Šiaulių apygardos teismo nutartis

1. M. Č., nuteistas už tai, kad 2018 m. vasario 16 d., laikotarpiu nuo 16.30 val. iki 17 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Akmenės r., (duomenys neskelbtini) kaimo pakraštyje esančiame pušyne, viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, be aiškios priežasties, priėjęs iš nugaros R. A. sudavė kumščiais ir spardė kojomis tiksliai nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas, taip padarydamas jam galvos smegenų sukrėtimą, lūpų muštines žaizdas ir kraujosruvas, nosies sumušimą pasireiškusi kraujavimu iš nosies, tai R. A. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, bei smūgių metu sulaužė nukentėjusiojo akinius 240 Eur vertės ir suplėšė striukę, 70 Eur vertės, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Kaip minėta, nuteistasis neginčija savo kaltės, o prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

6. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. Č., tinkamai pritaikė įstatymo nuostatas, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis M. Č. veikdamas tiesiogine nekonkretizuota tyčia padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), naują nusikalstamą veiką padarė būdamas praeityje teistas septynis kartus užsienio valstybėje (už valstybės pareigūno įžeidimą arba pasipriešinimą, vagystes, tyčinį nuosavybės sugadinimą arba sunaikinimą, nesunkų kūno sužalojimą ir kt.), teistumas neišnykęs (I t., b. l. 148–158).

8. Kolegija atmeta apelianto skundo argumentą, jog į jo septynis teistumus Jungtinėje Karalystėje pirmosios instancijos teismas neturėjo atsižvelgti, o Lietuvoje jis nebuvo teistas. Pažymėtina, jog BK 97 straipsnis numato, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Į teistumą teismas atsižvelgia skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, taip pat pripažindamas asmenį pavojingu recidyvistu. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagrįstai buvo įvertinta ir tai, kad M. Č. už jo padarytas nusikalstamas veikas iš Jungtinės Karalystės 2018 m. sausio 7 d. deportuotas į Lietuvos Respubliką, nusikalstamas veikas darė sistemingai, o būdamas Lietuvoje per trumpą laiką padarė net tris nusikalstamas veikas, šiuo metu kitose dviejose baudžiamosiose bylose priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, kurie dar nėra įsiteisėję. Šios aplinkybės nepalankiai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo jo didesnį pavojingumą visuomenei, nenorą taisytis, akivaizdų doros visuomenės principų ignoravimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į tai, kad M. Č. galiojančių administracinių nuobaudų neturi (I t., b. l. 159), nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, o nuo 2018 m. liepos 28 d. įsidarbino ir dirba UAB „B“ (I t., 161, II t., 99–103). Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam atsižvelgė į nuteistojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo – nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. A. iki teisiamojo posėdžio neatsiprašė, padarytos žalos neatlygino. Teisiamajame posėdyje paskutinio žodžio metu M. Č. atsiprašė nukentėjusiojo tėvų, iš dalies sutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu ir pasižadėjo padarytą turtinę žalą atlyginti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tai yra, teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

9. Atsižvelgusi į anksčiau nurodytas aplinkybes, aukštesniojo teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ankstesniais sprendimais (Jungtinėje Karalystėje) nuteistajam M. Č. paskirtos bausmės teigiamos įtakos nepadarė, nuteistasis ir toliau darė nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė jam laisvės atėmimą. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, paskyrė bausmę, artimą sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgus į jo asmenybę, nusikalstamos veikos pobūdį, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nėra per griežta. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl bausmės rūšies ir dydžio, nes tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę bus pasiekti bausmės tikslai ir paskirtis, užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

11. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

12. Teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), apeliaciniame skunde atsiprašo nukentėjusiojo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tik deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.