Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, sekretoriaujant Almai Jokužytei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui G. K., atsakovams V. S. ir jo atstovei advokatei E. G., S. S. ir jo atstovei advokatei A. S., T. M. ir jo atstovui advokatui Arnui Paliukėnui, trečiajam asmeniui R. P., žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Invacomp-Širvis“ ieškinį atsakovams V. S., S. S. ir T. M., trečiasis asmuo R. P., dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas BUAB ,,Invacomp-Širvis“ ieškiniu prašo priteisti solidariai iš atsakovų V. S., S. S. ir T. M. 187 353 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-12-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-7458-464/2011 iškėlė LUAB ,,Invacomp-Širvis” bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Bankrotų administravimas”. Nutartyje iškelti įmonei bankroto bylą, teismas konstatavo, jog įmonė nuo Širvintų rajono apylinkės teismo 2007-03-21 sprendimu yra likviduojama, įmonė jokios veiklos nevykdo. Byloje pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos bei VĮ Registrų centras duomenys patvirtina, jog įmonės paskutiniai finansinės atskaitomybės dokumentai buvo teikti 1998 metais, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Širvintų skyriaus duomenimis įmonėje darbuotojų nėra. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, jog pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija daugiau nei pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl konstatuotina, jog įmonė yra nemoki ir jai keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p.). Minėta nutartimi teismas įpareigojo LUAB „Invacomp-Širvis” valdymo organus ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Įmonės bankroto byloje Vilniaus apygardos teismas 2012-04-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2306-464/2012 patvirtino kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 18 479 Lt kreditorinį reikalavimą. Tuo tarpu buvęs įmonės vadovas S. S. ir akcininkai bankroto administratoriui ne tik neperdavė įmonės dokumentų ir turto, įmonė šio turto neturi ir jo nėra įmonės žinioje, tokiu būdu įmonės atsiskaitymas su kreditoriumi VSDFV Vilniaus skyriumi yra apsunkintas, bet ir nei įmonės akcininkai V. S. ir T. M., bei įmonės vadovas S. S., turėdami pareigą kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo šios pareigos laiku nevykdė, leido didėti įmonės įsiskolinimams ir kilti žalai.

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad aptariama pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui, savininkui (savininkams) nustatyta todėl, kad šie subjektai geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas).

Remiantis VĮ Registrų centras duomenimis (pridedama 2013-09-19 JAR išplėstinis išrašas su istorija) laikotarpiu nuo 1995-04-26 iki 2007-10-18 (iki įmonės likvidavimo bylos iškėlimo) įmonės vadovu - direktoriumi buvo atsakovas S. S. (žr. 2013-09-19 JAR išrašo 5.3.1. p.). Šiame kontekste pažymi, jog sutinkamai su CK 2.71 str. 3 d. nuostatomis juridinio

asmenų registro tvarkytojo išduodami registro duomenų ir informacijos išrašai, dokumentų kopijos turi prima facie galią, t. y. laikomi teisingais tol kol nėra nuginčyti.

Pagal ĮBĮ 2 str. 9 d. nuostatas įmonės savininku laikomas įmonės dalyvis (dalyviai): akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualios įmonės savininkas, dalininkas (dalininkai), narys (nariai) ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Kaip matyti iš JAR išplėstinio išrašo su istorija, nuo 1991-09-13 registruotas visuotinis įmonės akcininkų susirinkimas (žr. 2013-09-19 JAR išrašo 5.1. p.). VĮ Registrų centrui duomenų apie įmonės akcininkus nėra pateikta. Remiantis 1995-04-12 įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu Nr. 95-1 matyti, jog įmonėje buvo du akcininkai — T. M. (dabar T. M.) ir V. S.. Pastarasis nuo 1991-09-13 iki 1995-04-26 taip pat buvo ir įmonės vadovas - direktorius (žr. 2013-09-19 JAR išrašo 5.3.2. p.). Taigi, įmonės akcininkais (savininkais) yra atsakovai T. M. ir V. S..

Širvintų rajono apylinkės teismas 2007-03-21 sprendimu nusprendė likviduoti UAB „Invacomp-Širvis“. Bylos duomenimis buvo nustatyta, jog VĮ Registrų centre 2004-03-26 buvo gautas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos siūlymas likviduoti ieškovo įmonę, nes ilgiau nei šešis mėnesius nebuvo negalima susisiekti su įmone ir jos valdymo organais. Remiantis šiais duomenis teismas padarė išvadą, jog įmonė neveikia ir jokios veiklos nevykdo. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-14 nutartyje įmonei iškelti bankroto bylą pažymėjo, jog paskutiniai įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai buvo pateikti tik 1998 metais. Nuo 2007-03-21 įmonė yra likviduojama, jokios veiklos nevykdo, todėl konstatuotina, jog įmonė nemoki. Iš 1998 metų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų (kopija pridedama) matyti, jog įmonė turto iš viso turėjo už 168 874 Lt, tuo tarpu įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 61 866 Lt sumą. Kadangi įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai tik nedidele dalimi nesiekė puse į įmonės balansą įrašyto turto vertės, t. y. per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 61 866 Lt, o puse į įmonės balansą įrašyto turto vertės sudarė 84 437 Lt, be to, įmonė turėjo 21 091 Lt nuostolį, šie duomenys pagrįstai leidžia manyti, jog įmonės finansinė padėtis buvo prasta ir praktiškai atitiko įmonės nemokumo būseną, taip pat įvertinant tai, jog dar po vienerių metų įmonės mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sudarė ženklią 118 099 Lt sumą, o po metų gautinų sumų nebuvo numatyta, darytina išvada, jog buvo galima numatyti, kad įmonė nėra ir jau nebus pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovo vertinimu, tolimesnė įvykių seka - įmonė nebeteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, nustojo vykdyti veiklą, 2007-03-21 iškelta likvidavimo byla, 2011-12-14 iškelta bankroto byla tik patvirtina išdėstytas aplinkybes. Atsižvelgiant į įmonės likvidavimo bei bankroto bylas iškėlusių teismų nustatytas aplinkybes, jog įmonė jokios veiklos nevykdo, su jos valdymo organais nėra jokios galimybės susisiekti nuo 2004 metų, paskutiniai įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai buvo pateikti tik 1998 metais, daugiau įmonė jokių finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikė, akivaizdu, jog nebuvo siekiama atkurti įmonės mokumo ir toliau tęsti ūkinės-komercinės veiklos, todėl mano, jog nuo 1998 metų įmonės finansinė padėtis tolygiai tik blogėjo, tuo labiau, jog įmonė nebevykdė veiklos, įmonės skolos ir įsipareigojimai augo, todėl mano, jog laikotarpiu nuo 1998 metų iki įmonės likvidavimo bylos iškėlimo 2007-03-21 ir vėliau egzistavo visi įstatyme nustatyti pagrindai įmonės vadovui ar savininkams kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Laikotarpiu, kada atsakovas S. S. ėjo įmonės direktoriaus pareigas (nuo 1995-04-26 iki 2007-10-18) iki įmonės likvidavimo bylos iškėlimo 2007-03-21 visos Įmonių bankroto įstatymo redakcijos nustatė jo, taip pat ir įmonės akcininkų V. S. ir T. M. pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Tačiau nei atsakovas S. S., būdamas įmonės vadovu - direktoriumi, nei įmonės akcininkai T. M. ir V. S., šios savo pareigos nevykdė ir nesikreipė į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, nors akivaizdu, kad įmonės būklė nuo 1998 metų visais laikotarpiais buvo teikianti pagrindą bankroto bylai inicijuoti ir ją iškelti.

ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, nors aukščiau minėta ĮBĮ 8 str. 4 d. nuostata įsigaliojo tik nuo 2008 m. liepos 1 d., pagal teismų praktiką net iki aptariamos specialios normos atsiradimo įmonės vadovo civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimą buvo pripažįstama remiantis bendromis normomis (CK 2.87 str.).

Remiantis išdėstytu, matyti, jog tiek teisės aktai, tiek teismų praktika dar iki ĮBĮ 8 straipsnio papildymo 4 dalimi patvirtino įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę už jo neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Minėta, jog remiantis VĮ Registrų centras duomenimis įmonės vadovu (direktoriumi) nuo 1995-04-26 iki 2007-10-18 buvo atsakovas S. S., kuris už įstatyme nustatytų pareigų kaip įmonės vadovui nevykdymą, privalo atlyginti įmonei padarytą žalą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas S. S., būdamas įmonės vadovu – direktoriumi turėdamas pareigą kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos nevykdė. Minėta, jog pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovui (taip

pat ir savininkui) nustatyta todėl, kad šie subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Įmonės finansinei padėčiai nuo 1998 metų visais laikotarpiais teikiant pagrindą kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, atsakovas S. S. šios savo pareigos nevykdė. Už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą buvo ir yra nustatyta administracinė atsakomybė. Taigi nėra abejonių, kad pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas. Be to, ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p. nustato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tačiau įmonei iškėlus bankroto bylą, buvęs įmonės vadovas atsakovas S. S. įmonės bankroto administratoriui neperdavė jokių įmonės dokumentų ir turto (pridedama 2012-01-16 įspėjimas Nr. S-58/2012). Iš to kas išdėstyta akivaizdu, jog atsakovas S. S. būdamas įmonės vadovu elgėsi neūkiškai, buvo nerūpestingas ir neatidus, nevykdė įstatyme jam nustatytų pareigų - nesikreipė laiku dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, leido didėti įmonės skoloms ir kilti žalai, neperdavė įmonės bankroto administratoriui turto bei dokumentų, ir tokiai savo neteisėtais veiksmais padarė įmonei žalą. Šiuo atveju įvertinant tai, jog atsakovas laiku nesikreipė dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, laikytina, jog jis savo neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais padarė įmonei žalą lygią patvirtinto vienintelio įmonės kreditoriaus reikalavimo sumai, t. y. 18 479 Lt. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog remiantis paskutiniais įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais pateiktais 1998 m., matyti, jog įmonė turėjo turto iš viso už 168 874 Lt, tačiau šis turtas nei iškėlus įmonei likvidavimo bylą, nei iškėlus bankroto bylą bankroto administratoriui taip ir nebuvo perduotas, o daugiau įmonė jokių finansinės atskaitomybės dokumentų nebepateikė, darytina išvada, jog atsakovas neperdavė įmonės turto už 168 874 Lt, tokiu būdu padarydamas įmonei ir jos kreditoriams 168 874 Lt žalą, tokiu būdu ženkliai sumažindamas įmonės finansines galimybes padengti susidariusius įsiskolinimus. Taigi atsirado akivaizdi žala įmonei ir jos interesams. Taigi viso atsakovo S. S. neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais padarytos žalos dydis yra 187 353 Lt. Šiuo atveju tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikmo) yra priežastinis ryšys, nes, atsakovui laiku kreipusis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, būtų buvęs užkirstas kelias įmonės skolų didėjimui, o perdavus įmonės turtą, būtų buvusi pagerinta įmonės finansinė būklė ir įmonė būtų galėjusi atsiskaityti su kreditoriais. Minėta, jog nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas.

4.1.5 Dėl įmonės akcininkų (juridinio asmens dalyvių) pareigos atlyginti ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne tik įmonės vadovas, bet ir kitas asmuo (asmenys) įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to. kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

ĮBĮ 8 str. 1 d. įtvirtina pareigą kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ne tik įmonės vadovui, bet ir įmonės savininkams (akcininkams), kadangi būtent šie asmenys geriausiai žino įmonės finansinę būklę. Šiame kontekste pažymėtina, jog įvertinant tai, kad 1998 metų finansinės atskaitomybės dokumentus pasirašė įmonės akcininkas V. S., darytina išvada, jog jis, pasirašydmas įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus veikė kaip faktinis įmonės vadovas, todėl akivaizdu, jog įmonės finansinė padėtis akcininkams neabejotinai turėjo būti ir buvo žinoma. Atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių, akivaizdu, jog atsakovai pažeidė ne tik bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, būdami įmonės akcininkais neveikė išimtinai įmonės naudai, bet ir elgėsi neteisėtai — nevykdė pareigos laiku kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p. nustato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 1 d. kaip bendrovės valdymo organas be vadovo nurodytas ir visuotinis akcininkų susirinkimas. Tačiau įmonei iškėlus bankroto bylą, nei buvęs įmonės vadovas atsakovas S. S., nei įmonės akcininkai bankroto administratoriui neperdavė jokių įmonės dokumentų ir turto. Pažymėtina, jog bankroto administratoriaus paskirtas įgaliotas asmuo ne kartą telefonu kalbėjo su akcininku V. S. dėl įmonės dokumentų ir turto perdavimo, paskutinį kartą atsakovas V. S. įsipareigojo dokumentus pristatyti 2012-09-10 (pridedama 2012-09-05 el.laiškas), tačiau iki šiol nei dokumentų, nei turto taip ir neperdavė. Šiame kontekste taip pat papildomai pažymėtina, jog įmonei iškėlus likvidavimo bylą likvidatoriui taip pat nebuvo perduoti jokie įmonės dokumentai ar turtas. Likvidatoriui apskritai nepavyko susisiekti nei su įmonės vadovu, nei su akcininkais. Dėl šių priežasčių galima pagrįstai teigti, jog šiuo atveju egzistuoja atsakovų neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė ne tik ĮBĮ nuostatų pažeidimu, bet ir bendro pobūdžio principų bei pareigų, įtvirtintų LR CK, nesilaikymu.

Šiuo atveju įvertinant tai, jog atsakovai laiku nesikreipė dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo,

leido didėti įmonės įsiskolinimams, laikytina, jog jie savo neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais padarė įmonei žalą lygią patvirtinto vienintelio įmonės kreditoriaus reikalavimo sumai, t. y. 18 479 Lt. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog remiantis paskutiniais įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais pateiktais 1998 m., matyti, jog įmonė turėjo turto iš viso už 168 874 Lt, tačiau šis turtas nei iškėlus įmonei likvidavimo bylą, nei iškėlus bankroto bylą bankroto administratoriui taip ir nebuvo perduotas, o daugiau įmonė jokių finansinės atskaitomybės dokumentų nebepateikė, darytina išvada, jog atsakovai neperdavė ir pasisavino įmonės turto už 168 874 Lt, tokiu būdu padarydami įmonei ir jos kreditoriams 168 874 Lt žalą ir tokiu būdu ženkliai sumažindami įmonės finansines galimybes padengti susidariusius įsiskolinimus. Dėl tokių neteisėtų ir nesąžiningų atsakovų veiksmų įmonė tapo nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Kaip jau minėta, atsakovai turėdami pareigą kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo bei perduoti įmonės turtą, šios pareigos kaip ir įmonės vadovas dėl nepateisinamų priežasčių nevykdė, todėl tokiu savo neveikimu atliko neteisėtus veiksmus. Šių neteisėtų veiksmų pasekoje įmonė patyrė žalą, nes savo žinioje neturi turto, o pareiga padengti kreditoriui susidariusį įsiskolinimą išlieka. Taigi šiuo atveju tarp atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) yra priežastinis ryšys, nes, atsakovams laiku kreipusis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, būtų buvęs užkirstas kelias įmonės skolų didėjimui, o perdavus įmonės turtą, būtų buvusi pagerinta įmonės finansinė būklė ir įmonė būtų galėjusi atsiskaityti su kreditoriais. Pagal CK 6.248 laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, akivaizdu, jog atsakovai nevykdė pareigos būti sąžiningais ir rūpestingais. Atsakovų neteisėtus veiksmus įrodo tai, kad atsakovai neabejotinai žinojo apie įmonės prastą finansinę būklę, tačiau jos nepaisydami laiku nesikreipė dėl įmonės bankroto iškėlimo, leido didėti įmonės skoloms, o iškėlus bankroto bylą neperdavė bankroto administratoriui turto ir dokumentų. Dėl šių priežasčių, preziumuojama, kad atsakovai kaltais veiksmais nevykdė savo pareigų, nustatytų CK ir ĮBĮ, todėl jiems neabejotinai kyla pareiga adyginti padarytą žalą.

Dėl solidariosios atsakovų atsakomybės. CK 6.6 str. 3 d. numato, jog ,,solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama. Prievolė susijusi su paslaugu teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais žalos atlyginimu. Sutinkamai su CK 6.279 str. 1 d. bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, jog atsakovai turėdami pareigą kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo bei perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui šių savo pareigų dėl nepateisinamų priežasčių nevykdė, atsakovai privalo solidariai atlyginti ieškovui BUAB „Invacomp-Širvis“ savo neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais padarytą žalą.

Vadovaujantis CK 6.37 str. ir 6.210 str. nuostatomis, atsakovai privalo mokėti 5 % dydžio metines palūkanas, kurios skaičiuojamos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Atsakovas S. S. atsiliepimu prašė teismo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 1995-04-26 buvo paskirtas UAB ,,Invacomp-Širvis“ vadovu, nuo 1996-04-01 buvo atleistas iš bendrovės vadovo pareigų ir pervestas į meistro pareigas, o nuo 1996-06-20 atleistas dėl etatų mažinimo ir šias aplinkybes patvirtina Sodros duomenys. Todėl 1998 m., kai ieškovo teigimu, vadovui kilo prievolė kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto iškėlimo, jis nebuvo bendrovės vadovu. Aplinkybę, kad nuo 1996-04-01 nebuvo vadovu, patvirtina 1998 metų balansas, kurį bendrovės vadovo vardu pasirašė V. S.. Todėl 1998 m. nebūdamas bendrovės vadovu, neturėjo prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Atsakovas T. M. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovo teigimu, pagal 1995-04-12 įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 95 – 1 tariamai atsakovas yra šios įmonės akcininkas (savininkas); iš 1998 metų finansinės atskaitomybės dokumentų seka, kad įmonės finansinė padėtis buvo prasta ir praktiškai atitiko įmonės nemokumo būseną.

Nurodo, kad atsakovas nebuvo bendrovės akcininku, net ir tikint ieškovo teiginiais, jog atsakovas yra bendrovės akcininkas, iš ieškovo pateiktų dokumentų akivaizdžiai seka, kad atsakovas nėra subjektas, kuriam pagal įstatymą tektų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar saugoti ir perduoti įmonės turtą bei dokumentus bankroto administratoriui. Ieškovas neįrodė, kad įmonė buvo nemoki jau 1998 metais, taip pat neįrodė, kad atsakovui kaip tariamam įmonės savininkui buvo žinoma apie įmonės nemokumą. Nuo 2007 m. bendrovė teismo nutartimi buvo priverstinai likviduojama, todėl įmonės valdymas bei pareiga kreiptis į teismą tuo metu buvo perėję įmonės likvidatorei, o ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo 2013 m. antroje pusėje galimai yra praleidęs ieškinio senatį (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškovas neįrodė, kad atsakovui buvo perduotas ieškinyje nurodytos vertės įmonės turtas ir kad jį pasisavimo. Ieškovas taip pat neįrodė, jog reikalaujama žala įmonei kilo po to, kai įstatyme numatytiems asmenims kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovas nepagrindė reikalaujamos atlyginti žalos fakto ir jos dydžio.

Atsakovas V. S. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad bendrovė savo veiklą nustojo vykdyti 1998 m., kuomet paskutinį kartą VĮ ,,Registrų centras“ buvo pateikti duomenys apie ieškovo finansinę būklę. Pagal tuo metu galiojusią 1997 m. birželio 17 d. ĮBĮ redakciją, savininkams (akcininkams) pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo. Taip pat mano, kad bendrovės likvidatorė R. P. turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą inicijuoti ieškovo bankroto procedūrą.

Ieškovas ieškinyje nurodo, kad ĮBĮ 8 str. 1 d. yra įtvirtinta atsakovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Visgi kaip ir nurodyta aukščiau, tuo metu, kai įmonė nustojo vykdyti veiklą, tokios pareigos ĮBĮ nenumatė, todėl teigti, jog atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ir nesilaikė įstatymų nuostatų, nėra pagrindo. Be kita ko, nesuprantami ieškovo argumentai dėl ieškovo finansinės būklės 1989 m. finansinės atskaitomybės dokumetuose. Ieškovas nurodo, jog įmonės finansinė padėtis buvo prasta ir praktiškai atitiko įmonės nemokumo būseną, tačiau tokie jo argumentai teisiškai nereikšmingi. Taip pat nepagrįstas ieškovo argumentas ir dėl žalos dydžio, nes, kaip matyti iš prie ieškinio pateikto įmonės balanso bei pelno (nuostolių) ataskaitos, ieškovas turėjo įsipareigojimų, kurie ir buvo padengti turimu turtu, todėl atsakovui nėra suvokiama iš ko susideda ieškinio suma, juolab kad šioje bankroto byloje tėra pareikštas vienas kreditorinis reikalavimas. To pasekoje kiti kreditoriai ir nereiškė jokių reikalavimų šioje bankroto byloje, nes su visais jais buvo atsiskaityta. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pirmųjų dviejų sąlygų, galima teigti, jog nėra pagrindo atsirasti ir priežastiniam ryšiui, todėl nesant sąlygų akcininko civlinei atsakomybei kilti, ieškinys turėtų būti atmestas. Prašo taikyti ieškinio senatį.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Ieškininiai reikalavimai atsakovams reiškiami ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuriame numatyta įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės administracijos vadovui teisė ir pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 str. 1 d.). Taigi, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui. Tokia pareiga šiems subjektams kyla, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog, jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). LITEKO duomenys ir bylos medžiaga patvirtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-4-779/2007 pagal VĮ ,,Registrų centras“ ieškinį atsakovui UAB ,,Invacomp – Širvis“ Širvintų rajono apylinkės teismas 2007-03-21 priėmė sprendimą dėl UAB ,,Invacomp – Širvis” likvidavimo, paskiriant likvidatorę R. P. (b. l. 24 – 25, 1 t.). Vilniaus apygardos teismas 2011-12-14 nutartimi iškėlė LUAB ,,Invacomp – Širvis” bankroto bylą ir įmonės administratoriumi paskyrė UAB ,,Bankrotų administravimas”. Pažymėtina, kad visos nuo ginčijamų teisinių santykių 1998 metais atsiradimo galiojusios Įmonių bankroto įstatymo redakcijos įtvirtino įmonės administracijos vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai. Būtent, 1997 m. Įmonių bankroto įstatymo (1997 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-270 redakcija, galiojusi nuo 1997 m. spalio 1 d.) 7 straipsnio 1, 2 dalys nustatė, kad įmonei, turinčiai juridinio asmens teises, tapus nemokia, jos administracijos vadovas privalo per 10 dienų nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos pateikti informaciją apie įmonės būklę Vyriausybės įgaliotai institucijai paskelbti „Valstybės žiniose“, raštu pranešti apie tai valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjui, informuoti valdybą (jei įmonėje yra sudaryta valdyba). Valdyba (jei ji nesudaryta, – administracijos vadovas) ne vėliau kaip per 40 dienų privalo sušaukti įmonės valdymo organą, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti. Administracijos vadovas, gavęs įmonės valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti, įgaliojimą (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjo leidimą), per 5 dienas, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos, turi kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Jeigu įmonės, kuri tapo nemoki, valdymo organas, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjas), nesuteikia tokio įgaliojimo, administracijos vadovas privalo per 5 dienas nuo susirinkimo dienos pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Taip pat šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti turi teisę akcininkai ir pagal 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas akcininkai turi teisę pateikti pareiškimą teismui dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, jeigu administracijos vadovas šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytais terminais nesikreipė į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės administracijos vadovas, savininkas (savininkai) pateikia pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojanti nuo 2003 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, siekiant nustatyti įmonės valdymo organo/savininko civilinę atsakomybę dėl tinkamai įvykdytos prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti, kada konkrečiai atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat kokia suma padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams, kurių bendrovė nėra pajėgi padengti savo valdomu turtu, nuo to laiko, kuomet valdymo organas/savininkas privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo iki faktinio bankroto bylos iškėlimo momento. Pagrindai, kuriems esant teismui gali būti pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, yra išvardinti Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnyje. Tačiau bankroto byla iškeliama tik esant pagrindo teigti, kad įmonė yra nemoki (LR Įmonių bankroto įstatymo 13 str. 3 d.). Pažymėtina, kad minėto 1997 m. Įmonių bankroto įstatymo (1997 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-270 redakcija, galiojusi nuo 1997 m. spalio 1 d.) 2 straipsnio 8 dalies nuostatos įmonės nemokumą apibrėžė kaip įmonės būseną, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs jos turtui arba jį viršija, ir tokiu būdu, bankroto byla įmonei turėjo būti keliama tik nustačius šią aplinkybę. Pažymėtina, kad byloje tarp šalių nekilo ginčo dėl aplinkybės, jog byloje esantis bendrovės paskutinis finansinės atskaitomybės dokumentas buvo sudarytas 1998-07-01 (b. l. 35 - 38, 1 t.), ir jame nurodyta, jog bendrovė turto turėjo iš viso 168 874 Lt sumai, tuo tarpu įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 61 866 Lt sumą. Taigi, atsižvelgiant į tai, formaliai nėra pagrindo teigti, jog pagal 1997 m. Įmonių bankroto įstatymo (1997 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-270 redakcija, galiojusi nuo 1997 m. spalio 1 d.) 2 straipsnio 8 dalies nuostatas bendrovė 1998 m. buvo nemoki ir įmonės valdymo organas/savininkas privalėjo spręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau, teismo vertinimu, nors į bylą ir nėra pateikta vėlesnių sudarytų finansinės atskaitomybės dokumentų, nuo 1999 m., esant susiklosčiusiai įmonės finansinei situacijai, būtent įvertinus tai, jog po vienerių metų įmonės mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai sudarė ženklią 118 099 Lt sumą, o po metų gautinų sumų nebuvo numatyta, darytina išvada, jog įmonė buvo nemoki ir dėl to atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo. Šią teismo išvadą labiau sustiprina ir duomenys, jog nuo 1998 m. bendrovė daugiau neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, nevykdė veiklos ir akivaizdu, kad nebuvo siekiama atkurti įmonės mokumo ir toliau tęsti ūkinę komercinę veiklą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas teigti, jog laikotarpiu jau nuo 1998 metų, kuomet įmonės finansinė padėtis tik blogėjo ir nebuvo vykdoma veiklos, tuo labiau neatsiskaitant su kreditoriais, kurių skolos atsirado iki 1997 metų, iki įmonės likvidavimo bylos iškėlimo – 2007-03-21, egzistavo teisinis pagrindas atsakingiems asmenims kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Įsigaliojus 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms (bei galiojant vėlesnėms įstatymo redakcijoms), taip pat buvo nepaneigta įmonės valdymo organo/savininko pareiga esant bendrovei nemokiai pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies prasmę spręsti klausimą dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

VĮ Registrų centro išrašas (b. l. 26 – 29, 1 t.) patvirtina, kad bendrovės vadovu nuo 1991-09-13 iki 1995-04-26 buvo atsakovas V. S., o laikotarpiu nuo 1995-04-26 iki 2007-10-18 vadovu nurodytas atsakovas S. S.. Atsakovo S. S. pateikti Socialinio draudimo pažymėjimo (b. l. 87 – 90, 1 t.) duomenys patvirtina, jog atsakovas S. S. nuo 1996-04-01 buvo atleistas iš UAB ,,Invacomp-Širvis” vadovo (valdytojo) pareigų ir pervestas į meistro pareigas, ir vėliau - 1996-06-20 buvo atleistas dėl etatų mažinimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas S. S. aktualiu laikotarpiu, būtent nuo 1998 m. iki 2007 m. ėjo bendrovės vadovo pareigas, todėl ir nėra pagrindo spręsti klausimą dėl jo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo neįvykdžius prievolės kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo bei žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškinys atsakovo S. S. atžvilgiu yra atmestinas (CPK 178 str.).

Į bylą pateiktame UAB ,,Invacomp–Širvis” 1995-04-12 visuotiniame akcininkų susirinkimo protokole Nr. 95 – 1 (b. l. 39 – 40, 1 t.) nurodyta, kad susirinkime dalyvauja akcininkai – T. M. (11 akcijų, 11 balsų) ir V. S. (11 akcijų, 11 balsų), ir buvo nutarta padidinti bendrovės įstatinį kapitalą iki 10 000 Lt papildomai išleidžiant 1978 paprastąsias vardines 5 Lt vertės akcijas akcininkų papildomų įnašų sąskaita. Taip pat nutarta naujai išleistas 1978 akcijas, neprieštaraujant bendrovės akcininkams, leisti įsigyti V. S., ir apmokėjus akcijas tokiu būdu akcininkui V. S. priklausys 1989 akcijos (99,45 proc. įstatinio kapitalo), o akcininkui T. M. priklausys 11 akcijų (0,55 proc. įstatinio kapitalo). Nors atsakovo T. M. teigimu, jis nėra bendrovės akcininkas ir protokole jo parašas yra suklastotas, tačiau į bylą pateikti kiti rašytiniai įrodymai, teismo vertinimu, paneigia atsakovo nurodytas aplinkybes, jog jis neturėjo bendrovės akcijų: būtent, paraiškoje (b. l. 159, 2 t.), kurią pasirašė UAB ,,Invacomp-Širvis” direktorius, steigėjų įgaliotas asmuo V. S., prašoma įregistruoti bendrovę ir jos įstatus ir nurodyta, jog bendrovės steigėjai yra V. S. ir T. M., turintys po 11 bendrovės akcijų, taip pat atsakovų V. S. ir T. M. 1991-08-06 pareiškime dėl susipažinimo su bendrovės įstatais (b. l. 158, 2 t.) Vilniaus notarinės kontoros notarė O. K. patvirtino, kad V. S. ir T. M. pasirašė jos akivaizdoje ir jų parašai yra tikri, pasirašiusiųjų dokumentą asmenybės nustatytos. Pažymėtina, kad atsakovas T. M. nepateikė jokių į bylą duomenų, jog notarė patvirtino ne jo parašą minėtame pareiškime ir tai, jog buvo nustatyta ne jo asmenybė. Taip pat, kaip matyti, iš UAB ,,Invacomp – Širvis” paaiškinamajųjų raštų (53, 63, 2 t.) dėl 1995 ir 1996 metų finansinės ataskaitos yra nurodomas steigėjas T. M., ir pastarajame raše nurodoma, jog T. M. turi 55 vnt. akcijų, V. S. – 1945 vnt. akcijų. Pažymėtina, kad į bylą nėra pateikta duomenų, jog minėti 1995-04-12 visuotiniame akcininkų susirinkimo metu priimti sprendimai dėl bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo išleidžiant 1978 paprastąsias vardines 5 Lt vertės akcijas akcininkų papildomų įnašų sąskaita yra nuginčyti teismine tvarka (CPK 178 str.). Taip pat pažymėtina, kad byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovas V. S. yra bendrovės 1945 vnt. akcijų valdytojas, o atsakovas T. M. yra 55 vnt. akcijų valdytojas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad atsakovui T. M. nepriklausė UAB ,,Invacomp – Širvis” nurodytas 55 vnt. akcijų kiekis, tačiau, kaip teisingai nurodo atsakovas T. M., pagal ĮBĮ 2 str. 9 d. savininkas (savininkai) – tai įmonės dalyvis (dalyviai): akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam (kuriems) priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų ir kiti įstatyme numatyti asmenys. Esant byloje nustatytai aplinkybei, jog atsakovui T. M. priklauso 0,55 proc. įstatinio kapitalo (11 akcijų), kas nesudaro 10 procentų balsavimo teisę suteikiančių akcijų, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas turėjo pakankamą įtaką tiek paties juridinio asmens, tiek jo organų veikloje, tuo labiau savarankiškai priimti sprendimus, reikšmingus bendrovės veiklai užtikrinti. Kaip minėta, 1997 m. Įmonių bankroto įstatymo (1997 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-270 redakcija, galiojusi nuo 1997 m. spalio 1 d.) 7 straipsnio 1, 2 dalys nustatė, kad įmonei, turinčiai juridinio asmens teises, tapus nemokia, jos administracijos vadovas privalo per 10 dienų nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos pateikti informaciją apie įmonės būklę Vyriausybės įgaliotai institucijai paskelbti „Valstybės žiniose“, raštu pranešti apie tai valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjui, informuoti valdybą (jei įmonėje yra sudaryta valdyba). Valdyba (jei ji nesudaryta, – administracijos vadovas) ne vėliau kaip per 40 dienų privalo sušaukti įmonės valdymo organą, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti. Administracijos vadovas, gavęs įmonės valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti, įgaliojimą (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjo leidimą), per 5 dienas, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos, turi kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Jeigu įmonės, kuri tapo nemoki, valdymo organas, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjas), nesuteikia tokio įgaliojimo, administracijos vadovas privalo per 5 dienas nuo susirinkimo dienos pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Taip pat šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti turi teisę akcininkai ir pagal 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas akcininkai turi teisę pateikti pareiškimą teismui dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, jeigu administracijos vadovas šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytais terminais nesikreipė į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Taigi atsižvelgiant į šias ĮBĮ nuostatas, t. y. nesant nustatytos imperatyvios pareigos akcininkui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atmestini ieškinyje nurodyti argumentai, jog atsakovas T. M. neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, be to, kaip minėta, pagal ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalies ir 8 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas atsakovui taip pat nėra nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatas perduoti turtą ir dokumentus bankroto administratoriui. Atsižvelgiant į tai, ieškinys atsakovo T. M. atžvilgiu yra atmesti (CPK 178 str.).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kai de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013, 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013). Kaip minėta, VĮ ,,Registrų centro” išrašas (b. l. 26 – 29, 1 t.) patvirtina, kad bendrovės vadovu nuo 1991-09-13 iki 1995-04-26 buvo atsakovas V. S., o laikotarpiu nuo 1995-04-26 iki 2007-10-18 vadovu nurodytas atsakovas S. S. ir nustačius, jog atsakovas S. S. nuo 1996-04-01 buvo atleistas iš bendrovės vadovo pareigų, yra pagrindas, teismo vertinimu, spręsti, jog atsakovas V. S., nors ir nebuvo paskirtas bendrovės vadovu, tačiau faktiškai ėjo vadovo pareigas. Būtent, bendrovės 1998-07-01 ketvirtinė finansinė atskaitomybė ir balansas (b. l. 35 – 38, 1 t.) yra pasirašyta V. S. ir nurodyta, kad jis pasirašo kaip įmonės vadovas, atsakovo S. S. Socialinio draudimo pažymėjime (b. l. 87 – 90, 1 t.) 1996-06-20 atleidžiant atsakovą iš bendrovės užimamų pareigų bei 1997-08-01 priimant į buhalterio pareigas pasirašė atsakovas V. S., atitinkamai nurodant pasirašius kaip pirmininkui ir steigėjui, 1997-01-01 ir 1998-01-01 Juridinių asmenų finansinių rezultatų formas (b. l. 188 – 189, 1 t.), 1997-01-01 Pelno (nuostolio) ataskaitą, 1997 m. Juridinio asmens pelno mokesčio apyskaitą pasirašė taip pat atsakovas V. S., nurodant pasirašius įmonės vadovui (steigėjui), be to, kaip matyti iš byloje esančių SODROS 1997-08-22 rašto Nr. 590, 1997-06-16 rašto Nr. 380 bei 1997-08-22 rašto Nr. 590 (b. l. 114 – 116, 118, 2 t.) ir UAB ,,Invacomp-Širvis” 1997-04-24 rašto (b. l. 121, 2 t.) atsakovas veikė bendrovės vardu, t. y. šie duomenys leidžia teismui konstatuoti, kad atsakovo veiksmai vertintini kaip de jure vadovo. Kita vertus, pažymėtina, kad atsakovas buvo ir įmonės akcininkas, todėl jam ir kaip įmonės savininkui kyla ĮBĮ 8 straispnio 1 dalyje nustatyta pareiga, juo labiau, kad iš paminėtų aplinkybių matyti, kad atsakovas nuolatos sekė įmonės finansinę padėtį. Esant teismo konstatuotai aplinkybei, jog laikotarpiu nuo 1998 metų, kuomet įmonės finansinė padėtis tik blogėjo ir nebuvo vykdoma veiklos, tuo labiau neatsiskaitant su kreditoriais, kurių skolos atsirado iki 1998 metų, iki įmonės likvidavimo bylos iškėlimo – 2007-03-21, egzistavo teisinis pagrindas atsakingiems asmenims kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, yra pagrindas spręsti klausimą dėl atsakovo V. S. civilinės atsakomybės nesikreipus į teismą kelti nemokiai įmonei bankroto bylą. Įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė taikoma tik savarankiškai nustačius šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo, įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir/ar paslaugas).

Žala nėra preziumuojama (CK 6.249 straipsnis), todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Vien tik įstatyme įtvirtintos pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais, dar nesuponuoja įmonės vadovo atsakomybės. Kasacinio teismo yra konstatuota, jog jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams mastas (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. O žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimų patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Šioje kasacinio teismo nutartyje nurodyta, jog įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams.

1998-07-01 balanse (b. l. 37, 1 t.) nurodyta, kad bendrovės turtas iš viso – 168 874 Lt sumai, tame tarpe ilgalaikis turtas (kitas ilgalaikis materialusis turtas) – 1422 Lt sumai, trumpalaikis turtas – 167 452 Lt sumai (atsargos – 1443 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 139 009 Lt, investicijos ir terminuoti indėliai – 27 000 Lt, gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje – 6 Lt). Teismas pažymi, kad bylose dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo vadovas (savininkas) atsako tik išaugusių skolų suma. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-04-13 nutartimi patvirtino BUAB ,,Invacomp – Širvis” kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus 18 479 Lt finansinį reikalavimą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014-07-03 pažyma Nr. (7.2)3-82637 bei 2014-07-14 pažyma Nr. (7.2)3-87104 (b. l. 11, 30, 2 t.) patvirtina, jog UAB ,,Invacomp – Širvis” skola VSDFV biudžetui yra 18 479,00 Lt (iš jų 9020 Lt įmokos, 9403 Lt delspinigiai), 56 Lt baudų, taip pat patvirtina, kad įsiskolinimas SODROS biudžetui susidarė už laikotarpį nuo 1995 metų kovo mėn. iki 1997 metų rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į tai, kad jau iki pareigos inicijuoti bankroto bylą egzistavo 18 479,00 Lt (paskaičiuota pagal 1997-03-21 SODROS Širvintų skyriaus valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų priskaičiavimo ir panaudojimo patikrinimo aktą Nr. 44) įsipareigojimų kreditoriui – SODRAI suma, teismas sprendžia, kad priteisti ieškovui žalos atlyginimą tuo atveju, kai yra konstatuotas pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas, nėra teisinio pagrindo. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovas V. S. neįvykdė ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p. reikalavimų, nustatančių, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovas V. S. bendrovės bankroto administratoriui neperdavė jokių įmonės dokumentų ir turto, taip pat teismo posėdžio metu trečiasis asmuo R. P. patvirtino, jog iškėlus teisme įmonės likvidavimo bylą ir paskyrus likvidatore, jai taip pat nebuvo perduoti bendrovės dokumentai bei turtas. Aplinkybės, susijusios su dokumentų nepateikimu, yra reikšmingos tik tuo aspektu, kad teismas pagal tai, kaip šalis, turinti objektyvias galimybes pateikti bylai svarbius įrodymus, vykdo tokią pareigą, gali spręsti apie įrodymų pakankamumą ir juos vertinti vienos ar kitos pusės naudai. Atsakovas V. S. nepateikė įrodymų, kad jis tinkamai vykdė įmonės vadovo pareigas, susijusias su įmonės finansinės atskaitomybė sudarymu ir savalaikiu pateikimu juridinių asmenų registro tvarkytojui už pilnus 1998 metus ir vėliau iki likvidavimo bylos iškėlimo. Todėl teismas, atsižvelgdamas į įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2011-12-14 nutartimi iškelti UAB ,,Invacomp-Širvis” bankroto bylą nustatytas aplinkybes bei į tai, kad atsakovas V. S., vienintelis turėdamas objektyvią galimybę, nepaneigė UAB ,,Invacomp-Širvis” buvus nemokia nuo 1999 metų, sprendžia, kad atsakovui V. S. tenka atsakomybė neįvykdžius ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p. numatytos pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą. Spręsdamas nagrinėjamąjį ginčą dėl turtinės žalos atlyginimo neperdavus bankroto administratoriui įmonės turto, teismas turi galimybę vadovautis tik minėtu 1998-07-01 sudarytu UAB ,,Invacomp-Širvis” balansu, iš kurio matyti, kaip jau nustatyta, jog įmonė turto turėjo 168 874 Lt sumai, tame tarpe ilgalaikio turto (kitas ilgalaikis materialusis turtas) – 1422 Lt sumai, tačiau teismo vertinimu, esant nurodytoms atsakovo V. S. aplinkybėms, jog įmonė turėjo gamybinę įrangą, ir jos vertė atsižvelgiant į nusidėvėjimą, kuris pagal Pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlį yra 5 metai (kas reiškia, jog vieneriems metams tai sudaro 20 proc.), šiuo metu sudaro 1 Lt (likutinės vertės suma). Pažymėtina, kad į bylą nepateikta jokių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog 1998 m. balanse numatytos per vienerius metus gautinos sumos – 139 003 Lt realiai buvo gautos iš debitorių ir tokiu būdu neperduotos bankroto administratoriui. Teismo posėdžio metu atsakovas V. S. patvirtino, jog buvo bandoma atgauti už patiektas prekes pirkėjams, kurių dauguma rezidavo Rusijoje, skolas, tačiau dėl tuo metu Rusijoje buvusios ekonominės krizės faktiškai neįmanoma buvo išsireikalauti įmonės skolų, ir šios atsakovo nurodytos aplinkybės nepaneigtos byloje esančia medžiaga, todėl, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo konstatauoti, jog atsakovas V. S. turėjo galimybę nurodytą 139 003 Lt sumą perduoti bankroto administratoriui (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje ieškinys atsakovo atžvilgiu atmestinas. Atsakovas V. S. dėl 1998 m. balanse eilutėje ,,Investicijos ir terminuoti indėliai” nurodytos 27 000 Lt sumos paaiškino, jog čia yra atvaizduotas detalių ir reikalingos medžiagos įsigijimas gamybai. Pažymėtina, kad balanse eilutėje ,,Investicijos ir terminuoti indėliai” įprastai pagal buhalterinės apskaitos standartus yra nurodoma atitinkamai kitų įmonių akcijos, kiti vertybiniai popieriai bei banke ar kitoje kredito įstaigoje padėti terminuotieji indėliai, ir šiuo nagrinėjamu atveju, atsakovui neperdavus nurodytai sumai turto, yra pagrindas priteisti ieškovui 27 000 Lt žalos atlyginimą. Taip pat iš atsakovo V. S. yra priteistina 1443 Lt piniginė suma už neperduotas atsargas, 6 Lt pinigine suma, nurodyta buvus sąskaitoje ir kasoje bei 1 Lt likutinės vertė už kitą ilgalaikį materialųjų neperduotą turtą, viso 28 450 Lt (8239,68 Eur) žalos atlyginimo. Taip pat iš atsakovo V. S. priteistinos procesinės palūkanos nuo 8239,68 Eur priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2013-10-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., CK 210 str.).

Atsakovų prašymas ieškiniui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti netenkinamas. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad aplinkybės apie kreditorinių reikalavimų pagrindus, jų dydį bei BUAB „Invacomp-Širvis“ turimą turtą bankroto administratoriui galėjo tapti žinomos tik po bankroto bylos iškėlimo, kaip jau minėta, bankroto byla iškelta 2011-12-14 nutartimi, o ieškinys dėl žalos atlyginimo teismui pateiktas 2013-10-28 (b. l. 1, 1 t.), t. y. nepraleidus įstatymo nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino. Todėl taikyti senatį nėra jokio teisinio pagrindo.

Kadangi ieškinys atsakovų S. S. ir T. M. atžvilgiu atmestinas, iš ieškovo atsakovų naudai priteistinos jų patirtos išlaidos, susijusios su atstovo pagalba rengiant procesinius dokumentus bei atstovavimą teismo posėdžiuose (CPK 93 str.). Išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, procesinių dokumentų parengimą bei vykusių teismo posėdžių, kuriuose dalyvavo atsakovų atstovai, trukmę, bei vadovaujantis LR Teisingumo ministro 2004-04-02 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8 p. 8.2, 8.16, 8.17, 8.18 ir 11 p., yra laikytinos atsakovo S. S. pagrįstomis 170,81 Eur, o T. M. – 1226,54 Eur (CPK 98 str. 2 d., 96 str., 99 str.) (b. l. 63 - 64, 122, 1 t., 191,2 t.). Taip pat iš ieškovo pagal CPK 96 str. valstybės naudai priteistinos atsakovo V. S. patirtos bylinėjimosi išlaidas, susijusios su atstovo pagalba, - 148,62 Eur (patenkinta 15 proc. ieškinio reikalavimų sumos) (b. l. 185,2 t.).

Remdamasis išdėstytais teiginiais ir vadovaudamasis LR CPK 270, 293 str. teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį tenkinti iš dalies ir ieškovo BUAB ,,Invacomp–Širvis“ naudai priteisti iš atsakovo V. S. 8239,68 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2013-10-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Iš ieškovo BUAB ,,Invacomp – Širvis“ priteisti atsakovo T. M. naudai 1226,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovo pagalba.

Iš ieškovo BUAB ,,Invacomp – Širvis“ valstybės naudai priteisti 319,43 Eur išlaidų, susijusių su atstovo pagalba.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per šį apygardos teismą.