Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. (V. M.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK), priteisti 10 400 Lt neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 1–6).

Paaiškino, kad nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. birželio 12 d. periodiškai (iš viso 52 paras) buvo laikomas Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė) nežmoniškomis sąlygomis. Kamerų numerių neprisimena, tačiau jų maksimalus plotas buvo apie 6 kv. m, jose buvo laikoma po 2–4 asmenis. Kamerose stovėjo dviaukštės lovos (200 cm x 110 cm), spintų ir spintelių nebuvo. Pareiškėjo teigimu, Areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas, būklė buvo avarinė, sąlygos antisanitarinės. Kamerose nebuvo lango, degė viena 20 W lemputė. Nebuvo ventiliacijos, trūko oro, drėgna (vidutinis oro drėgnumas apie 75 proc.). Vidutinė temperatūra žiemą kameroje + 14 oC. Kameroje buvo vienas tualetas, vietoje unitazo – skylė grindyse. Tualetas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Kameros kaimynas surūkydavo nuo 10 iki 15 cigarečių per dieną. Kamerų nerūkantiems nebuvo. Taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo karšto vandens, o dušu buvo galima naudotis tik 20 minučių kartą per savaitę. Dušo patalpoje buvo įrengti du dušai, juo vienu metu turėjo naudotis nuo 2 iki 4 asmenų, patalpos plotas apie 8 kv. m. Pastato konstrukcijose buvo asbesto, kuris kiekvieną dieną kėlė pavojų jo sveikatai. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas jo matavimais yra 4 kv. m. Vienu metu vieną valandą per dieną juo naudojosi nuo 2 iki 4 asmenų. Vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė, pareiškėjo teigimu, prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, kad suimtasis ir nuteistasis turi teisę ne mažiau 8 valandų per dieną praleisti lauke. To paties reikalauja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – Konvencija). Areštinėje pareiškėjui buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai. Jam nei karto nebuvo leista išvykti į namus. Pažymėjo, kad dėl laikymo sąlygų kreipėsi į atitinkamas valstybės institucijas informacijos, tačiau Areštinės administracija jo korespondencijos neregistruodavo ir jos neišsiųsdavo. Skaidydama jo korespondenciją, Areštinės administracija pažeidė Konvencijos 6 ir 8 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo tvirtinimu, Areštinės administracija grasino nuobaudomis, jei bus skundžiamasi dėl laikymo sąlygų, suteikdavo klaidingą informaciją. Atkreipė dėmesį, kad dėl laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Seimo kontrolierių, tuomet skundas buvo patenkintas iš dalies. Manė, kad jo laikymo Areštinėje sąlygos buvo nežmoniškos ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija nurodė, kad gyvenamasis plotas vienam asmeniui kameroje turi būti nemažesnis nei 4 kv. m. Be to, valstybė privalo užtikrinti, kad kamerose būtų įrengtas uždaras tualetas, tinkama ventiliacija ir šildymas, tiekiamas reikiamos energetinės vertės maistas, kamerose naikinami parazitai ir graužikai. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu pareiškėjas laikė ir tai, kad laisvės atėmimo vietų pareigūnai nėra reguliariai tikrinami dėl sadistinio asmenybės sutrikimo. Tvirtino, kad areštinės pareigūnai su juo elgėsi žiauriai. Anot pareiškėjo, nežmoniškos, žeminančios žmogaus orumą sąlygos sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą, todėl pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį jam turi būti atlyginta neturtinė žala. Anksčiau į teismą dėl nežmoniškų laikymo Areštinėje sąlygų nesikreipė, kadangi dėl užsienio kalbos nežinojimo neturėjo galimybės susipažinti su EŽTT jurisprudencija, susijusia su Konvencijos 3 straipsnio taikymu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 16–23) su juo nesutiko.

Manė, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą senaties terminą, o svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, nenurodė. Paaiškino, kad Areštinėje dirbančių darbuotojų ir laikomų asmenų sąlygų sukūrimas priklauso nuo iš valstybės biudžeto skiriamų asignavimų. Minėtos areštinės pastatas nėra naujas, tačiau jo eksploatacija nėra uždrausta, pastatas tinkamas sulaikytiems asmenims laikyti. Gavus papildomą finansavimą, areštinės remontas pastate atliktas 2012 m. pabaigoje. Nurodė, kad pareiškėjas buvo etapuotas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) į Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų r. PK areštinę: 2011 metais – 8 kartus; 2012 metais – 6 kartus. Areštinėje buvo laikomas 1–13 parų po to vėl grąžinamas į Lukiškių TI-K. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atveju galiojo ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas su išimtimis, numatytomis šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. Pažymėjo, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, vertinant duomenis apie kameros užpildymą, EŽTT savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Nurodė, kad Areštinė yra nedidelė: 7 kameros, kuriose galima laikyti iki 22 asmenų. Kartais nutinka taip, kad vienam asmeniui tenka kiek mažesnis plotas, tačiau tokių atvejų stengiamasi išvengti, o iškilus objektyviai būtinybei asmenys tokiose sąlygose laikomi kiek įmanoma trumpiau. Areštinės teritorijoje yra įrengtas pasivaikščiojimo kiemas, laikomiems asmenims, sudaroma galimybė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore. Pažymėjo, kad galiojančioje higienos normoje HN 37:2009 plotas vienam areštinėje laikomam asmeniui nereglamentuotas. Dėl pareiškėjo skundų, susijusių su netinkamu ir nepakankamu kamerų apšvietimu, paaiškino, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyrius patikrinimų metu nustatė šį trūkumą, todėl nedelsiant buvo imtasi veiksmų, siekiant jį pašalinti. Deja, dėl nepakankamo finansavimo nebuvo galimybių iš karto atlikti areštinės kamerų remontą. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos higienos norma HN 37:2009 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms; veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Areštinės kamerose kaitrinės lemputės buvo pakeistos į galingesnes, energiją taupančias lemputes. Dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais nurodė, kad pagal turimus rašytinius įrodymus pats pareiškėjas buvimo Areštinėje metu rūkė, todėl jokio pagrindo jį laikyti skyrium nuo rūkančiųjų nebuvo. Be to, nėra gauta jokių pareiškėjo prašymų ar pageidavimų nebūti laikomam vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis ar skundų dėl to, kad jis laikomas kartu su tokiais asmenimis. Taip pat teigė, kad asbesto areštinės statybinėse konstrukcijose nėra – pastato stogo danga pakeista ir atitinka šiuolaikinius reikalavimus. Areštinės sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Pripažino, kad tam tikra privatumo stoka šiuo atveju yra, tačiau tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pažymėjo, kad šilto vandens tiekimas kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose nėra numatytas. Areštinėje yra įrengtas galingas elektros ventiliatorius (ištraukiamoji ventiliacija). Kamerose oro drėgmė ir temperatūra atitinka nustatytus reikalavimus. Areštinėje yra naujas minkštas inventorius, kuris dezinfekuojamas. Dėl patalynės skalbimo sudaryta sutartis su UAB „Banga plius“, dėl areštinės patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos kalbamu laikotarpiu galiojo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Sutartys yra sudarytos ir dėl kitų areštinėje laikomų asmenų poreikiams tenkinti būtinų paslaugų – maitinimo, medicininių paslaugų teikimo. Areštinėje yra įrengtas dušas, kur yra tiekiamas karštas vanduo – kartą per savaite areštinėje laikomiems asmenims sudaroma galimybė nusiprausti ir išsiskalbti drabužius. Akcentavo, kad Areštinę nuolat tikrina Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus ir Šalčininkų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai, jų nustatyti trūkumai nedelsiant šalinami. Teigė, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo areštinės pareigūnų elgesio yra deklaratyvūs, neparemti jokiais konkrečiais faktais ir įrodymais. Nurodė, kad pareiškėjas, būdamas Areštinėje, su skundu kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų r. PK, jo skundas buvo užregistruotas, išnagrinėtas ir pareiškėjas informuotas apie tyrimo rezultatus. Taip pat pareiškėjas nekliudomai su skundu kreipėsi į Seimo kontrolierių. Tvirtino, kad Areštinėje dirbantys pareigūnai laikosi teisės aktų reikalavimų, su areštinėje laikomais asmenimis elgiasi korektiškai, stengiasi išvengti konfliktų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad atsakovas jo atžvilgiu įvykdė tokius veiksmus, o jis patyrė tokius pergyvenimus ir kančias, kad buvo žeminamas pareiškėjo orumas pagal Konvencijos 3 straipsnyje deklaruojamą žmogaus orumo samprata, nenurodė jokių konkrečių atsakovo ir jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės arba psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį. Taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Akcentavo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Dėl pareiškėjo skundo teiginių apie patirtą neturinę žalą, nurodė, kad jie yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Iš pareiškėjo skundo visiškai neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo pareiškėjo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta 10 400 Lt, be to pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, visi jo argumentai paremti tik asmenine nuomone, bei subjektyviu aplinkybių vertinimu, todėl prašymas atlyginti žalą yra visiškai nepagrįstas CK 6.245–6.255 bei 6.271 straipsnių prasme. Pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu (I t., b. l. 184–192) pareiškėjo V. M. skundą tenkino iš dalies: priteisė V. M. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 eurų neturtinės žalos atlyginimo, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad galimi pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo 2011 m. balandžio 22 d. ir tęsėsi su pertraukomis iki 2012 m. birželio 12 d., o skundą pareiškėjas teismui padavė 2014 m. liepos 15 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias laikymo suėmime sąlygas. Iš skundo turinio ir teismo posėdyje pateiktų pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad neigiamus padarinius (nepatogumus) dėl netinkamų suėmimo sąlygų jautė visais buvimo areštinėje laikotarpiais. Byloje esanti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2012 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. 4D-2012/1-89 patvirtino, kad pareiškėjas 2012 metais, jo buvimo Areštinėje laikotarpiu, kreipėsi į Seimo kontrolierių dėl laikymo sąlygų (maisto kokybės) Areštinėje. Taigi, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą ginčui aktualų laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. liepos 16 d., buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostata. Nors pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau skunde paaiškino, kad anksčiau į teismą dėl pažeistų teisių gynimo nesikreipė, nes dėl užsienio kalbos nežinojimo neturėjo galimybės susipažinti su EŽTT jurisprudencija dėl Konvencijos 3 straipsnio nuostatų taikymo. Be to, pareiškėjo teigimu, jam buvo grasinama, jei kreipsis su skundais dėl laikymo sąlygų. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai buvo subjektyvūs ir negalėjo pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Kaip pagrįstai pažymėjo atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, EŽTT praktika nėra pagrindinis valstybių atsakomybės dėl pažeidžiamų žmogaus teisių šaltinis, o Konvencijos nuostatos yra inkorporuotos į nacionalinę teisę, kurios aktai surašyti valstybine kalba ir yra viešai prieinami. Kaip matyti, nurodytos aplinkybės pareiškėjui nesutrukdė dėl laikymo Areštinėje sąlygų kreiptis į Seimo kontrolierių. Pareiškėjo teiginiai, kad Areštinės pareigūnai jam grasino susidorojimu, jei jis kreipsis į teismą, yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Taigi, daryta išvada, kad savo tariamai pažeistas teises pareiškėjas turėjo visas galimybes ginti tariamų pažeidimų padarymo metu. Taigi, pareiškėjui nepateikus teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. liepos 14 d. Pareiškėjo skundas dėl šio reikalavimo atmestas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisakė tik dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą laikotarpiais nuo 2011 m. liepos 18 d. iki 2011 m. liepos 21 d., 2011 m. rugsėjo 19 d., nuo 2011 m. spalio 14 d. iki 2011 m. spalio 17 d., nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d., nuo 2011 m. gruodžio 14 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d., nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2012 m. sausio 20 d., nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. kovo 1 d., nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. kovo 29 d., nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. balandžio 13 d., nuo 2012 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. gegužės 17 d., nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. birželio 12 d.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostata. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Įvertinus Areštinės kamerų plotus ir jose kartu su pareiškėju buvusių kamerose asmenų skaičių, teismas nustatė, kad 6 paras ir 4 val. pareiškėjas buvo laikomas Areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo mažesnis kaip 3,6 kv. m: 2011 m. rugsėjo 19 d. (1 para) teko – 3,045 kv. m. ploto, nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d. (3 paras) teko – 3,045 kv. m., nuo 2012 m. vasario 29 d. 20 val. iki 2012 m. kovo 1 d. (1 para ir 4 val.) – teko 2,95 kv. m. nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. kovo 29 d. (2 paras) – teko 2,86 kv. m. Tuo buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkto reikalavimai.

Pareiškėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl to, kad Areštinės kamerose buvo nepakankamas apšvietimas, nebuvo ventiliacijos, todėl trūko oro, buvo drėgna, patalpos neremontuotos, trūko baldų, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 20, 21 punktais. Atsižvelgdamas į Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus atliktų patikrinimų metu nustatytas faktines aplinkybes dėl Areštinės patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams, teismas pareiškėjo teiginius, susijusius su kamerų apšvietimu, ventiliacija, sanitarinių mazgų įrengimu, baldų trūkumu, atmetė kaip nepagrįstus. Nors Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus patikrinimo aktuose yra nustatyti Higienos normos HN 37:2009 27 ir 48 punktų pažeidimai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias pasekmes šie pažeidimai sukėlė, nebuvo pagrindo teigti, kad jam kilo neturtinė žala. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad Areštinės administracija yra sudariusi sutartis dėl patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos, skalbimo paslaugų, kurios užtikrina joje laikomų asmenų poreikius. Nustatyti higienos normų pažeidimai pagal galimybes yra nedelsiant šalinami.

Teismas vadovavosi Higienos normos HN 37:2009 17.3. punktu, Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktu, HN 37:2009 60 punktu. Byloje duomenų, kad šis reikalavimas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas. Dušo patalpos dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto šioje patalpoje, higienos norma taip pat nereglamentuoja. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelio ir dušo patalpos ploto, tenkančio vienam asmeniui, neužtikrinimo buvo nepagrįsti. Be to, pareiškėjo nurodyti šių patalpų dydžiai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

Pareiškėjo skundo teiginius dėl asbesto Areštinės pastato konstrukcijose paneigė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto 2014 m. rugpjūčio 11 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10-97-PR5-1405, kuriame nurodyta, kad pastato stogo danga pakeista 2007 metais ir atitinka šiuolaikinius reikalavimus. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad asbestas, galimai buvęs pastato konstrukcijose, turėjo įtakos jo sveikatai, o tik apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais skunde.

Pareiškėjas teigė patyręs neigiamas pasekmes dėl ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų nesuteikimo. Teismas vadovavosi Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.6 punktu. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų ir pareiškėjas nenurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu būtų prašęs suteikti pasimatymus (Suėmimo vykdymo įstatymo 22 str.) ir, kad Areštinės administracija atsisakė tokius prašymus tenkinti. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad pareiškėjas šiuo aspektu neįrodė neturtinės žalos buvimo fakto.

Dėl pareigūnų netinkamo elgesio rėmėsi Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.5 punktu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas tokia teise naudojosi. V. M. 2012 m. kreipėsi į Seimo kontrolierių su skundu dėl laikymo sąlygų Areštinėje. Seimo kontrolierius pareiškėjo skundą pripažino iš dalies pagrįstu. Be to, iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto tarnybinio pranešimo matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu V. M. su skundu dėl maitinimo kreipėsi į Šalčininkų rajono policijos komisariatą. Jo skundas buvo užregistruotas, išnagrinėtas, pareiškėjas informuotas apie skunde minėtų aplinkybių tyrimo rezultatus. Nustatytos faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjo skundo teiginius dėl jo teisės teikti skundus ribojimo.

Byloje nebuvo duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad pareiškėjas yra kreipęsis į Areštinės administraciją su pretenzijomis dėl laikymo kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Priešingai, byloje esančioje Seimo kontrolieriaus pažymoje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas buvimo areštinėje metu rūkė. Dėl šios priežasties jokio teisinio pagrindo laikyti pareiškėją atskirai nuo rūkančiųjų nebuvo. Taigi, pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio teiginiai dėl laikymo kartu rūkančiaisiais buvo nepagrįsti ir nesudarė pagrindo išvadai, kad dėl to buvo patirtos atitinkamos neigiamos pasekmės.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad Areštinės pareigūnai su juo žiauriai elgėsi, tačiau konkrečių faktų ir įrodymų nepateikė. Priešingai, byloje esanti Seimo kontrolieriaus 2012 m. balandžio 23 d. pažyma ir Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto 2014 m. rugpjūčio 11 d. tarnybinio pranešimo duomenys patvirtina, kad pats pareiškėjas nesilaikė teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas laikymą Areštinėje netinkamomis sąlygomis laikė Konvencijos 3 straipsnio, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus: jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peeers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo teigti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Areštinėje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu, įvertinus pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus dėl suėmimo sąlygų, nustatytų pažeidimų neilgą trukmę, vertybes, kurioms pažeidimai kėlė grėsmę (pareiškėjo gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), tai, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų byloje nenustatyta, teismas, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, konstatavo, kad yra pagrindas mažinti pareiškėjo prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisiant 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas pažymėjo, kad teikdama prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis privalo pateikti patirtų išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokias išlaidas patyrė ir jų nepagrindė, todėl nebuvo pagrindo tenkinti jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–5) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl užsienio kalbos nežinojimo neturėjo galimybės susipažinti su EŽTT jurisprudencija. Be to, kalint yra labai sunku gauti bet kokios informacijos, susijusios su žmogaus teisių pažeidimais. Kai pareiškėjas kreipėsi į Seimo kontrolierių, po to susilaukė grasinimų iš pareigūnų. Tai įrodyti pareiškėjas neturi galimybės. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo, kad apklaustų liudytojus, bet šis prašymas buvo ignoruotas. Teigia, kad liudytojai galėjo paliudyti dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų ir grasinimų iš pareigūnų.

Nurodo, kad pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo 2011 m. balandžio 22 d. ir tęsėsi su pertraukomis iki 2012 m. birželio 12 d. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas, kas automatiškai sukėlė didelį diskomfortą, psichologinę bei fizinę kančią. Gyvenimas perpildytoje kameroje trukdė naudotis bet kokiu privatumu. Dėl mažo ploto dažnai kildavo konfliktai su kitais kalinamais asmenimis. Visose Areštinės kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas ne atskirose patalpose.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 7–12) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir V. M. reikalavimo netenkinti.

Atsakovas nesutiko su teismo skaičiavimais, kadangi faktinis laikas, kai pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatytas minimalus, buvo trumpesnis. Iš viso teismo sprendime nurodyti laikotarpiai sudaro apie 112 valandų (4 paras ir 16 valandų), tačiau realiai pareiškėjo buvimo Areštinėje laikas trumpesnis, nes jis buvo į Areštinę atvežamas tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti ar dalyvauti teismo posėdžiuose, taigi, nemažą šio laiko dalį praleido teismo arba Šalčininkų rajono policijos komisariato tarnybinėse patalpose. Pažymi, kad galiojančioje higienos normoje HN 37:2009 plotas vienam areštinėje laikomam asmeniui nereglamentuotas.

Tvirtina, kad nėra visų būtinų sąlygų valstybės atsakomybei dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų kilti, net konstatavus trumpalaikius ir nežymius pareiškėjo buvimo Areštinėje metu buvusius vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimus, tačiau pareiškėjui nepagrindus, kad jam buvo padaryta reali neturtinė žala. Pažymi, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 19) prašo jo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, atsiradusios jį laikant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinės kamerose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Areštinėje minimalios gyvenamojo ploto normos, įvertinęs pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus dėl suėmimo sąlygų, nustatytų pažeidimų neilgą trukmę, vertybes, kurioms pažeidimai kėlė grėsmę, tai, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų byloje nenustatyta, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nusprendė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinius skundus. Pareiškėjas prašo jo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, reikalavimus patenkinti, atsakovas – atmesti.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas, kamerose nebuvo spintų, spintelių, lango, ventiliacijos, degė viena lemputė, buvo drėgna, žema temperatūra, buvo tualetas, neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, kameros kaimynas rūkydavo, kamerose nebuvo karšto vandens, dušu buvo galima naudotis 20 minučių kartą per savaitę, dušo patalpoje teko nedaug ploto. Teigė, kad pastato konstrukcijose buvo asbesto. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl nedidelio pasivaikščiojimo kiemelio ploto, trumpos pasivaikščiojimų trukmės, neišsiunčiamos jo korespondencijos, nesuteikiamų pasimatymų, pareigūnų žiauraus elgesio.

Pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Balto print“ v. UAB ,,Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V.v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. M. prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikant jį Areštinėje netinkamomis sąlygomis tam tikrais periodais laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. birželio 12 d. (iš viso 52 paras). Skundą pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2014 m. liepos 14 d. Bylos duomenimis, pareiškėjas jo minimu laikotarpiu į Areštinę pirmą kartą atvyko 2011 m. balandžio 22 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą tik 2014 m. liepos 14 d., atsakovas jo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (I t., b. l. 16–23), pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą, kaip teigiama, iki 2011 m. liepos 14 d.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir ex officio. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad EŽTT sprendimai, kuriuose aiškinama Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnio taikymo praktika, nebuvo išvesti į jam suprantamą – lietuvių – kalbą, pažymėtina, kad EŽTK priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios EŽTK pirmame skyriuje (EŽTK 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta EŽTK, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). EŽTK 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių EŽTK ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už EŽTK nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, skaičiuodami, ar Areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jam tenkantis plotas atitiko teisės aktais nustatytus reikalavimus, nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nuostatomis, kadangi šio akto nuostatos taikomos tardymo izoliatoriams ir areštinėms, kuriose vykdoma arešto bausmė. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kada pareiškėjas buvo laikomas Areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo mažesnis kaip 3,6 kv. m, o ne 5 kv. m, kaip kad nustato šiuo atveju taikytinas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis (I t., b. l. 24–25, 27–142), darytina išvada, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tik tomis dienomis, kurias ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas buvo laikomas Areštinės kamerose, neužtikrinant jam Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėse įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto: t. y. 2011 m. rugsėjo 19 d., nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d., nuo 2012 m. vasario 29 d. 20 val. iki 2012 m. kovo 1 d., nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. kovo 29 d. Atsižvelgiant į teismui pateiktose ataskaitose apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą esančias pastabas dėl konkrečių valandų, kada pareiškėjas buvo atvežamas į Areštinę ir išvežamas iš jos (I t., b. l. 27–142), matyti, jog pareiškėjas Areštinės kamerose, neužtikrinant jam teisės aktais nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, iš viso buvo laikomas 3 pilnas paras ir 7 paras tam tikromis valandomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nurodytomis dienomis pareiškėjui buvo neužtikrinta teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą Areštinėje.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pozicija, kuriai, atmesdamas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo kameros apšvietimo, pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad Higienos normos HN 37:2009 21 punkto, nustatančio reikalavimus areštinės kameros langams (skaidraus stiklo langai), natūraliam apšvietimui (koeficientas turi būti 0,5 %), dirbtinei apšvietai (ne mažesnė kaip 200 lx) nuostatos taikomos tik naujai statomoms areštinėms: Higienos normos HN 37:2009 2 punktas nustato, kad higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) nustato, kad statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.). Kadangi Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktuose teigiama, kad kamerose yra langai, tačiau vietoje skaidraus stiklo čia yra stiklo blokeliai, tokių langų pakeitimas atitinkančiais teisės aktų reikalavimus nepriskirtinas statinio ar patalpų rekonstravimui, Higienos normos HN 37:2009 21 punkto nuostatų pažeidimas buvo konstatuotas pagrįstai.

Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, pažymėtina, kad byloje esantys duomenys (pvz. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktai (I t., b. l. 153–155, 159–161), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto 2014 m. rugpjūčio 11 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10-97-PR5-1405 (I t., b. l. 24–25), Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2012 m. balandžio 23 d. pažyma dėl V. M. skundo prieš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariatą Nr. 4D-2012/1-89 (I t., b. l. 8–10), Kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalas (I t., b. l. 143–148), 2011 m. kovo 25 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktas Nr. 0150008 (I t., b. l. 149–151), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato 2011 m. spalio 26 d. teikimas dėl suimtojo V. M. skundo nagrinėjimo Nr. 10-97-AT1-5 (I t., b. l. 165–166)) paneigia pareiškėjo teiginius. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde tik pakankamai abstrakčiai nurodė, jo teigimu, buvusius pažeidimus, kuriuos atsakovas paneigė į bylą pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino pareiškėjo teiginius dėl kitų pažeidimų Areštinėje ir pagrįstai juos atmetė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jo argumentų nekartoja. Be to, pažymėtina, kad šalis paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo).

Dėl atsakovo teiginių, susijusių su privatumo neužtikrinimu naudojantis tualetu, atskirai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Nagrinėjamoje byloje pateiktame skunde pareiškėjas teigė, kad tualetas yra visiškai neatskirtas jokia sienele nuo gyvenamosios patalpos, todėl kartais tenka valgyti stebint kaip kameros kaimynas tuštinasi (I t., b. l. 3). Atsakovui atsiliepime į skundą šį teiginį paneigus, taip pat pateikus įrodymus, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. tikrintose Areštinės kamerose sanitariniai mazgai atskirti pertvara, t. y. atitiko Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, pareiškėjas apeliaciniame skunde jau neteigė, kad Areštinės kamerose sanitariniai mazgai nebuvo atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto, tačiau jau nurodė naują aplinkybę, dėl kurios teigia patyręs neturtinę žalą: privatumo pažeidimas pasireiškė tuo, kad tualetus Areštinėje įrengus ne atskiroje patalpoje, kaip tai nustato HN 76:10 21 punktas, Areštinės prižiūrėtojai bei prižiūrėtojos, matydavo jį šlapinantis ar tuštinantis (II t., b. l. 4). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką pareiškėjas turi teisę iki pirmosios instancijos teismui išeinant į pasitarimų kambarį (ABTĮ 52 str.), todėl ši nauja aplinkybė nėra svarbi tikrinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į CK 6.250 straipsnio 1 dalį, pagal kurią neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinus konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekiant teisingo kompensavimo, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas iš viso 3 pilnas paras ir 7 paras tam tikromis valandomis buvo laikomas Areštinės kamerose, neužtikrinant jam minimalaus 5 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui normos, taip pat reikalavimų, susijusių su kameros apšvietimu, t. y. pažeidžiant Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkto ir Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimų nuostatas. Taigi Areštinės administracija CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Atsakovo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, jam nepagrindus, kad buvo padaryta reali žala. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Taip pat, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Įvertinus kumuliacinį pareiškėjo laikymo sąlygų Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje poveikį byloje buvo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, teismai atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo patvirtinta 800 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistų lėšų neturtinei žalai atlyginti dydžius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-804-525/2015; 2015 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atsižvelgus į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinus pažeidimo mastą, trukmę, tai, kad kai kuriomis dienomis pareiškėjas netinkamomis sąlygomis Areštinėje buvo laikomas tik dalį paros, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismo vertinimu pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui yra pirmosios instancijos teismo priteista 100 Eur suma, pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jo prašymą apklausti liudytojus.

ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Taigi, iš šios teisės normos darytina išvada, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kurias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui taip pat nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Teismas tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo turi teisę spręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y. ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui. Asmuo, teikiantis prašymą dėl įrodymo išreikalavimo, turi pagrįsti savo prašymą, šiuo atveju nurodyti, kurias reikšmingas bylai aplinkybes gali patvirtinti jo nurodytas liudytojas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, pažymi, jog byloje yra iš esmės nemotyvuotas pareiškėjo prašymas iškviesti liudytojais G. C., M. S., duoti užklausimą į Areštinę, kad atsiųstų duomenis (I t., b. l. 179). Šį pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismas nagrinėjo teismo posėdžio metu ir, įvertinęs tai, jog į bylą yra pateikti dokumentai, susiję su ginčo aplinkybėmis, pareiškėjo prašymų netenkino. Taigi, minėtas pareiškėjo prašymas dėl liudytojų iškvietimo pirmosios instancijos teisme nebuvo ignoruojamas. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį priimdamas sprendimą teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Vertindama nagrinėjamą bylą, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo nurodytų asmenų neapklausimas yra reikšmingas ir kad dėl to byla galėjo buvo išspręsta neteisingai.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo V. M. (V. M.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.