Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas, rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-05-08 nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad 2015-01-24 00.12 val. adresu Šiaulių g. 7, Klaipėda, atbuline eiga, vairuodama automobilį „Mercedes-Benz 250“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinkus reikiamo saugaus atstumo iki iš galo stovėjusio automobilio ir atsitrenkus į jį, iš eismo įvykio vietos pasišalino apie tai nepranešusi policijai. Šiais savo veiksmais A. B. buvo kaltinama padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 str. 1 d. ir 130 str. 1 d.

2015-05-08 Klaipėdos miesto apylinkės teismas A. B. pripažino kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, ir paskyrė administracinę nuobaudą – 28 Eur dydžio baudą. Administracinį procesą A. B. kaltinant padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. B., vykdydama Kelių eismo taisyklių 5 p. ir 9 p. nustatytas bendrąsias vairuotojų pareigas ir Kelių eismo taisyklių 220 punktą, privalėjo suvokti, kad kitos transporto priemonės sugadinimas jos vairuojama judančia transporto priemone yra eismo įvykis, o dėl eismo įvykio privalėjo užpildyti eismo įvykio deklaraciją, o tokiu atveju, kai dėl eismo įvykio nesutariama, apie eismo įvykį privalėjo nedelsiant pranešti policijai, ir tai yra jos, kaip vairuotojos, pareiga. Apeliaciniame skunde teigiama, kad administracinėje byloje yra duomenų, kad į įvykio vietą buvo atvykę E. N. draugai, tačiau nėra duomenų, ar jie buvo apklausti ir kokie jų parodymai. Apeliantas nurodo, kad LR ATPK 20 straipsnyje, reglamentuojančiame administracinės nuobaudos tikslus, pabrėžiama, kad administracinė nuobauda – atsakomybės priemonė, skiriama už administracinio teisės pažeidimo padarymą, siekiant asmenį nubausti ir auklėti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš administracinės medžiagos matyti, kad A. B. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad 2015-01-24 00.12 val., adresu Šiaulių g. 7, Klaipėda, atbuline eiga, vairuodama automobilį „Mercedes-Benz 250“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinkus reikiamo saugaus atstumo iki iš galo stovėjusio automobilio ir atsitrenkus į jį, iš eismo įvykio vietos pasišalino apie tai nepranešusi policijai.

Pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti, o padarytu dėl neatsargumo – jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba numatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti (ATPK 10, 11 straipsniai).

Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, daiktiniais įrodymais bei kitomis ATPK 256 straipsnio 2 dalyje nurodytomis priemonėmis. Teismas, išnagrinėjęs administracinio pažeidimo bylą, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 straipsnis). Vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą ir negali būti tapatinamas su vidine nuojauta ar intuicija. Reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių ir materialiųjų teisės normų. Šio reikalavimo laikymasis turi užtikrinti, kad sprendimą administracinėje byloje nulemtų tik neabejotinai patikrinti ir teisėtais būdais gauti duomenys.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

Kaltė yra vienas veikos subjektyviosios sudėties požymių. Kaltės turinį sudaro psichinis asmens santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais ir situacija, kuriai esant padarytas pažeidimas. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra tyčinis administracinis teisės pažeidimas. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė, kad iš įvykio vietos pasišalina neteisėtai, suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau ją ignoruodamas pasišalino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-1-2013). Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs autoįvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegijos 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. NI6-2330/2007).

Teisme administracinėn atsakomybėn traukiama A. B. pripažino, kad, vairuodama automobilį, atsitrenkė į iš galo stovėjusį kitą automobilį, tačiau nepripažino pasišalinusi iš eismo įvykio vietos. A. B. paaiškino, jog 2015 m. sausio 23 d. 23.00 val., važiuojant atbuline eiga su M. Č. tėvui priklausančiu automobiliu „Mercedes-Benz 250“, prie namo, esančio adresu Šiaulių g. 7, Klaipėda, pajuto, kad kažką kliudė, po to sustojo ir išlipo iš automobilio. Iš kito stovėjusio automobilio taipogi išlipo vairuotojas, kartu su juo automobilyje sėdėjo jo mergina, vardu Valerija. Apžiūrėję automobilius, pamatė, jog automobilio priekabos kabliu kliudė stovėjusį automobilį „Seat Leon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriam apgadino numerius ir buferį. Kliudyto automobilio vairuotojui E. N. keletą kartų siūlė pildyti eismo įvykio deklaraciją, kviesti policijos pareigūnus, bet pastarasis atsisakė. E. N. pripažino, kad iš dalies yra ir jis kaltas, kadangi tamsiu paros metu stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje, posūkyje, be įspėjamųjų ženklų ir taip trukdė jai išsukti iš kiemo. Aiškinantis įvykio aplinkybes, E. N. skambino savo draugams, po ko jie atvažiavo, išlipę penki asmenys, apžiūrėję eismo įvykio vietą kliudyto automobilio vairuotojui E. N. patarė iš minėtos vietos važiuoti, kadangi dėl šio eismo įvykio yra abipusė kaltė. E. N. sutiko su šia aplinkybe. Po to draugai nuėjo link savo automobilio ir, sėdę į jį, išvažiavo iš kiemo. Tuomet E. N. paprašė patraukti automobilį, kad jis pats galėtų išvažiuoti. Jai davus E. N. savo telefono numerį ir susitarus su pastaruoju, kad susitiks kitą dieną, patraukė savo vairuojamą automobilį, po to kliudytas automobilis „Seat Leon“ išvažiavo iš kiemo, po jo išvažiavo ir kiti automobiliai, kartu ir ji (b. l. 47–48). Liudytojai M. Č., E. B., T. A., L. G. iš esmės patvirtino A. B. nurodytas įvykio aplinkybes (b. l. 48, 49, 50).

Apklaustas kaip liudytojas E. N. parodė, apie 23.30 val. daugiabučio namo kieme savo mėlynos spalvos automobilyje „Seat Leon“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sėdėjo su drauge ir laukė savo draugų. Automobilio variklis ir šviesos buvo išjungtos. Matė, kaip atbuline eiga važiuodamas automobilis „Mercedes-Benz 250“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir norėdamas apsisukti, kliudė jo automobilio galą. Automobilį „Mercedes-Benz 250“ vairavo A. B., kuri jam pasakė, kad dėl eismo įvykio kaltas ir jis, t. y. abipusė kaltė. Jis A. B. pasakė, kad kvies policiją, pasiėmė eismo įvykio deklaraciją, norėjo pradėti pildyti. Dėl eismo įvykio pasiaiškinę apie 30 min., A. B., M. Č. ir E. B. išvažiavo. Paaiškino, jog buvo susijaudinęs, teisę vairuoti transporto priemones turi tik tris mėnesius, šis eismo įvykis jam pirmas kartas, draugai negalėjo patarti, kaip jam elgtis, todėl norėdamas pasitarti su savo tėvu, jis iš kiemo išvažiavo (b. l. 57).

Susipažinęs su visa administracinio teisės pažeidimo medžiaga apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, jog byloje išdėstytų aplinkybių visuma suponuoja logišką ir pagrįstą išvadą, jog A. B. nevengė atsakomybės – A. B. iš įvykio vietos išvažiavo tik išsiaiškinus visas įvykio aplinkybes su kitu eismo dalyviu E. N., kuris jokių pretenzijų A. B. neturėjo. Duomenų, įrodančių, kad A. B. iš įvykio vietos pasišalino, E. N. turint jai pretenzijų dėl eismo įvykio ar neišsiaiškinusi eismo įvykio aplinkybių, byloje nėra. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl konstatuotina, kad A. B. veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalies sudėties.

Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo priimtu sprendimu ir mano, kad procesas ir duomenų rinkimas negali tęstis be galo, privalu vadovautis įrodymų pakankamumo, protingumo, ekonomiškumo, efektyvumo principais. Visi veiksmai šioje byloje atlikti ir duomenys surinkti, jų pakanka teisėtam ir pagrįstam sprendimui priimti. O apeliaciniame skunde nurodyti veiksmai, kuriuos reiktų atlikti, neduotų jokio rezultato ir nepagrįstai vilkintų procesą.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. B. nepadarė jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesniosios instancijos teismo sprendimo išvadoms.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-05-08 nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nekeistinas ir nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-05-08 nutarimą palikti nepakeistą, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininko apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.