Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio, Danutės Švitinienės, Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. Z. (toliau – apeliantės) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. kovo 14 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo:

J. Z. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 140 straipsnio 1 dalį ir skirta laisvės apribojimo bausmė 12 mėnesių (be intensyvios priežiūros).

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu, J. Z. įpareigota per visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje.

Tuo pačiu nuosprendžiu I. M. pripažintas kaltu pagal BK140 straipsnio 1 dalį ir paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams 3 mėnesiams (be intensyvios priežiūros).Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 ir 4 punktais, I. M. įpareigotas: 1) per pirmus 6 bausmės vykdymo mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 2) per visą bausmės vykdymo laikotarpį pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Z. Z. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams 3 mėnesiams (be intensyvios priežiūros).Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 ir 4 punktais, Z. Z. įpareigotas: 1) per pirmus 6 bausmės vykdymo mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 2) per visą bausmės vykdymo laikotarpį pradėti dirbti (tęsti darbą) arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Priteista iš I. M., Z. Z. ir J. Z. solidariai 147,45 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 6 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, pripažinta proceso išlaidomis ir išieškota iš I. M., Z. Z. bei J. Z. valstybei 33,18 Eur dydžio proceso išlaidos už teismo procesinių dokumentų įteikimą, iš kiekvieno išieškant po 11,06 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. M., Z. Z. ir J. Z. 2022 m. balandžio 28 d. apie 19 val. B. namų kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia, bendrais veiksmais, mušdami sukėlė nukentėjusiajam A. B. fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, t. y. agresyviai nusiteikusiam I. M. artėjant prie nukentėjusiojo A. B., pastarajam ginantis ir papurškus dujomis, I. M. rankomis sudavė nukentėjusiajam A. B. tris smūgius į galvą; nukentėjusiajam A. B. susikibus su I. M., abiem pargriuvus ant žemės, I. M. rankomis sudavė nukentėjusiajam A. B. ne mažiau dešimties smūgių į galvą ir į kitas kūno vietas; grumtynių metu priėjęs prie nukentėjusiojo A. B. (sėdinčio ant I. M.) Z. Z. koja spyrė nukentėjusiajam A. B. į galvą ir kitas kūno vietas ne mažiau kaip penkis kartus; po šių spyrių nukentėjusiajam A. B. nugriuvus ant žemės ir I. M. atsistojus, stovėdami iš abiejų pusių I. M. ir Z. Z. kojomis bendrai įspyrė nukentėjusiajam A. B. ne mažiau kaip penkis kartus į įvairias kūno vietas; priėjusi J. Z. koja įspyrė nukentėjusiajam A. B. du kartus į galvą; šiais savo bendrais veiksmais I. M., Z. Z. ir J. Z. nukentėjusiajam A. B. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą (padarė muštines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje, poodines kraujosruvas nosies srityje, abiejų ausų srityse, dešiniame žaste, odos nubrozdinimą kairės ausies srityje, minkštųjų audinių patinimą kairės ausies srityje, viršutinio kairės pusės 4-o danties panirimą ir 5-o danties lūžį).

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji J. Z. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį, dalyje kurioje yra pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį vadovavosi tik nukentėjusiojo ir liudytojo J. B. parodymais, kurie neatitiko tikrovės, buvo keičiami pasinaudojus susidariusia situacija, kurią pats nukentėjusysis išprovokavo. Atkreipiamas dėmesys, kad įvykio metu apeliantė sėdėjo automobilyje, tame įvykyje nedalyvavo. Tai, anot skundo, patvirtina ir nukentėjusiojo pirminiai parodymai užfiksuoti pareigūnų „body cam“ vaizdu kai tuoj po įvykio į medikės klausimą „a tai nebuvai nugriuvęs, be sąmonės, nepykina“, nukentėjusysis atsakė „tai aš gulėjau, dviese spardė“. Tik vėlesniuose parodymuose jis nurodė apeliantę smurtavus prieš nukentėjusįjį.

2.2. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajam nebuvo priežasčių apkalbėti nuteistuosius, kadangi nukentėjusysis ne karta skambino ir reikalavo pinigų, o jei neduos, sakė juos nuteis teismas, t.y nukentėjusysis, siekdamas finansinės naudos, apkaltino apeliantę padarius nusikalstamą veiką. Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantė sakė, jog nukentėjusysis kelias dienas po įvykio skambinėjo ir gąsdino parašysiantis pareiškimą, jeigu jam nebus sumokėta 3000 Eur. Nukentėjusysis pirmas pradėjo smurtą I. M. papurškęs ašarines dujas į akis, nukentėjusysis yra recidyvistas, tokiu būdu ne kartą yra pasipelnęs pinigų iš kitų asmenų. Nukentėjusysis apeliantę apkaltino žinodamas, jog nei iš I. M., nei iš Z. Z. pinigų negaus, nes jie nedirba ir neturi turto, o apeliantė yra dirba, turi pajamas ir turtą. Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui nukentėjusysis kreipsis į teismą ir pareikš civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir teismas priteis solidariai, kaip teismas, priteisė ligonių kasai. Šias sumas reiks mokėti apeliantei už tai ko nepadarė žmogui, kuris jau dabar po kaimą laksto ir skolinasi alkoholiniams gėrimams pinigų, sakydamas, kad iš J. Z. prisiteis ir skolas grąžins.

2.3. Skunde cituojami liudytojo J. B. parodymai, jog visi buvo girti, nors pats kelis kartus patvirtino, kad sunkiai vaikšto, per įvykį buvo kambaryje ir matė įvykį tik per langą, kieme nebuvo, su niekuo iš šalių nekalbėjo. Taigi, ar visi buvo girti ar ne, liudytojas negalėjo matyti. Liudytojas taip pat negalėjo Bendrojo pagalbos centro (toliau- BPC) operatoriams pasakyti kokiu adresu atvykti, nežinojo savo gyvenamosios vietos adreso, ko pasėkoje buvo net keli jo skambučiai, kas įrodo, kad J. B. dėl savo ligos ir susijaudinimo negalėjo įvertinti situacijos. J. B. nurodė, kad matė pro langą gulintį sūnų ant žemės ir tris asmenis, kurie visi kartu, vienu metu spardė sūnų, nuėjo skambinti policijai. Kelis kartus kalbėjo su operatore po kelias minutes ir matė kas vyksta bei matė, kai apeliantė padėjo įlipti į automobilį I. M.. Apeliantės teigimu, J. B. matė tik įvykio momentus, dėl savo ligos, išgąsčio jis suvokė, kad buvo trys asmenys, bet kurie ką veikė neatskyrė ir to nesuvokė. Atkreipiamas dėmesys, kad J. B. buvo girtas, kadangi dar ryte kartu Z. Z. ir A. B. gėrė, jokių konfliktų nebuvo. Apeliantės manymu liudytojo J. B. parodymai negali būti laikomi patikimais įrodymais. Įsiskaičius BPC garso įrašus, juose operatorei paklausus, kas muša sūnų, liudytojas pasakė, kad nepažįsta ir visuose įrašuose apeliantė nėra paminėta. Mano, kad liudytojas duodamas parodymus melavo. Be to, liudytojas buvo pilnai priklausomas nuo sūnaus priežiūros, jis neturi jokių pajamų.

2.4. Apeliantė teigia, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis su nuteistaisiais susitaikė. Nukentėjusysis pripažino, kad jis puolė pirmas ir nepagrįstai panaudojo dujas, o kaltinamieji pripažino, kad smurtavo gindamiesi. Visi patvirtino, kad apeliantė įvykyje nedalyvavo, tik vairavo ir padėjo įlipti į automobilį I. M.. Ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai atmestas jų rašytinis prisipažinimas, motyvuojant tuo, kad ne taip prisipažino, o teisme į tai nebuvo atsižvelgta.

2.5. Skunde nurodoma, kad pagal specialisto išvadą, nukentėjusiajam buvo suduoti 7 smūgiai. Pagal kaltinamąjį aktą trys asmenys spardė kojomis ir liko tik 7 spyrių sužalojimai, kai visiems žinomas faktas, kad ekspertai aprašo net menkiausius įbrėžimus, kuriuos matuoja milimetrais. Pagal skundžiamą nuosprendį I. M. nukentėjusiajam sudavė 14 smūgių, Z. Z. – 5 kartus, I. M. ir Z. Z. kartu sudavė 5 kartus ir apeliantė stovinčiam nukentėjusiajam spyrė koja 2 kartus. Viso 26 smūgiai, iš kurių liko tik 7 sužalojimai. Nurodoma, kai nukentėjęs papurškė dujų I. M., šis jį griebė ir jie krito ant automobilio detalių, ko pasėkoje tikrai atsirado žaizdų nukentėjusiojo galvoje.

2.6. Teigiama, kad nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai prieštarauja specialisto išvadai ir patvirtina apeliantės parodymus, kurie buvo nuoseklūs nuo pat pradžių. Pažymima, kad nėra aišku, kodėl nukentėjusiajam savo namų kieme reikėjo nešiotis dujų balionėlį, tai rodo, jog nukentėjusysis iš anksto buvo suplanavęs pasipelnyti ir užpulti. Teismo argumentas, kad nukentėjęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nepareiškė, teigiant, kad jis neieško sau naudos, yra niekiniai.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistosios J. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistosios apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jos pripažinimu kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. Z. kaltė padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, įrodyta.

6. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad I. M., Z. Z. ir J. Z. 2022 m. balandžio 28 d. apie 19 val. B. namų kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia, bendrais veiksmais, mušdami sukėlė nukentėjusiajam A. B. fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo. Atsižvelgiant į tai, kad tik nuteistoji J. Z. pateikė apeliacinį skundą, šioje dalyje išskiriami būtent jos padaryti nusikalstami veiksmai nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu, t. y., jog priėjusi J. Z. koja įspyrė nukentėjusiajam A. B. du kartus į galvą. Nuteistieji savo bendrais veiksmais nukentėjusiajam A. B. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą (padarė muštines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje, poodines kraujosruvas nosies srityje, abiejų ausų srityse, dešiniame žaste, odos nubrozdinimą kairės ausies srityje, minkštųjų audinių patinimą kairės ausies srityje, viršutinio kairės pusės 4-o danties panirimą ir 5-o danties lūžį).

7. Atsakant į skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, nuosprendis pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistosios apeliaciniame skunde nėra argumentų į kuriuos pirmosios instancijos teismas nebūtų atsakęs ir kurių pagrindų reikėtų ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują, todėl teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimtoms išvadoms dėl nuteistosios J. Z. kaltė.

8. Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį vadovavosi tik nukentėjusiojo ir liudytojo J. B. parodymais. Tačiau aukštesnės instancijos teismo vertinimu, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas J. Z. pripažino kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteisė remiantis byloje surinktų ir tinkamai ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiojo A. B., liudytojo J. B. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada, parodymų patikrinimo, akistatų, garso įrašų, vaizdo įrašų, daiktų apžiūros protokolais, tarnybiniu pranešimu bei kita rašytine bylos medžiaga. Skundžiamame nuosprendyje, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu, todėl nėra pagrindo vertinti įrodymus kitaip ir daryti kitokias išvadas dėl J. Z. kaltės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, jog tai, kad apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, jog byloje esantys įrodymai buvo išnagrinėti neišsamiai, o minėtas nuosprendis priimtas nepagrįstai ir neteisėtai. Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė ir jokių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.

9. Vertinant, ar nukentėjusiojo parodymai neatitiko tikrovės ir buvo keičiami pasinaudojus susidariusia situacija, kurią pats nukentėjusysis išprovokavo, matyti, kad tik ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusysis davė nuoseklius parodymus. Nukentėjusysis iš karto po įvykio apklaustas policijos pareigūnų nurodė, jog iš viso buvo trys asmenys bei teigė, kad dviese spardė, daužė į galvą (1 t., b. l. 65-68). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, praėjus trumpam laiko tarpui po įvykio parodė, kad iš automobilio išlipo asmuo, kurio nepažinojo, priėjęs prie jo pradėjo pulti ir sakė, kad Z. Z. ir J. Z. sumokėjo jam pinigus, kad jį sumuštų. Kolegija atkreipia dėmesį, kad tokią aplinkybę patvirtino ir nuteistasis I. M. nurodydamas, kad girdėjo automobilyje vykstanti pokalbį tarp sutuoktinių Z. dėl skolos bei pats išlipęs pasisveikino su nukentėjusiuoju „sveikas, skolininke“. Toliau analizuojant nukentėjusiojo parodymus matyti, kad pirmuosius smūgius sudavė nepažįstamas asmuo (I. M.), tada prieš jį panaudojo turėtą dujų balionėlį, vėliau iš automobilio išlipo Z. Z. ir J. Z., Z. Z. pradėjo smūgiuoti rankomis ir kojomis, tada nukentėjęs prarado sąmonę, atsigavus jam J. Z. spyrė ne mažiau dviejų kartų į galvos sritį (1 t., b. l. 82-85). Papildomai apklaustas nukentėjusysis parodė, kad įvykio dieną Z. Z. su J. Z. apie 15 val. buvo pas jį atvykę ir kartu gėrė degtinę, Z. Z. sakė, jog nukentėjęs yra jam skolingas, nors nukentėjusysis teigė, kad nėra skolingas. Apie 19 val. vėl atvažiavo Z. ir I. M. ir prasidėjo konfliktas. Toliau pateikiamos analogiškos įvykio aplinkybės kaip ir pirminėje apklausoje (1 t., b. l. 90-93). Akistatos metu su nuteistąja nukentėjęs nurodė tas pačias aplinkybes, kad J. Z. jam gulinčiam ant žemės du kartus įspyrė į galvą. Spyriai nebuvo stiprūs. Negali pasakyti, ar skausmą jautė nuo jos spyrių, ar nuo kitų jam suduotų smūgių, kadangi skaudėjo visą kūną (1 t., b. l. 136-139). Nors nuteistoji teigia, kad nukentėjusiojo parodymai buvo keičiami, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jie buvo ne keičiami, o tikslinami atsižvelgiant į tai, jog nemaža dalis smūgių buvo suduoti nukentėjusiajam į galvos sritį. Tačiau iš nukentėjusiojo parodymų aiškiai matyti, kad jam J. Z. spyrė jau atsigavus po sąmonės praradimo, todėl abejoti, kad nuteistasis dėl skausmo ar susijaudinimo galėjo neteisingai įvertinti situaciją nėra jokio pagrindo. Dėl aptartų argumentų, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad nukentėjusysis davė analogiškus ir nuoseklius parodymus viso proceso metu tiek dėl įvykio aplinkybių, tiek dėl asmenų, kurie prieš jį naudojo fizinį smurtą, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtais nukentėjusiojo parodymais.

10. Tai, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kuria nukentėjusiajam nustatytos muštinės žaizdos (3) galvos plaukuotoje dalyje, poodinės kraujosruvos nosies srityje, abiejų ausų srityse, dešiniame žaste, odos nubrozdinimas kairės ausies srityje, minkštųjų audinių patinimas kairės ausies srityje (klinikiniais duomenimis), viršutinio kairės pusės 4-o danties panirimas, 5-o danties lūžis, dėl kurių nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta nežymiai. Sužalojimai padaryti kietais bukais (bukabriauniais) daiktais, galimai suduodant kumščiu, įspiriant, ar panašiai, mažiausiai 7 trauminių poveikių pasėkoje (1 t., b. l. 132-133). Apeliantės skunde nesutinka dėl suduotų smūgių visumos, nes byloje nustatyti visų nuteistųjų bendrai nukentėjusiajam suduoti 26 smūgiai, tačiau pagal specialisto išvadą liko tik 7 sužalojimai, teigiama, kad I. M. ir nukentėjusysis krito ant mašinos detalių, dėl to ir galėjo atsirasti žaizdų nukentėjusiojo galvoje. Aukštesnės instancijos teismas dėl tokio skundo argumento pažymi, kad nors specialisto išvadoje konstatuojama, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai galėjo atsirasti dėl mažiausiai 7 trauminių poveikių, tačiau toks specialisto išvados teiginys nepaneigia nukentėjusiojo parodymų dėl jam bendrai visų nuteistųjų veiksmais suduotų 26 smūgių skaičiaus, nes ne visi smūgiai ir trauminiai poveikiai palieka žymes asmens kūne, o specialistas išvadoje įvertina tik objektyviai matomus trauminius poveikius. Kreiptinas dėmesys, kad dėl J. Z. suduotų smūgių nukentėjęs viso proceso metu buvo nuoseklus ir nurodė du spyrius į galvos sritį, kai specialisto išvadoje visi sužalojimai būtent ir konstatuoti galvos srityje.

11. Atsakant į skundo argumentą, jog liudytojo J. B. parodymai nėra patikimi, kadangi skambinęs į BPC negalėjo įvardinti kokie asmenys naudoja fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu bei kokiu adresu turi atvykti policijos pareigūnai, teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Iš BPC įrašo, matyti, kad liudytojas J. B. aiškiai suprato, kas vyksta jo gyvenamojo namo kieme priešais jo miegamojo langą, nes jis logiškai ir konkrečiai operatorei nurodė, kad trys asmenys muša jo sūnų. Skunde nurodomos aplinkybės, jog liudytojas negalėjo pasakyti savo gyvenamojo adreso yra nereikšmingos ir paneigiamos tuo pačiu BPC garso įrašu. Iš jo matyti, jog apie įvykį pranešantis asmuo negalėjo nurodyti tik gyvenamojo namo numerio, tačiau nurodė gana aiškias koordinates, kur turi atvykti pagalba (skambučių metu liudytojas nurodė savo koordinates, tačiau BPC operatorė nesuprato kaimo pavadinimo), t. y. nurodė, jog įvykis vyksta (duomenys neskelbtini) gale. Pažymėtina, jog atvykusiems pareigūnams į įvykio vietą liudytojas nurodė, jog buvo atvažiavęs Z. Z. su žmona (1 t., b. l. 65-69). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas J. B. nurodė, kad būdamas kambaryje kieme išgirdo vyriškus balsus, priėjo iš lėto prie lango ir pamatė ant žemės gulintį savo sūnų ir jį spardančius tris asmenis, tai Z. Z., nepažįstamą vyrą (I. M.) ir J. Z.. Spardė visur, matė, jog sūnus buvo užsidengęs veidą. Spardė ir J.. Kai skambino į BPC, buvo nuėjęs nuo lango, todėl toliau kas vyko nematė (1 t., b. l. 176-179). Minėtos aplinkybės rodo, jog įvykio metu liudytojas pilnai suvokė ir tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, dėl ko ir kreipėsi pagalbos skambindamas į BPC ir pasakodamas, kas vyksta gyvenamojo namo kieme, t. y. kad prieš nukentėjusįjį smurtauja I. M., Z. Z., J. Z..

12. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į liudytojo nurodomą aplinkybę, dėl to, jog liudytojas J. B. buvo neblaivus, tačiau pastebėtina, jog šioje dalyje pati nuteistoji prieštarauja savo išsakytiems teiginiams. Skunde nurodoma, jog liudytojas J. B., pareigūnams nurodydamas, jog visi buvo girti tokios aplinkybės negalėjo žinoti, kadangi jis įvykio metu buvo savo kambaryje, o įvykį matė jį tik per langą, lauke išėjęs nebuvo, su nieko iš šalių nekalbėjo. Tačiau vėliau nukentėjusioji skunde toliau dėsto, jog J. B. buvo išgėręs, nes dar ryte kartu su jos sutuoktiniu Z. Z. ir nukentėjusiuoju A. B. vartojo alkoholinius gėrimus. Iš byloje esančių apklausos protokolų matyti, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas, tiek nuteistieji Z. Z. ir I. M. pripažino, jog įvykio dieną visi buvo vartoję alkoholio, kas nuteistiesiems Z. Z. ir I. M. buvo pripažinta kaip jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o J. Z. atžvilgiu tokia aplinkybė nenustatyta, nes nenustatyta, kad ji buvo neblaivi. Atsižvelgiant į tai, nuteistosios parodymais atmetami kaip nepagrįsti.

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo siekio pasipelnyti iš susiklosčiusios situacijos, laiko juo prieštaringais ir paneigtais byloje esančiais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog panašaus pobūdžio aplinkybes nurodė ir nuteistasis Z. Z. teisiamojo posėdžio metu, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje jas įvertino. Be to pastebėtina, jog iš nuteistųjų parodymų matyti, jog jie pas nukentėjusįjį važiavo siekiant atsiimti skolą, tą patvirtino nuteistasis I. M., o tai rodo, jog nuteistieji turėjo motyvą prieš nukentėjusįjį naudoti smurtą, o ne nukentėjusysis buvo suplanavęs pasipelnyti ir užpulti nuteistuosius. Nukentėjusysis pripažino, kad turėtu dujų balionėliui I. M. papurškė tik dėl to, kad jis išlipęs iš automobilio eidamas artyn murmėjo, jog jam sumokėjo už nukentėjusiojo sumušimą, t.y. nukentėjęs dujas purškė gindamasis nuo būsimo užpuolimo ir žinodamas kokiu tikslu link jo eina nuteistasis. Nors apeliantės teigimu, nukentėjusysis praėjus kelioms dienoms po įvykio skambino ir gąsdino, reikalaudamas sumokėti 3000 Eur ir grasindamas parašyti pareiškimą ir taip juos apkalbėjo, tačiau be savo samprotavimų, kitų duomenų patvirtinančių nurodomas aplinkybes apeliantė nepateikė. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nukentėjusysis, žinodamas ir būdamas supažindintas su teise reikšti civilinį ieškinį ir gauti padarytos žalos atlyginimą nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme šia savo teise nepasinaudojo. Priešingai nei nuteistoji teigia apeliaciniame skunde, nukentėjusysis, kreipdamasis į policijos įstaigą dėl nuteistųjų panaudoto fizinio smurto jo atžvilgiu įskaitant ir pačios nuteistosios nusikalstamus veiksmus, gauti finansinės naudos neplanavo, o siekė, kad smurtavę asmenys būtų nubausti, todėl nėra jokio pagrindo laikyti, jog nukentėjusysis turėjo tikslą apkalbėti nuteistuosius ir apeliantę.

14. Kolegijos vertinimu apeliaciniame skunde nurodomos J. Z. sveikatos problemos ir jai atliktos abiejų kojų kelių operacijos aptariamu atveju nešalina apeliantės kaltės, jog ši kartu su kitais nuteistaisiais naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Pažymėtina, jog nuteistoji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tokių aplinkybių nenurodė, jas išdėstė tik apeliaciniame skunde, o savo ribotas fizines galimybes judėti patvirtinančių dokumentų nepateikė. Aukštesnės instancijos teismas nuteistosios naujai pateikiamas aplinkybės dėl sveikatos būklės vertina kaip siekį sumenkinti savo galimybes sukelti fizinį skausmą kitam asmeniui ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės.

15. Nuteistoji taip pat akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis su nuteistaisiais susitaikė ir pripažino savo kaltę dėl to, jog pats pradėjo konfliktą. Nors nuteistoji teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šios aplinkybės buvo aptartos nurodant, jog minimas nuteistųjų susitaikymas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalino; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nagrinėjamu atveju, nuteistoji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino, o norint taikyti BK 38 straipsnį asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, turi atitikti visas aukščiau pateiktas sąlygas. Pažymėtina, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018). Taigi, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti nuteistajai BK 38 straipsnį, atleidžiant ją nuo baudžiamosios atsakomybės.

16. Teisėjų kolegijos visuma išanalizuotų aplinkybių leidžia spręsti, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių J. Z. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, jog nuteistoji apeliaciniame skunde baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertina sau palankia linkme, o ne visos baudžiamosios bylos medžiagos kontekste. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuojama, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. kovo 14 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nėra pagrindo, todėl skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų

17. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. gegužės 16 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad J. Z. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 120 Eur, šias išlaidas prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybei (3 t., b. l. 20-21).

18. BPK 106 straipsnyje, kurio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

19. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, kas rodo, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, yra būtinas. Pažymėtina, jog baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nors nuteistoji prašė bylą nagrinėti be advokato, tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas, todėl nuteistajam buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas V. Kupcikevičius. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistosios J. Z. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliantė yra darbingo amžiaus, dirba (duomenys neskelbtini), nepateikta duomenų, patvirtinančių jos sunkią turtinę padėtį, prašoma priteisti suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą J. Z. apeliacinės instancijos teisme tenkintinas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistosios 120 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios J. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistosios J. Z. 120 Eur (šimtą dvidešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.