Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-05-08 · Administracinė byla Nr. A-1010-442/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-08
Bylos Nr.
A-1010-442/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00341-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskritiesvyriausiasis policijos komisariatas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1010-442/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00341-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių AVPK Raseinių rajono policijos komisariate buvo laikomas 2013 m. birželio mėnesį. Kameroje buvo laikomas su dar 1 asmeniu, todėl trūko kameros ploto. Teigė, kad su kameroje buvusiu kitu asmeniu apsistumdė. Pareiškėjo tvirtinimu, jo niekas nevedė pasivaikščioti į lauką. Kamera buvo rūsyje, be langų, joje buvo prasta ventiliacija, apšvietimas. Kameroje nebuvo elektros lizdo, todėl negalėjo naudotis televizoriumi, klausytis muzikos. Pažymėjo, kad kameroje nebuvo ir veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Nebuvo vedamas praustis į dušą. Pareiškėjas nurodė, kad jis dėl netinkamų laikymo sąlygų jautė baimę, nerimą, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, sumažėjo jo bendravimo galimybės.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas padavė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. birželio 20 d. pareiškėjas buvo laikomas ne areštinėje, bet Šiaulių AVPK Raseinių rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpoje. Šiaulių AVPK Raseinių rajono policijos komisariate ginčijamu laikotarpiu areštinė įrengta nebuvo. Paaiškino, kad atsižvelgiant į ilgalaikio sulaikymo patalpų paskirtį, į tai, kad jose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 48 val., šioms patalpoms yra keliami kiti reikalavimai nei areštinėms ar įkalinimo įstaigoms. Ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims nėra numatyta teisė pasivaikščioti kiemelyje. Taip pat šiose patalpose laikomiems asmenims nėra numatyta teisė naudotis dušu. Tokiose patalpose nėra privaloma įrengti elektros lizdų bei langų. Šiaulių AVPK nurodė, kad prie ilgalaikio sulaikymo patalpų visgi yra įrengtas dušas, kuriuo laikomi asmenys gali pasinaudoti. Pažymėjo, kad vienos ilgalaikio sulaikymo patalpos, kurioje laikomi ne daugiau kaip 2 asmenys, plotas yra 8,0975 kv. m. Teigė, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo įrengta ventiliacija, todėl drėgmė nesikaupė. Pareiškėjas, būdamas ilgalaikio sulaikymo patalpoje, jokių skundų dėl laikymo sąlygų, sveikatos sutrikimų nebuvo pareiškęs. Šiaulių AVPK nuomone, pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių AVPK Raseinių rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpoje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 18 d., 11.00 val., iki 2013 m. birželio 20 d., 10.10 val. Patalpų plotas – 8,0975 kv. m, jose buvo laikoma ne daugiau kaip po 2 asmenis. Teismas pažymėjo, kad ilgalaikio sulaikymo patalpoje langus, elektros lizdus įrengti neprivaloma. Konstatavo, kad pareiškėjo argumentas, jog ilgalaikio sulaikymo patalpoje buvo prastas apšvietimas, yra nepagrįstas. Teismo vertinimu, ilgalaikio sulaikymo patalpoje buvo visi būtini baldai (dviejų aukštų lova, prie lovos spintelė be stalčių, 2 taburetės ir 1 stalas, baldai pritvirtinti prie grindų), taip pat įrengtas sanitarinis mazgas. Teismas pažymėjo, kad ilgalaikio sulaikymo patalpoje neturi būti pareiškėjo nurodytų baldų (lentynėlės, veidrodžio), o sanitarinis mazgas ir turi būti įrengtas, unitazą montuojant grindyse. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas, ilgalaikio sulaikymo patalpoje įrengdamas vaizdo stebėjimo kamerą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, taip pat pareiškėjo privatumo, garbės ir orumo, nes sanitarinio mazgo erdvės žemiau kaip 150 cm nuo grindų kameros nefiksuoja. Teismo nuomone, sanitarinio mazgo įrengimas jį atskiriant 120-130 cm aukščio sienele ir minėtas vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas nepažeidė pareiškėjo teisių. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims teisės pasivaikščioti kiemelyje. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė aplinkybės, kad jis laikomas ilgalaikio sulaikymo patalpoje neturėjo galimybės apsiprausti ar išsimaudyti duše. Įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pareigūnus dėl teisės nusiprausti ir jam tokia teisė nebūtų suteikta, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ilgalaikio sulaikymo patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, atitiko higienos ir sanitarinius reikalavimus.

Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas nepaneigė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (iki 48 val.) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą ilgalaikio sulaikymo patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, teko mažiau kaip 5 kv. m ploto. Todėl teismas pripažino, kad dėl tekusio per mažo ploto pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis sąlygomis ilgalaikio sulaikymo patalpoje buvo pažeista, o pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad jis buvo laikomas ilgalaikio sulaikymo patalpoje jam turint nuteistojo statusą, todėl šiuo atveju turi būti taikomos Bausmių vykdymo kodekso normos. Teigia, kad jam turėjo būti suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore. Ilgalaikio sulaikymo patalpoje turėjo būti elektros lizdas. Pareiškėjas nurodo, kad tualetas nuo ilgalaikio sulaikymo patalpos erdvės buvo atitvertas tik dalinai, todėl pareigūnai matė jį besinaudojantį tualetu. Dirbtinis apšvietimas ilgalaikio sulaikymo patalpoje buvo nepakankamas, o langų nebuvo. Į dušą pareiškėjas nebuvo vedamas. Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam sutriko sveikata, patyrė dvasinius išgyvenimus.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas padavė teismui atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių AVPK Raseinių rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpoje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad asmenų laikymą policijos komisariatų ilgalaikio sulaikymo patalpose reglamentuoja Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija, patvirtinta 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553. Vertindamas pareiškėjo argumentų, susijusių su ploto trūkumu ilgalaikio sulaikymo patalpoje, baldais, oro temperatūra, drėgme, ventiliacijos ir elektros lizdų įrengimu, sanitarinio mazgo įrengimu, patalpos stebėjimu vaizdo kamera, pagrįstumą, teismas vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263 „Dėl Lietuvos Policijos Generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. V-492 „Dėl teritorinių policijos įstaigų budėtojų padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo” pakeitimo” patvirtintais Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimais. Šie Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai byloje nėra pateikti, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pagrįstumo.

Teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 18 punktas nustato, jog ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovų ir kolegialių institucijų, taip pat Lietuvos banko valdybos ar valdybos pirmininko, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotų atlikti viešąjį administravimą asociacijų, valstybės ar savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, valdymo organų priimti teisės taikymo aktai, kuriuos skelbti Teisės aktų registre privaloma pagal teisės aktus, turi būti paskelbti. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Pažymėtina, kad neįsigaliojęs norminis teisės aktas negali būti taikomas sprendžiant asmenų subjektinių teisių bei pareigų klausimus atitinkamų teisinių santykių srityje.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263 „Dėl Lietuvos Policijos Generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. V-492 „Dėl teritorinių policijos įstaigų budėtojų padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo” pakeitimo” patvirtintais Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimais. Tačiau teismas nevertino, koks šių teisės aktų pobūdis. Pripažinus, jog šie teisės aktai yra norminio pobūdžio, teismas nesiaiškino, ar norminiai teisės aktai buvo viešai paskelbti Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatyta tvarka ir, atitinkamai, ar jie galiojo bei galėjo būti taikomi pareiškėjo laikymo Šiaulių AVPK Raseinių rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpoje metu.

Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Šiaulių AVPK pareigūnų veiksmų teisėtumo pareiškėjo atžvilgiu, visiškai nevertino ir nenustatinėjo, kokiu pagrindu pareiškėjas buvo laikomas Raseinių rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpoje. Pareiškėjas teigia, jog yra nuteistasis, tačiau byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, ar į ilgalaikio sulaikymo patalpą pareiškėjas buvo patalpintas laikantis teisės aktų reikalavimų.

Pažymėtina, kad tik visapusiškai ir objektyviai ištyręs šias bylai reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas galėjo vertinti pareiškėjo šioje byloje keliamų reikalavimų pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017).

Kadangi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimų, įpareigojančių teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Šiaulių apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė