iš jos išvykdavo apie 9 val.. Taip pat tada, kai pasivaikščioti atsisakė savo noru. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.

Pareiškėjas teigia, kad jį laikant Alytaus AVPK areštinėje, jo teisės buvo pažeistos ir dėl nepakankamos ventiliacijos (buvo tvanku, langas vos atsidarė), nebuvo skaidraus stiklo, o sanitarinis mazgas atitvertas tik 1,2 m aukščio sienele, todėl atliekant gamtinius reikalus nebuvo užtikrintas jo privatumas.

Higienos normos HN 37:2009 20 p. numato, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Pareiškėjas neneigė, kad sanitarinį mazgą skiriančios pertvaros Alytaus AVPK areštinės kamerose yra. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad sanitariniai mazgai visose kamerose yra atskirti pertvaromis (b.l. 13). Tą taip pat patvirtina ir į byla pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai Nr. PA-208, Nr. PA-229 (b.l.32-37), kuriuose nenustatyta jokių higienos normos pažeidimų dėl sanitarinių mazgų įrengimo. Nei Higienos norma HN 37:2009, nei kitas teisės aktas nenumatė, kad sanitariniame mazge turėtų būti įrengtos durys, o pareiškėjas privatumo neužtikrinimą nurodė būtent šiuo aspektu. Spręsdamas dėl aukščiau nurodytų pareiškėjo teiginių, teismas vadovaujasi LVAT praktikoje pateiktu aiškinimu, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, siekiant užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (LVAT 2015-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo konstatuoti, kad Alytaus AVPK būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus dėl areštinės sanitarinio mazgo įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Higienos normos 23 p. įtvirtinta, jog policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos 21 p. nustato, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Iš byloje esančių Alytaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktų Nr. PA-16, Nr. PA-34, Nr. PA-208, Nr. PA-229 (b.l. 23-37) duomenų matyti, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose įrengtos orlaidės, visą parą veikia paduodamoji – ištraukiamoji ventiliacija, ventiliacijos filtrai keičiami pagal užterštumą. Iš 2014-02-11 Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus natūralios apšvietos matavimo protokolo duomenų Nr. F-A-70 matyti, kad tikrintose kamerose natūralios apšvietos koeficientas 0,5 procentai (b.l. 30). Patikrinimo aktais nėra užfiksuota Higienos normos reikalavimų, susijusių su kamerų ventiliacija ir apšvieta, pažeidimų. Atsižvelgus į visa tai bei į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių minėtų patikrinimų metu nustatytus faktus, teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad buvo nepakankama ventiliacija, neatsidarė orlaidės, kaip nepagrįstus (ABTĮ 57 str.). Be to, teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas.

LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų skaudėjo galvą, negalėjo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus, nervingas, jautė pastovią įtampą bei dvasinį išsekimą, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 57 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b.l. 2, 21-37). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan. (ABTĮ 57 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 57 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas E. v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo Alytaus AVPK areštinėje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų sąlygų.

Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009). Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į tai, jog mažesnio nei teisės aktais numatyto ploto sąlygomis pareiškėjas nebuvo laikomas nepertraukiamai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 237 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 5 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. O. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo D. O. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 237 Eur (du šimtus trisdešimt septynis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.