Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

2021-05-28 · Administracinė byla Nr. I3-3772-283/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-05-28
Bylos Nr.
I3-3772-283/2021
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00066-2021-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Dalytė Zlatkuvienė (pirm.), Irena Varžinskienė, Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, Aukštaitijos nacionalinio parko, Labanoro regioninio parko direkcijai
Trečiasis asmuo
Molėtų rajono savivaldybės administracija, I. V.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I3-3772-283/2021Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00066-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: 15.6; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 28 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Ingridai Petuškinienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą dėl viešojo administravimo subjekto rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir I. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas, ir V. M.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovės Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos (toliau – ir atsakovė, ir Parkų direkcija) 2020 m. gruodžio 4 d. raštą Nr. 2-1163 „Dėl projekto derinimo“ (toliau – Raštas) ir įpareigoti atsakovę klausimą spręsti iš naujo.

Šalies argumentai

V. M. nurodė, kad jis 2020 m. balandžio 21 d. kreipėsi į Molėtų rajono savivaldybės administraciją (toliau – Savivaldybės administracija) prašymu rengti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo žemės sklypas), pertvarkymo projektą (toliau – Projektas). Projektu buvo siekiama ginčo žemės sklypą padalinti į du žemės sklypus, nustatyti ir keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) žemės naudojimo būdus. Gavus įgaliotų institucijų pateiktas sąlygas, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Aplinka ir ekologija“ parengė Projektą, kuris buvo pateiktas Savivaldybės administracijai. Savivaldybės administracijai, vykdžiusiai Projekto derinimo procedūras, atsakovė pateikė Raštą, kuriame nurodė, kad Projekto nederins. Pareiškėjo teigimu, Parkų direkcija nepagrįstai atsisakė derinti Projektą, kadangi iš esmės jo neišnagrinėjo, neįvertino dokumentų atitikties žemės naudmenų pertvarkymą reglamentuojantiems teisės aktams, klaidingai ir pažeisdama savo kompetenciją interpretuoja Projekto tikslus.

Pareiškėjas kaip nepagrįstą vertino Rašto motyvą, kad Projektas rengiamas, siekiant įteisinti savavališkai pastatytą pirtį. V. M. nurodė, kad atsakovė nesivadovavo Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – Saugomų teritorijų įstatymas) 31 straipsnio nuostatomis ir neatsižvelgė į tai, jog Projektu siekiama atidalyti ginčo žemės sklypo miško naudmenų dalį, formuojant atskirą miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir kitos paskirties žemės sklypą sodybos priklausiniui. Be to, pareiškėjas kaip nepagrįstą vertina Rašto motyvą, suformuluotą remiantis Lietuvos Respublikos specialiųjų sąlygų įstatymo (toliau – Specialiųjų sąlygų įstatymas) 100 straipsniu, jog turi būti pateikti įrodymai, leidžiantys identifikuoti vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje projektuojamame sklype Nr. 2 buvusio statinio vietą ir architektūrą. Pareiškėjas tvirtino, kad jis pateikė kartografinį žemėlapį ir archyvo pažymą apie sodybos priklausinį, tačiau iš Rašto matyti, kad atsakovė šių duomenų nenagrinėjo ir nevertino. V. M. tvirtino, kad Parkų direkcija ignoravo jo, kaip trečios eilės įpėdinio, pateiktus dokumentus apie giminystės ryšius su buvusiu sodybos savininku – pareiškėjo seneliu .(J.) A., ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalyje numatytas išimtis. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo žemės sklype buvo jo seneliui priklausiusi sodyba su priklausiniais (tvartu, kluonu, pirtimi), bei paaiškino, kad teise atkurti šią sodybą nebuvo pasinaudota. Pareiškėjo nuomone, įstatymas aiškiai apibrėžia, kad atstatant buvusią sodybą saugomoje teritorijoje, gyvenamasis namas gali būti vienas, nebent būta dviejų, tačiau nenurodo, kiek gali būti atstatoma gyvenamojo namo priklausinių. Pareiškėjas pažymėjo, kad, siekdamas išsiaiškinti žemės sklypų projektavimo galimybes, teisėtas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis galimybes, kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, kuri pateikė aiškų ir pagrįstą atsakymą bei pritarė Projekto sprendiniams. V. M. nurodė, kad Projektas parengtas , vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo nuostatomis. Pabrėžė, kad nors Saugomų teritorijų įstatymas ir Miškų įstatymas nustato teritorijų apsaugos režimą, tačiau nedraudžia vykdyti žemės pertvarkymo (1 t., b. l. 42–45).

Atsiliepimas

Atsakovė Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija atsiliepimu prašė V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Parkų direkcija atsiliepime nurodė, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, buvo nustatyta, jog ginčo žemės sklype yra pastatytas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio statybos pabaigos metai – 2003 m. Pagal Labanoro regioninio parko ribų ir funkcinio zonavimo planą ir Labanoro regioninio parko tvarkymo planą, ginčo žemės sklypas patenka į saugomą teritoriją – Labanoro regioninio parko (duomenys neskelbtini), jo konservacinę funkcinio prioriteto zoną. Atsakovas pabrėžė, kad 2013 m. kovo 28 d. patvirtintame Labanoro regioninio parko tvarkymo plane pareiškėjui priklausančio ir 2003 metais pastatyto gyvenamojo namo vietoje yra pažymėta jau esama sodyba.

Parkų direkcija teigė, kad, nagrinėjant Savivaldybės administracijos 2020 m. birželio 30 d. prašymą dėl Projekto derinimo, buvo įvertinta visa pareiškėjo pateikta informacija, įskaitant ir topografinio žemėlapio ((duomenys neskelbtini), mastelis 1:25000), 2019 m. gruodžio 16 d. patvirtinto Lietuvos energetikos instituto hidrologijos laboratorijos vyr. mokslo darbuotojo, ištrauka su rodykle pažymėta sodybviete. Įvertinus turimą informaciją, buvo padaryta išvada, kad topografinio žemėlapio ((duomenys neskelbtini), mastelis 1:25000) ištraukoje pažymėta buvusi sodyba pareiškėjui priklausančiame žemės sklype jau yra atstatyta. Be to, vykdant Projekto derinimo procedūrą, paaiškėjo, kad teisme buvo pradėta nagrinėti civilinė byla Nr. e2-2740-1093/2020 dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) privalomojo nurodymo nugriauti pareiškėjui priklausančiame ginčo žemės sklype esančioje miško žemėje pastatytus statinius (pirtį ir poilsio namelį) panaikinimo. Atsižvelgus į šią aplinkybę ir į tai, kad minėti statiniai yra faktiškai pastatyti, tačiau nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, buvo padaryta išvada, kad Projektas yra rengiamas, siekiant įteisinti ginčo žemės sklype esančioje miško žemėje galimai savavališkai pastatytą pirtį. Parkų direkcija teigė, kad šios nustatytos esminės Projekto nederinimo priežastys pareiškėjui buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos skundžiamame Rašte bei kituose pareiškėjui adresuotuose raštuose.

Be to, Parkų direkcija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, jog galiojusio Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, kitus pastatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, jog neturi įtakos tai, kad įstatymuose apibrėžtos sąvokos „miško žemė” (Miškų įstatyme) ir „miškų ūkio paskirties žemė“ (Žemės įstatyme) ne visiškai sutampa, kadangi jų skirtumai nėra esminiai, bei konstatavo, kad pagal Miškų įstatymą ir Žemės įstatymą, miško (miškų ūkio paskirties) žemėje galima statyti medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus (įrenginius), o kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės, nei Miškų įstatyme, nei Žemės įstatyme nėra. Parkų direkcija teigė, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas įsigaliojo nuo jo oficialaus paskelbimo 2006 m. kovo 16 d., todėl nuo tos dienos jame išdėstyti išaiškinimai, kad miškų ūkio paskirties žemėje gali būti statomi tik medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai ir šis sąrašas negali būti išplėstas žemesnės teisinės galios teisės aktais, įgijo įstatymo galią ir tapo privalomi visiems asmenims.

Parkų direkcija nurodė, kad miško žemės, esančios saugomojoje teritorijoje, pavertimą kitomis naudmenomis nustato Miškų įstatymas bei Saugomų teritorijų įstatymas, ir išdėstė Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 ir 10 dalių nuostatas. Atsakovė paaiškino, kad, įvertinusi aplinkybę, jog ginčo žemės sklypo, kuriam rengiamas Projektas, paskirtis yra žemės ūkio, ir atsižvelgusi į aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas, Rašte nurodė, kad Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalies 5 dalyje numatyta išimtis negali būti taikoma konkrečiu atveju, kadangi šioje teisės normoje nustatyta imperatyvi jos taikymo sąlyga yra miškų ūkio žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis.

Parkų direkcija, vertindama pareiškėjo skundo teiginį, kad Projektu siekiama suformuoti atskirą miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir kitos paskirties žemės sklypą sodybos priklausiniui, paaiškino, kad pareiškėjo įvardijamas sodybos priklausinys galimai yra ginčo žemės sklype pastatyta, tačiau Nekilnojamojo turto registre neregistruota pirtis, kurios nugriovimui Inspekcija yra surašiusi privalomąjį nurodymą. Parkų direkcija nurodė, kad ši pirtis yra pastatyta miško žemėje ir patenka į Projekto sprendinių brėžinyje pažymėtą sklypą Nr. 2. Tai, atsakovės nuomone, reiškia, jog Projektu yra siekiama atidalinti žemės sklypo miško naudmenų dalį joje neteisėtai pastatytam pastatui (pirčiai) eksploatuoti, t. y., siekiama įteisinti šį neteisėtai pastatytą pastatą. Parkų direkcija tvirtinto, kad ši pirtis negali būti laikoma teisėtai miško žemėje pastatytu pastatu, todėl nagrinėjamu atveju aukščiau nurodytos Miškų įstatymo ir Saugomų teritorijų įstatymų nuostatos dėl miško žemės, esančios saugomojoje teritorijoje pavertimo kitomis naudmenomis, nuostatos negali būti taikomos.

Parkų direkcija vertino, kad ginčo žemės sklype pareiškėjo senelio J. A. buvusi sodyba jau yra visiškai atstatyta ir Labanoro regioninio parko tvarkymo plane pažymėta kaip esama sodyba, priklausanti pareiškėjui. Tvirtino, kad nors pareiškėjas skunde ir teigia, kad ginčo žemės sklype buvo jo seneliui priklausiusi sodyba su priklausiniais (tvartu, kluonu, pirtimi) ir kad teise atkurti šią buvusią sodybą su jos priklausiniais nebuvo pasinaudota, tačiau tokius teiginius paneigia aukščiau nurodytos aplinkybės.

Be to, Parkų direkcija paaiškino, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą reglamentuoja Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklės (toliau – Projektų rengimo taisyklės). Pagal šių taisyklių 63 punktą, Projektas turi būti suderintas arba raštu pateiktas motyvuotas atsisakymas derinti Projektą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo derinti Projektą gavimo dienos; reikalavimus išdavusi institucija, derindama Projektą, atsako už Projekto atitiktį išduotiems reikalavimams. Atsakovė nurodė, kad skundžiamo Rašto rengimo metu administracinio sprendimo turiniui keliamus reikalavimus nustatė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio 5 dalis. Parkų direkcija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. balandžio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1536/2015, 2013 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-206/2013, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, vertino, kad skundžiamas Raštas atitinka teisės aktų reikalavimus, keliamus administracinio sprendimo turiniui, kadangi jame, pagrindžiant objektyviais duomenimis (faktais), motyvuotai, aiškiai ir nedviprasmiškai buvo paaiškintos Projekto nederinimo priežastys, nurodytos konkrečias faktinei situacijai taikomos įstatymų nuostatos, Parkų direkcija tinkamai atliko jai, kaip viešojo administravimo subjektui, nustatytas pareigas, turėjusias užtikrinti visų aplinkybių objektyvų įvertinimą bei teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimą (1 t., b. l. 82–87).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Molėtų rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į skundą neteikė (1 t. , b. l. 81).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. V. atsiliepimu prašė tenkinti V. M. skundą ir nurodė, kad sutinka su jame išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis. I. V., remdamasi Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos filialo pateiktos (duomenys neskelbtini)1955-1957 metų ūkinės knygos duomenimis apie V. M. senelio sodyboje buvusią pirtį, kaip nepagrįstą vertino Parkų direkcijos argumentą, jog sodyboje nebuvo pirties. Be to, I. V. vertino, jog atsakovė prisiėmė teismo funkciją ir nepagrįstai sprendė dėl pirties buvimo (nebuvimo) fakto ir, remdamasi nepagrįstai nustatytu faktu, atsisakė derinti Projektą. I. V. tvirtino, kad Projekto įgyvendinimu žala gamtai, atsakovės interesams nebus padaryta, pareiškėjas siekia naudotis nuosavybe, kaip tai numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis (2 t., b. l. 50-51).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, (duomenys neskelbtini) esantis 7,5800 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis priklauso V. M. ir I. V.; ginčo žemės sklypui taikomos įvairios specialiosios žemės naudojimo sąlygos (1 t. b. l. 94–96).

V. M. 2020 m. sausio 22 d. Prašymu organizuoti žemės sklypų formavimo ir projektavimo projekto rengimą, kreipėsi į Savivaldybės administraciją ir prašė organizuoti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą; šiame prašyme nurodė, kad Projekto tikslai yra pertvarkyti ginčo žemės sklypą, padalinant jį du žemės sklypus; sklypo, kurio projektinis Nr. 2 (toliau – Sklypas Nr.2), miško žemę paversti kitomis naudmenomis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais; nustatyti ir keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį; nustatyti žemės naudojimo būdus; nustatyti ar panaikinti servitutus; nustatyti ar panaikinti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas (1 t., b. l. 107–108).

Savivaldybės administracijos direktorius 2020 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. B6-84 „Dėl sprendimo pradėti rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektą“ nutarė pradėti rengti Projektą, kurio tikslas – pertvarkyti žemės sklypus, numatyti miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, nustatyti ir keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) žemės sklypo naudojimo būdą(-us), nustatyti ar panaikinti žemės servitutus, nustatyti ar panaikinti specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas (1 t., b. l. 120).

Savivaldybės administracija 2020 m. vasario 20 d. Prašymais pateikti projekto rengimo reikalavimus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui rengti kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinę miškų tarnybą, Parkų direkciją ir nurodė apie Savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. vasario 3 d. įsakyme Nr. B6-84 nustatytus ginčo žemės sklypui rengiamo Projekto tikslus bei Projekto uždavinį (1 t., b. l. 125–126).

Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius parengė 2020 m. vasario 21 d. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto reikalavimus Nr. P40-10, kuriuose nurodė pertvarkomam ginčo žemės sklypui trečiojo suinteresuoto asmens keliamus konkrečiai išvardintuose teritorijų planavimo dokumentuose ir teisės aktuose numatytus sprendinius (1 t., b. l. 127–128, 129–130). Parkų direkcija rengiamam Projektui keliamus reikalavimus suformulavo 2020 m. vasario 26 d. parengtuose Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimuose Nr. 2-170 (1 t., b. l. 132–133).

Savivaldybės administracija 2020 m. birželio 30 d. ir 2020 m. spalio 28 d. 2020 m. Prašymais derinti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, Parkų administraciją ir prašė derinti ginčo žemės sklypo Projektą, kurį V. M. prašymu parengė UAB „Aplinka ir ekologija“ (1 t., b. l. 180–183).

Valstybinė miškų tarnyba 2020 m. liepos 2 d. ir 2020 m. lapkričio 4 d., o Parkų administracija 2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimais nederino (nepritarė) Projektui ir nurodė tokių sprendimų motyvus (1 t., b. l. 186–194).

Savivaldybės administracija prašymu derinti ginčo žemės sklypui parengtą Projektą į Valstybinę miškų tarnybą ir Parkų administraciją kreipėsi pakartotinai 2020 m. gruodžio 1 d. Prašymais derinti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą (1 t., b. l. 184–185).

Valstybinė miškų tarnyba 2020 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. (39.6)-R2-2880 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto derinimo“ Savivaldybės administracijai pranešė, kad derina ginčo žemės sklypui parengtą Projektą (1 t., b. l. 194).

Parkų administracija, atsakydama į Savivaldybės administracijos 2020 m. gruodžio 1 d. prašymą, parengė skundžiamą 2020 m. gruodžio 4 d. raštą Nr. 2-1163 1163 „Dėl projekto derinimo“, kuriame suformulavo sprendimą nepritarti Projektui (1 t., b. l. 198–199).

Byloje nagrinėjamas teritorijų planavimo teisinių santykių srityje kilęs ginčas dėl kompetentingos institucijos atsisakymo derinti parengtą saugomoje teritorijoje esančio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą.

Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo, finansavimo, viešinimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo tvarką nustato Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 3D-1/D1-1 redakcija).

Pagal Projektų rengimo taisyklių 2 punktą, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, priskiriamas žemės valdos projektams; projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, tarp jų teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams, darantiems įtaką projekto sprendiniams. Projektų rengimo taisyklių 62.1 punktas nurodo, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas derinamas ir su saugomų teritorijų direkcija, kai projektas rengiamas valstybiniame parke, biosferos rezervate, taip pat valstybinių draustinių, biosferos poligonų, Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijose, direkcijai priskirtose pagal Valstybės įsteigtų saugomų teritorijų, neturinčių direkcijų, ir Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijų, nepatenkančių į valstybinius parkus, rezervatus ar biosferos rezervatą, priskirtų saugomų teritorijų direkcijoms, sąrašą, tvirtinamą Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymu. Pagal Projektų rengimo taisyklių 65 punktą, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto organizatorius šiose taisyklėse numatytus veiksmus gali atlikti, tik gavęs visų kompetentingų viešojo administravimo subjektų ir kitų asmenų pritarimus. Taigi, saugomų teritorijų direkcijos raštu pateiktas motyvuotas atsisakymas derinti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą yra teisines pasekmes sukeliantis administracinis sprendimas, kuris gali būti skundžiamas Projektų rengimo taisyklių 69 punkte nustatyta tvarka.

Parkų direkcija, atsakydama į Savivaldybės administracijos 2020 m. vasario 20 d. Prašymą pateikti projekto rengimo reikalavimus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, 2020 m. vasario 26 d. parengtuose Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimuose Nr. 2-170 nurodė, kad pertvarkomam ginčo žemės sklypui taikomi Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. B1-11 patvirtinto Molėtų rajono teritorijos bendrojo plano, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1530 patvirtinto Labanoro regioninio parko ribų ir funkcinio zonavimo plano, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. D1-219 patvirtinto Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendiniai bei Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalies 5 punkto nuostatos.

Parkų administracija Raštą, kuriuo nepritarė ginčo žemės sklypo Projektui, grindė tokiais motyvais: 1) ginčo žemės sklype sodyba jau atstatyta, nes jame pastatytas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl ši sodyba negali būti laikoma buvusia sodyba, o Projektas rengiamas siekiant įteisinti savavališkai pastatytą pirtį; 2) Projektu siekiama ginčo žemės sklype esančią sodybą padalinti į dvi dalis, taip pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalies 5 punkto nuostatas, kurios taikomos, kai žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties, ir netaikoma, kai žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties; 3) Projekte suformuotas sklypas Nr. 2 projektuojamas vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje, kurioje, remiantis Specialiųjų sąlygų įstatymo 100 straipsniu, draudžiama statyti statinius ir įrengti įrenginius, išskyrus atvejus, kai atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai ir jų inžinieriniai statiniai; tam, kad būtų nurodyta sąlyga, turi būti pateikti įrodymai, kuriais remiantis, būtų galima identifikuoti buvusio statinio vietą ir architektūrą; 4) Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta išimtis keisti miško naudmenas taikoma buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka; teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jos pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintiems pagal įstatymą.

Atsižvelgus į V. M. skunde, Parkų administracijos atsiliepime pateiktus paaiškinimus, byloje esančių dokumentų duomenis, daroma išvada, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog, pagal Labanoro regioninio parko ribų ir funkcinio zonavimo planą ir Labanoro regioninio parko tvarkymo planą, ginčo žemės sklypas patenka į saugomą teritoriją – Labanoro regioninio parko (duomenys neskelbtini), šio draustinio konservacinę funkcinio prioriteto zoną, ir kad Labanoro regioninio parko tvarkymo plane pareiškėjui priklausančio ir 2003 metais pastatyto gyvenamojo namo vietoje yra pažymėta jau esama sodyba.

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 7,5800 ha ploto ginčo žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio, jame yra 4,1500 ha žemės ūkio naudmenų (ariamos žemės – 3,3000 ha, pievų ir natūralių ganyklų – 0,8500 ha) ir 2,9300 ha miško žemės plotas; Miškų valstybės kadastre įregistruotas miško plotas yra 3,7121 ha (1 t., b. l. 94–96).

Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, jeigu po padalijimo (atidalijimo) bent viena sklypo dalis tampa mažesnė kaip 7 hektarai, o besiribojančių su vandens telkiniu žemės sklypų pakrančių ilgis – mažesnis kaip 50 metrų, išskyrus atvejus, kai pagal Miškų įstatymo nustatytas sąlygas atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis buvusiai sodybai atstatyti (4 punktas); atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis, kurioje yra teisėtai pastatytas gyvenamasis namas arba gyvenamasis namas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (pagrindinis daiktas), formuojant atskirus žemės sklypus – miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir kitos paskirties žemės sklypą, kuris formuojamas gyvenamajam namui kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotam kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (pagrindinis daiktas), eksploatuoti (5 punktas); padalijant žemės sklypą atskiriama jo dalis, reikalinga buvusiai sodybai atstatyti (6 punktas). Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad draustiniuose, valstybiniuose parkuose, biosferos rezervatuose ir biosferos poligonuose draudžiama keisti pagrindinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, taip pat paversti miško žemę kitomis naudmenomis, išskyrus atvejus, kai atidalijama miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis, kurioje leidžiama atstatyti buvusią sodybą arba kurioje yra teisėtai pastatytas pastatas arba pastatas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (pagrindinis daiktas). Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 35 punktas nustato, kad Tvarkymo plano brėžinyje pažymėtose vietose numatoma galimybė atkurti buvusias ar kurti naujas sodybas, taip pat tvarkyti ir rekonstruoti miškuose esančias sodybas, laikantis Regioninio parko apsaugos reglamento reikalavimų, Miškų įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų.

Ginčo žemės sklypui parengto Projekto Aiškinamajame rašte nurodyta, kad planavimo tikslas yra pertvarkyti ginčo žemės sklypą; padalinti į du sklypus; daliai sklypo miško žemę paversti kitomis naudmenomis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais; nustatyti ir keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) naudojimo būdu; siūloma nustatyti ar panaikinti žemės servitutus, specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas (1 t., b. l. 143). Aiškinamojo rašto dalyje „II. Esamos padėties analizė“ nurodyta, kad, atsižvelgus į Lietuvos energetikos instituto išduoto archyvo žemėlapio ištrauką (M1:25 000) su pažymėta buvusia sodyba, situacija atitinka Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą atvejį (1 t., b. l. 145) ir kad, remiantis archyviniais dokumentais (Vilniaus regiono valstybės archyvo Utenos filialo 2019 m. vasario 26 d. pažyma apie J. A. ūkinį kiemą, archyvine kartografine medžiaga apie J. A. sodybą ir jos priklausinius) ir giminystės ryšius patvirtinančiais duomenimis, norima atkurti buvusią sodybą, kuri projektuojama buvusioje vietoje (1 t. b. l. 153). Pagal Aiškinamojo rašto sprendinius, ginčo žemės sklypas dalinamas į du sklypus, kuriems suteikti Nr. 1 ir Nr. 2; projektuojamo sklypo Nr. 1 plotas – 7,5046 ha, šio sklypo naudmenas sudaro 3,6899 ha miško, 1,9468 ha ariamos žemės, 0,1349 ha kelias, 0,2138 ha užstatyta teritorija, 1,5192 kita žemė; projektuojamo sklypo Nr. 2 plotas 0,0265 ha, visas sklypas priskiriamas užstatytai teritorijai; visas sklypas Nr. 2 patenka į paviršinio vandens telkinio (ežeras Skarblys) apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą (1 t., b. l. 148, 155–156). Pagal Projekto grafinės dalies duomenis, sklype Nr. 2 esanti miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis; sklypui Nr. 2 nustatoma pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita žemė, naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų kvartalų teritorija; sklypui Nr. 1 nustatoma pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties (1 t., b. l. 161).

Apibendrinus nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad, pagal Projekto sprendinius, sklypas Nr. 2 yra žemės ūkio paskirties ginčo žemės sklypo teritorijoje, kuri apibrėžta kaip miško žemė; sklype Nr. 2 miško žemės naudmenos verčiamos kitomis naudmenomis, reikalingomis statinio eksploatacijai.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad Parkų direkcija pagrįstai Rašte konstatavo, jog Projektu numatytas žemės ūkio paskirties ginčo žemės sklypo padalinimas į du sklypus prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalies 5 punkto nuostatoms, kurios taikomos dalinant miškų ūkio paskirties žemės sklypą, o Projektu yra pertvarkomas ginčo žemės sklypas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis yra žemės ūkio.

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo žemės sklype yra pastatytas asmenine nuosavybės teise V. M. priklausantis 113,03 kv. m bendro ploto gyvenamasis namas (statybos pabaigos metai – 2003 m.); pastatas įregistruotas, remiantis 2005 m. balandžio 26 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu; kitų pastatų Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota (1 t. b. l. 94–96).

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmuose buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-2740-1093/2020 ir 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu buvo atmestas V. M. ieškinys, kuriuo jis prašė panaikinti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. liepos 12 d. parengtą Privalomąjį nurodymą nugriauti statinius Nr. PN-618. Teismas sprendime konstatavo, kad nurodytu privalomuoju reikalavimu Inspekcija pareikalavo, jog V. M. iki 2020 m. sausio 12 d. nugriautų žemės ūkio paskirties ginčo žemės sklypo miško žemėje pastatytus statinius – pirtį (6x6 (m)) ir poilsio namelį (7,1x11 (m)) bei sutvarkytų statybvietę; Privalomasis nurodymas nugriauti statinius Nr. PN-618 buvo parengtas, gavus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnybos 2019 m. birželio 10 d. raštą Nr. R2-1238-(39.8) „Dėl tarnybinės pagalbos“, kuriame nurodyta, jog vietoje įvertinus pastatus (pirtį ir poilsio namelį), esančius privataus žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), miško žemėje, buvo nustatyta, kad miško žemėje (valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini)) esantys pastatai yra neteisėti; pirties ir poilsio namelio projektavimas vidinės miškotvarkos projekte miško žemėje negalimi, todėl jų statyba taip pat negalima, bei remiantis Inspekcijos 2019 m. liepos 12 d. parengtu Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. FAK-1579, kuriame nustatyta, kad ginčo žemės sklypo, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, galimai miško žemėje pastatyta pirtis, kurios matmenys 6x6 m, ir poilsio namelis, kurio matmenys 7,2 x11 m ( sprendimo 11 punktas).

Bendros kompetencijos pirmosios instancijos teismas 2020 m. gruodžio 14 d. sprendime padarė išvadą, kad, pagal ginčo materialiųjų teisinių santykių atsiradimo metu galiojusias Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatas, miško žemėje galima statyti tik tuos statinius, kurie išvardinti Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, todėl V. M. pastatyti statiniai – pirtis ir poilsio namelis – nepatenka į miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją (sprendimo 14 punktas). Be to, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. gruodžio 14 d. sprendime nurodyta, jog teismo posėdžio metu V. M. pripažino, kad pirtį 1998 metais pastatė kažkada buvusios ir sudegusios pirties vietoje, o ne toje vietoje, kuri buvo numatyta pagal 1998 m. projektą, o poilsio namelį pastatė gal po kokių 10 metų; vietos statiniams parinkimą nulėmė tai, kad jis užsiima kaimo turizmu, o atvykstantys žmonės pageidauja būti kuo arčiau vandens (sprendimo 7 punktas); V. M., prašydamas panaikinti privalomąjį nurodymą, neginčijo aplinkybės, kad statiniai pastatyti miško žemėje, ir iš esmės pripažinęs, kad jo statiniai pastatyti miško žemėje, ieškinio reikalavimą grindė tuo, kad jis siekia „išmiškinti“ teritoriją, kurioje stovi statiniai, nes procedūrai pasibaigus, statiniai stovės ne miško žemėje, taip ieškovas įteisins statinių statybą (sprendimo 12 punktas).

Panevėžio apygardos teismas 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-206-755/2020 V. M. apeliacinį skundą atmetė ir paliko nepakeistą Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą.

Administracinę bylą nagrinėjantis teismas remiasi įsiteisėjusiame Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. gruodžio 14 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-2740-1093/2020, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įskaitant ir ta, jog žemės ūkio paskirties ginčo žemės sklypo miško žemėje yra neteisėtai pastatyti statiniai – pirtis (6x6 (m)) ir poilsio namelis (7,1x11 (m)), kuriuos pareiškėjas privalo nugriauti, vykdydamas Inspekcijos 2019 m. liepos 12 d. parengtą Privalomąjį nurodymą nugriauti statinius Nr. PN-618.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, jog Parkų direkcijos Rašte nurodytas motyvas, kad ginčo žemės sklype buvusi sodyba atstatyta, kadangi joje jau yra pastatytas gyvenamasis namas, o Projektas rengiamas, siekiant įteisinti savavališkai miško žemėje pastatytą pirtį, pagrįstas faktiniais duomenimis.

Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis atvejai nustatyti Miškų įstatymo 11 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais, įskaitant ir 7 punkte nurodytu atveju – buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka; teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Specialiųjų sąlygų įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto „a“ papunktyje įstatymų leidėjas įtvirtino draudimą paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose statyti statinius ir įrengti įrenginius, išskyrus atvejus, kai atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai ir jų inžineriniai statiniai.

Įstatymų leidėjas Saugomų teritorijų įstatyme įtvirtino leidimą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos), sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustatyti pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei ( 9 straipsnio 3 dalies 4 ir 7 punktai, 13 straipsnio 3 dalies 4 ir 9 punktai). Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), nustatantį prašymų atstatyti buvusias sodybas gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose (nacionaliniuose ir regioniniuose) parkuose ir kitų dokumentų pateikimo ir nagrinėjimo, sprendimų priėmimo tvarką, Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106; Aprašas paskelbtas Teisės aktų registre 2020 m. vasario 13 d., Nr. 3218, įsigaliojo 2020 m. vasario 14 d.

Aprašo 2 punktas numato, kad sprendimus dėl buvusių sodybų atstatymo valstybės įsteigtose saugomose teritorijose priima šių saugomų teritorijų direkcijos (2 punktas), o Aprašas netaikomas tais atvejais, kai yra priimti teismo sprendimai dėl sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (3 punktas). Pagal Aprašo 8 punktą, saugomos teritorijos direkcija ar savivaldybės administracija priima sprendimą, kad pareiškėjo prašyme nurodytame žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, leidžiama atstatyti buvusią sodybą, jeigu valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijose galima identifikuoti nurodytame žemės sklype buvusios sodybos pastatus (priklausomai nuo mastelio – vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba visa sodyba pažymėti sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje).

Bylos duomenimis, pareiškėjas, skunde nurodęs argumentus, kad Projektu siekiama miško žemę paversti kitomis naudmenomis, kaip tai numatyta Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte, prie skundo nepateikė Aprašo 8 punkte nurodyto saugomos teritorijos direkcijos priimto sprendimo dėl buvusios sodybos atstatymo.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, jog Parkų direkcijos Rašto išvada, kad ginčo žemės sklype jau esanti sodyba negali būti laikoma buvusia, o Projekto sprendiniai keisti sklypo Nr. 2 miško naudmenas kitomis naudmenomis prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir Specialiųjų sąlygų įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto „a“ papunkčio nuostatoms, yra pagrįsta.

Skundžiamo Rašto priėmimo metu taikomo Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jame privalo būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas), administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Įvertinus Rašte suformuluotus motyvus, kuriais Parkų administracija grindė atsisakymą pritarti Projektui, jame nurodytas teisės normas ir faktines aplinkybes, daroma išvada, kad Rašto motyvai išdėstyti aiškiai ir pakankamai, jame nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai, pateiktas teisinis pagrindas, kuriais rėmėsi viešojo administravimo subjektas.

Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir taikomu teisiniu reguliavimu, sprendžia, kad Parkų direkcijos parengtas Raštas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Netenkinus skundo pagrindinio reikalavimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl viešojo administravimo subjekto įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo V. M. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėjos Nijolė ČekanauskienėIrena VaržinskienėDalytė Zlatkuvienė