- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-01-22
- Bylos Nr.
- I-701-426/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės prašo priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Skunde (b. l. 1–3) paaiškina, jog nuo 2012-01-26 iki 2013-06-24 Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes maždaug 8 kv. m. ploto kamerose kartu su pareiškėju buvo laikomi 3-4 asmenys. Pažymi, jog kamerose įrengtas tualetas, dviejų aukštų lovos, staliukas su dviem kėdėmis ir praustuvas, kurie taipogi užimdavo dalį kameros ploto. Be to, dėl mažo staliuko, nebuvo galimybės patogiai pavalgyti. Gyvenamojoje patalpoje veisdavosi tarakonai.
Pasak pareiškėjo, dėl laikymo nežmoniškomis sąlygomis patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tokiais atsakovės veiksmais, D. K. manymu, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3,5,8 str. nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K su skundu nesutinka, mano, jog pareiškėjo reiškiami reikalavimai yra nepagrįsti. Atsiliepime (b. l. 7–13) nurodo, jog teismui pateikta visa informacija apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, iš kurios matyti, kad atskirais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas pilnai atitiko norminių teisės aktų reikalavimus.
Atkreipia dėmesį, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. numatytų suimtųjų izoliavimo ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Pripažįsta, jog kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos neatitinka nustatytų reikalavimų, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atkreipia dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Kameras valo ir tvarko patys nuteistieji bei suimtieji. Tam reikalingas inventorius, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, yra išduodama į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Pažymi, kad, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat naikina vabzdžius ir graužikus, prižiūri patalpas bei atlieka profilaktinius patikrinimus.
Pasak atsakovės atstovo, civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju nėra Civilinio kodekso 6.271 str. nurodytos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų valdžios institucijų veiksmų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Atsakovo atstovas į posėdį neatvyko, apie posėdį informuotas tinkamai. Teismas nenustatė kliūčių bylą išnagrinėti iš esmės rašytinio proceso tvarka ir priimti sprendimą. Tokią teisę suteikia Administracinių bylų įstatymo 78 str. 3 d. nuostatos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl D. K. skundo reikalavimo, priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 10 000 neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumo ir teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
Iš skunde teismui nurodytų aplinkybių, motyvų ir byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K 2012–2013 m. jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų, taip pat kamerose nebuvo viso būtino inventoriaus.
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant bent vienai iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. sakoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas D. K. nurodytu atveju.
Žemesnės instancijos teismas
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų (b. l. 7–10) apie D. K. kalinimo sąlygas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad nuo 2011-03-10 iki 2013-01-25 (išskyrus laikotarpį nuo 2012-01-30 iki 2012-02-07), pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,60 kv. m., t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 p. nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudija, kad D. K. teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas apie 17 mėnesių, o vienam asmeniui tekdavo vidutiniškai apie 1,20–2,6 kv. m. patalpų ploto, t. y. gerokai mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.
Įvertinus pažeidimų trukmę ir jų mastą, akivaizdu, kad jie negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje V. S. prieš Lietuvą).
Žemesnės instancijos teismas
Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos 2009-07-10 Nr. V-176 įsakymu patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių III skyriuje „Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas“ detaliai reglamentuojama, kaip turi būti įrengtos kameros, kokie baldai turi būti pastatyti. Kaip minėta, pareiškėjo teigimu, neturtinė žala padaryta ir tuo, kad jisai buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko Taisyklių reikalavimų, nes jose nebuvo visi būtini baldai, trūko spintelių.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d., įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-18 nutartis adm. b. Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį adm. b. Nr. A17-301/2007). Teismų praktikoje analogiško pobūdžio bylose taip pat ne kartą išaiškinta, kad, atsižvelgus į kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimu, tenka atsakovei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-02 nutartis adm.b. Nr. A492-176/2013 ir kt.)
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė nei argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su inventoriaus trūkumu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neteikė. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kameros neatitiko Taisyklių reikalavimų ir tuo buvo pažeistos jo teisės iš esmės yra pagrįsti. Toks, analogiškos aptartai, teisinės situacijos vertinimas ir aiškinimas ne kartą pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013-07-09 nutartis adm. b. Nr. A822-1427/2013; 2013-02-11 nutartis adm.b. Nr. A662-410/2013 ir kt.).
Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog nagrinėjamo ginčo atveju D. K. Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis norminių teisės aktų reikalavimų, dėl to patyrė neigiamų išgyvenimų, kurie negali būti pripažįstami mažareikšmiai. Todėl konstatuotina, kad yra visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti ir pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, D. K. prašoma priteisti 10 000 Lt piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, įvertinęs D. K. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 3 000 litų kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str.,
nutarė:
pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D. K. (D. K.) naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo reikalavimų dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą pateikiant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.