Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-167-634/2016

Teisėjas Darius Kantaravičius Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15803-2015-8

2016 m. vasario 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Viktoro Preikšo ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorui Nerijui Gružauskui, nuteistajam K. J., jo gynėjui Vytautui Bučiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Nerijaus Gružausko ir nuteistojo K. J. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. – laisvės apribojimu 7 mėnesiams, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose ir K. J. uždraudžiant turėti, naudoti, įgyti ir saugoti šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus bei šaudmenis;

pagal BK 140 str. 2 d. laisvės apribojimu 7 mėnesiams, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose ir K. J. uždraudžiant turėti, naudoti, įgyti ir saugoti šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus bei šaudmenis.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant K. J. nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose ir uždraudžiant turėti, naudoti, įgyti ir saugoti šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus bei šaudmenis.

Vadovaujantis BK 67 str. 3 d., 72² str., K. J. įpareigotas bausmės vykdymo metu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Nustatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminas – 6 mėnesiai, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 str., konfiskuotas K. J. priklausantis benzininis pjūklas „Stihl MS 250 C“, saugomas Kauno apskrities VPK Kėdainių rajono PK Organizaciniame poskyryje.

K. J. dėl nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 1 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios BK 253 str. 1 d., numatyto nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

K. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo D. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Iš K. J. priteista 700 Eur neturtinė žala ir 500 Eur teisinės pagalbos išlaidos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. nuteistas už tai, kad 2015-03-17, apie 12.00 val., J. J. priklausančio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su savo broliu D. J. metu, paėmęs bei užvedęs grandininį pjūklą, jį užvestą laikydamas rankose vijosi D. J., o pavijęs ir iškėlęs pjūklą virš savęs, pagrasino papjauti ir pakasti, t. y. grasino jį nužudyti, dėl ko nukentėjusysis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas bus įvykdytas. Veika kvalifikuota pagal BK 145 str. 1 d.

Be to, K. J. nuteistas už tai, kad 2015-03-17, apie 12.00 val., J. J. priklausančio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su savo broliu D. J. metu, paėmęs bei užvedęs grandininį pjūklą, jį užvestą laikydamas rankose pasivijo savo brolį D. J., o pavijęs pagrasinęs jį nužudyti, tyčia iškėlė užvestą pjūklą virš savęs ir juo kirto nukentėjusiojo D. J. kryptimi, dėl ko D. J., siekiant išvengti smūgio ir dešine ranka numušus pjūklą nuo savęs, juo pataikė į pjūklo ašmenų nesisukančią dalį bei buvo sužalota nukentėjusiojo dešinės rankos plaštaka, pasireiškusi poodine kraujosruva ir muštine žaizda dešinėje plaštakoje, tuo padarė savo artimam giminaičiui – broliui D. J. nežymų sveikatos sutrikdymą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 str. 2 d.

Taip pat K. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015-03-17, apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) namu, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo pramoninės gamybos šaudmenį – pistoletinį 45 kalibro šovinį, kurį neteisėtai, neturėdamas leidimo iki 2015-03-17, 21.30 val., laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), kol šaudmenį kratos metu rado policijos pareigūnai, tai yra kaltinamas pagal BK 253 str. 1 d. Dėl šių kaltinimų K. J. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios BK 253 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, K. J. skundą atmesti. K. J. palaikė savo skundo reikalavimus, prašė jį išteisinti, dėl prokuroro skundo paliko spręsti teismo nuožiūra.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Nerijaus Gružausko apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo K. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas).

Dėl nuteistojo K. J. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde K. J. iš esmės ginčija savo kaltę nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, neigia padaręs BK 140 str. 2 d., ir BK 145 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Kaip matyti iš skundžiamo Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją vertę nustatė juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, išsamiai bei detaliai aptarė K. J. veikos kvalifikavimo pagal BK 140 str. 2 d., ir BK 145 str. 1 d., bausmės skyrimo, bei civilinio ieškinio išsprendimo klausimus, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šio teismo išvadomis.

Kaip matyti iš analizuojamos baudžiamosios bylos medžiagos, įvykių eiga, kurios metu D. J. ir K. J. vienas kito atžvilgiu atliko tam tikrus veiksmus yra išskaidyta į du atskirus epizodus. Pirmu atveju, D. J. kaltinamas sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą K. J. dėl ko buvo nagrinėjama atskira baudžiamoji byla, atitinkamai antru atveju, K. J. atlikti veiksmai D. J. atžvilgiu kvalifikuoti pagal BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste vertinamas išimtinai K. J. atliktų veiksmų pobūdis pagal jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes.

Vienas iš pagrindinių K. J. apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad paėmęs benzininį pjūklą ir jį užvedęs, jis tokiu būdu siekė apsiginti nuo D. J. naudojamo smurto jo atžvilgiu, tačiau jam negrasino ir jo nežalojo. Tačiau tokie nuteistojo skundo argumentai iš esmės neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Nukentėjusysis D. J. aiškiai nurodė, kad po trečio spjūvio į veidą bei užsimojimo suduoti smūgį, jis trenkė K. J. į veidą, šis nubėgo prie tvarto, pasiėmė pjūklą, užvedė ir vijosi jį aplink automobilį. Įsivijęs tarp automobilio ir namo kampo stovint jam iš priekio užsimojo pjūklu, pjūklą leido link galvos, tačiau dešine ranka jam pavyko pjūklą numušti, dėl ko susižalojo ranką. Grasinimas pjūklu buvo realus, sukėlė išgąstį (t. 2, b. l. 17). Įvykį betarpiškai stebėjusi liudytoja J. J. taip pat patvirtino, kad po trečio spjūvio D. į veidą, K. ir D. vėl susikibo, D. pasitraukė. Tuomet K. nubėgo prie tvarto, paėmė ten buvusį benzininį pjūklą, jį užvedė ir pradėjo vytis D., šis sustojo, pjūklas buvo D. prie ausies, tačiau jam su ranka pavyko jį numušti, D. įpjovė į ranką (t. 2, b. l. 18-19). Iš K. J. parodymų matyti, kad atsipeikėjęs po D. J. smūgių, jis pabėgo, galvojo, kad reikia apsiginti, todėl pasiėmė pjūklą, jį užvedė ir liepė broliui pasitraukti, šis galbūt išsigando ir nuėjo toliau. Pjūklą pasiėmė, nes galvojo, kad gali būti mušamas toliau (t. 2, b. l. 13-16).

Šių duomenų kontekste kritiškai vertinami apeliacinio skundo argumentai dėl galimos būtinosios ginties buvimo nuteistojo veiksmuose. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės rodo, kad pasibaigus pirminiam ginčo epizodui, kurio metu D. J. atliko tam tikrus smurtinio pobūdžio veiksmus K. J. atžvilgiu dėl pastarojo įžūlių veiksmų (spaudymosi, įžeidinėjimo), tačiau šalys išsiskyrė, tuomet K. J. ėmėsi iniciatyvos ir susiradęs pjūklą, pats įrankio pagalba perėjo į puolimą. Tokie nuteistojo veiksmai negali būti pateisinami būtinosios ginties sąlygomis, akivaizdu, jog nuo pirminio konflikto, buvo praėjęs laiko tarpas, pats nuteistasis patvirtino, kad pjūklo paėmimo metu brolis jo nemušė, taigi jokio realaus, pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą nebuvo, kaip ir nebuvo jokio objektyvaus pagrindo jam nuo kažko gintis. Toks nuteistojo elgesys negali būti vertinamas kitaip kaip tik siekis perimti konflikto iniciatyvą į savo pusę, pagąsdinti brolį, atkeršyti jam už pirminio fizinio kontakto metu sukeltą fizinį skausmą, ką iš esmės patvirtino ir nuteistojo mama, jog K. nemoka būti pralaimėtoju, todėl nežinodamas ką daryti ėmėsi pjūklo, nors D. tuo metu jo nepuolė (t. 2, b. l. 18). Be to, ir pats nuteistasis nurodė pjūklą paėmęs manydamas, jog gali būti mušamas toliau. Tokia neadekvati nuteistojo reakcija, prielaidomis paremtas manymas dėl galimai gresiančio tolesnio smurto negali būti vertinama kaip būtinoji gintis.

Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia K. J., apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti aukščiau aptartais nukentėjusiojo D. J. bei liudytojos J. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais. Šių asmenų parodymai skirtingose baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose buvo nuoseklūs, iš esmės sutapo tarpusavyje, atitiko ir rašytinę nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą. Dėl galimo minėtų asmenų suinteresuotumo galima daryti išvadą tik surinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių šių asmenų parodymų neatitikimą faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, kas nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartų duomenų visumos pakanka neginčytinai konstatuoti, jog nuteistojo neadekvati elgsena (grasinimas veikiančiu grandininiu pjūklu, jį iškėlus ir laikant nukentėjusiajam virš galvos), jo išsakyti žodžiai (papjausiu, pakasiu) sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajam D. J. manyti, kad K. J. savo grasinimus gali iš tikrųjų įvykdyti. Aplinkybę, kad nukentėjusysis iš tikrųjų jautė baimę dėl K. J. elgesio ir jo išsakytų grasinimų, patvirtino tiek liudytoja J. J., tiek pats nukentėjusysis. Iš jų parodymų akivaizdu, jog konfliktiniai santykiai tęsiasi jau kurį laiką, pastarieji bijo K. J., nes šis turi ginklą, ir jau anksčiau yra sakęs, kad D. „pakas, uždubasins, nušaus“. Tuo tarpu pats K. J. nurodė, jog jam paėmus pjūklą brolis galbūt išsigando, kas iš esmės patvirtina, jog pastarasis suvokė sukėlęs bauginančią situaciją ir norėjo taip elgtis. Apeliaciniame skunde dėstomi nuteistojo samprotavimai, kad dėl sveikatos būklės jis fiziškai negalėjo iškelti pjūklo, jo mosuoti, tėra subjektyvus savo elgesio, kaip nenusikalstamo, vertinimas, kuris juridinės reikšmės sprendžiant dėl kaltės pagal BK 145 str. 1 d. neturi ir jo atsakomybės nešalina. Atsižvelgiant į paminėta, konstatuojama, kad teismo išvados dėl K. J. kaltės padarius BK 145 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, yra motyvuotos, pagrįstos išsamiai byloje surinktų įrodymų analize ir vertinimu, nesutikti su jomis skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo.

Kita skundo argumentų grupė susijusi su D. J. sužalojimo aplinkybėmis. Apeliantas bando įtikinti teismą, kad D. J. ranką galėjo susižaloti pats naudodamas smurtą jo atžvilgiu. Tokius nuteistojo skundo argumentus iš esmės paneigia nukentėjusiojo ir liudytojos J. J. parodymai. D. J. aiškiai nurodė, kad ranką susižalojo norėdamas nuo savęs numušti veikiantį pjūklą, tokiu būdu pataikė į pjūklo ašmenų nesisukančią dalį. Liudytoja J. J. taip pat patvirtino, jog D. norėdamas nustumti pjūklą trenkė su ranka, jam įpjovė. Kaip matyti iš asmens ambulatorinės gydymo apskaitos kortelės D. J. nedelsdamas 2015-03-18, 00.19 val. kreipėsi į Kėdainių ligoninės priėmimo skyrių dėl dešinės plaštakos sužalojimo (t. 1, b. l. 35). D. J. sužalojimo faktą betarpiškai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G817/15 (02) iš kurios matyti, kad D. J. konstatuotas dešinės plaštakos sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva ir muštine žaizda dešinėje plaštakoje, padarytas kietu buku daiktu, dėl vieno ar daugiau trauminių poveikių, galimai užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Specialistei nukentėjusysis patvirtino, kad ranką susižalojo į grandininį pjūklą, besigindamas nuo puolančio brolio (t. 1, b. l. 34). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kaltinime nurodytu nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmu. Aukščiau aptarti byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, kad K. J. tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, dėl ko pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 2 d. Tuo tarpu skunde keliama versija dėl galimo nukentėjusiojo sužalojimo kitomis aplinkybėmis negali būti vertinama niekaip kitaip kaip tik nuteistojo pasitelkta gynybinė taktika siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Esant nustatytoms aplinkybėms kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo K. J. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 str. 2 d., ir BK 145 str. 1 d., klausimu, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Dėl ko keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiame apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nesutinkama su ta nuosprendžio dalimi, kuria K. J. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios BK 253 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus konstatuoja, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Šioje situacijoje apylinkės teismas nurodydamas, jog vieno šaudmens įgijimas ir laikymas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės iš esmės netinkamai interpretavo BK 253 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

BK 253 str. numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis. Vien tai, kad įstatymo leidėjas minėtame straipsnyje įtvirtino nusikaltimo dalyką pateikdamas jį daugiskaitos forma, t. y. šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, neleidžia pasitelkiant lingvistinę įstatymo analizę teigti, kad baudžiamoji atsakomybė už vieno šaudmens įgijimą ir laikymą apskritai nekyla. Toks įstatymo aiškinimas iš esmės prieštarauja baudžiamosios teisės principams. Juolab, kad administracinė atsakomybė už nedidelio kiekio neteisėtą šaudmenų, sprogmenų laikymą nėra numatyta. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 194 str., 196 str. administracinę atsakomybę užtraukia teisėtai turimų ginklų, šaudmenų laikymo, gabenimo, nešiojimo tam tikros tvarkos pažeidimai.

Nagrinėjamu atveju K. J., apklaustas pirmosios instancijos teisme, kaltu dėl BK 253 str. 1 d. numatytos veikos padarymo prisipažino iš dalies ir parodė, kad 2015-03-17, apie 11 val., eidamas link parkelio kelkraštyje rado didelio kalibro šovinį, kurį, nenorėdamas, kad jį rastų vaikai, parsinešė namo. Rastą šovinį padėjo į seifą ir ruošėsi apie tai informuoti policijos pareigūnus, tačiau dėl su broliu kilusio konflikto to padaryti nespėjo (t. 2, b. l. 14).

Iš 2015-03-17 kratos protokolo matyti, kad K. J. gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r. sav., seife rasta ir paimta: pistoletas CZ Nr. 666000, ginklo pažymėjimas Nr. 1732-4688, ginklo pažymėjimas Nr. 1732-3740, leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 1732, 43 vnt. dvylikto kalibro lygiavamzdžio šautuvo šoviniai, 3 dėtuvės, dėžutė su šoviniais 7,65 mm. 6 šoviniai ir 1 šovinys, du kirviai, kardas, povandeninės žūklės šautuvas (t. 1, b. l. 62-68).

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad K. J. suprato radęs šovinį, sąmoningai jį paėmė ir nešėsi namo, nors ir žinojo, kad apie tokį radinį turėjo pranešti atitinkamoms tarnyboms. Nepaisant to, jis grįžęs namo šovinį įsidėjo į savo seifą ir ten laikė, kas rodo, jog pastarasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija konstatuoja įrodyta, kad K. J. 2015 m. kovo 17 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) namu, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo pramoninės gamybos šaudmenį – pistoletinį 45 kalibro šovinį, kurį neteisėtai, neturėdamas leidimo iki 2015 m. kovo 17 d. 21.30 val., laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), kol šaudmenį kratos metu rado policijos pareigūnai, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 str. 1 d.

Kita vertus, BK 37 str. nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–387/2008, 2K–427/2010, 2K–500/2010 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Kolegija daro išvadą, kad vieno šovinio laikymu reali žala visuomenės saugumui nebuvo padaryta. Nusikalstamos veikos dalykas – vienas šaudmuo nėra didelis ir reikšmingas. Nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai – kaltė, tikslas ir motyvai (laikė atsitiktinai rastą šovinį, žadėjo apie radinį pranešti policijai) rodo, kad tyčia nebuvo nukreipta į žalos padarymą įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Tokiu būdu, aptariama veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio (vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, o taip pat pagal BK 37 str. nuostatų prasmę), kuris reikalautų baudžiamosios teisės priemonių taikymo šią veiką padariusiam K. J.. Remiantis išdėstytu, kolegija sprendžia, kad nors K. J. veikoje yra BK 253 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau padaryta veika dėl savo apimties, tikslo ir motyvo nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, todėl K. J. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (BK 37 str.). Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikintinas BPK 327 str. 2 d. pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p., 331 str.,

nusprendžia:

nuteistojo K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Nerijaus Gružausko apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria K. J. išteisintas pagal BK 253 str. 1 d., ir priimti naują nuosprendį:

Vadovaujantis BK 37 straipsniu, K. J., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu šioje dalyje nutraukti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.