- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-16
- Bylos Nr.
- I-2625-580/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virgilijus Valančius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos, Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui
- Pareiškėjas
- T. S.
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009 pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja T. S. (toliau – pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir atsakovai) 225 863,67 Lt neteisėtai neapskaičiuoto ir neišmokėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atlyginimo už laikotarpį nuo 2002 m. spalio mėn. iki 2007 m. rugsėjo mėn. Teismo posėdžio metu (nagrinėjant bylą pirmąja instancija) pareiškėja patikslino ginčo periodą, atsižvelgdama į įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nustatytą periodą, ir prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d., iš viso 214 853,68 Lt.
Pareiškėja nurodė, kad atsakovu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įtrauktas dėl tos priežasties, jog jis turėtų dalyvauti vykdymo procese išmokant priteistus pinigus. Pareiškėjos įsitikinimu, teismas ex officio turi spręsti klausimą dėl delspinigių už ne laiku sumokėtą atlyginimą priteisimo. Pareiškėja pažymėjo, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. dirbo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja. 1993 m. kovo 18 d. – 2002 m. kovo 21 d. dirbo Konstitucinio Teismo teisėja. Pasibaigus Konstitucinio Teismo teisėjo devynerių metų kadencijai, Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. IX-1117 buvo paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja. Iš šių pareigų ji buvo atleista 2007 m. rugsėjo 24 d., sulaukus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus. Pareiškėja nurodė, kad teisingumo vykdymo funkcija lemia išskirtinį teisėjo konstitucinį statusą, kurį nustato Konstitucijos nuostatos ir principai. Neatsiejamas teisėjo konstitucinio statuso elementas yra teisėjų ir teismų nepriklausomumas. Iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kyla teisėjo atlyginimo, kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas. Tai suponuoja valstybei pareigą nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę, apsaugotų teisėjus tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai ir kt.). Pažymėjo, kad Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas. Bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimus ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Pareiškėja nurodė, kad jos buvimo Konstitucinio Teismo teisėja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja laikotarpiu teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas buvo nenuoseklus ir nesuderinamas su konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo reikalavimais. Pareiškėjos manymu, ginčijamas teisėjų atlyginimų sumažinimas nebuvo laikinas ir nebuvo grindžiamas itin sunkia valstybės ekonomine ir finansine padėtimi. Net ir tuo atveju, jeigu valstybėje būtų susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, turėtų būti proporcingai mažinami visų valstybės valdžią vykdančių institucijų pareigūnų atlyginimai, mokami iš valstybės biudžeto, tuo tarpu nurodytu laikotarpiu šių pareigūnų (Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės narių ir kt.) atlyginimai nebuvo sumažinti. Pareiškėjos nuomone, atlyginimų sumažinimas tik teisėjams reiškia, kad tai buvo diskriminacinio pobūdžio teisinis reguliavimas. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494) teisėjų atlyginimų koeficientą 2,5 neteisėtai sumažinus iki 1,75, buvo pažeistos jos teisės, nes, būdama Konstitucinio Teismo teisėja, o vėliau – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja, gavo mažesnį atlyginimą, nei buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689). Pareiškėja pažymėjo, kad teisės aktų nustatyto dydžio atlyginimas yra Konstitucijos saugoma teisėjo nepriklausomumo garantija, todėl turi būti ginama nuo pažeidimo tiesiogiai taikant Konstituciją. Konstitucijos taikymas šiuo atveju būtinas, nes valstybėje iki šiol teisėjų atlyginimų santykiai nėra įstatymu tinkamai sureguliuoti. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatytas teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas, kuris liko galioti po to, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, yra neišsamus, nepakankamai apibrėžtas, stokoja teisinio aiškumo ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti minėtų santykių teisinį reguliavimą bei nevienodai taikyti atitinkamas teisės nuostatas. Konstitucinis Teismas nurodė, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks atlyginimas, negu tame teisme jau dirbančiam teisėjui, jeigu susiklostytų tokia teisės taikymo praktika, jos nebūtų galima konstituciškai pagrįsti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės 129 455 Lt, o kitą skundo dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. I-182 „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo teisėjų išrinkimo“ buvo išrinkta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja. Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. I-100 „Dėl Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimo“ ji 9 metams buvo paskirta Konstitucinio Teismo teisėja. Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. IX-1117 „Dėl T. S. skyrimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja“ pareiškėja buvo paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja. Ji šias pareigas ėjo iki 2007 m. rugsėjo 24 d., iki Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. X-1279 „Dėl T. S. atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjos pareigų“ buvo atleista iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, sukakus įstatymo nustatytam pensiniam amžiui. Teismas taip pat nustatė, jog iki 2000 m. sausio 1 d. teisėjų atlyginimai buvo apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689. Nuo 2000 m. sausio 1 d. teisėjams buvo mokamas atlyginimas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494, pagal kurį atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl teisėjų atlyginimo sumažinimo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotinas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu ir tik laikinai, kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje analogiškoje nagrinėjamai bylai civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, nustatė aplinkybes, kurioms esant teisėjams gali būti sumažinamas atlyginimas: teisėjų atlyginimų sumažinimas galimas tik tada, kai valstybėje yra itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai padaryti galima tik įstatymu ir tik laikinai; sumažinimas galimas laikantis proporcingumo reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas dėl teisėjų atlyginimo priteisimo, nustatė, kad „vertinant, ar pareiškėjų atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu. Taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklė trukmę (jos pradžią bei pabaigą) ir galimą jos įtaką valstybės sugebėjimui mokėti pareiškėjams priklausantį atlyginimą.“ Nustatydamas pagrindą atlyginimų sumažinimui bei periodą, kuriuo laikytina, jog teisėjų darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, teismas vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2007, kurioje konstatuota, jog valstybės turtinė padėtis 1999 m. buvo sunki ir pagerėjo tik nuo 2003 m. sausio 1 d. Tokia išvada buvo padaryta remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta ekspertize, atlikta civilinėse bylose Nr. 2A-3/2007, Nr. 2-216-55/2007. Šioje ekspertizės išvadoje konstatuojama, kad „apibendrinus nagrinėtus rodiklius, galima teigti, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių.“ (Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertizės išvadų 6 punktas). Teismas pažymėjo, kad krizės buvimą konstatavo ir Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Situacijos, kai 1999 m. pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės – finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, teismo vertinimu, įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 m., bet ir 1998 m., taip pat 2000 – 2001 m.; paminėtos ekonominės – finansinės krizės neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė dėl susiklosčiusios sunkios padėties turėjo pagrindą 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 sumažinti darbo užmokestį teisėjams. Sunkios ekonominės padėties periodas truko iki 2003 m. sausio 1 d. Vadinasi, nuo šio laiko atlyginimų sumažinimo pagrindas išnyko ir paminėtas nutarimas neturėjo būti toliau taikomas, nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas. Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad atlyginimų sumažinimas buvo diskriminacinio pobūdžio. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ nutarė pakeisti dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tarp jų ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurindama teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas, ratą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Taigi didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Teismas pastebėjo, kad teisėjams atlyginimas buvo sumažintas mažiausiai, o kitoms asmenų grupėms taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas buvo iš viso panaikintas. Pažymėjo ir tai, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo aukštesnių instancijų teisėjų atlyginimai, lyginant su apylinkių teismų teisėjų atlyginimais, buvo neproporcingai dideli. Apylinkių teismų teisėjų atlyginimai nebuvo keliami, ir šis nemotyvuotas atitrūkimas nebuvo šalinamas. Dėl to, teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad atlyginimo koeficiento sumažinimas buvo neproporcingas. Teismas nustatė, kad, pareiškėjai dirbant Konstitucinio Teismo teisėja, atlyginimas jai buvo mokamas vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 16 straipsnio nuostata, kuri numatė, kad Konstitucinio Teismo teisėjui mokamas 30 proc. didesnis negu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo maksimalus atlyginimas. Todėl pareiškėjai, kaip Konstitucinio Teismo teisėjai, atlyginimo dydis buvo susijęs su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams mokamu atlyginimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams iki 2000 m. sausio 1 d. atlyginimas buvo apskaičiuojamas pagal tuos pačius aukščiau paminėtus nutarimus, kaip ir kitų instancijų teismų teisėjams. Vadinasi, jiems atlyginimų koeficientas taip pat buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Teisėjų darbo užmokestis nustatomas viešai skelbiamais ir visiems prieinamais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais. Nustačius darbo teisėju faktą, papildomas įrodinėjimas, kad darbo užmokestis buvo sumažintas, nereikalingas – tai laikytina visuotinai žinoma aplinkybe (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 58 str. 1 d.). Pareiškėjai pradėjus dirbti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, atlyginimas jai buvo skaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494. Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Įvertinęs Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarime suformuotą taisyklę, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, jog asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks atlyginimas negu tame teisme jau dirbančių teisėjų, ir aplinkybę, kad iki tapdama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja, pareiškėja buvo Konstitucinio Teismo teisėja, teismas konstatavo, kad pareiškėja pagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, nes jai atlyginimas dirbant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja turi būti skaičiuojamas laikantis vienodų taisyklių, kaip ir kitiems Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, įvertinęs ginčo objekto – teisėjo darbo užmokesčio – prigimtį, nagrinėjamu atveju taikė įstatymo analogiją – taikė darbo teisės normos, numatytas Darbo kodekse (toliau – DK). Pažymėjo, kad teisėjams DK, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, taikomas subsidiariai, t. y. kai tam tikro klausimo nereglamentuoja specialus įstatymas, reguliuojantis atitinkamos kategorijos valstybės tarnautojų veiklą (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, suformuota taisykle, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio, todėl sprendžiant klausimus, susijusius su darbo užmokesčiu, gali būti taikomos kitų teisės aktų nuostatos, tarp jų ir DK). Teismas pastebėjo, kad teisėjų atliekamos funkcijos savo prigimtimi artimos valstybės tarnautojo funkcijoms, o gaunamo atlygimo paskirtis yra tokia pati – atlygis už atliktą darbą. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendras ieškinio senaties terminas, šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK 27 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso (toliau – CK) ir Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos, jei šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teismas pažymėjo, jog aiškinantis, ar pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą, būtina nustatyti šio terminio pradžios momentą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia tokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pareiškėjai nuo 2003 m. kiekvieną mėnesį mokėdamas sumažintą atlyginimą, darė tęstinį pažeidimą. Todėl teismas, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostata, padarė išvadą, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti kiekvieną mėnesį iš naujo, todėl, taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjai priteistina neteisėtai sumažinto teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. sausio 8 d., kadangi skundą teismui pareiškėja pateikė 2008 m. sausio 8 d. Teismas sutiko, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti tą dieną, kada pradėjo gauti sumažintą darbo užmokestį, todėl atsižvelgęs į CK 1.131 straipsnį, kuriame numatyta, kad ieškinio termino pabaiga yra pagrindas ieškiniui atmesti, konstatavo, kad pareiškėjai priteistina neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 8 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d. (ginčo periodo paskutinė diena), iš viso – 129 455 Lt (už 2005 m. sausio 8 d. – 2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpį – 48 178,47 Lt + už 2006 m. sausio 1 d. – 2006 m. gruodžio 31 d. laikotarpį – 50 922,06 Lt + už 2007 m. sausio 1 d. – 2007 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį – 30 354,47 Lt), t. y. už trejus metus nuo skundo teisme gavimo dienos. Pastebėjo, kad priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai negali būti priteistas teisėjo atlyginimas už ilgesnį laikotarpį, negu numato DK 298 straipsnis – treji metai. DK 298 straipsnyje nustatytas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui, jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Kadangi buvo taikyta trejų metų ieškinio senatis, terminas, už kurį pareiškėjai priteistina suma, neviršija DK 298 straipsnyje nustatyto termino, už kurį asmeniui gali būti priteisiamas atlyginimas. Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktai reikalauja, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, tinkamai suformuluotų savo reikalavimą (skundo dalyką) ir nurodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo faktinį pagrindą). ABTĮ 52 straipsnis nustato, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, tačiau tokio tikslinimo pareiškėja nedarė. Administracinis teismas, net ir turėdamas pareigą būti aktyvus nagrinėjant administracines bylas (ABTĮ 81 str.), neturi teisės keisti reikalavimo pagrindo arba dalyko savo iniciatyva ir nagrinėjant bylą išeiti iš reikalavimo ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-436/2003). Administracinis procesas vyksta pagal skirtingas taisykles, nei civilinis procesas. CPK 417 straipsnio nuostata, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, netaikoma nagrinėjant ginčą administraciniame teisme, nes pagal ABTĮ 2 straipsnio 2 dalį – nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat CPK normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. ABTĮ nėra nuorodos į CPK 417 straipsnį. Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, teismas nepasisakė dėl pareiškėjai priteistinų delspinigių pagrįstumo, kadangi tai nėra šioje byloje nagrinėjamo skundo dalykas, o teismas ex officio šio klausimo spręsti neturi teisės. Teismas pastebėjo, kad iš esmės pareiškėja nereiškė reikalavimų Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Asmens galimas dalyvavimas išieškojimo procese gali būti aplinkybe, dėl kurios tas asmuo dalyvauja trečiuoju suinteresuotu asmeniu, bet ne atsakovu. Atsakovu yra asmuo, kuriam reiškiamas materialinis reikalavimas. Dėl paminėtų aplinkybių skundą vieno iš nurodytų atsakovų – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – atžvilgiu teismas atmetė.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmetė, o pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo dalį, susijusią su pareiškėjai priteistinos sumos dydžiu, ir išdėstė ją taip: priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 147 359 Lt, suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais, teisėjo atlyginimo, o likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas atidėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Teismas nurodė, jog pareiškėjos reikalavimai byloje susiję su negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, priteisimu, t. y. pareiškėja siekia prisiteisti savo darbo užmokesčio dalį, kuri jai nebuvo mokama nuo 2002 m. spalio mėn., pagal paminėtą nutarimą sumažinus darbo užmokestį, skaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689. Reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėja, remdamasi atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 104 ir 109 straipsniais garantuotu teismų ir teisėjų nepriklausomumu. Teismas konstatavo, kad šios Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad paminėta pareiškėjos teisė yra pažeista, ir ją ginti. Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Atsižvelgiant į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (1 str., 2 str. 3 d.), teismo nuomone, galima teigti, kad aptariamai bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo. Todėl teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl reikalavimų, sietinų su laikotarpiu nuo 2002 m. spalio mėn. iki 2003 m. sausio 1 d., nepagrįstumo. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėja buvo paskirta Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėja 2002 m. spalio 3 d. ir kad nuo pat pirmos dienos, kai ši teisėja pradėjo eiti paminėtas pareigas, jai buvo mokamas atlyginimas, apskaičiuotas taikant 1,75 tarnybinio atlyginimo koeficientą, t. y. pareiškėja neįrodė, kad jai darbo atlyginimas buvo sumažintas, teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. ir 2007 m. spalio 22 d. nutarimais, pažymėjo, jog tos pačios teismų sistemos ir tos paties grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Teismas atkreipė dėmesį taip pat ir į tai, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatos teisėjų nediferencijuoja pagal tai, kada jie pradėjo eiti teisėjo pareigas. Teismas padarė išvadą, kad su paminėtu teisėjų vienodo teisinio statuso principu nesuderinama būtų tokia padėtis, jog tos pačios grandies teisme teisėjų atlyginimai būtų skaičiuojami pagal skirtingas metodikas ir skirtųsi dydžio prasme tuo pagrindu, kada teisėjai pradėjo eiti savo pareigas. Pasisakydamas dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, teismas pažymėjo, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis joje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.). Teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje yra pritaikęs ieškinio senatį. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius formuoja praktiką, kad jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (CK 1.131 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008; teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., CPK 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai teisėjų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojo Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas (2008 m. spalio 28 d. įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kurio nuostatomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laikotarpiu) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama, teismo nuomone, ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino. Pasisakydamas dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, teismas pažymėjo, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas, dėl to pareiškėjai priteistina neišmokėto atlyginimo dalis už trejus metus, susidariusi nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. rusėjo 1 d. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikęs ginčo teisiniams santykiams trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą DK 27 straipsnio 2 dalyje, netinkamai taikė teisės aktus ir pažeidė materialinės teisės normas, ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą arba atitinkamą jo dalį (ABTĮ 143 str.), dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo požiūriu keistinas. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas atmestinas. Pasisakydamas dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, teismas nurodė, kad aukščiau aptarti teisės taikymo klausimai leidžia tai padaryti be papildomo teisės taikymo aiškinimosi. Byloje esančioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. pažymoje Nr. (2.18)-11K-212 apie pareiškėjai neišmokėtą atlyginimą yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti nesumokėto ir, taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles, priteistino darbo užmokesčio dydžius. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame skunde šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Todėl nėra pagrindo nesiremti šiais duomenimis. Spręsdamas bylos nagrinėjimo iš esmės klausimą, teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos skundo reikalavimą grąžinti jai (priteisti) iki 2007 m. rugsėjo 1 d. nesumokėto teisėjo atlyginimo dalį, priteistina pareiškėjai teisėjo atlyginimo dalis apskaičiuotina už paskutinius iki 2007 m. rugsėjo 1 d. trejus dirbtus metus. Taikydamas nurodytus pareiškėjai priteistinų darbo užmokesčio dalių apskaičiavimo kriterijus, teismas konstatavo, kad pareiškėjai priteistina – 147 359 Lt teisėjo atlyginimo suma. Teismas laikėsi nuostatos, kad teismo posėdyje pateiktas atsakovo atstovo prašymas dėl teismo nutarties įvykdymo nagrinėjamoje byloje ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos atmestinas kaip nepagrįstas. Vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009, ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, CPK 284 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
IV.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2010 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.
Lietuvos valstybė nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis buvo priimti remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduotomis pažymomis, kurios, atlikus vidaus auditą, buvo pripažintos nepagrįstomis ir neteisingomis. Jomis remiantis pareiškėjai buvo priteista 147 359 Lt, nors suma, apskaičiuota pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, sudaro 120 539,96 Lt, t. y. pareiškėjai buvo priteista 26 819,04 Lt daugiau nei priklauso. Šią aplinkybę sužinojo tik tada, kai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje iš Nacionalinės teismų administracijos buvo gauta 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) santrauka, t. y. 2010 m. sausio 29 d.
Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad teismai, patenkindami pareiškėjos reikalavimus dėl piniginių išmokų, rėmėsi įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-212 apie darbo užmokestį), kuriame buvo nurodyti klaidingi duomenys (padaryta klaida darbo užmokesčio skaičiavimo formulėje). Audito išvadų pagrindu nustatyta, kad pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį, už kurį jai buvo priteista, buvo ne 146 958,78 Lt, o 120 539,96 Lt, t. y. 26 419 Lt mažiau nei pareiškėjai buvo priteista šioje byloje. Dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas pareiškėjos reikalavimas dėl piniginių išmokų, kurios priteistos iš valstybės. Proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės paaiškėjo 2010 m. sausio 11 d. patvirtinus vidaus audito ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) .
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesas atnaujintinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Atsakovai prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
Šį proceso atnaujinimo pagrindą atsakovai grindžia tuo, kad, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme atlikus vidaus auditą, nustatyta, jog pareiškėjai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduota 2007 m. spalio 9 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-212 apie darbo užmokestį yra neteisinga. Šios pažymos pagrindu pareiškėjai priteista daugiau, negu priklauso pagal teisės aktus. Vidaus audito rezultatai įforminti Nacionalinės teismų administracijos 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini)).
Iš bylos matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pakeisdamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. pažyma Nr. (2.18)-11K-212, pareiškėjai priteisė 147 359 Lt nesumokėto darbo užmokesčio (b. l. 142 – 154). Remiantis Nacionalinės teismų administracijos 2010 m. sausio 11 d. vidaus audito ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjai pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą apskaičiuota grąžintina suma yra 120 539,96 Lt.
Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl piniginių išmokų priteisimo galėjo būti išspręstas neteisingai, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Atsakovų prašymai dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.
Kadangi atsakovų prašymai dėl proceso atnaujinimo paduoti nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįsti įstatymo numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, procesas atnaujintinas, o byla perduotina Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009 pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo.
Perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.