Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas: Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-269-493-2013

2013 m. birželio 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Jurgio Kiškio, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Indrei Stankienei, Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nukentėjusiajam J. J., nuteistajam A. V., jo gynėjai advokatei Angelei Fominienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 155 str. 1 d., 145 str. 1 d. ir nuteistas: pagal BK 155 str. 1 d. 10 (dešimčiai) mėnesių laisvės atėmimo, pagal BK 145 str. 1 d. 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. bausmės subendrintos paskiriant 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. BK 75 straipsnio pagrindu bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, ir neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, atlikusį atnaujintą įrodymų tyrimą ir išklausiusi proceso dalyvių nuomonių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, 2012 m. gegužės 14 d., apie 00.30 val. (duomenys neskelbtini), J. J. namuose, viešai, veiksmu užgauliai pažemino žmogų, o būtent kitų žmonių akivaizdoje, šiurkščiai pažeisdamas kito žmogaus orumą, pylė iš puodo sriubą, iš arbatinuko kavos tirščius, iš kibiro įvairias atliekas ant J. J., spjaudė ant nukentėjusiojo, kišo pirštą į burną ir demonstravo, jog apvems J. J., o po to iš įrankių dėžės paėmė peilį, kraipė jį priešais nukentėjusiojo veidą ir grasino, jog nupjaus J. J. ausis, t. y. grasino sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ir dėl to buvo pakankamas pagrindas bijoti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tokiais veiksmais A. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 155 str. 1 d. ir BK 145 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Vadovaujantis BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato nutarimo Nr. 40 2003 m. birželio 20 d. „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (toliau - Nutarimo) 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties Nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio apra­šo­mo­jo­je dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pa­darytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir BK specialiojoje dalyje numa­ty­tos nusikalstamos veikos sudėties buvimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą pripažinti A. V. kaltu padarius BK 145 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir paskyrė jam bausmę. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė neišsiaiškinęs visų reikšmingų bylai išspręsti aplinkybių, teismo išvados dėl BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo nepagrįstos išsamia ir nešališka įrodymų visumos analize, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Todėl nuosprendis dalyje dėl A. V. nuteisimo pagal šį straipsnį negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmo­gų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bi­joti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Remiantis teismų praktika, grasinimo realumui nustatyti nėra bū­tina, kad gra­sinantysis iš tikrųjų ke­tintų grasinimą įvykdyti. Pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas no­rėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. V. nukentėjusiojo J. J. namuose po to, kai kitų žmonių akivaizdoje, šiurkščiai pažeisdamas nukentėjusiojo orumą, pylė ant jo iš puodo sriubą, iš arbatinuko kavos tirščius, iš kibiro įvairias atliekas, spjaudė ant jo, kišo pirštą į burną ir demonstravo, jog jį apvems, iš įrankių dėžės pasiėmė peilį, kraipė jį prieš nukentėjusiojo veidą ir grasino, jog nupjaus ausis, tai yra grasino sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Apylinkės teismas pripažino, kad mosavimas peiliu priešais nukentėjusiojo veidą aiškinant, kad ruošiamasi nupjauti ausis, laikytinas pakankamu pagrindu nukentėjusiajam manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tačiau peilio panaudojimo faktas, priešingai nei nurodoma teismo nuosprendyje, byloje neginčijamai įrodytas nebuvo. Tai, kad nuteistasis nukentėjusiajam grasino peiliu, pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis tik nukentėjusiojo J. J. parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegijos nuomone, šie nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir vertintini kritiškai. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė įtikinamų motyvų, kurie paneigtų nukentėjusiojo proceso metu duotų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą. Nei 2012 m. gegužės 14 d. protokole-pareiškime, kuriuo nukentėjusysis pranešė apie nusikalstamą veiką ir detaliai nurodė įvykio aplinkybes, nei 2012 m. gegužės 14 d. jo liudytojo apklausos protokole nėra nurodoma aplinkybių apie grasinimą peiliu. Tokių aplinkybių nepatvirtino ir kiti įvykio metu patalpoje buvę liudytojai, apklausti ikiteisminio tyrimo metu. Be to, 2012 m. gegužės 23 d. liudytoja apklausiama nukentėjusiojo sugyventinė R. D. taip pat neparodė, kad būtų mačiusi, jog nukentėjusiajam buvo grasinama peiliu, nenurodė ir to, kad nukentėjusysis būtų jai apie tai minėjęs. Tai, kad apie grasinimą peiliu nukentėjusysis jai minėjo kitą dieną po įvykio, liudytoja nurodė tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis apie peilio panaudojimo faktą nurodė 2012 m. gegužės 23 d. apklausos metu, ikiteisminio tyrimo pareigūnui kartu pateikdamas ir vieną peilį, kuriuo, jo teigimu, A. V. jam grasino įvykio metu. Tačiau byloje jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtinti šiuos nukentėjusiojo parodymus, nėra. 2012 m. birželio 27 d. apklausos metu jis tik patvirtino savo duotus parodymus ankstesnėse apklausose, tačiau įvykio aplinkybių papildomai nedetalizavo.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo, nurodė, kad nukentėjusysis buvo susijaudinęs po įvykio, bijojo duoti parodymus, todėl sprendė, kad galėjo pareigūnams papasakoti ne visas įvykio aplinkybes. Kad nukentėjusysis buvo labai išsigandęs, patvirtino ir liudytoja apklausta policijos pareigūnė J. A., kuri 2012 m. gegužės 14 d. buvo iškviesta į įvykį J. J. namuose. Tačiau teismo išvada laikytina nepagrįsta, nes bijodamas susidorojimo, nukentėjusysis nebūtų davęs parodymų ir dėl kitų nuteistojo nusikalstamų veiksmų. Be to, peilio panaudojimas turėjo būti labiausiai jį išgąsdinęs momentas, todėl abejotina, kad duodamas parodymus jis galėjo pamiršti tokią svarbią aplinkybę. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad apylinkės teismas nuteistojo parodymus vertino kaip nenuoseklius, nes pirmosiose apklausose jis savo kaltę neigė dėl visų jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų ir tik vėliau prisipažino kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad grasinimo peiliu aplinkybę nuteistasis nuosekliai neigė viso proceso metu, todėl kaltinimo dalyje pagal BK 145 str. 1 d., jo parodymai nenuosekliais nelaikytini.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuojama, jog byloje dėl peilio panaudojimo fakto esant esminiams prieštaravimams tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtino jokie kiti bylos įrodymai. Nukentėjusiojo sugyventinė R. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė aplinkybę, kad kitą dieną po įvykio jai sugyventinis pasakė, kad jam buvo grasinta peiliu, tačiau ji tiesiogiai nematė peilio naudojimo įvykio metu aplinkybių. Teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo parodymus, o kitų įvykio metu patalpoje buvusių ir ikiteisminio tyrimo apklaustų liudytojų parodymų nevertino. Teisėjų kolegija pažymi, kad pripažinti A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d., vadovaujantis vien nukentėjusiojo nenuosekliais parodymais ir teikti jiems didesnę įrodomąją reikšmę nei nuteistojo A. V. parodymams, nėra jokio teisinio pagrindo. Vertindamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistojo duotus parodymus, teismas turi remtis tik ta jų parodymų dalimi, kuri atitinka kitais įrodymais nustatytas objektyvias bylos aplinkybes.

Konstitucijos 31 str. ir BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusi­kal­timo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Remiantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismo praktika, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių drau­džia­ma priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, esant nepašalintiems prieštaravimams tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų, teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas abejoti dėl A. V. kaltės, padarius BK 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje laikytinas neteisėtu bei nepagrįstu.

BPK 329 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamojoje byloje nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendis dalyje dėl A. V. nuteisimo pagal BK 145 str. 1 d. naikintinas ir šioje dalyje jo atžvilgiu priimamas naujas - išteisinamasis nuosprendis.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu padaręs ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d. Dėl šio nusikaltimo nuteistasis kaltę pripažino pirmosios instancijos teisme, savo kaltės neginčija ir apeliaciniu skundu, tačiau nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu perkvalifikavus jo veiksmus iš BK 284 str. 1 d. į BK 155 str. 1 d. ikiteisminis tyrimas turėjo būti nutrauktas, o nukentėjusiajam pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, buvo suvaržyta apelianto teisė pasinaudoti BPK 413 str. numatytu ir tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu susitaikymo institutu.

Vadovaujantis BPK 407 str., baudžiamosios bylos dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str., atliekamos privataus kaltinimo tvarka. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BK 409 str. numatytus atvejus. Pažymėtina, kad BK 409 str. numato, kad, jeigu BK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos prokuratūros Jurbarko rajono apylinkės prokuratūros 2012-06-27 reikalavimu, nustačius, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) gali būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d., požymių ir atsižvelgiant į nukentėjusiojo nedidelį išsilavinimą, laikiną nedarbingumą, apsunkintas judėjimo galimybes, nes gyvena kaimo vietovėje, gali bijoti ir pats nesugebėti tinkamai apginti savo teisėtų interesų, buvo pavesta tęsti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kurį užbaigus, baudžiamoji byla perduota teismui valstybinio kaltinimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo veiksmus perkvalifikavus į straipsnį, dėl kurio bylos atliekamos privataus kaltinimo tvarka, atmestini. Tuo pačiu, kaip visiškai nepagrįstos, atmestinos ir apeliaciniame skunde minimos aplinkybės apie tai, kad nuteistajam įtarimai dėl BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo (ir peilio panaudojimo aplinkybė) ikiteisminiame tyrime buvo pareikšti tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva, siekiant pateisinti ikiteisminio tyrimo atlikimą privataus kaltinimo byloje pagal BK 155 str. 1 d., kai tokio ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo teisės atlikti, ir dėl to, kad nuteistasis, 2012-05-16 atvykus policijos pareigūnams, jiems pasipriešino ir pradėjo konfliktuoti.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atnaujinus įrodymų tyrimą teismo posėdyje apklaustas nukentėjusysis J. J. parodė, kad su nuteistuoju A. V. susitaikė, ir prašė baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Be to, nuteistasis A. V. pripažino atlikęs nukentėjusįjį įžeidžiančius veiksmus, jo atsiprašė, savo kaltės neneigia, nori susitaikyti, o nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme taip pat buvo patvirtinęs, kad atleido nukentėjusiajam ir nebūtų prieštaravęs susitaikymui, be to, dar ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos pats prašė bylą nutraukti.

Vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 5 p. nuostatomis, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nukentėjusysis susitaikė su asmeniu, kaltinamu BK 407 str. nurodytų nusikalstamų veikų padarymu. BPK 327 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BK 3 str. 1 d. 2 – 9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad nukentėjusysis J. J. su nuteistuoju A. V. susitaikė, todėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalis, kuria A. V. pripažintas kaltu padaręs BK 155 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, turi būti panaikinta, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu šioje dalyje nutraukta (BK 327 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 326 str. 1 d. 2 p., 3 d., 327 str. 1 p.,

nusprendžia:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

pagal BK 145 str. 1 d. A. V. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

pagal BK 155 str. 1 d. baudžiamąjį procesą A. V. atžvilgiu nutraukti nukentėjusiajam J. J. ir nuteistajam A. V. susitaikius.

Daiktinį įrodymą: peilį – sunaikinti.