Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. (R. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie teisingumo ministerijos atsiliepimo nepateikė, apie teismo posėdį pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Byloje pareiškėjas prašo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gruodžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 16 d.

6. Pasak pareiškėjo, jis buvo laikomas Lukiškių TI-K per mažo ploto kamerose, sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko numatytų sąlygų, nebuvo tinkamos ventiliacijos, apšvietimo, drėgna, trūko oro, nesuteikti tinkami pasivaikščiojimai lauke, neužtikrinta užimtumo programa.

7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

8. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

9. Vadovaujantis Vilniaus pataisos namų atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 21-52), nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 24 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 108 (plotas – 7,38 kv. m., 1 asmuo), laikomas iki 2018 m. gruodžio 26 d., 2018 m. gruodžio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 346 (plotas -7.94 kv. m., 2 asmenys) ir buvo laikomas iki 2019m. sausio 6 d., 2019 m. sausio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 177 (plotas – 7,94 kv. m., du asmenys) ir buvo laikomas, kartais vienas, iki 2019 m. balandžio 3 d., 2019 m. balandžio 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 169, plotas - 7,94 m² (1 asmuo kameroje) ir laikomas iki 2019 m. balandžio 12 d.; 2019 m. balandžio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 141, plotas - 8,02 m² (2 asmenys kameroje) ir laikomas, kartais vienas, iki 2019 m. gegužės 5 d.; 2019 m. gegužės 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 166, plotas - 7,94 m² (2 asmenys kameroje) ir buvo laikomas, kartais vienas, iki 2019 m. gegužės 14 d. ; 2019 m. gegužės 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 15, plotas - 7,31 m² (1 asmuo kameroje); 2019 m. gegužės 16 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 144 paras.

10. Pareiškėjo teigimu, kamerose trūko vietos, dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas.

10.1. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 kv. m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuotoje praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Tačiau naujausioje EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 kv. m asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr. LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

10.2. Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, taigi kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad pareiškėjui teko nuo 3,7 kv. m. iki 4,1 kv. m. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, matyti, kad nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.

11. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, buvo pažeidžiamas jo privatumas.

11.1. Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.

11.2. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.

11.3. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitu asmeniu. Kaip nurodė Vilniaus pataisos namai atsiliepime, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (b. l. 47-49).

11.4. Teismas nesutinka su atsakovo pozicija, nes pagal formuojamą LVAT praktiką tuo atveju, kai pagal teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo vietos neprivalo sanitarinio mazgo įrengti atskirose patalpose (patalpos kapitaliai neremontuotos ar neatlikta rekonstrukcija), jos nėra atleidžiamos nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Vadovaujantis teismų praktika, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis, kad tam tikrose patalpose (b. l. 50-52) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose ginčo laikotarpiu laikomas nebuvo.

12.5. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Lukiškių TI-K neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Pažymėtina, kad net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau jo privatumas taip pat buvo pažeidžiamas, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida nuo įėjimo nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu. Darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 144 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo teisės į privatumą.

12. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo netinkamas apšvietimas ir vėdinimas.

12.1. Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma). Vadovaujantis Higienos normos 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C, o Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos 14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos 15 punktas).

12.2. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime (b. l. 50-52) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliai, per langus. Kamerų langai skaidraus stiklo ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Gyvenamosiose kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx. Kaip ir numatyta HN 134:2015 14 punkte. Pažymėtina, kad reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas, gyvenamosiose kamerose lango angoje grotos buvo įrengtos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

12.3. Pažymėtina, jog Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma, atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, to nenurodė ir pats pareiškėjas, kad jis būtų pasikreipęs su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl apšvietimo, ventiliacijos neatitinkančių laikymo sąlygų atmestini.

13. Pareiškėjo manymu, atsakovė pažeidė jo teises, ginčo laikotarpiu suteikdamas galimybę tik vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis). Kitaip tariant, suimtajam asmeniui suteikiama teisė į kasdienį pasivaikščiojimą gryname ore, kurio trukmė diferencijuojama atsižvelgiant į suėmimo vykdymo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas aplinkybes – ilgesni pasivaikščiojimai yra garantuojami asmenims, patenkantiems į specialias nustatytas asmenų kategorijas. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta galimybė kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K kiltų pareiga užtikrinti pareiškėjui ilgesnį pasivaikščiojimą dėl pareiškėjo amžiaus ar sveikatos būklės, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl pasivaikščiojimų gryname ore neužtikrinimo.

14. Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas tinkamas užimtumas, veiklos programos, daug laiko praleido kamerose.

14.1. Atsakovė paaiškino, kad Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama vadovaujantis BVK 136, 137 ir 137¹ straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės yra patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 ,,Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“. Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius (iki 2019 m. vasario 1 d. - Socialinės reabilitacijos skyrius) vykdo įvairias programas ir priemones: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programą; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterinio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turi galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčių dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Vyksta užsiėmimai „Biblijos valanda“, Šv. Mišios, koncertai, renginiai.

14.2. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Pažymėtina, jog įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepakankamo užimtumo įstaigoje ginčo laikotarpiu gauta nebuvo, todėl šie pareiškėjo argumentai taip pat atmestini kaip neįrodyti.

15 Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas iš viso 144 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant pareiškėjo privatumo. Teismas laiko, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).

16. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę – pareiškėjui 144 paras nebuvo užtikrinta galimybė naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo atsitiktinis ar epizodinis, tačiau jo intensyvumą mažino tai, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 5 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 432 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Tenkinti pareiškėjo R. J. (R. J.) skundą iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. J. (R. J.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 432 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.