Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo N. R. nuteistas pagal BK 184 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams; pagal BK 202 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo N. R. priteista UAB „Swedbank lizingas“ naudai 132 013,52 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. R. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į.k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuo 2007-03-29 iki 2009-05-27 direktoriumi, nuo 2007-01-05 iki 2012-06-19 vieninteliu akcininku, pagal 2007-03-20 visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdamas atsakingas kaip direktorius už įmonės turto saugojimą, 2007-10-25 pasirašęs pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) su UAB „Swedbank lizingas“ dėl vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 metų gamybos, kurio vertė 224 086,72 Lt be PVM, 2007-10-25 pasirašęs pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini), dėl vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 metų gamybos, kurio vertė 224 086,72 Lt be PVM, po ko, UAB „Swedbank lizingas“ nustačius mokėjimo įmokų grafiką, jį patvirtinus savo kaip vadovo parašu, užtikrindamas, jog bus mokamos grafike numatytos įmokos, 2007-10-25 turto perdavimo-priėmimo aktu šiuos vilkikus priėmė savo žinion kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, po ko, žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nesumokėjęs įmokų už vilkikus iki 2008-01-22 bei žinodamas, kad negali parduoti šių vilkikų pilnai neatsiskaitęs su lizingo bendrove, tyčia nepranešus UAB „Swedbank lizingas“ apie ketinimą parduoti vilkikus ir negavęs sutikimo iš lizingo bendrovės, žinodamas, kad realiai niekada nėra bendravęs su OOO “T. S.“ atstovais dėl vilkikų pardavimo, taip pat žinodamas, jog realiai jokios pirkimo-pardavimo sutartys su OOO “T. S.“ nepasirašytos ir jis jų neturi, po ko, žinodamas, jog vilkikai Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), nebus realiai parduoti OOO „T. S.“ bei už juos minėta Rusijos bendrovė neatsiskaitys su UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis atspausdinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu PVM sąskaitas-faktūras 2008-01-22 ser. Nr. (duomenys neskelbtini), 190 000 litų sumai, (duomenys neskelbtini), 190 000 litų sumai, už tariamą vilkikų – Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimą tariamam pirkėjui OOO „T. S.“ bei ant jų pasirašęs savo vardu kaip sąskaitą išrašęs asmuo bei šių PVM sąskaitų-faktūrų neįtraukęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, jis šiuos vilkikus 2008-01-25, 2008-01-29 per Tauragės muitinę ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis išgabeno iš Lietuvos Respublikos į Kaliningrado sritį bei juos pardavė Rusijos Federacijoje esančioms ikiteisminio tyrimo nenustatytoms bendrovėms, po ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėjo UAB „Swedbank lizingas“ nustatytų įmokų iki 2008-12-30 už jo žinioje buvusius vilkikus bei jų negrąžino kaip numatyta sutarties sąlygose. Tokiu būdu N. R. išvaistė svetimą – UAB „Swedbank lizingas“ – turtą, kuris jam buvo patikėtas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui, tuo padarė UAB „Swedbank lizingas“ 132 013,52 litų turtinę žalą. Šiais veiksmais N. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 2 d.

Be to, N. R. nuteistas už tai, kad pagal 2002-07-02 Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 str. nuostatą, įtvirtinančią, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio gegužės mėnesio 1 dienos, privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas bei už jas apskaičiuotą pajamų mokestį. Turėdamas pareigą deklaruoti gautas pajamas bei už jas apskaičiuotą (sumokėtą) pajamų mokestį, pagal to paties įstatymo 35 straipsnio nuostatą, įtvirtinančią, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka, turėdamas pareigą informuoti mokesčio administratorių apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, veikdamas tyčia, laikotarpiu nuo 2003-03-20 iki 2004-04-26, nepranešęs mokesčių administratoriui apie pradėtą individualią – medienos pardavimo – veiklą, ėmėsi šios veiklos, kuria versdamasis tęstinį laikotarpį, siekė gauti pajamų ir tuo pačiu, žinodamas, kad šios pajamos yra apmokestinamos, siekė jų nedeklaruoti, t.y. Šalčininkų, Švenčionių ir Vilniaus rajonuose iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų be įsigijimo dokumentų nupirko tyrimo metu tiksliai nenustatytą medienos kiekį, kurį, nesurašydamas jokių medienos pardavimo ir pinigų gavimo faktą patvirtinančių dokumentų, už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą pinigų sumą, stambiu mastu ir versliškai, t.y. ne mažiau kaip 40 (keturiasdešimt) kartų, pardavė nusikalstamai M. Ž. organizuotai grupei ir už tai gavo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio pajamas, kurių įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo. Tokiu būdu N. R. nuo 2003-03-20 iki 2004-04-26 neteisėtai vertėsi ūkine, komercine veikla. Šiais veiksmais N. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas visas jos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir pagrįstai pripažino nuteistąjį N. R. kaltu pagal BK 184 str. 2 d., 202 str. 1 d. d. Nors apeliaciniame skunde nenurodoma argumentų dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 str. 1 d., iš apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo matosi, kad apeliantas prašo panaikinti visą jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 str. 3 d.).

Iš esmės, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, N. R. apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jo padaryta veika išimtinai priklauso civiliniams teisiniams santykiams, jo kaltė padarius nusikaltimą neįrodyta, o teismas nuosprendį pagrindė prieštaringais įrodymais. Šiuos ir kitus nuteistojo N. R. apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Kad nuteistasis padarė įrodytomis pripažintas nusikalstamas veikas, patvirtina liudytojų parodymai, specialisto išvada bei kiti rašytiniai įrodymai. Visi šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Pirmiausia kolegija pasisako dėl apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šio savo prašymo apeliantas niekaip neargumentuoja ir plačiau apie jį iš viso nepasisako. BPK 326 str. 1 d. 4 p. numatyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Taigi minėtame straipsnyje išvardintos aplinkybės, kurioms esant pirmosios instancijos nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama teismui nagrinėti iš naujo. Pirmoji aplinkybė – jei bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas reiškia, jog teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek ir objektyviai. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. BPK 58 str. pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Taip pat pažymėtina, kad jokių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti teismo nešališkumu, nepateikė ir apeliantas. Antra aplinkybė, kuriai esant nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, yra kai byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles. BPK 224 str. numatyta, kad apylinkės teismui teismingos visos baudžiamosios bylos, išskyrus tas, kurios teismingos apygardos teismui. Kaip numatyta BPK 225 str., apygardos teismui teismingos baudžiamosios bylos, kuriose asmenys kaltinami padarę sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikal­timus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d., 149 str. 1, 2 ir 3 d., 150 str. 1, 2 ir 3 d., 178 str. 3 d., 180 str. 2 ir 3 d., 182 str. 2 d. ir 260 str. 1 ir 2 d., taip pat bylos, kuriose kaltinamieji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo Respublikos Prezidentu, Seimo ar Vyriausybės nariais, Konsti­tucinio Teismo teisėjais, teisėjais ar prokurorais. Ši byla teismui perduota N. R. kaltinant pagal BK 184 str. 2 d., t.y. kaltinant jį sunkaus nusikaltimo padarymu, todėl baudžiamoji byla, nepažeidžiant BPK 225 str. taisyklių, buvo išnagrinėta apygardos teisme. Trečia aplinkybė, kuriai esant pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui, yra kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Tokių duomenų byloje nėra, jų nenurodo ir apeliantas. Taigi įvertinus visas paminėtas aplinkybes, apelianto prašymo panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tenkinti nėra pagrindo.

Toliau kolegija pasisako dėl N. R. apeliacinio skundo argumentų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 2 d. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė teisingai. Teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, jog N. R., 2007-10-25 pasirašęs pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) su UAB „Swedbank lizingas“ dėl vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), 2007-10-25 pasirašęs pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini), dėl vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), 2007-10-25 turto perdavimo-priėmimo aktu šiuos vilkikus priėmė savo žinion kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, po ko, žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nesumokėjęs įmokų už vilkikus iki 2008-01-22 bei žinodamas, kad negali parduoti šių vilkikų pilnai neatsiskaitęs su lizingo bendrove, tyčia nepranešus UAB „Swedbank lizingas“ apie ketinimą parduoti vilkikus ir negavęs sutikimo iš lizingo bendrovės, žinodamas, kad realiai niekada nėra bendravęs su OOO “T. S.“ atstovais dėl vilkikų pardavimo, taip pat žinodamas, jog realiai jokios pirkimo-pardavimo sutartys su OOO “T. S.“ nepasirašytos ir jis jų neturi, po ko, žinodamas, jog vilkikai nebus realiai parduoti OOO „T. S.“ bei už juos minėta Rusijos bendrovė neatsiskaitys su UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis, atspausdinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu PVM sąskaitas-faktūras 2008-01-22 ser. Nr. (duomenys neskelbtini), 190 000 litų sumai, (duomenys neskelbtini), 190 000 Lt sumai, už tariamą vilkikų – Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimą tariamam pirkėjui OOO „T. S.“ bei ant jų pasirašęs savo vardu kaip sąskaitą išrašęs asmuo bei šių PVM sąskaitų-faktūrų neįtraukęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, jis šiuos vilkikus 2008-01-25, 2008-01-29 per Tauragės muitinę ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis išgabeno iš Lietuvos Respublikos į Kaliningrado sritį bei juos pardavė Rusijos Federacijoje esančioms ikiteisminio tyrimo nenustatytoms bendrovėms, po ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėjo UAB „Swedbank lizingas“ nustatytų įmokų iki 2008-12-30 už jo žinioje buvusius vilkikus bei jų negrąžino kaip numatyta sutarties sąlygose.

N. R. pripažįsta vilkikų pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymą su UAB „Swedbank lizingas“. Taip pat pripažįsta, kad bankui ir negrąžino pačių vilkikų ir nesumokėjo pagal lizingo sutartį likusios nesumokėtos pinigų sumos. Tačiau nurodo, kad jo veiksmuose nusikaltimo sudėties nėra, jis visais įmanomais būdais bandė parduoti vilkikus, o tai, pasak jo, patvirtina ir liudytojai banko atstovai, parodę, kad jis prašė mokėjimus atidėti. Pasak apelianto, tarp jo (kredito gavėjo) ir UAB „Swedbank lizingo“ (kreditoriaus) buvo susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai.

Nuteistasis savo kaltės nepripažino nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Tačiau jo parodymai, kaip teisingai nuosprendyje nurodė teismas, prieštaringi. Pirmą kartą 2010-03-20 apklaustas įtariamuoju jis parodė, kad dviejų vilkikų Volvo (duomenys neskelbtini) pardavimu užsiėmė pats, pirkėjas – OOO „T. S.“ iš Kaliningrado srities jam sumokėjo grynais pinigais 70 091,84 Lt, o jis atidavė kasos pajamų orderio kvitą, likusią sumą pirkėjas žadėjo sumokėti mėnesio bėgyje, tačiau neatsiskaitė. Pirkėjo anketinių duomenų nežinojo, jam nedavė pasirašyti ant kasos pajamų orderio. 2009 metais pirkėjas telefonu jam pasiūlė atsiimti vilkikus bei grąžinti gautus pinigus. UAB „Swedbank lizingas“ atstovų apie vilkikų pardavimo eigą neinformavo, 2009 metų pradžioje sužinojo, kad su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos lizingo sutartys vienašališkai nutrauktos. Kitos apklausos, vykusios 2012-08-08, metu N. R. duoti parodymus atsisakė. Kitoje apklausoje N. R. parodė, kad pats nesurado pirkėjų, todėl vilkikų pardavimu užsiėmė jo pažįstamas L. K.. Jis 2008 metų sausio mėnesį nuvarė abu vilkikus į Tauragę, L. K. žadėjo juos parduoti OOO „T. S.“. Daugiau vilkikų jis nematė, su pirkėjais pats nebendravo, jokios sutarties, turto perdavimo akto ar kito dokumento su L. K. nepasirašė, kadangi pastaruoju pasitikėjo. 2008 metų gruodžio mėnesį pardavus vieną vilkiką, gavo iš L. K. grynaisiais pinigais apie 70 000 Lt. Pats į Kaliningrado sritį nevažiavo, telefonu su pirkėju nekalbėjo. Apeliaciniame skunde N. R. nurodo, kad jo parodymai galėjo būti prieštaringi, nes praėjo ilgas laiko tarpas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki teisminio nagrinėjimo – nuo 2009 m. iki 2013 m. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmą kartą N. R. apklaustas 2010 m., vėliau ikiteisminio tyrimo ir teisme metu 2012 m. ir 2013 m. Pažymėtina ir tai, kad asmuo kelių apklausų metu, kurias skiria gana ilgas laiko tarpas, gali tikrai nurodyti šiek tiek skirtingas aplinkybes, tačiau tie prieštaravimai turėtų būti neesminiai, kadangi natūralu, jog praėjus laikui, ne visos smulkmenos išlieka atmintyje, tačiau esminės detalės, tokios kaip ar pats asmuo važiavo už valstybės sienos ribų ir pardavė vilkikus, ar to nedarė, o vilkikus pardavė kitas asmuo, per porą metų pasimiršti negalėjo. Juo labiau, kad pačioje pirmoje apklausoje N. R. ir parodė, kad vilkikų pardavimu rūpinosi pats, ir tik po dvejų metų jo parodymuose jau buvo paminėtas L. K., neva užsiėmęs vilkikų pardavimu. Lieka neaišku ką apeliantas laiko neesminiais prieštaravimais ar jų nebuvimu, nes akivaizdu, kad šie jo parodymų prieštaravimai tikrai yra esminiai. Be to, dar atsižvelgtina ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme N. R. savo prieštaravimus paaiškino tuo, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje tikėdamasis, jog L. K. su juo atsiskaitys, apie pastarąjį nekalbėjo, kodėl pats neieškojo ryšio su OOO „T. S.“, kodėl dėl vilkikų nesikreipė į teisėsaugos organus, negalėjo atsakyti, teigė, kad vilkikai buvo jo nuosavybė, todėl dėl jų pardavimo su lizingo davėju bendrauti neprivalėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vėlesnius jo parodymus įvertino kritiškai kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės, o kadangi N. R. pirminiai parodymai iš esmės atitinka ir kitus bylos duomenis, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas nuosprendį. Teismas teisingai nurodė, kad nesuprantama ir nepaaiškinama, jog įmonės vadovas nesidomėtų, kur yra įmonei priklausantys vilkikai, nesikreiptų į teisėsaugos institucijas dėl vilkikų dingimo, nesiimtų jokių veiksmų siekdamas gauti pinigus pagal neva sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį ir tuo pačiu metu teigtų lizingo bendrovei, jog vilkikai dar nėra parduoti ir randasi Lietuvoje, taip pat neįtikėtina, jog N. R. būtų patikėjęs vilkikus kitiems asmenims prieš tai su jais nepasirašęs jokio susitarimo.

Liudytojas L. K., kuris, pasak N. R., ir pardavė kažkam vilkikus, o su juo iki šiol ne iki galo atsiskaitė, parodė, kad N. R. pažįsta, užsiima automobilių pirkimu-pardavimu, važiuoja pirkti automobilius, paskui juos parduoda. N. R. skambino ir klausė, ar gali atvaryti vilkikus ir pastatyti į aikštelę Tauragėje pardavimui, vilkikai stovėjo kažkiek laiko, N. R. juos reklamavo, po kiek laiko pasakė, kad surado pirkėją. Jis, kaip vietinis, parodė N. R. kur yra muitinė. N. R. neprašė padėti parduoti vilkikų, šie stovėjo bendrai prie kitų parduodamų transporto priemonių, vilkikus pirko OOO „T. S.“. Jis nieko nežadėjo parduoti, negavo iš pirkėjų pinigų ir jų neperdavė N. R.. Šio liudytojo parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu ir jokių objektyvių duomenų, kurie leistų jo parodymų objektyvumu abejoti, byloje nėra. Be to, šio liudytojo parodymus apie jo nedalyvavimą vilkikų pardavime patvirtina ir liudytojos muitinės tarpininko atstovės D. K. parodymai, kad pats N. R. kreipėsi į juos 2008 m. sausio mėnesį dėl vilkikų vežimo į užsienį. Paruoštą sutartį Nr. 28 2008 m. sausio 22 d. pasirašė vadovas Z. T. ir N. R.. Po to N. R. buvo atvykęs 2008 m. sausio 25 d., minėjo, jog vieną vilkiką Volvo nori išvežti į Kaliningrado sritį, pateikė PVM sąskaitą-faktūrą, išrašytą OOO „T. S.“, bei vilkiko įsigijimo dokumentus. Jokio įgaliojimo iš UAB „Swedbank lizingas“ N. R. nepateikė, nesakė, jog vilkikai priklauso pastarajai įmonei. Pildant deklaraciją N. R. nurodė, jog vilkikas pardavimui bus varomas į Kaliningrado sritį per Panemunės kelio postą. 2008 m. sausio 29 d. N. R. vėl atvyko ir analogiškai įformino antrojo vilkiko išvarymo procedūrą. L. K. ji pažinojo, jis užsiimdavo tarpininkavimu ieškant transporto priemonių pirkėjų, jis pats transporto priemonių į užsienį nevarinėdavo, dažniausiai pirkėjai jas pasiimdavo patys. Šiuo konkrečiu atveju L. K. jokių dokumentų dėl vilkikų pardavimo netvarkė.

Liudytojas M. P. teisme parodė, kad nuo 2006 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Jis žino, kad Kaliningrado srityje veikė bendrovė „T. S.“, turėjo su šia bendrove verslo reikalų. Su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebendradarbiavo, 2007 ar 2008 metais jokių sutarčių nepasirašė, parduodant vilkikus Volvo netarpininkavo. 2007 m. rugpjūčio 10 d. sutartyje yra ne jo parašas. Šio liudytojo parodymai taip pat rodo, kad jis ir jo įmonė parduodant vilkikus nedalyvavo. Nors skunde N. R. nurodo, kad jo nekaltumą ir bandymą sąžiningai parduoti vilkikus patvirtina liudytojas O. R., tačiau šis liudytojas parodė tik apie tai, kad jam dirbant UAB „Privačių detektyvų biure“, 2009 m. gegužės 20 d. jis gavo pavedimą iš UAB „Swedbank lizingas“ atlikti dviejų balninių vilkikų Volvo paieškas. Pavedime buvo nurodyta, kad vilkikus pagal lizingo sutartį įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bendraujant su N. R., pastarasis paaiškino, jog abu vilkikus pardavė Kaliningrado srityje bendrovei „T. S.“ bei pateikė dvi sąskaitas-faktūras, išrašytas minėtam pirkėjui, pasirašytas N. R.. Apeliaciniame skunde N. R. nurodo, kad šio liudytojo parodymai patvirtina tai, kad jis neslėpė pardavęs vilkikus, tiesiog su juo nebuvo atsiskaityta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis liudytojas tiesiog parodė apie aplinkybes, kurias jam nurodė pats N. R.. Be to, N. R. minėtam liudytojui pateiktos dvi PVM sąskaitos faktūros, kurios buvo išrašytos OOO „T. S.“, tačiau pasirašytos tik paties N. R..

Apeliaciniame skunde N. R. taip pat nurodo, kad liudytojai UAB „Swedbank lizingo“ atstovai parodė, jog N. R. prašė atidėti mokėjimus, o tai rodo, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios ar iš anksto suplanuoto nusikaltimo požymių, nes jis visais įmanomais teisėtais būdais bandė parduoti transporto priemones bei atsiskaityti su UAB „Swedbank lizingas“. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Iš tiesų liudytojas UAB „Swedbank lizingo“ atstovas J. G. parodė, kad N. R. buvo UAB „Swedbank lizingas“ klientas, jo įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vertėsi automobilių perpardavimu, bankas skolindavo pinigus automobilių įsigijimui. 2008 metais buvo įsigyti du Volvo vilkikai ir puspriekabės. Neatsiradus pirkėjui N. R. du kartus kreipėsi, kad būtų atidėti mokėjimai už vilkikus. N. R. aiškino, kad pirkėjai atsisakė pirkti vilkikus, vėliau paaiškėjo, jog jie buvo parduoti. Parduoti turtą už mažesnę nei pirkimo kaina klientas gali tik tuo atveju, jei skirtumą pagal lizingo grafiką bankui padengtų pats. Nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas klientui išduodamas tik po pilno atsiskaitymo su lizingo davėju, kol neatsiskaitęs, jis negali perleisti nuosavybės teisės. Taigi šis liudytojas tikrai patvirtino, jog N. R. du kartus prašė atidėti mokėjimus, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo metu vilkikai jau buvo perleisti tretiesiems asmenims. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė teismas, vilkikai į Kaliningrado sritį buvo išgabenti 2008 m. sausio mėnesį, tačiau N. R. apie tai UAB „Swedbank lizingas“ atstovų neinformavo, priešingai, net du kartus (2008-03-26 ir 2008-05-29) pateikė prašymus atidėti lizingo įmokų mokėjimo terminus, kuriuose irgi neužsiminė apie vilkikų perleidimą tretiesiems asmenims, bet nurodė, jog vilkikai vis dar yra jo žinioje ir yra bandoma juos parduoti.

Iš byloje esančių pirkimo-pardavimo sutarčių LT 062844/PPS, LT 062845/PPS dėl vilkikų Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 metų gamybos, Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 metų gamybos matosi, kad jos pasirašytos 2007-10-25 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus N. R.. Sutartyse nurodyta, kad pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už jį nustatyta tvarka, turtu pagal Lizingo sutartis naudosis UAB „(duomenys neskelbtini)“, turto kaina 224 086,72 Lt, pirkėjas – UAB „Hansa lizingas“ įgyja nuosavybės teisę į turtą nuo sutarties įsigaliojimo momento, nuo turto priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos. Pardavėjas – UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradeda naudotis turtu kaip lizingo gavėjas pagal Lizingo sutartį (t. 1 b.l. 33-36). Prie lizingo sutarčių pridėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus N. R. pasirašyti turto priėmimo-perdavimo aktai, kuriuose nurodyta, kad klientui suteikiama teisė valdyti bei naudotis turtu nuo šio akto pasirašymo momento, taip pat kad nuo akto pasirašymo ar faktinio turto perdavimo klientui momento, priklausomai nuo to, kas įvyko anksčiau, lizingo bendrovei pereina turto nuosavybės teisė (t. 1 b.l. 37-38).

Iš bylos duomenų matosi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonei OOO “T. S.“ išrašė dvi kreditines PVM sąskaitas-faktūras:

- 2008-10-06 (duomenys neskelbtini) dėl balninio vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), 2004 m. gamybos, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo bendrovei OOO “T. S.“, kurioje nurodyta, jog „kredituojama 2008-01-22 PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini)80 000 Lt“.

- 2008-10-06 (duomenys neskelbtini) dėl balninio vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), 2004 m. gamybos, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo bendrovei OOO “T. S.“, kurioje nurodyta, jog „kredituojama 2008-01-22 PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini) 80 000 Lt“.

Kreditinėse PVM sąskaitose-faktūrose nurodyta, jog „sąskaitą išrašė: D. N. R.“, šalia įrašo yra parašas, ties įrašu „sąskaitą gavo“ gavėjas nenurodytas ir jo parašo nėra, šių PVM sąskaitų-faktūrų duomenys 2008-10-31 apskaityti UAB „(duomenys neskelbtini)“ didžiojoje knygoje: 160 000 Lt (80 000+80 000) įrašyti į 500 sąskaitos debetą, tuo sumažinant bendrovės pardavimo pajamas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sudarius ir pasirašius 2007 m. spalio 25 d. lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), UAB „Hansa lizingas“ šiuos vilkikus įgijo savo nuosavybėn, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo teisę valdyti ir naudotis šiuo turtu. Tačiau sudarytų lizingo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 5.1.5. punkte buvo numatyta, kad klientas (UAB „(duomenys neskelbtini)“) įsipareigoja Sutarties pagrindu nedisponuoti turtu (neperduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės leidimo.

Kad N. R. savavališkai pažeidė lizingo sutarčių sąlygas, žinomai neturėdamas teisės išgabeno vilkikus į užsienį nežinomam pirkėjui nesant jokių pirkimo pardavimo sutarčių, vengė mokėti lizingo bendrovei įmokas, patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog tarp kliento ir pardavėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir lizingo bendrovės UAB „Hansa lizingas“ tiriamuoju laikotarpiu buvo sudarytos šios lizingo sutartys ir pirkimo-pardavimo sutartys:

1) 2007 m. spalio 25 d. lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl balninio vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), 2004 m. gamybos, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), išpirkimo ir 2007 m. spalio 25 d. Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl vilkiko pirkimo-pardavimo už 224 086,72 Lt;

2) 2007 m. spalio 25 d. lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl balninio vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), 2004 m. gamybos, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), išpirkimo ir 2007 m. spalio 25 d. Pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl vilkiko pirkimo-pardavimo už 224 086,72 Lt.

Sudarius ir pasirašius lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), UAB „Hansa lizingas“ sutartyse nurodytą turtą (transporto priemones) įgijo savo nuosavybėn, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo teisę valdyti ir naudotis šiuo turtu. Tarp pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo dokumentų ir registrų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėjo bendrovei „Swedbank lizingas“ atskirai pagal kiekvieną lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Todėl galima teigti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ netvarkė atsiskaitymų su UAB „Hansa lizingas“ pagal kiekvieną sudarytą lizingo sutartį, taip pažeidžiant 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 str. 3 d. nuostatas, kurios numato, kad Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų išsami ir naudinga vidaus ir užsienio vartotojams. UAB „Swedbank lizingas“ 2009-02-10 pranešimu Nr. 01-30-3684 informavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad pagal lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bendrovės skola 72 kalendorinę vėlavimo dieną yra 192 661,74 Lt, todėl nuo 2009-02-10 vienašališkai nutraukiamos minėtos lizingo sutartys, taip pat pareikalauta atlyginti skolą ir netesybas.

Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad sudarius ir pasirašius 2007 m. spalio 25 d. lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), UAB „Hansa lizingas“ šiuos vilkikus įgijo savo nuosavybėn, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo teisę valdyti ir naudotis šiuo turtu. Tačiau sudarytų lizingo sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) 5.1.5. punkte buvo numatyta, kad klientas (UAB „(duomenys neskelbtini)“) įsipareigoja Sutarties pagrindu nedisponuoti turtu (neperduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės leidimo. Nesant šio leidimo, minėta 2008-01-22 PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini)buvo įformintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ balninio vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), 2004 m. gamybos, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimas įmonei OOO “T. S.“, esančiai Rusijoje, Kaliningrado srityje, už 190 000 Lt ir 2008-01-22 PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini), bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ balninio vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), 2004 m. gamybos, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimas įmonei OOO “T. S.“ už 190 000 Lt. Vilkikų pardavimo įmonei OOO “T. S.“ sutarčių nepateikta.

Apeliaciniame skunde dėstomos abejonės dėl rašytinių įrodymų prieštaringumo. O būtent nurodoma, kad iš valstybės sienos apsaugos tarnybos pateiktų duomenų matyti, kad vilkikas Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir vilkikas Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos sienos nekirto, o remiantis Rusijos Federalinės muitinės tarnybos Šiaurės vakarų muitinės valdybos Kaliningrado srities muitinės duomenis abu vilkikai įvežti ir įforminti pagal OOO „T. S.“ vardu įforminta krovinio muitinės deklaracija. Iš tiesų iš byloje esančių valstybės sienos apsaugos tarnybos pateiktų duomenų matosi, kad vilkikas Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir vilkikas Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos sienos nekirto (t. 3 b.l. 188-190). Kolegija pažymi, kad byloje yra VĮ „Regitros“ informacinis raštas, kuriame nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo duoti 3 komercinės paskirties (prekybiniai) valstybinio numerio ženklų komplektai: 2007-07-24 – (duomenys neskelbtini), kurie 2008-02-20 grąžinti VĮ „Regitrai“; bei 2008-01-15 (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurie 2010-09-23 paskelbti prarastais. Šiame rašte nurodyta, kad komercinės paskirties valstybinius numerio ženklus pats ūkio subjektas prisiskiria sau priklausančioms pasirinktoms parduodamoms (įsigyjamoms) transporto priemonėms ir duomenys į valstybės įmonės „Regitra“ tvarkomą Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registrą neįvedami. Vilkikai Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), nėra registruoti Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje. Be to, kaip minėta, UAB „(duomenys neskelbtini)“, valdomai N. R., buvo išduoti komercinės paskirties numeriai. Būtent dėl šių priežasčių ir galėjo būti valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis neužfiksuotas vilkikų sienos kirtimas. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šių dviejų vilkikų Lietuvos Respublikos sienos kirtimas įrodytas ne tik iš dalies ir paties apelianto parodymais, kad su juo neatsiskaitė OOO „T. S.“, ir liudytojos muitinės tarpininkės D. K. parodymais, kad N. R. pats buvo atvykęs bei tvarkė vilkikų išvežimo dokumentus, bet ir Muitinės departamento prie Finansų ministerijos pateiktais dokumentais, susijusiais su vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), muitinės procedūrų įforminimu. Iš šių dokumentų matosi, kad eksporto lapai pildyti Tauragės muitinėje per muitinės tarpininką UAB „Laturas ir Ko“ pagal PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ N. R., vilkikų techninius pasus, patikrinimo aktus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartis su UAB „Laturas ir Ko“. Deklarantas UAB „Laturas ir Ko“ 2008-01-25 užpildė balninio vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), 2004 m. gamybos, raudonos spalvos, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), eksporto deklaraciją ir 2008-01-29 užpildė balninio vilkiko Volvo (duomenys neskelbtini), 2004 m. gamybos, baltos spalvos, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), eksporto deklaraciją. Šias deklaracijas ir automobilius patikrino muitinės darbuotojai ir automobiliai išvyko per Panemunės padalinį. Iš eksporto lapų matosi, kad vilkikas Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio numeris (duomenys neskelbtini) buvo išvežtas iš Lietuvos Respublikos 2008-01-25, o vilkikas Volvo (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio numeris (duomenys neskelbtini) išvežtas 2008-01-29. Minėtus Muitinės departamento dokumentus, įrodančius, kad vilkikai kirto Lietuvos Respublikos sieną, patvirtina ir duomenys iš Rusijos Federalinės muitinės tarnybos Šiaurės vakarų muitinės valdybos Kaliningrado srities muitinės. Pagal šiuos duomenis, balniniai vilkikai Volvo (duomenys neskelbtini) ir Volvo (duomenys neskelbtini), kurių identifikacijos numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo įvežti į Kaliningrado sritį ir įforminti OOO „T. S.“ vardu pagal krovinio muitinės deklaracijas. Vilkikas Volvo, kurio VIN (duomenys neskelbtini), įvežtas 2008-01-27, vilkikas Volvo, kurio VIN (duomenys neskelbtini), įvežtas 2008-02-01, pagal OOO „T. S.“ vardu įformintą krovinio muitinės deklaraciją. Dėl vilkiko Volvo, (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini) Muitinės vertės deklaracijoje nurodyta, kad šio vilkiko pardavėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, J. K. g. 21-9, Klaipėda, kuriai pirkėjas OOO „T. S.“ sumokėjo 26 780,00 EUR bankiniu pavedimu pagal 2007-08-10 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 17/LT/07. Kaliningrado muitinės pareigūnai minėtą vilkiką apžiūrėjo 2008-01-27. Dėl vilkiko Volvo, (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini) Muitinės vertės deklaracijoje nurodyta, kad šio vilkiko pardavėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, J. K. g. 21-9, Klaipėda, kuriai pirkėjas OOO „T. S.“ sumokėjo 28 050,00 EUR bankiniu pavedimu pagal 2007-08-10 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 17/LT/07. Kaliningrado muitinės pareigūnai šį vilkiką apžiūrėjo 2008-02-01. Kolegija laiko, kad įrodyta, jog vilkikai kirto sieną ir pateko į Kaliningrado sritį. Apeliantas dar kritikuoja nuosprendį, kad jame nurodyta, jog byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kam tiksliai buvo parduoti vilkikai. Kolegija atkreipia dėmesį, kad tai nereiškia, jog teismas laiko, kad nenustatyta, kad vilkikai buvo išvežti į Kaliningrado sritį. Teismas nuosprendyje aiškiai nurodė, kad neaiškus galutinis gavėjas, kadangi N. R. tyrimui pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitos faktūros, išrašytos OOO „T. S.“, nebuvo įtrauktos į įmonės vedamą PVM sąskaitų-faktūrų registrą, be to, nesant rašytinių pirkimo-pardavimo sutarčių, vien PVM sąskaitos-faktūros nepatvirtina įvykusio pirkimo-pardavimo sandorio, nes sandorio realumui nustatyti būtina išreikšta abiejų šalių valia, tuo tarpu PVM sąskaitos-faktūros yra pasirašytos tik N. R., jose trūksta OOO „T. S.“ rekvizitų. Be to, OOO „T. S.“ atstovai negalėjo patvirtinti vilkikų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kasos pajamų orderis taip pat pasirašytas tik N. R..

Apeliaciniame skunde nepagrįstai dėstoma, kad nuosprendyje teismas nurodė, jog iš Rusijos Federacijos gauti duomenys, atsižvelgiant į M. P. parodymus, kuriais pagrindo abejoti nėra, nelaikytini įrodymais. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nuosprendyje to nenurodė. Teismas rėmėsi iš Rusijos Federacijos muitinės tarnybos Šiaurės vakarų muitinės valdybos Kaliningrado srities muitinės duomenimis, išskyrus tai, kad muitinės deklaracijose vilkikų pardavėju nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors pastarosios direktorius M. P. nurodė, kad jokių sutarčių dėl vilkikų pardavimo nepasirašinėjo, netarpininkavo dėl vilkikų pardavimo. Jam parodžius 2007 m. rugpjūčio 10 d. sutartį, jis parodė, kad tai ne jo parašas. Be to, nė vienas liudytojas, net ir pats apeliantas neparodė, kad M. P. būtų pardavęs vilkikus. Taip pat nėra tai patvirtinančių ir jokių pirkimo - pardavimo sutarčių. Kita vertus, kaip pagrįstai nuosprendyje nurodė teismas, turto išvaistymas laikomas baigtu nuo neteisėto turto perdavimo tretiesiems asmenims momento, baudžiamasis įstatymas nereikalauja tiksliai nustatyti, kam buvo perduoti vilkikai, užtenka to, kad buvo nustatyta, jog N. R., pažeisdamas tarpusavio susitarimus su lizingo bendrove, perleido turtą tretiesiems asmenims ir už vilkikų perleidimą tinkamai nebuvo atlyginta nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei UAB „Swedbank lizingas“, bet kokie N. R. parodymai apie kitų asmenų ar jo paties elgesį po vilkikų perdavimo neturi jokios įtakos nei veikos kvalifikavimui, nei jo kaltės padarius nusikalstamą veiką pagrindimui.

N. R. teigia, kad jo veiksmai neperaugo į baudžiamuosius teisinius santykius, nurodo, kad tai civiliniai teisiniai santykiai, kurie susiklostė tarp kredito davėjo ir kredito gavėjo. Tai grindžia tuo, kad jis visais įmanomais būdais bandė parduoti vilkikus ir atsiskaityti su lizingo bendrove. Šie skundo teiginiai nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, kad N. R. net neturėjo teisės be lizingo bendrovės sutikimo parduoti lizinguojamo turto. Ir nors jis teigė, jog manė, kad vilkikai priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne UAB „Swedbank lizingui“, ši jo versija neįtikinanti ir nelogiška. Jis pats pasirašė lizingo sutartis, be to, kaip pagrįstai nuosprendyje nurodė teismas, N. R. sistemingai vertėsi automobilių prekyba, buvo sudaręs ne vieną lizingo sutartį, todėl darytina išvada, jog jis suvokė, kokie teisiniai santykiai sieja UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir lizingo bendrovę, jam buvo žinomos nustatytos tarpusavio teisės ir pareigos. Pagal lizingo sutartį turtas lizingo gavėjui perduodamas patikėjimo teise valdyti ir naudotis mokant atitinkamas įmokas tam tikrą laikotarpį, kuriam pasibaigus ir įvykdžius visas sutarties sąlygas, turtas pereina lizingo gavėjo nuosavybėn, iki to momento turto savininkas yra lizingo bendrovė. Taigi N. R. neturėjo teisės perleisti vilkikų tretiesiems asmenims be UAB „Swedbank lizingas“ sutikimo. Taip pat nuteistojo teiginiai, kad jis bandė atsiskaityti su UAB „Swedbank lizingu“, paneigti nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartais įrodymais, lizingo bendrovės darbuotojai parodė, jog pradėjus vėluoti lizingo įmokoms, N. R. vengė bendrauti, telefonu su juo susisiekti nebuvo galima, o kalbant nutrūkdavo ryšys. Juolab, kaip jau minėta, nors vilkikai į Kaliningrado sritį buvo išgabenti 2008 m. sausio mėnesį, tačiau N. R. apie tai UAB „Swedbank lizingas“ atstovų neinformavo, priešingai, net du kartus (2008-03-26 ir 2008-05-29) pateikė prašymus atidėti lizingo įmokų mokėjimo terminus, kuriuose irgi neužsiminė apie vilkikų perleidimą tretiesiems asmenims, bet nurodė, jog vilkikai vis dar yra jo žinioje ir yra bandoma juos parduoti.

Be abejo, tarp N. R. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „Swedbank lizingas“ pasirašius lizingo sutartis neabejotinai atsirado civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad šie civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius ir šią išvadą išsamiai motyvavo bei pagrindė konkrečiai bylos duomenimis.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 str. 2 d. kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. kai turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 9 p. išaiškino, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. BK 184 str. 2 d. prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus.

Šioje byloje buvo nustatyta, kad N. R. buvo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas ir direktorius. Atstovaudamas savo paties vadovaujamą bendrovę, jis sudarė lizingo sutartį su UAB „Swedbank lizingu“ ir iš šios bendrovės priėmė valdyti bei naudoti du vilkikus. N. R. lizingo sutarties ir savo užimamų pareigų pagrindu šį turtą turėjo teisėtame valdyme, jo atžvilgiu turėjo teisiškai apibrėžtus įgalinimus, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vilkikai N. R. buvo patikėtas svetimas turtas. Byloje taip pat nustatyta, kad N. R., nesumokėjęs įmokų už vilkikus ir negavęs sutikimo iš lizingo bendrovės, atspausdino PVM sąskaitas faktūras už tariamą vilkikų pardavimą, ant jų pasirašęs savo vardu, šių sąskaitų faktūrų neįtraukęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, vilkikus per Tauragės muitinę išgabeno į Kaliningrado sritį ir pardavė Rusijos Federacijoje esančioms ikiteisminio tyrimo nenustatytoms bendrovėms, po ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėjo UAB „Swedbank lizingas“ nustatytų įmokų iki 2008-12-30 už jo žinioje buvusius vilkikus bei jų negrąžino kaip numatyta sutarties sąlygose.

Pagal galiojančią teisminę praktiką turto pasisavinimo bei iššvaistymo bylose, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įvardyti tikrojo jo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkera kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007 buvo nurodyta, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas.

Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teises ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laiką išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą naudoti, neturi teisės disponuoti turtu (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl lizingo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas visai neketino mokėti pagal lizingo sutartį numatytų įmokų, o turtas paslepiamas ar perleidžiamas kitiems asmenims, dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška arba sutartis nevykdoma dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo kaltinimo valios (2K-208/2013).

Kaip jau minėta, civiliniai teisiniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Nagrinėjamoje byloje yra būtent taip: N. R. veiksmai padarė lizingo sutarties vykdymą neįmanomą. Tai rodo teismo nustatytos faktinės aplinkybės. N. R., būdamas civilinių teisinių santykių subjektas, sąmoningai nevykdė lizingo sutartyje numatytų įsipareigojimų (nustatytais terminais nemokėjo įmokų, vilkikus perleido tretiesiems asmenims ir neinformavo UAB „Swedbank lizingo“, bandant su juo susisiekti, nutrūkdavo ryšys arba iš viso būdavo neįmanoma susisiekti, jau perleidus vilkikus, prašė atidėti mokėjimus, nenurodė, kad vilkikai jau išgabenti į kitą valstybę, o priešingai, teigė, kad ieško pirkėjo ir pan). Taigi lizingo sutarties vykdymas ir pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas dėl vienos sutarties šalies sąmoningų veiksmų. Šiuo atveju dėl pažeistų teisių gynimo kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Teismas teisingai nuosprendyje nurodė, kad, N. R. perleidus jam patikėtą turtą tretiesiems asmenims, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai. Kvalifikuojant iššvaistymą nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Kaltininkas, taip veikdamas, gali ir nepasipelnyti. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas visuomet yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Būtent tai ir nustatyta šioje byloje.

Apie kaltės turinį, formą ir rūšį sprendžiama atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, trukmę, intensyvumą, kitas svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikalstamą veiką N. R. padarė tyčia. Teismas nustatė, kad jis, neatsiskaitęs su UAB „Swedbank lizingas“ bei būdamas visiškai atsakingas už lizingo būdu įgyto turto išsaugojimą, neįforminęs reikiamų dokumentų, vilkikus perdavė nenustatytiems asmenims ir padarė turtinę žalą UAB „Swedbank lizingui“. Iššvaistyto turto vertė kelis kartus viršija BK 190 str. numatytą didelės vertės ribą - 250 MGL, todėl N. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 str. 2 d.

N. R. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad jis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 202 str. 1 d. Tačiau jokių argumentų, paneigiančių jo kaltę, skunde jis nenurodo. Iš tikrųjų N. R. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006-06-06 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 202 str. 1 d. bei atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu, nustatant 3 metų laidavimo terminą. BK 40 str. 8 d. nustatyta, kad jei asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padaro naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 2 d., N. R. padarė laidavimo metu. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi prie baudžiamosios bylos Nr. 1-180-92/2013 (teisminio proceso Nr. 1-10-2-00476-2009-2) buvo prijungta baudžiamoji byla Nr. 1-386-655/2006 (ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00082-05). Teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, jog pagal teismų praktiką įrodymai, kuriais pagrįstos pirmosios bylos nuosprendyje išdėstytos išvados teismo posėdyje pakartotinai netiriami (2K-P-429/2007).

Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija aptarė bylų sujungimo ir sujungtų bylų nagrinėjimo tvarką, kai nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo per vienerius metus padaro naują tyčinį nusikaltimą. Šioje kasacinėje nutartyje buvo nagrinėjamas atvejis, kai asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. (kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius). BK 38 str. 4 d. numatyta, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Kasacinės instancijos teismas nurodė, jog ši materialinės teisės norma įpareigoja teismą, nagrinėjantį bylą dėl naujo tyčinio nusikaltimo padarymo, tame pačiame nuosprendyje (jeigu dėl naujo nusikaltimo priimamas apkaltinamasis nuosprendis) išspręsti baudžiamosios atsakomybės klausimą ir už veikas, dėl kurių anksčiau kaltinamasis, vadovaujantis BK 38 str., buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kadangi BPK nenustatyta bylų sujungimo ir sujungtų bylų nagrinėjimo tvarka, kai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padaro naują tyčinį nusikaltimą, o aptariama kasacinio teismo nutartimi suformuotas precedentas situacijoje, kai asmuo taip pat atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tik kitu pagrindu, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šį klausimą. Toje pačioje kasacinėje nutartyje plenarinė sesija nustatė tam tikrą bylos nagrinėjimo tvarką, kai asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, padaro naują tyčinį nusikaltimą: 1) bylos parengimo nagrinėti teisme metu priimama nutartis perduoti bylą (dėl naujo tyčinio nusikaltimo padarymo) nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 232 str. 1 p., 233 str.); 2) išsireikalaujama pirmoji byla ir, vadovaujantis BPK 295 str., joje atnaujinamas įrodymų tyrimas; 3) vadovaujantis BPK 232 str. 4 p., bylos sujungiamos; 4) sujungta byla nagrinėjama, vadovaujantis BPK XIX–XXIII skyrių nuostatomis, išskyrus tai, kad įrodymai, kuriais pagrįstos pirmosios bylos nuosprendyje išdėstytos išvados, teisiamajame posėdyje pakartotinai netiriami (įrodymų tyrimas pirmojoje byloje atnaujinamas tam, kad būtų ištirti bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingi duomenys, taip pat duomenys, būtini teisingam kitų nuosprendžio rezoliucinės dalies klausimų išsprendimui); 5) nuosprendyje pirmiausia išsprendžiamas kaltės klausimas dėl nusikalstamų veikų, padarytų po asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės; 6) kaltinamąjį pripažinus kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (nagrinėjamu atveju BK 40 str. 8 d., BPK 307 str.), t. y. kaltinamasis pripažįstamas kaltu padaręs veiką (veikas), dėl kurios (kurių) buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir, laikantis BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą bei bausmių subendrinimą, skiriamos bausmės už visas veikas ir galutinė subendrinta bausmė. Aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje turi būti nurodomos ne tik nustatytos naujos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, bet ir nuosprendžiu, kuriuo buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės). Vilniaus apygardos teismas laikėsi visų šių taisyklių, bylas sujungė, nuosprendyje išsprendė klausimą dėl N. R. kaltės dėl BK 184 str. 2 d., pripažino jį kaltu, tada pripažino jį kaltu padarius veiką, dėl kurios buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir, laikantis BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą bei bausmių subendrinimą, skyrė bausmes už abi veikas ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę. Tokiu atveju teismas iš naujo nesprendžia kaltės klausimo, todėl N. R. apeliacinio skundo argumentas dėl jo nekaltumo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 str. 1 d., nepagrįstas ir atmetamas.

Skunde nuteistasis taip pat nurodo apie tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neišsiaiškino visų aplinkybių, nepašalino prieštaravimų, byloje tiesioginių jo kaltės įrodymų nėra. Kolegija šiuos skundo argumentus atmeta. Pažymėtina, kad duomenų dėl vilkikų sienos kirtimo prieštaringumas šioje nutartyje jau aptartas, taip pat nurodyta, kodėl ir kokia apimtimi teismas tiki tam tikrais duomenimis. Be to, BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę. Priešingai nei teigia nuteistasis, byloje yra tiesioginių jo kaltės įrodymų (lizingo sutartys, liudytojų parodymai, specialisto išvada). Kolegija konstatuoja, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė ne prielaidomis, o būtent konkrečiais įrodymais, betarpiškai išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, BPK 301 str. 1 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas, kaip jau paminėta, įrodymus įvertino laikantis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. reikalavimų. Jokių kitų, juo labiau esminių, BPK pažeidimų kolegija šioje byloje taip pat nenustatė, jų nenurodo ir apeliantas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas N. R. bausmes, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skiriant bausmę, teismas vadovaujasi BK 41 str. 2 d. nuostatomis apie bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Be to, skiriant bausmę, atsižvelgiama ne tik į kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą, jų reikšmę bei tarpusavio santykį, tačiau atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, išvardintas BK 54 str. 2 d. Tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, kaltininko asmenybė ir kt. Teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad N. R. nusikalstamą veiką padarė laidavimo metu, iššvaistyto turto vertė kelis kartus viršija įstatymo numatytą didelės vertės ribą. Iš nuosprendžio matosi, kad svarbią reikšmę skiriant bausmes turėjo ir nuteistojo N. R. asmenybę apibūdinantys duomenys. Nuosprendyje teismas nurodė, kad N. R. yra jauno amžiaus, charakterizuojamas teigiamai. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas pagal BK 184 str. 2 d. nuteistajam N. R. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, tačiau švelnesnę už BK 184 str. 2 d. sankcijos vidurkį, o pagal BK 202 str. 1 d. paskyrė nuteistajam laisvės apribojimo bausmę. Šios bausmės subendrintos apėmimo būdu. Įvertinus N. R. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes ir duomenis, apibūdinančius kaltininko asmenybę, kolegijos nuomone, jam ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir šias bausmes švelninti pagrindo nėra.

Taip pat iš nuosprendžio matosi, kad teismas patenkino UAB „Swedbank lizingo“ civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti. Ieškinys pagrįstai ir teisėtai patenkintas, kadangi 132 013,52 Lt žala ieškovui padaryta kaltais N. R. veiksmais – svetimo, UAB ,,Swedbank lizingas“ priklausančio, turto iššvaistymu. Pareikšto civilinio ieškinio dydį patvirtina teisme išnagrinėti įrodymai, beje, kaip nuosprendyje nurodė teismas, ir pats N. R. iš esmės pripažįsta skolą civiliniam ieškovui.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, paskirtos bausmės taip pat yra teisingos. Naikinti arba keisti nuosprendį nuteistojo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. R. apeliacinį skundą atmesti.