Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Invacomp-Širvis“ ieškinį atsakovams V. S., S. S. ir T. M. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismas, nepranešdamas apie prašymo nagrinėjimą, nesuteikė galimybės pateikti išsamius paaiškinimus dėl prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, apribojo galimybę surinkti reikšmingą informaciją teisingam procesiniam sprendimui priimti. Be to, skundžiama nutartis nėra tinkamai motyvuota.Ieškinį bei prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė tinkamai neįgaliotas asmuo. Ieškinio priedai patvirtina, kad 2012 m. sausio 4 d. A. Š. išduotas įgaliojimas Nr. 118/2/2012 galioja iki 2013 m. sausio 4 d.; atstovavimo sutartis su advokatu sudaryta 2013 m. spalio 10 d., taigi pasibaigus įgaliojimo terminui.Pažymi, kad tikimybės, jog bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimų apeliantui visiškai nepagrindė. Apeliantas nėra ir nebuvo BUAB „Invacomp-Širvis“ akcininku ir jokių šios įmonės dokumentų nepasirašinėjo. 1995 m. balandžio 12 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole esantis parašas ne apelianto. Atitinkamai apeliantui nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nekyla pareiga atlyginti žalą. Ieškovo apeliantui pareikšti reikalavimai negalės būti patenkinti, ieškovas jų tinkamai nepagrindė, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti galimą sprendimo neįvykdymo grėsmę bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas pateikė tik bendro pobūdžio pasvarstymus dėl tariamos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau nepateikė jokių esminių motyvų ar įrodymų, pagrindžiančių tokio prašymo pagrįstumą. Ketinimų perleisti ar paslėpti turimą turtą, sumažinti jo dydį ar pabloginti savo finansinę padėtį apeliantas neturi. Apelianto civilinei atsakomybei kilti nei faktinių, nei teisinių pagrindų nėra, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad neareštavus atsakovo turto teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę spręsti, ar kiekvienu konkrečiu atveju yra pagrindas pranešti atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teismas įvertino, kad pareikšto reikalavimo suma ženkli, skolininkų finansinė padėtis nežinoma. Šios aplinkybės leido teismui pagrįstai manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui. Apeliantas nepaneigė, jog pareikšto reikalavimo suma jo atžvilgiu nėra laikytina ženklia, nepateikė argumentus apie gerą finansinę padėtį patvirtinančių įrodymų.Ieškinys preliminariai pagrįstas, o apelianto argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo jo atžvilgiu bus įvertinti išnagrinėjus bylą iš esmės. Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškinio ribose, nepažeisdamas nei ekonomiškumo, nei proporcingumo principų. Nesutinka su argumentais, kad ieškinį pareiškė neįgaliotas asmuo. Paskirtas ieškovo bankroto administratorius turi visus galiojimus atstovauti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria vieno iš atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinio suma yra didelė, o atsakovų finansinė ir turtinė padėtis nėra žinoma, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones vadovavosi teismų praktikoje suformuluota taisykle, pagal kurią didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo gal būt ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Apeliantas kelia tinkamo nutarties motyvavimo nebuvimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties turinį ir joje išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad nutartis atitinka CPK 291 straipsnio reikalavimus, todėl apelianto teiginiai dėl nutarties nepakankamo motyvavimo yra nepagrįsti. Nutarties motyvuojamojoje dalyje aptarti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai, galima grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, kurią šiuo atveju pirmosios instancijos teismas siejo su ieškinio suma. Įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą ar aptarti kiekvieną byloje esantį įrodymą. Pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamoje nutartyje paremtos byloje esančių įrodymų visetu, nutartis yra motyvuota, todėl šiuo pagrindu (dėl nepakankamos motyvacijos) naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

Atskirasis skundas grindžiamas ir tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išnagrinėjimas nepranešus atsakovui apribojo jo teisę pateikti įrodymus, reikšmingus teisingam sprendimui priimti. CPK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka nedelsdamas, o apie tokio prašymo nagrinėjimą atsakovui pranešama tik tokiu atveju, kai manoma apie tokio pranešimo būtinumą. Spręsdamas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo, teismas nėra saistomas šalių prašymo, o turi teisę pats, nesant šalies prašymo, pasirinkti klausimo nagrinėjimo būdą. Ar informuoti atsakovą apie ieškovo paduotą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas sprendžia kiekvienu atveju įvertinęs faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir nusprendęs, kad jų pakanka klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti, pagrįstai jį nagrinėjo rašytinio proceso tvarka nepranešęs atsakovams. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad toks pirmosios instancijos teismas procesinis sprendimas apribojo jo teises pateikti atsikirtimus nagrinėjamu klausimu. Atsakovui įstatymu yra užtikrinta teisė, nesutinkant su teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tokią nutartį apskųsti apeliacine tvarka ir pateikti savo argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus. Minėta teise atsakovas pasinaudojo, pateikdamas atskirąjį skundą.

Nutarties neteisėtumą apeliantas argumentuoja ir tuo, kad teismas priėmė nagrinėti ieškinį, kurį pasirašė neįgaliotas asmuo. Pažymėtina, kad ieškovas yra bankrutavusi įmonė, kurios vardu veikia teismo paskirtas bankroto administratorius UAB „Bankrotų administravimas“. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas 2013 m. sausio 7 d. įgaliojimas Nr. 17/2/2013 A. Š. patvirtina, kad teisminį ginčą inicijavo ir atstovavimo sutartį su ieškinį pasirašiusiu advokatu pasirašė bankroto administratoriaus tinkamai įgaliotas asmuo, todėl nurodytas apelianto argumentas teisiškai nebeaktualus.

Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantas iš esmės argumentuoja tuo, kad ieškinio reikalavimai jo atžvilgiu nėra tikėtinai pagrįsti ir ieškovas nepateikė esminių motyvų ir argumentų dėl grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui.

Kaip minėta, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinosios apsaugos priemonės taikomos dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.

Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, todėl ir atskirajame skunde pateikiami argumentai, kad atsakovas nėra ir nebuvo ieškovo akcininkas, neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kad dėl to jam nekyla ir pareiga atlyginti žalą, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, nevertinami.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškovo argumentus ir jais grindžiamus ieškinio reikalavimus, skundžiama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsižvelgęs į tai, jog 187 353 Lt ieškinio suma yra didelė, o atsakovų (fizinių asmenų) turtinė padėtis nežinoma. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą nagrinėjamu atveju suponavo ieškinio sumos dydis. Todėl būtent atsakovui, siekiančiam panaikinti skundžiama nutartimi jo turtui taikymas laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad pareikšto ieškinio suma jam nėra reikšminga, o jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę būsimo teismo sprendimo neįvykdymui (CPK 12, 178 str.). Tokiu atveju, atsakovas turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo ir jo sutuoktinio turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, vertybinių popierių ir turtinių teisių; taip pat lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, kitimo; darbo užmokesčio, dividendų ir kitokio pobūdžio pajamų, gautų per pastaruosius kelerius metus (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-408/2012; 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012, kt.). Nagrinėjamu atveju, apeliantas, siekdamas paneigti minėtą prezumpciją ir grįsdamas savo gerą turtinę padėtį, jokių įrodymų nepateikė, abstrakčiai nurodydamas, kad neturi ketinimų paslėpti savo turtą, sumažinti jo dydį bei pabloginti finansinę padėtį. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie pareikšto ieškinio sumos dydį, sudarantį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atskirojo skundo argumentais nepaneigta.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. Apeliantas nenurodė jokių argumentų ir nepateikė įrodymų, kad kokiu nors būdu būtų pažeidžiamos jo teisės ar teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.