Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 1 d. (dėl 2007-12-10 pasisavinto UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iš V. J. individualios įmonės) ir nuteistas 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 183 str. 1 d. (dėl 2007-12-21 pasisavinto UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iš A. S. ir K. B. įmonių) ir nuteistas 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 183 str. 1 d. (dėl 2007-12-28 pasisavinto UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. J. individualios įmonės) ir nuteistas 30 MGL (3200 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir E. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Iš E. L. civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 11962,55 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju- ekspeditoriumi ir būdamas materialiai atsakingu, 2007-12-10 10.55 val. V. J. individualios įmonės patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pagal 2007-12-10 krovinio važtaraštį serija JAN Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias 17 30 1 talpos statinių ir jų nepristatė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, taip pasisavino jam patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą už 5950 Lt.

Be to, E. L. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju- ekspeditoriumi ir būdamas materialiai atsakingu, 2007-12-21, tiksliai nenustatytu laiku, A. S. įmonės patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pagal 2007-12-21 taros grąžinimo aktą paėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias dvi 50 1 talpos statines bei 2007-12-21, nenustatytu laiku, K. B. įmonės patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pagal 2007-12-21 taros grąžinimo aktą paėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias dvi 50 1 talpos statines ir jų nepristatė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, taip pasisavino jam patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą už 1600 Lt.

Be to, E. L. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju- ekspeditoriumi ir būdamas materialiai atsakingu, 2007-12-28, tiksliai nenustatytu laiku, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pagal 2007-12-28 krovinio važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal 2007-12-28 PVM sąskaitą faktūrą ARK Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias 1 30 1 talpos statinę, dvi 50 1 talpos statines, 3 dėžes, 72 butelius bei 2007-12-28 13.43 val. V. J. individualios įmonės patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pagal 2007-12-28 krovinio važtaraštį serija JAN Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias 8 30 1 talpos statines, 1 50 1 talpos statinę ir jų nepristatė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, taip pasisavino jam patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą už 4412,55 Lt.

Skunde apeliantas neigia priėmęs tarą grąžinimui 2007-12-10 ir 2007-12-28 iš V. J. individualios įmonės pagal krovinio važtaraščius JAN Nr. (duomenys neskelbtini), JAN Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat neigia, kad 2007-12-21 jis priėmė tarą grąžinimui iš A. S. ir K. B. įmonių pagal taros grąžinimo aktus. Apelianto teigimu, krovinio važtaraščiuose ir taros grąžinimo aktuose nėra jokių duomenų, kad jis tas prekes priėmė – nėra nei jo parašų, nei antspaudo. Atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojų M. K. ir R. V. parodymais, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad šios V. J. individualios įmonės darbuotojos kam nors iš viso perdavė prekes, nes krovinio važtaraščiuose JAN Nr. (duomenys neskelbtini) ir JAN Nr. (duomenys neskelbtini) esantys įrašai rodo, jog nurodytomis datomis „prekes išdavė" pati įmonės savininkė V. J. ir šį faktą ji patvirtinto parašu ir spaudu.

Be to, apeliantas teigia, kad ne jis pasirašė grafoje „prekes priėmė" P. A. ir P. R. pavardėmis, ką patvirtino rašysenos specialistas savo išvadoje nurodęs, kad tai ne jo (apelianto) parašai, o kas pasirašė, jis nežino. Nuteistasis taip pat teigia nežinantis, kokiam asmeniui A. S. ir K. B. įmonių darbuotojos J. S. ir R. S. (D.) perdavė grąžinamą tarą UAB „(duomenys neskelbtini)" 2007-12-21 – jis taros grąžinimo aktuose nepasirašė ir iš jų jokios taros nurodytą datą nepriėmė. Kartu apeliantas pažymi, kad tai, jog jis krovinio važtaraščiuose ir taros grąžinimo aktuose nurodytomis dienomis vežė prekes į tas įmones, jo kaltės neįrodo, nes atvežęs prekes, jas pridavė tokia tvarka, kokia buvo nustatyta – pasirašė prekių dokumentuose ir parašą patvirtino savo antspaudu, o prekes priėmęs asmuo padarė tą patį.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad liudytojos M. K., R. V., J. S. ir R. S. (D.) nepatvirtino, kad ant 2007-12-10, 2007-12-28 krovinio važtaraščių JAN Nr. (duomenys neskelbtini), JAN Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2007-12-21 taros grąžinimo aktų pasirašė jis, o patvirtino tik tai, kad nurodytomis datomis jis vežė prekes į tas įmones ir jos tas prekes iš jo priėmė.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1-47-569/2012, ją išskyrė į atskirą bylą G. A. atžvilgiu, kuris išnagrinėtoje byloje yra kaltinamas tikro krovinio važtaraščio JAN Nr. (duomenys neskelbtini) suklastojimu, nes savo parašu patvirtino, kad „prekes", tai yra grąžinamą tarą UAB „(duomenys neskelbtini)" „priėmė". Nuteistasis teigia, kad G. A. dirbo kroviku, vežant užsakytas prekes iškraudavo ir pakraudavo tuščią tarą, todėl turėjo galimybę pasinaudoti įgytu jo pasitikėjimu, jam nematant „priimti" prekes bei jas užvaldyti. Dėl to apeliantas mano, kad sprendžiant jam pareikšto kaltinimo pagrįstumą, teismas turėjo užtikrinti G. A. dalyvavimą baudžiamajame procese, nes išskyrus bylą buvo pakenkta nagrinėjimo teisme išsamumui (BPK 254 str. 2 d.).

Skunde teigiama, kad civilinis ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)" privalėjo teismui pateikti įrodymus apie realiai patirtą turtinę žalą ir įrodymus, kad kitų asmenų „pasisavintas" turtas yra UAB „(duomenys neskelbtini)" nuosavybė, byloje esantis ieškinys ir jo patikslinimas neįrodo UAB „(duomenys neskelbtini)" patirtos žalos dydžio. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje teismas nurodo, kad civilinio ieškovo atstovės K. B. nuomone, „reali taros vertė yra tokia pat, kaip ir užstatinė vertė", tačiau nuosprendis negali būti grindžiamas „nuomonėmis". Apelianto manymu, UAB „(duomenys neskelbtini)" privalėjo pateikti įrodymus apie įsigytą nuosavybėn turtą – statines, dėžes ar butelius, nurodyti konkrečiai kiekvieno daikto vertę įvykio datai (atskaičius susidėvėjimą), ir, jei civilinis ieškovas šią tarą (statines, dėžes ar butelius) gauna iš kito tiekėjo, ir pas save apskaito tik vienetais, tai nereiškia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" atlygino žalą šio turto savininkui ir turi reikalavimo teisę į žalos atlyginimą iš ją padariusių asmenų. Be to, apeliantas teigia, kad turto pasisavinimu apkaltintas asmuo, jei ir padarė žalą turto savininkui, tai neprivalo pastarajam atlyginti už paslaugas – už butelių surinkimą, ar sumokėti pridėtinės vertės mokestį, kaip nurodyta teismo pripažintame įrodyme – 2008-05-12 civilinio ieškovo Nuostolių paskaičiavimo pažymoje. Dėl to apeliantas mano, kad teismas civilinį ieškinį turėjo pagrindą palikti nenagrinėtą, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę kreiptis dėl ieškinio patenkinimo civilinio proceso tvarka.

Skundu nuteistasis atkreipia dėmesį, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas iš sankcijoje numatytų trijų alternatyvių bausmės rūšių – viešųjų darbų, baudos ir laisvės atėmimo, skyrė baudą, atmesdamas jo sutikimą dirbti viešuosius darbus ir nemotyvuodamas šio sprendimo. Pažymi, kad teismas lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino to, kad po tėvo V. L. mirties jis vienas rūpinasi savo neįgalia mama I. L., pagal galimybes padeda jai materialiai pragyventi, praeityje nėra teistas. Apeliantas nurodo, kad jis neturi turto ir šiuo metu neturi pajamų, todėl baudos jis negalės įvykdyti dėl finansinių nepriteklių. Akcentuoja, kad nuo įvykių, kuriais jis apkaltintas, praėjo beveik penkeri metai, ir ilgą laiką besitęsiantis baudžiamasis procesas pats savaime jam buvo didžiulė asmeninė pamoka, todėl mano, kad jau dabar yra pasiekti BK 41 str. numatyti bausmės tikslai ir paskirta 50 MGL bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Civilinis ieškovas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Atsikirtime nurodoma, kad visa byloje surinkta medžiaga įrodyta, jog apeliantui nepriklausė turtas, kurį jis pasisavino, tai yra civilinio ieškovo turtas. Taip pat atsikirtime nurodoma, kad civilinio ieškovo teismui pateikta E. L. Nuostolių paskaičiavimo pažyma surašyta remiantis klientų pateiktomis penkiomis PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose, be apelianto pasisavintų statinių, kartu buvo pasisavintos ir dėžės su buteliais, kuriems skaičiuojami butelio surinkimo ir pridėtinės vertės mokesčiai, nes UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nuo apskaitytų PVM sąskaitose faktūrose butelių turi sumokėti PVM ir taros surinkimo mokestį, nepriklausomai nuo to, kad butelių nebuvo gavusi, todėl šios sumos ir buvo įskaičiuotos į 2008-05-12 nuostolių paskaičiavimo pažymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. L. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras ir civilinio ieškovo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į apeliaciniame skunde nuteistojo deklaruojamas nevienareikšmiškai vertintinas jo pozicijas. Iš vienos pusės apeliantas skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį, nes, reikia suprasti, jis nepasisavino jam patikėto turto, ir kartu teigia, kad teismas turėjo pripažinti civiliniam ieškovui teisę kreiptis dėl ieškinio patenkinimo civilinio proceso tvarka, kadangi, apelianto manymu, byloje nėra duomenų apie pasisavinto turto vertę. Kita vertus, nuteistasis, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teigia, kad byloje neįrodyta, jog jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nors kartu, apeliuodamas į savo prastą materialinę padėtį, šeimines aplinkybes ir kitas BK 54 str. 2 d. paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam skyrė 50 MGL baudą, manydamas, kad jau dabar jo atžvilgiu yra pasiekti BK 41 str. numatyti bausmės tikslai. Tokias dviprasmybes kolegija vertina kaip nuteistojo pasirinktą gynybinę poziciją – keliant įvairiausias versijas stengiamasi klaidinti teismą, sušvelninti savo teisinę padėtį ar išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl inkriminuotų veikų pagal BK 183 str. 1 d.

Kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neišnagrinėjo visų byloje surinktų įrodymų ir atitinkamai padarė klaidingas išvadas dėl jo kaltės. Dėl tokių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str. 1 d. nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų apelianto ir jo skunde minimų liudytojų parodymus, tikslindamas parodymus, perskaitė liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ištyrė kitus rašytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs, padarė atitinkamas išvadas, todėl nuteistojo teiginiai, kad teismas netyrė ar nevertino kai kurių įrodymų, atmetami. Ir apeliantas savo skunde neįvardijo įrodymų, kurie nebūtų ištirti. Apeliaciniu skundu nuteistasis akivaizdžiai nesutinka su pačių surinktų įrodymų vertinimu, pateikdamas savitą įvykių aplinkybių aiškinimą, ir neigia pasisavinęs jam patikėtą svetimą turtą.

Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu E. L. yra pripažintas kaltu ir nuteistas už tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 str. 1 d. Pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą atsakomybė kyla tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, o turto pasisavinimas – tai veiksmai, kuriais patikėtas ar esantis kaltininko žinioje turtas neteisėtai, neatlygintinai paverčiamas savo turtu. Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti.

Byloje surinktais įrodymais, atitinkančiais ir paties apelianto parodymus teisiamajame posėdyje, nustatyta, kad įvykio metu (2007-12-10 – 2007-12-28) E. L. dirbo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ vairuotoju-ekspeditoriumi, buvo supažindintas su pareiginiais nuostatais ir su darbdaviu buvo sudaręs sutartį dėl individualios visiškos materialinės atsakomybės, kurios 1 punkte nurodyta: ,,Darbuotojas, užimantis vairuotojo-ekspeditoriaus pareigas, susijusias su jam perduotų vertybių saugojimu, priėmimu, apdirbimu, pardavimu, išdavimu, pervežimu arba naudojimu gamybos procese, įsipareigoja visiškai materialiai atsakyti už darbdavio jam perduotų materialinių vertybių ir griežtos atskaitomybės dokumentų (sąskaitų, važtaraščių, kasos dokumentų ir kt.) išsaugojimą ir teisingą naudojimą.“ (1 t. 6-15 b. l.). Sprendžiant klausimą, ar E. L. yra BK 183 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektas, kolegija pažymi, kad nei pats apeliantas neneigė, jog disponavo jam patikėtu UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turtu ir atitinkamai buvo atsakingas už jo paėmimą iš kitų ūkio subjektų, su kuriais bendradarbiavo civilinis ieškovas, parvežimą, pridavimą nustatyta tvarka ir sąlygomis. Be nuteistojo parodymų, šias aplinkybes patvirtina ankščiau minėtos sutartys, E. L. pareiginiai nuostatai, liudytojų D. G., D. Ž., D. S. parodymai, todėl nėra pagrindo jų vertinti kitaip. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. L. laikė turto pasisavinimo (BK 183 str. 1 d.) subjektu – to skunde neginčija ir apeliantas, tačiau kaip minėta, jis neigia pasisavinęs jam patikėtą UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą – tuščias statines nuo alaus ir kitą tarą su dėžėmis.

Apeliantas savo skunde teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog jis pasisavino visą skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą turtą. Apeliantas nurodo, kad jis, iš ūkio subjektų priimdamas tuščią tarą (statines, butelius ir kt.), visada pasirašydavo ir uždėdavo savo vardinį spaudą ant grąžinamos taros dokumentų (krovinio važtaraščio, taros grąžinimo akto, PVM sąskaitos-faktūros), niekada nepasirašydavo svetima pavarde, parveždavo turtą į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ sandėlį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini).

E. L. viso baudžiamojo proceso metu neigė, kad jis pagal krovinio važtaraštį JAN Nr. (duomenys neskelbtini) iš V. J. IĮ 2007-12-10 (1 t., 17 b. l.) paėmė 17 vnt. 30 l talpos statinių, pagal turto grąžinimo aktą (1 t., 138 b. l.) 2007-12-21 iš K. B. įmonės paėmė 2 vnt. 50 l talpos statinių, pagal krovinio važtaraštį JAN Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 21 b. l.) 2007-12-28 iš V. J. IĮ paėmė 8 vnt. 30 l talpos statines ir 1 vnt. 50 l talpos statinę. Tačiau kai kurių aplinkybių nuteistasis neneigė, o būtent, kad jis pagal taros grąžinimo aktą (1 t., 18 b. l.) paėmė 2007-12-21 dvi 50 litrų statines iš A. S. įmonės, pagal krovinio važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) ir PVM sąskaitą-faktūrą ARK Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 19–20 b. l.) 2007-12-28 paėmė vieną 30 litrų statinę, dvi 50 litrų statines ir tris dėžes su 72 buteliais iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“. Kartu apeliantas tvirtina, kad visų šių objektų jis nepasisavino, o pridavė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, tačiau negali nurodyti, kur ir kada jis iškrovė iš ūkio subjektų surinktą tarą (UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ sandėlyje, prie sandėlio), kam ir kaip pridavė dokumentus, ar pasirašė už priduotą tarą atitinkamame žurnale ar ne. Kitaip tariant, E. L. nieko konkretaus negalėjo nurodyti, kokiu būdu jis atsiskaitė ir pridavė turtą UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, nors vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginėse nuostatose, su kuriomis E. L. pasirašytinai buvo supažinęs, yra aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, kad grąžindamas iš pirkėjų, pagal tam skirtą dokumentą, dėžes, butelius, statines ar kitas prekes, vairuotojas-ekspeditorius privalo šį faktą užregistruoti sandėlyje Nr. 1 esančiame „Dokumentų registravimo žurnale“ ir pasirašyti, į sandėlius privalo grąžinti PVM sąskaitas-faktūras ar kitus dokumentus su pirkėjų parašais ne vėliau kaip sekančią darbo dieną ir šiuos dokumentus turi pateikti materialiai atsakingam asmeniui – sandėlininkui (1 t., b. l. 10–15).

Iš bylos medžiagos, civilinio ieškovo atstovės K. B., liudytojomis apklaustų UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ekonomistės D. G., sandėlininkės D. Ž. parodymų (1 t., 141–142; 145–146; 196–197 b. l.; 2 t. 126–127; 165–166 b. l.) yra aišku, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atliekant inventorizaciją, buvo nustatytas statinių ir kitos taros trūkumas, todėl buvo kreiptasi į atitinkamus ūkio subjektus dėl užstatinės taros grąžinimo. Pasak civilinio ieškovo atstovės, ūkio subjektai pateikė UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ atitinkamus dokumentus, kurie į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priduoti nebuvo, bylojančius apie užstatinės taros grąžinimą civiliniam ieškovui. Buvo nustatyta, kad visais minėtais atvejais V. J. IĮ, K. B. įmonei, A. S. įmonei, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ prekes pagal 2007-12-10, 2007-12-21, 2007-12-28 PVM sąskaitas-faktūras TRE Nr. (duomenys neskelbtini), TRE Nr. (duomenys neskelbtini), TRE Nr. (duomenys neskelbtini), TRE Nr. (duomenys neskelbtini), TRE Nr. (duomenys neskelbtini) atitinkamomis dienomis pristatė UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ vairuotojas-ekspeditorius E. L., kuris turėjo paimti užstatinę tarą iš minėtų įmonių ir priduoti į civilinio ieškovo sandėlį. Jau minėta, kad pats E. L. kai kuriais atvejais pripažįsta nuvežęs prekes užsakovams (A. S. įmonė, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“) ir paėmęs iš jų užstatinę tarą, o kitais atvejais – iš V. J. IĮ, K. B. įmonės – kategoriškai neigia paėmęs jam inkriminuotą turtą, nors kartu pripažįsta 2007-12-10, 2007-12-21 ir 2007-12-28 nuvežęs prekes minėtoms įmonėms pagal PVM sąskaitas-faktūras TRE Nr. (duomenys neskelbtini), TRE Nr. (duomenys neskelbtini), TRE Nr. (duomenys neskelbtini). Apelianto versijas, kolegijos nuomone, paneigia byloje surinkti įrodymai ir jų visumos analizė.

Skunde apeliantas itin akcentuoja ydingą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nusistovėjusią tvarką dėl užstatinės taros, paimtos iš ūkio subjektų, pridavimo į civilinio ieškovo sandėlį. Pasak nuteistojo, jis niekada nebuvo kviečiamas atliekant inventorizacijas, dokumentus, pagal kuriuos pristatydavo surinktą užstatinę tarą iš klientų, atiduodavo sandėlininkei ne pasirašytinai, nesant sandėlininkės, tiesiog, padėdavo jai ant stalo arba užkišdavo už statinių, parvežtą tarą iškraudavo iš automobilio arba pats, arba krovikai į sandėlį arba prie sandėlio, apie žurnalo, kuriame reikėjo pasirašyti, egzistavimą nežinojo ir pasirašė jame tik tada, kai liepė sandėlininkė, išeinant jam iš darbo. Iš tokių apelianto teiginių galima susidaryti įspūdį, kad iš esmės UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ nebuvo nei taros pridavimo tvarkos, nei priduotos taros apskaitos – visi, tarp jų ir jis, elgėsi pagal aplinkybes savo nuožiūra. Tačiau tokius apelianto teiginius kategoriškai paneigia ne tik liudytojomis apklaustų UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojų (ekonomistės, sandėlininkių ir kt.) parodymai, bet ir objektyvios kilmės įrodymai – jau ankščiau minėti vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiai nuostatai, kuriuose detaliai ir aiškiai deklaruota tvarka, kaip privalo elgtis vairuotojas-ekspeditorius, paimdamas iš klientų dėžes, butelius, statines ir kitas prekes ir grąžindamas krovinį į įmonės sandėlį (1 t., 10–15 b. l.). Apeliantas buvo pasirašytinai supažindintas su minimais nuostatais (1 t., 9 b. l.) ir to neneigia, vadinasi, jam buvo žinoma nustatyta tvarka, atitinkamų taisyklių laikymasis arba nesilaikymas buvo išskirtinai jo paties valinis apsisprendimas, todėl E. L. metami kaltinimai dėl atsiradusių padarinių sandėlininkėms ir kitiems UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams yra nepagrįsti. Nuteistojo keliamas versijas apie jo vertimą pasirašyti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ,,Dokumentų registravimo žurnale“ paneigia pats žurnalas (1 t., 38–53 b. l.). Iš žurnalo lapų kopijų matyti, kad laikotarpiu 2007-12-10 – 2007-12-28 E. L. registruodavosi įvairiai – kartais prie savo pavardės pasirašydamas, kartais padėdamas tik savo vardinį antspaudą, o kitais atvejais nėra jokių žymų prie jo pavardės. Iš to seka, kad E. L. pats nesilaikė tvarkos ir nesiregistravo minimame žurnale, pasirašydavo arba nepasirašydavo, o, be to, versti E. L. pasirašyti žurnale, kuriame registruojami vairuotojų-ekspeditorių iš klientų parvežami dokumentai, į sandėlį pristatomų prekių suminė išraiška, civiliniam ieškovui būtų nelogiška, jei, iš tikrųjų, E. L. prekių ir dokumentų pagal nustatytą tvarką į sandėlį nepriduoda.

Be to, kas aptarta, apeliantas skundu atkreipia dėmesį, kad pagal krovinio važtaraščius JAN Nr. (duomenys neskelbtini) ir JAN Nr. (duomenys neskelbtini) V. J. IĮ savininkė, o ne liudytoja R. V., išdavė prekes atitinkamai P. A. ir P. R.. Iš tikrųjų, minėtuose važtaraščiuose prekes išduodantis asmuo yra nurodytas – savininkė V. J., o už prekių priėmėjus pasirašyta P. A. ir P. R. vardu. Faktas tas, kad tokie asmenys UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ niekada nedirbo. Liudytoja apklausta V. J. IĮ darbuotoja R. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus, tiek akistatos su E. L. metu (1 t., 155–156; 191–192 b. l.), tiek teisiamojo posėdžio metu (2 t., 127 b. l.) aiškiai ir vienareikšmiškai tvirtino, kad prekes priėmė ir užstatinę tarą, kaip visada, 2007-12-10 ir 2007-12-28 grąžino vairuotojui-ekspeditoriui, kuris atvežė prekes, davė jam pasirašyti atitinkamuose krovinių važtaraščiuose, vieną jų egzempliorių pasiliko, o kitą pasiėmė vairuotojas-ekspeditorius. Bylos faktiniai duomenys – PVM sąskaitos-faktūros TRE Nr. (duomenys neskelbtini) ir TRE Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atitinkamai 2007-12-10 ir 2007-12-28 V. J. IĮ prekes atvežė E. L., o jas priėmė R. V. ir to neneigia nei apeliantas.

Pagal pateiktas fotonuotraukas liudytoja R. V. neabejodama atpažino E. L. kaip asmenį, kuris atveždavo prekes, kuriam grąžindavo užstatinę tarą ir duodavo pasirašyti dokumentuose (1 t., 157-159 b. l.). Tokius liudytojos R. V. parodymus patvirtino ir kita V. J. IĮ darbuotoja M. K., kuri identiškai atpasakojo prekių priėmimo ir grąžinimo tvarką, apibūdino ir kategoriškai iš fotonuotraukų atpažino E. L., kaip vairuotoją-ekspeditorių, kuris atveždavo ir kartu priimdavo grąžinamą užstatinę tarą (1 t., 151–152; 153–154 b. l.). Be to, liudytojos R. V. ir M. K. nurodė, kad E. L. visada atvažiuodavo su krovėju, jos paduodavo dokumentus pasirašyti E. L., tačiau nežiūrėjo ir netikrino, kas ir kokia pavarde pasirašo, teigė – pasitikėjusios apeliantu. Dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo netikėti liudytojos R. V. parodymais, kad ji padavė E. L. pasirašyti krovinio važtaraščius JAN Nr. (duomenys neskelbtini) ir JAN Nr. (duomenys neskelbtini), jau išrašytus V. J. IĮ savininkės. Nors nagrinėjamoje byloje nėra vienareikšmiškai nustatyta, kas pasirašė ir padarė rankraštinius įrašus ant krovinio važtaraščių JAN Nr. (duomenys neskelbtini) ir JAN Nr. (duomenys neskelbtini) už prekių priėmėją, tačiau tai nepaneigia to, kad užstatinė tara – statinės – vienu ir kitu atveju buvo perduota nuteistojo dispozicijon.

Kartu pažymėtina, kad iš bylos medžiagos yra aišku, jog 2007-12-10, 2007-12-21, 2007-12-28 E. L. dirbo su krovėju G. A. (1 t., 62-64 b. l.), kurio atžvilgiu baudžiamoji byla yra išskirta į atskirą bylą, nes pastarasis yra pasislėpęs nuo teismo. Savo skundu apeliantas dėl svetimo turto pasisavinimo kaltę mėgina versti G. A., apeliuodamas į byloje esančią specialisto išvadą, kad 2007-12-10 krovinio važtaraštyje JAN Nr. (duomenys neskelbtini) rankraštinius įrašus ,,P. A.“ galimai parašė G. A. (1 t., 127-129 b. l.). Dėl to pažymėtina, kad G. A. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas ne dėl svetimo turto pasisavinimo, o dėl dokumentų klastojimo pagal BK 300 str. 1 d. (2 t., 64–70 b. l.), ir nei galimi G. A. atlikti veiksmai, nei jo parodymai, nagrinėjamoje byloje, neturi esminės reikšmės E. L. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimui, nes byloje surinkti ir ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina nuteistojo kaltę dėl visų jam pareikštų kaltinimų. Apelianto versija, kad G. A., pasinaudodamas jo pasitikėjimu, pasirašė krovinio važtaraščiuose ir užvaldė svetimą turtą – 2007-12-10 17 vnt. 30 l talpos statinių, 2007-12-21 4 vnt. 50 l talpos statinių, o 2007-12-28 9 vnt. 30 l talpos statinių, 3 vnt. 50 l talpos statinių ir 3 dėžes su 72 buteliais – yra nelogiška ir grindžiama tik subjektyviais nuteistojo išmąstymais, nes krovikas G. A. tokio kiekio grąžinamos taros, kuri buvo patikėta vairuotojui-ekspeditoriui E. L., negalėjo pasisavinti be pastarojo valios dėl objektyvių priežasčių.

Šioje nutartyje jau minėta, kad nuteistasis neneigė priėmęs prekes 2007-12-21 iš A. S. įmonės, 2007-12-28 iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir kartu apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad visada dokumentuose pasirašydavo savo parašu ir uždėdavo savo vardinį antspaudą. Tačiau iš 2007-12-21 taros grąžinimo akto, krovinio važtaraščio Nr. (duomenys neskelbtini), PVM sąskaitos-faktūros ARK Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 18; 19; 20 b. l.) matyti, kad E. L. minimų rekvizitų šiuose dokumentuose nėra. Taigi, objektyvūs bylos duomenys prieštarauja E. L. teiginiams. Nepaisant to, minėtuose dokumentuose, kaip nurodyta ekspertės R. P. konsultacijoje, specialistų išvadose (1 t., 111–113; 127–129; 133 b. l.), skiltyse ,,Krovinį priėmė“, ,,Prekes priėmė“ ar ,,Priėmė“ parašai yra mažos grafinės apimties, paprasti ir neinformatyvūs, neturintys jokių ypatingų ar neįprastų požymių, todėl nėra galimybės identifikuoti pasirašiusį asmenį. Kartu pažymėtina, kad E. L. laisvieji parašų pavyzdžiai, uždėti ant darbo sutarties ir priede prie darbo sutarties (1 t., 6–9 b. l.), taip pat pasirašymai ant PVM sąskaitų-faktūrų, pagal kurias jis atvežė prekes užsakovams ir to neneigia, elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui atrodo skirtingai, todėl pasirašymai dokumentų grafose ,,Krovinį priėmė“, ,,Prekes priėmė“ ar ,,Priėmė“ savaime nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltės.

Kolegijai nekyla abejonių nei dėl A. S. įmonės darbuotojos liudytojos R. S. (buvusi D.), nei dėl K. B. įmonės darbuotojos J. S. parodymų. Priešingai nei nustatyta ištyrus įrodymus, apeliantas skunde teigia, kad liudytojos R. S. ir J. S. negalėjo nurodyti kam perdavė užstatinę tarą ir kas ją priėmė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, abi šios liudytojos vienodai ir aiškiai nurodė, kad užstatinę tarą atiduodavo tam vairuotojui-ekspeditoriui, kuris tą dieną atveždavo prekes, ir pastarajam duodavo pasirašyti taros grąžinimo aktuose. Byloje nustatyta, kad 2007-12-21 prekes A. S. įmonei, K. B. įmonei, 2007-12-28 UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atvežė E. L., vadinasi, jam buvo perduotos statinės ir dėžės su buteliais, nepaisant to, kas ir kaip pasirašė ant taros grąžinimo dokumentų. Minėtos liudytojos kategoriškai tvirtino (1 t., 143–144 b. l.; 2 t. 128; 166–167 b. l.; 3 t. 6 b. l.), kad nebuvo tokių atvejų, kad vienas vairuotojas-ekspeditorius atvežtų prekes, o kitas atvažiuotų paimti užstatinę tarą. Teigė, kad pasirašyti prekių grąžinimo dokumentuose duodavo vairuotojui-ekspeditoriui, atvežusiam prekes, tačiau netikrindavo, ar jis savo parašu pasirašo, nes pasitikėdavo. Liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ logistikos vadybininkė D. S. (3 t., 6–7 b. l.) kategoriškai pavirtino, kad vairuotojas-ekspeditorius, kuris prekes nuveždavo užsakovui pagal PVM sąskaitą-faktūrą, pasirašydavo joje, turėdavo nuvežti prekes ir paimti iš užsakovų užstatinę tarą. Liudytoja D. S. pažymėjo, kad atskiras automobilis, kad paimti tarą, buvo siunčiamas tik išskirtiniais atvejais – po didelių renginių, kai reikėdavo parvežti ne tik tarą, bet ir inventorių (suolus ir pan.). Nei vienu iš nagrinėjamų atvejų V. J. IĮ, A. S. įmonė, K. B. įmonė, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ jokio papildomo inventorius ar itin didelio kiekio taros pagal krovinio važtaraščius, taros grąžinimo aktus ir PVM sąskaitą-faktūrą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ neperdavė, todėl aišku, kad civiliniam ieškovui siųsti kitą automobilį nebuvo pagrindo.

Savo skunde ir apeliacinės instancijos teisme E. L. kėlė versiją, kad kartais taros iš užsakovų nepaimdavo, nes automobilyje nebūdavo vietos, kur ją sudėti. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad tuo pačiu automobiliu ir tuo pačiu kartu buvo ne tik surenkama užstatinė tara iš ūkio subjektų, bet atvežamos ir iškraunamos jų užsakytos prekės. Tai reiškia, kad įmonei gabenami gėrimai su užstatine tara automobilyje užima lygiai tiek vietos, kiek tuščia užstatinė tara, paimama iš užsakovo. Tai dar sykį rodo, kad apelianto keliamos versijos ne tik nepagrįstos, bet iš esmės nelogiškos.

Kolegija, remdamasi byloje surinktais, ištirtais ir aptartais įrodymais, konstatuoja, kad E. L. jam inkriminuotos užstatinės taros civiliniam ieškovui negrąžino ir taip pasisavino jam patikėtą turtą. Tokią išvadą kolegija daro remdamasi nuosekliais ir vienas kitą papildančiais liudytojų parodymais, ištirtais objektyvios kilmės įrodymais, kurie visete sudaro vieningą E. L. kaltę patvirtinančią medžiagą. Byloje nėra duomenų, ką nuteistasis padarė su neteisėtai užvaldytu svetimu turtu – faktas tas, kad tas turtas E. L. buvo patikėtas ir jis buvo už jį atsakingas. Byloje nustatytų objektyvių aplinkybių visuma aiškiai patvirtina, kad E. L. aiškiai suvokė savo nusikalstamo elgesio turinį ir tikslingai rinkosi elgesio variantą, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Nėra jokio pagrindo teigti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ užstatinę tarą pagrobė ar kitaip užvaldė ne E. L.. E. L. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimų, numatytų BK 183 str. 1 d., sudėties požymiai, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės

Apylinkės teismas, skirdamas apeliantui bausmes pagal BK 183 str. 1 d. ir galutinę subendrintą bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK VIII skyriuje, nepažeidė. Jokių naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta, nenurodė ir apeliantas savo skunde.

Skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, kad E. L. ankščiau neteistas, todėl nėra pagrindo apeliantui teigti, kad teismas į tai neatsižvelgė skirdamas bausmę. Kartu pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantui yra nustatyta jo motinos globa (3 t., 28 b. l.), o tai, kad motinai nustatytas neįgalumas, savaime nelengvina nuteistojo atsakomybės dėl jo padarytų trijų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad E. L. per trumpą laiką padarė tris turtinio pobūdžio nusikaltimus, todėl, kolegijos nuomone, jam pirmosios instancijos teismo parinkta ir BK 183 str. 1 d. sankcijoje numatyta ekonominė bausmės rūšis – bauda – yra adekvati padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir atitinka teisingumo principą. Vien tai, kad nuteistasis neturi ir ateityje neketina turėti turto, pajamų negali nulemti skirtinos bausmės rūšies. Kita vertus, jei asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis BK 65 str. nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu gali pakeisti baudą viešaisiais darbais (BK 47 str. 6 d.).

BPK 2 str. yra įtvirtinta nuostata, kad paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, reikia imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Apeliuodamas į tai, nuteistasis teigia, kad nuo įvykių, kuriais jis apkaltintas, praėjo beveik penkeri metai ir mano, kad dėl tokio ilgo baudžiamojo proceso jau yra pasiekti BK 41 str. numatyti bausmės tikslai. Šiuo klausimu pažymėtina, kad skiriant bausmę kartu su kitais tikslais yra siekiama kaltininko nubaudimo ir proceso trukmė, konkrečiu atveju, negali būti priežastis konstatuoti, kad E. L. įstatymų nustatyta tvarka yra nubaustas ir įgyvendintas bausmės neišvengiamumo principas.

Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas apeliantui paskyrė mažesnes už BK 47 str. 3 d. 2 p. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) numatytą baudos vidurkį bausmes, o galutinę subendrintą bausmę už tris nusikaltimus nustatė vos 10 MGL didesnę už paskirtą griežčiausią bausmę pagal BK 183 str. 1 d. (dėl 2007-12-10 UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iš V. J. IĮ pasisavinimo), todėl E. L. paskirtos bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis ir keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškovas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pasinaudojo įstatymais numatyta savo teise ir byloje pareiškė civilinį ieškinį (1 t., 134 –135; 137 b. l.), kurio klausimą apylinkės teismas pagrįstai išspendė skundžiamu nuosprendžiu.

Apelianto nuomone, teismas turėjo perduoti civilinį ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" nepateikė įrodymų apie įsigytą nuosavybėn turtą – statines, dėžes ar butelius, nenurodė konkrečiai kiekvieno daikto vertę įvykio datai (atskaičius susidėvėjimą). Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis neprivalo civiliniam ieškovui mokėti atlyginimą už paslaugas – butelių surinkimą – ar sumokėti pridėtinės vertės mokestį, kaip nurodyta teismo pripažintame įrodyme – 2008-05-12 civilinio ieškovo Nuostolių paskaičiavimo pažymoje.

Pirmiausia pažymėtina, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas (BPK 113 str.), ir jeigu civilinis ieškovas negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, tai jų dydį nustato teismas. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad civilinis ieškovas patyrė turtinės žalos, nes dėl nusikalstamų E. L. veiksmų UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ padaryti tiesioginiai nuostoliai. Iš 2008-05-12 Nuostolių paskaičiavimo pažymos (1 t., 16 b. l.), 2008-07-02 civilinio ieškinio ir 2008-11-12 patikslinto civilinio ieškinio matyti, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ deklaravo patyrusi viso 11962,55 Lt turtinės žalos, kuri apskaičiuota taip: nuteistojo pasisavintos 50 l talpos statinės įvertintos po 400 Lt, 30 l talpos statinės – po 350 Lt, buteliai – po 0,25 Lt, butelių surinkimas – 2,16 Lt, plius PVM (0,39 Lt), dėžės – po 14 Lt. Iš pateiktų UAB ,,Šiaulių tara“ susitarimų su jų tiekėjais (1 t., 59–60 b. l.) ir byloje ištirtų kitų įrodymų aišku, kad turtas, kurį neteisėtai pasisavino apeliantas, buvo užstatinė tara, kurioje civilinis ieškovas tiekdavo gėrimus klientams, o pastarieji grąžindavo tiekėjui tuščią tarą. Iš sutarties, sudarytos pirkėjo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ su tiekėju UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, yra aišku, kad pirkėjui praradus, sulaužius ar kitaip sugadinus užstatinę tarą, tiekėjas šią tarą parduoda pirkėjui užstatine kaina plius PVM. Tai reiškia, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ turtą, kurį pasisavino apeliantas, valdė teisėtai patikėjimo teise. Užstatinė tara buvo prarasta dėl civilinio ieškovo darbuotojo kaltės, vadinasi, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ patyrė tiesioginių nuostolių, nes pagal sutartį turi sumokėti užstatinę kainą už prarastą tarą tiekėjui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kuri civilinio ieškinio byloje nereiškė. Todėl kolegija laiko, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ yra tinkamas civilinis ieškovas baudžiamojoje byloje. Iš aptariamų susitarimų yra aišku, kad užstatinės taros kainą apsprendžia jos talpa ir tinkamumas naudoti, o nusidėvėjimas ar eksploatacijos laikas civilinio ieškovo sutartyje su tiekėjais neįvardintas. Nekelia abejonių, kad nuteistojo nusikalstamu būdu užvaldyta tara ir dėžės buvo tinkamos naudojimui, nes joje iki nusikaltimų padarymo momento buvo tiekiama produkcija klientams, todėl kvestionuoti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nurodytą statinių, butelių, dėžių užstatinę vertę nėra pagrindo. Kartu pažymėtina, kad į bendrą turtinės žalos sumą civilinis ieškovas pagrįstai įskaičiavo sumą už paslaugas (butelių surinkimą), nurodytą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini), nes paslauga buvo suteikta – buteliai surinkti, ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dispozicijon nepateko ne dėl paslaugos davėjo, o dėl apelianto kaltės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui priteisti iš E. L. civilinio ieškovo prašytą turtinės žalos atlyginimą, nulemtą apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veikų, ir keisti skundžiamo nuosprendžio šioje dalyje taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti.