Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-924-983/2023

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-02-21
Bylos Nr.: eI2-924-983/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02353-2022-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.

Teisėjas: Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.)
Pareiškėjas: (duomenys neskelbtini)
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai

Kategorijos

7.2.5Kiti su draudėjų, apdraustųjų asmenų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų teisėmis, pareigomis ir atsakomybe susiję klausimai
20.2.3.2Neturtinė žala
55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI2-924-983/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02353-2022-2Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.5; 20.2.3.2; 55.1.3

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui G. V.,atsakovės atstovei D. J.,trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui M. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio T. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis T. J. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, 6 000 Eur neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad pareiškėjas, šiuo metu dirbantis ir gyvenantis Lietuvos Respublikoje, 2020 m. birželio 2 d. kreipėsi į tuometinę Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Užsienio išmokų tarnybą (šiuo metu jos funkcijas vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius)) bei prašė išduoti jam kaip UAB “Devold” direktoriui pažymą apie Lietuvos socialinio draudimo teisės aktų taikymą. Pareiškėjas prašė nustatyti, kad jam nurodytu laikotarpiu nuo 2019 m. turi būti taikomi (duomenys neskelbtini) socialinio draudimo teisės aktai, įvertinus prašyme išdėstytas teisines ir faktines aplinkybes. Pareiškėjas prašyme nurodė, jog jo pagrindinių socialinių ir ekonominių (gyvybinių) interesų centras yra (duomenys neskelbtini), kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 4 straipsnio nuostatas.

Pažymi, jog pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymas Nr. 1/2020 (toliau – ir 2020 m. birželio 2 d. prašymas) dėl (duomenys neskelbtini) socialinio draudimo teisės aktų taikymo jo atžvilgiu Lietuvos Respublikoje buvo nagrinėjamas iki 2022 m. gegužės 2 d., t. y. beveik dvejus metus, kol jo galutinis teisinis statusas buvo išspręstas VSDFV 2022 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. (1.45E) I-4594 (toliau – ir 2022 m. gegužės 2 d. sprendimas). VSDFV 2022 m. gegužės 2 d. sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas savo 2020 m. birželio 2 d. prašyme prašė taikyti (duomenys neskelbtini) socialinio draudimo teisės aktus, todėl jis turėjo vadovautis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 18 straipsniu ir pats kreiptis į (duomenys neskelbtini) kompetentingą socialinio draudimo įstaigą. Pareiškėjas kreipėsi ne į minėtą įstaigą, o į VSDFV Vilniaus skyrių, todėl atsakovas, vadovaudamasis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalimi, privalėjo informuoti pareiškėją apie Reglamento (EB) Nr. 987/2009 18 straipsnyje keliamą reikalavimą pareiškėjui kreiptis į kompetentingą instituciją bei persiųsti pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją (apie persiuntimą informuojant pareiškėją). Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius minėtų veiksmų neatliko, bei tai, kad jis netinkamai atliko kitas procedūras – (duomenys neskelbtini) kompetentingai socialinio draudimo įstaigai išsiuntė 2020 m. liepos 15 d. raštą, 2020 m. lapkričio 12 d. raštą, 2021 m. rugsėjo 21 d. raštą ir 2022 m. kovo 28 d. prašymą, tuo pažeidė Reglamento (EB) Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalį. Vykdydamas šį trečiojo suinteresuotojo asmens sprendimą, VSDFV Vilniaus skyrius 2022 m. gegužės 9 d. raštu (12.1) DV_S-46266 (toliau – ir 2022 m. gegužės 9 d. sprendimas) persiuntė pareiškėjo 2020 birželio 2 d. prašymą nagrinėti (duomenys neskelbtini) kompetentingoms institucijoms.

Pastebi, jog šiuo atveju teisės aktai buvo nustatę konkretų terminą analogiškų prašymų sprendimui, o laiku (2020–2022 m.) negaunant galutinio sprendimo buvo daroma esminė žala pareiškėjo teisėms bei teisėtiems interesams, be to, nebuvo aišku, kurioje valstybėje privalo būti mokamos socialinio draudimo įmokos, taip pat taikoma socialinė apsauga, nors toks prašymas kompetentingoms Lietuvos Respublikos institucijoms buvo pateiktas 2020 m. birželio 2 d. Ši teisinė bei faktinė situacija dėl VSDFV Vilniaus skyriaus netinkamų veiksmų tęsėsi vienerius metus ir 11 mėnesių (nuo 2020 m. birželio 2 d. iki 2022 m. gegužės 2 d.). VSDFV pripažino, jog VSDFV Vilniaus skyrius savo pareigas atliko netinkamai. Pareiškėjui nuo pat 2020 m. birželio 2 d. iki 2022 m. gegužės 2 d. niekuomet tiesiogiai nebuvo pateiktas joks atsakymas dėl vykstančios administracinės procedūros ir jis nebuvo informuotas apie jos eigą, tokiu neveikimu pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 4 dalies nuostatas, numatančias administracinį sprendimą priimti per 20 darbo dienų nuo prašymo ar skundo gavimo dienos. Analogiška nuostata dėl prašymo nagrinėjimo termino taip pat buvo įtvirtinta ir VSDFV direktoriaus 2010 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. V-481 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).

Tvirtina, jog pagal Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo VSDFV įstaigose Taisyklių 55 punkto nuostatas, nustačius, kad prašyme VSDFV administravimo įstaigai nurodyti klausimai priskiriami ir kitų institucijų kompetencijai, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo prašymo užregistravimo Fondo administravimo įstaigoje dienos prašymo kopija persiunčiama kitoms institucijoms (persiunčiamas). Analogiška nuostata įtvirtinta ir VAĮ 11 straipsnio 4 dalyje. Tačiau priešingai nei nurodyta teisės aktuose, net ir VSDFV Vilniaus skyriui laikant, jog pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymas negalėjo būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje, jis nebuvo persiųstas nagrinėti kitoms kompetentingoms institucijoms ir informacija apie jo nagrinėjimą nebuvo teikiama iš esmės du metus. Be to, pareiškėjui per jo darbdavį (UAB „Devold“) bendraujant su VSDFV Vilniaus skyriumi dėl 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo buvo sukurti teisėti lūkesčiai, kad klausimas dėl minėto prašymo turėjo būti sprendžiamas Lietuvos Respublikoje, kaip konkrečiai ir buvo prašoma pirminiame prašyme kreipiantis į VSDFV Vilniaus skyrių. Tačiau šis prašymas iš karto privalėjo būti nagrinėjamas tik (duomenys neskelbtini) (o ne Lietuvos Respublikoje).

Pabrėžia, kad aukščiau nurodyti teisės norminiai aktai (VSDFV Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklės) leidžia pratęsti analogiškų prašymų nagrinėjimą tik tuomet, jei būtina gauti informaciją iš užsienio valstybių kompetetingų institucijų. Susiklosčiusi situacija pareiškėjui kliudė išspręsti klausimus, susijusius su jo socialiniu draudimu, valstybės, kurioje turi būti mokami šie mokesčiai nustatymu, sąlygojo papildomas jo darbdavio (UAB „Devold“) išlaidas, kurias jis patyrė siekdamas išsiaiškinti pareiškėjui taikytiną socialinės apsaugos teisę (teikdamas paklausimus dėl pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo), bei tinkamai apskaičiuoti mokėtinas socialinio draudimo įmokas. Šios papildomos pareiškėjo darbdavio patirtos išlaidos, susijusios su jo kaip darbuotojo socialinio draustumo nustatymu gali būti išieškomos iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 156 straipsnyje nustatyta ir tai patvirtina, jog dėl neteisėtų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų pareiškėjas patyrė ir patiria esminių nepatogumų: išgyveno teisinio nesaugumo jausmą, stresą ir kitus akivaizdžius nepatogumus.

Mano, jog VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų neteisėtumas ir netinkamas pobūdis parenkant pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo tvarką yra visiškai akivaizdus ir objektyviai įrodytas, be kita ko, minėtais kitų kompetentingų valstybės institucijų sprendimais ir/ar raštais. Kreipdamasis dėl žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimo, asmuo gali prašyti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnis apibrėžia, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo vertinimu, dėl neteisėtų atsakovą atstovaujančios valstybės institucijos – VSDFV Vilniaus skyriaus – veiksmų (neveikimo) nagrinėjant 2020 m. birželio 2 d. prašymą patirtos neturtinės žalos dydis yra 6 000 Eur. Šis dydis nustatytas remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, taip pat atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo darbdavys įmonė UAB „Devold“ ne kartą kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo, siekdama išsiaiškinti jo socialinio draudimo teisinį statusą, ir dėl šios priežasties patyrė išlaidų, kurias gali būti reikalaujama atlyginti ir iš pareiškėjo (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 156 straipsnis).

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDVF Vilniaus skyrius atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad su pareiškėjo vertinimui, jog jo 2020 m. birželio 2 d. prašymas nebuvo persiųstas nagrinėti (duomenys neskelbtini) kompetentingai institucijai, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 987/2009 18 straipsnyje, be to, minėto prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas apskritai nė karto nebuvo informuotas apie šio prašymo nagrinėjimo eigą ir atliekamas administracines procedūras bei priimamus sprendimus, todėl dėl netinkamo bei ne pagal teisės aktus vykusio pareiškėjo prašymo nagrinėjimo, pažeidžiant prašymo nagrinėjimui nustatytas administracines procedūras ir terminus, jam buvo padaryta 6 000 Eur dydžio neturtinė žala, nesutinka. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėjas skunde tik formaliai įvardino aplinkybes, jog dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų jis patyrė tam tikrus neturtinio pobūdžio nepatogumus ir išgyvenimus, tačiau šiems savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių juos pagrindžiančių įrodymų.

Pastebi, jog nors pareiškėjas nurodė, kad laiku ir tinkamai neinformavus jo apie 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimą, jis negalėjo visapusiškai įgyvendinti savo teisių pasirinkti taikytiną socialinės apsaugos teisę, tačiau VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, nes pareiškėjo neinformavimas apie jo prašymo nagrinėjimo eigą niekaip negalėjo įtakoti pareiškėjo teisės pasirinkti jam taikytiną socialinės apsaugos teisę. Be to, vadovaujantis teisės aktais, sprendimą dėl asmeniui taikytinos teisės priima ne pats asmuo, o kompetentinga socialinio draudimo institucija.

Teigia, kad VSDFV Vilniaus skyrius nusprendė kreiptis į (duomenys neskelbtini) socialinio draudimo įstaigą dėl šios įstaigos sutikimo, kad pareiškėjas būtų apdraustas pagal (duomenys neskelbtini) aktus. Atitinkamai, vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 30 punktu, sprendimas dėl pareiškėjo 2020 m, birželio 2 d. prašymo tenkinimo/netenkinimo turėjo būti priimtas per 20 darbo dienų nuo atsakymo iš (duomenys neskelbtini) socialinio draudimo įstaigos gavimo. Be to, pareiškėjo argumentai, jog jam buvo sukurti teisėti lūkesčiai dėl 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo Lietuvoje yra nepagrįsti, nes vien tik aplinkybė, kurioje valstybėje narėje yra sprendžiamas klausimas dėl asmeniui taikytinos socialinio draudimo teisės, niekaip negalėjo ir negali įtakoti galutinio rezultato, kurio siekė pareiškėjas, pateikdamas 2020 m. birželio 2 d. prašymą dėl taikytinos teisės išimties taikymo.

Šalies argumentai

Tvirtina, jog pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo išgyventas teisinio nesaugumo jausmas, stresas, kiti nepatogumai ir kaip šiuos išgyvenimus ir nepatogumus įtakojo VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai. Pareiškėjas 2020 m. birželio 2 d. prašyme nurodė laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 7 d., kuriuo jis prašė taikyti (duomenys neskelbtini) socialinio draudimo teisės aktus. Kai pareiškėjas atsakovui pateikė 2020 m. birželio 2 d. prašymą, pusė nurodyto laikotarpio jau buvo praėję ir šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje. Pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas ir toliau buvo draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, kaip UAB „Devold“ apdraustasis, todėl turėjo visas socialinio draudimo garantijas Lietuvoje. Taigi, pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjo situacija socialinio draudimo klausimu išliko tokia pati, kokia buvo mažiausiai metus iki 2020 m. birželio 2 d. prašymo VSDFV Vilniaus skyriui pateikimo.

Pažymi, kad (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo įstaigai patenkinus pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymą ir pritaikius pareiškėjo nurodytam laikotarpiui (duomenys neskelbtini) socialinio draudimo teisės aktus, pareiškėjo socialinio draudimo laikotarpiai Lietuvoje bus anuliuoti, o draudėjo sumokėtos socialinio draudimo įmokos bus grąžintos draudėjui. Kiti pareiškėjo argumentai – dėl darbdavio patirtų išlaidų, siekiant išsiaiškinti pareiškėjui taikytiną socialinės apsaugos teisę, VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, o samprotavimai dėl darbdavio turėtų išlaidų galimo išieškojimo iš jo, kaip darbuotojo, yra nepagrįsti, nes nurodytos darbdavio išlaidos negali būti tapatinamos su darbuotojo veiksmais padaryta žala. Šiuo atveju, pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš procedūrinių pažeidimų, kurie gal ir galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau jie, VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, buvo trumpalaikiai, nesukėlė pareiškėjui sunkių neigiamų, negrįžtamų ar nepataisomų pasekmių.

Atsiliepimas

Atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDVF atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog pareiškėjo skunde apsiribojama abstrakčiais teiginiais dėl patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio įvertinimo, nepateikiant jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Nurodytu moralinės žalos atveju (esą vykęs trukdymas išsiaiškinti pareiškėjui taikytiną teisę, tam patirtos darbdavio išlaidos, kurios gali būti išieškotos iš pareiškėjo, kaip priežastys patirti nesaugumo jausmą, stresą ir kitus akivaizdžius nepatogumus) žala yra ne tik neįrodyta, bet ir grindžiama logiškai prieštaringai, t. y. nurodoma, kad stresas ir kiti nepatogumai patirti dėl pavojaus, kad darbdavys pagal DK 156 straipsnį iš pareiškėjo gali išieškoti darbdavio patirtas išlaidas, tačiau minėtas straipsnis gali būti taikomas tik žalai dėl darbuotojo kaltės, kai tuo tarpu tame pačiame sakinyje pareiškėjas teigia, kad tos išlaidos patirtos dėl VSDFV Vilniaus skyriaus kaltės.

Paaiškina, kad VSDFV 2022 m. gegužės 2 d. sprendime nurodytas VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų netinkamumas sietinas su procedūriniais pažeidimais ir pareiškėjo tinkamu neinformavimu, tačiau tos neatitiktys nelėmė netinkamo sprendimo dėl 2020 m. birželio 2 d. prašymo esmės (taikytinos teisės nustatymo proceso) ir pareiškėjo objektyvių interesų pažeidimo, t. y. neužkirto kelio priimti tinkamą sprendimą dėl jo poreikio nustatyti taikytiną teisę išimties tvarka ir neturėjo įtakos proceso trukmei, kurią pareiškėjas laiko nepagrįstai ilga, taip pat nesukūrė pareiškėjo socialinio draudimo statuso neapibrėžtumo – pareiškėjui visą 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo laiką buvo faktiškai taikomi Lietuvos teisės aktai socialinės apsaugos srityje.

Atkreipia dėmesį, kad, pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį, sprendimas taikyti išimtį pagal 2020 m. birželio 2 d. prašymą galimas tik bendru Lietuvos ir (duomenys neskelbtini) kompetentingų įstaigų sprendimu, todėl šiuo atveju prašymo perdavimas pagal kompetenciją kitai įstaigai nėra tikrasis perdavimas pagal kompetenciją VAĮ prasme, kai prašymas perduodamas kitai įstaigai vienašališkam sprendimui priimti. Šiuo atveju 2020 m. birželio 2 d. prašymo perdavimas pagal kompetenciją (duomenys neskelbtini) įstaigai reiškia tik iniciatyvos, proceso organizavimo atsakomybės, su tuo susijusios administracinės naštos perdavimą, nes pastaroji, kaip kompetentinga įstaiga, taip pat negalėtų tenkinti 2020 m. birželio 2 d. prašymo vienašališkai be Lietuvos įstaigos sutikimo ir turėtų organizuoti dvišalio sprendimo derinimą.

Pastebi, jog 2020 m. birželio 2 d. prašyme nurodytos aplinkybės nėra išskirtinės ir dėl to nepakankamos išimties taikymui, VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, kuriais nebuvo vienašališkai atmestas 2020 m. birželio 2 d. prašymas, o buvo inicijuotas bendradarbiavimo su (duomenys neskelbtini) institucija procedūros, vertintini ne kaip pareiškėjo interesų pažeidimas, bet, priešingai – gali būti laikomi tam tikros privilegijos jam suteikimu. Savo veiksmais VSDFV Vilniaus skyrius prisiėmė tarpininkavimo funkcijas, t. y. papildomą administracinę naštą. Iš karto perdavęs 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimą (sprendimo dėl jo priėmimo organizavimą) pagal kompetenciją, jis būtų sumažinęs šią naštą sau, ją perleidęs tiesiogiai (duomenys neskelbtini) įstaigai.

Teigia, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnis nesuteikia apdraustajam subjektinės teisės savo nuožiūra pasirinkti taikytiną teisę. Tai – susijusių valstybių narių prerogatyva – jos turi teisę, o ne besąlygišką pareigą atsisakyti savo suverenių galių taikyti savo teisės aktus, t. y. leisti konkrečiam asmeniui, kuris teisiškai pagrįstai yra jų socialinio draudimo sistemos dalyvis, išeiti iš tos sistemos į kitos valstybės socialinio draudimo sistemą. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnyje kalbama apie išimties galimybę, tačiau ji jokiu būdu negali būti aiškinama, kaip numatanti taikytinos teisės nustatymą tiesiog asmens pageidavimu, pasirinkimu, kas, pvz., pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 15 straipsnį, yra tiesiogiai numatyta specialiai asmenų kategorijai – Europos Bendrijų pagal sutartis dirbantiems darbuotojams. Išimtis pagal 16 straipsnį gali būti nustatyta tik ypatingais atvejais, kai dėl konkrečių valstybių teisinio reguliavimo specifikos susiklosto situacija, kurioje formalus bendrųjų Reglamento (EB) Nr. 883/2004 taisyklių dėl taikytinos teisės nustatymo taikymas iš esmės pažeistų objektyvius konkretaus asmens ar konkrečios asmenų grupės interesus – pvz., dėl to asmuo apskritai netektų teisės į išmoką jokioje iš susijusių valstybių. Taigi, apdraustojo subjektinė teisė pasirinkti taikytiną socialinės apsaugos teisę pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį neegzistuoja, tad negali būti ir pažeista.

Pažymi, jog pareiškėjo socialinio draudimo statusas visą laiką nuo 2020 m. birželio 2 d. prašymo pateikimo buvo ir tebėra apibrėžtas ir aiškus – jei (kol) valstybės nėra sutikusios taikyti išimtį pareiškėjui pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį, jis draudžiamas pagal bendrąsias reglamentų nuostatas, šiuo atveju – Lietuvoje, kas faktiškai buvo užtikrinta visą laiką nuo 2020 m. birželio 2 d. prašymo pateikimo. Tą patį patvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija) 2022 m. gegužės 5 d. raštas Nr. (23.1E?5 5 ) SD?1769.

Tvirtina, jog atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnio normos turinį, suponuojantį tik dvišalio sprendimo (tenkinant prašymą taikyti išimtį) galimybę. Be to, (dėl tų pačių motyvų) pareiškėjas netinkamai interpretuoja ir VSDFV 2022 m. gegužės 2 d. sprendimą – juo nebuvo ir negalėjo būti konstatuota, kad prašymas turėjo būti nagrinėjamas „tik (duomenys neskelbtini) Karalystėje“. Kaip jau minėta, 2020 m. birželio 2 d. prašymas persiųstas (duomenys neskelbtini) įstaigai, kuri gali arba vienašališkai atmesti 2020 m. birželio 2 d. prašymą, arba, jei prašymą ketintų tenkinti, organizuoti susitarimą su VSDFV Vilniaus skyriumi tuo klausimu. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas privalėjo užtikrinti ne tik 2020 m. birželio 2 d. prašymo pateikimą tinkamai įstaigai, tačiau ir tinkamą minėto prašymo nagrinėjimą įstaigoje, kuriai jį pateikė, įskaitant įstaigos neveikimo (sprendimo iš jos negavimo) apskundimą tinkamai institucijai per nustatytus terminus. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1-2 dalis, skundai dėl Valstybinio socialinio draudimo įstaigų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) turi būti pateikti VSDFV per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Taigi, įstatymo leidėjas yra numatęs asmens (juolab, draudėjo – juridinio asmens) pareigą aktyviai ir operatyviai ginti pažeistas teises. Šios pareigos pareiškėjas ir jo pasitelkti teisinių paslaugų teikėjai tinkamai nevykdė, t. y. pareiškėjo skundas per atstovą – advokatą paduotas tik 2022 m. balandžio 7 d. Ministerijai, t. y. ne tik ne laiku, bet ir netinkamam subjektui.

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuotojo asmens VSDFV atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Reglamente (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamente (EB) Nr. 987/2009 nėra numatyta asmens teisė pasirinkti jam taikytiną teisę, t. y. taikytina teisė priklauso ne nuo asmens noro būti draustam konkrečioje valstybėje, o nuo objektyvių aplinkybių. Valstybės narės kompetentinga įstaiga pagal Reglamente (EB) Nr. 883/2004 nustatytas išsamias taikytinos teisės nustatymo taisykles ir atsižvelgdama į Reglamente (EB) Nr. 987/2009 numatytas procedūras nustato, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui. Šių taisyklių taikymas nepriklauso nuo konkretaus asmens apsisprendimo. Tuo pagrindu nepagrįsti skundo argumentai, kad pareiškėjas negalėjo visapusiškai įgyvendinti savo teisių ir pasirinkti taikytiną socialinės apsaugos teisę. Be to, taikytinos teisės nustatymas taip pat nepriklauso nuo asmens pilietybės ar valstybėje narėje turimo nekilnojamojo turto. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatomis siekiama užtikrinti, kad asmuo tokioje pačioje situacijoje būtų traktuojamas vienodai, nepriklausomai nuo jo pilietybės. Todėl pareiškėjo turima pilietybė ar nekilnojamasis turtas negali būti naudojami kaip faktas, nuo kurio priklauso taikytinos teisės nustatymas.

Šalies argumentai

Pastebi, jog pareiškėjas dėl taikytinos teisės nustatymo pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį į tuometinę Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybą kreipėsi 2020 m. birželio 2 d. Savo prašyme jis prašė nustatyti (duomenys neskelbtini) taikytiną teisę atgaline data nuo 2019 m. liepos 1 d. Taigi, beveik metus pareiškėjas buvo draustas socialiniu draudimu Lietuvoje, už jį čia buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, jis turėjo teisę gauti socialinio draudimo išmokas ir sveikatos draudimo paslaugas. Atkreipia dėmesį, jog Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnis yra išimtis ir kad jo taikymas asmeniui nėra privalomas, ir kad nustačius (duomenys neskelbtini) taikytiną teisę nuo 2019 m. liepos 1 d., jo darbdaviui bus grąžintos Lietuvos Respublikoje sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, įskaitant privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o jis pats turės grąžinti Lietuvoje gautas socialinio draudimo išmokas ir apmokėti už Lietuvoje per nagrinėjamą laikotarpį gautas sveikatos priežiūros paslaugas, o jo Lietuvoje registruoti darbdaviai turės registruotis draudėjais (duomenys neskelbtini) ir sumokėti (duomenys neskelbtini) pagal tos šalies nacionalinius teisės aktus socialinio draudimo įmokas už visą Lietuvoje vykdytą darbinę veiklą nuo 2019 m. liepos 1 d.

Teigia, kad atsakovas į (duomenys neskelbtini) kompetentingą socialinio draudimo įstaigą dėl išimties taikymo pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį, kreipėsi 2020 m. liepos 15 d., pakartotinai į (duomenys neskelbtini) kompetentingą socialinio draudimo įstaigą buvo kreiptasi dar tris kartus: 2020 m. lapkričio 12 d. raštu, 2021 m. rugsėjo 21 d. raštu ir 2022 m. kovo 28 d. prašymu. Atsakovas kreipdamasis į (duomenys neskelbtini) kompetentingą įstaigą vadovavosi Reglamento (EB) Nr. 987/2009 2 straipsnio 3 dalimi. Ministerijos vertinimu, nepriklausomai nuo to, ar paklausimai (duomenys neskelbtini) įstaigai buvo suformuluoti kaip prašymo persiuntimas, ar kaip prašymas spręsti dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnio taikymo, (duomenys neskelbtini) kompetentinga įstaiga buvo informuota apie Lietuvoje gautą prašymą dėl taikytinos teisės nustatymo išimties tvarka ir prireikus galėjo paprašyti pateikti trūkstamą informaciją ar persiųsti Lietuvoje gautą prašymą.

Pažymi, jog nors pareiškėjas nurodo, jog dėl ilgo prašymo nagrinėjimo termino galėjo būti pažeistos jo teisės administracinių sprendimų priėmimo procese, tačiau Ministerijos vertinimu, negalima vienareikšmiškai teigti, kad atsakovas nevykdė įstatymuose jam nustatytų pareigų ar atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti. Šiuo atveju, atsakovas dėjo pastangas išspręsti pareiškėjo prašymą, t. y. ėmėsi veiksmų (kreipėsi į kompetentingą (duomenys neskelbtini) įstaigą, ir nepriklausomai nuo to, ar paklausimai (duomenys neskelbtini) įstaigai buvo suformuluotas kaip prašymo persiuntimas, ar kaip prašymas spręsti dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnio taikymo. Be to, pareiškėjas nepagrindžia dėl nurodomo atsakovo netinkamo veikimo atsiradusios neturtinės žalos atsiradimo fakto ir jo reikalaujamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto (LVAT 2010 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1513-10).

Mano, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, jog patyrė ir patiria esminių nepatogumų, t. y. išgyveno teisinio nesaugumo jausmą, stresą ir kitus akivaizdžius nepatogumus, tačiau lieka neaišku, kaip būtent pasireiškia tie akivaizdūs nepatogumai ir nesaugumo jausmas, kaip būtent ilgas prašymo nagrinėjimas galėjo sukelti pareiškėjui tariamą neturtinę žalą, nes pareiškėjas nepateikia jokių tiesioginių ar netiesioginių, subjektyvių ar objektyvių įrodymų patvirtinančių jo teiginius.

Trečiojo suinteresuotojo asmens Ministerijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą ir laiką trečiasis suinteresuotas asmuo buvo informuotas tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos (6 000 Eur), kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų (VSDFV Vilniaus skyriaus) veiksmų, atlyginimo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas T. J. VSDFV Užsienio išmokų tarnybai 2020 birželio 2 d. pateikė prašymą Nr. 1/2020, kuriuo prašė išduoti pažymą dėl laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. taikomų teisės aktų, taikant išimtį pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį, t. y. pareiškėjas prašė nurodytu laikotarpiu taikyti jam (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo teisės aktus. Po reorganizacijos VSDFV Užsienio išmokų tarnyba nuo 2020 m. liepos 1 d. buvo prijungta prie VSDFV Vilniaus skyriaus, kuris, tęsdamas VSDFV Užsienio išmokų tarnybos funkcijų vykdymą, 2020 m. liepos 15 d. raštu Nr. (12.1) DV_S-39360, 2020 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (12.1) DV_S-81104, 2021 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (12.1) DV_S-84723 ir 2022 m. kovo 28 d. prašymu Nr. VTT_ES2E-55 (struktūrizuotas elektroninis dokumentas, išsiųstas per Elektroninių socialinės apsaugos informacijos mainų sistemą (EESSI)) kreipėsi į (duomenys neskelbtini) kompetentingą socialinio draudimo įstaigą dėl pareiškėjui taikytinos teisės išimties taikymo pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį.

VSDFV išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos persiųstą nagrinėti pagal kompetenciją pareiškėjo T. J. atstovo advokato G. V. 2022 m. balandžio 7 d. paklausimą „Dėl p. T. J. 2020 m. birželio 2 d. prašymo Nr. 1/2020 nagrinėjimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įstaigose, Lietuvos Respublikoje“, nustatė, kad pareiškėjas savo 2020 m. birželio 2 d. prašyme prašė taikyti (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo teisės aktus, todėl turėjo vadovautis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 18 straipsniu ir kreiptis į (duomenys neskelbtini)kompetentingą socialinio draudimo įstaigą. Pareiškėjas kreipėsi ne į minėtą įstaigą, o į VSDFV Vilniaus skyrių, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalimi, privalėjo informuoti pareiškėją apie Reglamento (EB) Nr. 987/2009 18 straipsnyje keliamą reikalavimą pareiškėjui kreiptis į kompetentingą instituciją bei persiųsti pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją. Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius minėtų veiksmų neatliko, bei tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius netinkamai atliko kitas procedūras – (duomenys neskelbtini)kompetentingai socialinio draudimo įstaigai išsiuntė 2020 m. liepos 15 d. raštą Nr. (12.1) DV_S-39360, 2020 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. (12.1) DV_S-81104, 2021 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. (12.1) DV_S-84723 ir 2022 m. kovo 28 d. prašymą Nr. VTT_ES2E-55, tuo pažeidė Reglamento (EB) Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalį. VSDFV 2022 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. (1.45E) I-4594 nusprendė patenkinti pareiškėjo skundą ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių panaikinti (duomenys neskelbtini)kompetentingai socialinio draudimo įstaigai išsiųstą 2022 m. kovo 28 d. prašymą (SED) Nr. VTT_ES2E-55 bei pranešti (duomenys neskelbtini)kompetentingai socialinio draudimo įstaigai apie tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius panaikina 2020 m. liepos 15 d. raštą Nr. (12.1) DV_S-39360, 2020 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. (12.1) DV_S-81104, 2021 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. (12.1) DV_S-84723 bei persiųsti pagal kompetenciją pareiškėjo prašymą (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo įstaigai ir apie tai informuoti pareiškėją.

Vykdydamas VSDFV 2022 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. (1.45E) I-4594 nurodytą įpareigojimą, VSDFV Vilniaus skyrius 2022 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (12.1) DV_S-46266 informavo advokatą G. V. ir (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo įstaigą apie tai, kad panaikina (duomenys neskelbtini)kompetentingai socialinio draudimo įstaigai išsiųstus 2022 m. kovo 28 d. prašymą (SED) Nr. VTT_ES2E-55, 2020 m. liepos 15 d. raštą Nr. (12.1) DV_S-39360, 2020 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. (12.1) DV_S-81104, 2021 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. (12.1) DV_S-84723, ir persiuntė (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo įstaigai pagal kompetenciją pareiškėjo T. J. 2020 m. birželio 2 d. prašymą

VSDFV Vilniaus skyriuje 2022 m. birželio 7 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo įstaigos atsakymas (forma A011), kuriuo (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo įstaiga nurodė atsiprašanti už pavėluotą atsakymą ir sutinkanti, kad pareiškėjui T. J. laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. būtų taikomi (duomenys neskelbtini)teisės aktai.

Pareiškėjas, 2022 m. birželio 1 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo 2020 m. birželio 2 d. prašymas nebuvo persiųstas nagrinėti (duomenys neskelbtini)kompetentingai institucijai, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 987/2009 18 straipsnyje, be to, 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas apskritai nė karto nebuvo informuotas apie šio prašymo nagrinėjimo eigą ir atliekamas administracines procedūras bei priimamus sprendimus, todėl dėl netinkamo bei ne pagal teisės aktus vykusio pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo, pažeidžiant prašymo nagrinėjimui nustatytas administracines procedūras ir terminus, jam buvo padaryta 6 000 Eur dydžio neturtinė žala.

Europos Sąjungoje migruojančių asmenų socialines garantijas ir taikytinos teisės nustatymą socialinės apsaugos srityje (t. y. kurioje valstybėje narėje yra draudžiamas socialiniu draudimu ir kurioje turi būti mokamos socialinio draudimo įmokos) reglamentuoja ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai, t. y. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką. Šių reglamentų taikymas Europos ekonominės erdvės valstybėms, kurioms priklauso (duomenys neskelbtini), buvo išplėstas 2011 m. liepos 1 d. Europos ekonominės erdvės jungtinio komiteto sprendimu Nr. 76/2011, kuriuo iš dalies keičiamas Europos ekonominės erdvės susitarimo VI priedas (Socialinė apsauga). Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009 (duomenys neskelbtini)taikomas nuo 2012 m. birželio 1 d.

Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009 kaip ES teisės aktas yra tiesioginio taikymo ir privalomas valstybėms narėms visa apimtimi. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 preambulės 15 punkte yra paminėtas vienas svarbiausių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principų, kad ES judantiems asmenims būtina taikyti tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, kad taikant nacionalinius teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų. To paties reglamento preambulės 17 punkte plačiau paaiškinamas vienos valstybės teisės aktų taikymo principas, nurodant, kad siekiant kiek galima labiau garantuoti vienodą požiūrį į visus valstybės narės teritorijoje dirbančius asmenis, reikia nustatyti, kad pagal bendrą taisyklę jiems taikomi tos valstybės narės, kurioje atitinkamas asmuo dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisės aktai. Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 preambulės 18 punktu tam tikrose situacijose, pateisinančiose kitus taikymo kriterijus, būtina nukrypti nuo bendros taisyklės.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnyje nustatyta, kad dvi ar daugiau valstybių narių, šių valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos arba šių institucijų paskirtos įstaigos bendru sutarimu gali nustatyti 11-15 straipsnių nuostatų išimtis tam tikriems asmenims ar asmenų grupėms.

Pagrindinės taikytinos teisės nustatymo taisyklės išdėstytos Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalyje. Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punktu vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Tai yra pagrindinė taikytinos teisės nustatymo taisyklė. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnyje nustatytos taikytinos teisės nustatymo taisyklės asmenims, kurie dirba pagal darbo sutartį ar vykdo savarankišką veiklą keliose valstybėse narėse. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisės aktai, jeigu didelę veiklos dalį jis vykdo toje valstybėje narėje. Pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalį, nustatant, ar didelė veiklos dalis vykdoma vienoje valstybėje narėje, atsižvelgiama į šiuos orientacinius kriterijus: a) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laikas ir (arba) atlyginimas; ir b) savarankiško darbo atveju – apyvarta, darbo laikas, suteiktų paslaugų skaičius ir (arba) pajamos. Atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 % pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje nevykdoma didelė veiklos dalis.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jo 2020 m. birželio 2 d. prašymas nebuvo persiųstas nagrinėti (duomenys neskelbtini)kompetentingai institucijai ir informacija apie jo nagrinėjimą jam nebuvo teikiama 1 metus ir 11 mėnesių. Pasak pareiškėjo, buvo pažeistos norminiais teisės aktais įtvirtintos jo teisės administracinių sprendimų priėmimo procese. Pareiškėjas nurodo, jog buvo pažeistas VAĮ 10 straipsnio 4 dalis (administracinį sprendimą priimti per 20 darbo dienų). Be to, buvo pažeista analogiška nuostata dėl prašymo nagrinėjimo termino (administracinį sprendimą priimti per 20 darbo dienų) įtvirtinta VSDFV direktoriaus 2010 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. V-481, patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklėse (59 punktas).

Bylos duomenys patvirtina, jog VSDFV buvo išnagrinėtas Ministerijos 2022 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (23.1E-55) SD-1464 ir 2022 m. balandžio 14 d. raštu Nr. (23.1E-55) SD-1519 persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją advokato G. V. 2022 m. balandžio 7 d. paklausimas „Dėl p. T. J. 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo VSDFV įstaigose, Lietuvos Respublikoje“. VSDFV 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu nustatė, jog pareiškėjas savo 2020 m. birželio 2 d. prašyme prašė taikyti (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo teisės aktus, todėl jis turėjo vadovautis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 18 straipsniu, kuriame nurodyta, jog darbdavio arba atitinkamo asmens prašymas dėl pagrindinio Reglamento (EB) Nr. 987/2009 11–15 straipsnių išimčių pateikiamas, jei įmanoma iš anksto, valstybės narės, kurios teisės aktus pagal sutartį dirbantis darbuotojas arba atitinkamas asmuo prašo taikyti, kompetentingai valdžios institucijai arba šios institucijos paskirtai įstaigai ir kreiptis į (duomenys neskelbtini)kompetentingą socialinio draudimo įstaigą. Kaip matyti, pareiškėjas kreipėsi ne į (duomenys neskelbtini)kompetentingą socialinio draudimo įstaigą, o į VSDFV Vilniaus skyrių, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalimi, privalėjo informuoti pareiškėją apie Reglamento (EB) Nr. 987/2009 18 straipsnyje keliamą reikalavimą jam kreiptis į kompetentingą instituciją bei persiųsti pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją. Šiuo atveju VSDFV 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyrius minėtų veiksmų neatliko, bei tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius netinkamai atliko kitas procedūras – (duomenys neskelbtini)kompetentingai socialinio draudimo įstaigai išsiuntė 2020 m. liepos 15 d. raštą Nr. (12.1) DV_S-39360, 2020 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. (12.1) DV_S-81104, 2021 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. (12.1) DV_S-84723 ir 2022 m. kovo 28 d. prašymą Nr. VTT_ES2E-55, tuo pažeidė Reglamento (EB) Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalį. VSDFV tenkino pareiškėjo skundą ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių nedelsiant panaikinti (duomenys neskelbtini)kompetentingai socialinio draudimo įstaigai išsiųstus raštus (kuriais VSDFV Vilniaus skyrius siųsdavo užklausas (duomenys neskelbtini)kompetentingai institucijai) bei pranešti (duomenys neskelbtini)kompetentingai socialinio draudimo įstaigai tų raštų panaikinimą. Tuo pačiu įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių persiųsti pagal kompetenciją pareiškėjo prašymą (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo įstaigai ir apie tai informuoti pareiškėją.

Atitinkamai teismas vertina, jog šiuo atveju kaip teisingai nurodo pareiškėjas, VSDFV Vilniaus skyrius pažeidė VAĮ 10 straipsnio 4 dalį bei VSDFV direktoriaus 2010 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. V-481 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 59 punktą, t. y. per 20 darbo dienų priimti sprendimą (atsakyti pareiškėjui). Šiuo atveju, VSDFV Vilniaus skyrius 2020 birželio 2 d. gavęs pareiškėjo prašymą, kuriuo jis prašė išduoti pažymą dėl laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. taikomų teisės aktų, taikant išimtį pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį (pareiškėjas prašė nurodytu laikotarpiu taikyti jam (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo teisės aktus), turėjo per 20 darbo dienų pateikti atsakymą, jog tokio prašymo pagal jam suteiktą kompetenciją nenagrinės ir nurodyti, jog pats pareiškėjas privalo kreiptis į (duomenys neskelbtini)kompetentingą socialinio draudimo įstaigą. Dar daugiau, jei VSDFV Vilniaus skyrius dėl objektyvių priežasčių per numatytą 20 darbo dienų terminą administracinio sprendimo negalėjo priimti, tokiu atveju VSDFV Vilniaus skyrius šį terminą galėjo pratęsti ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Tačiau nusprendus šį terminą pratęsti, VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjui apie tokį termino pratęsimą per 5 darbo dienas nuo sprendimo pratęsti terminą priėmimo dienos turėjo pranešti raštu ir nurodyti pratęsimo priežastys. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių duomenų, VSDFV Vilniaus skyrius tokių veiksmų neatliko.

Tuo pačiu pažymėtina, kad Reglamento (EB) Nr. 987/2009 18 straipsnis, numatantis prašymo padavimą tiesiogiai valstybės, kurios teisę prašoma nustatyti, institucijai, savo esme nenustato draudimo prašymą paduoti alternatyviu būdu, ir nors reglamentai apskritai nereglamentuoja prašymų persiuntimo pagal kompetenciją klausimų, atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalyje nustatytą tikslą užtikrinti tinkamą šio reglamento įgyvendinimą ir valstybių bei asmenų pareigą bendradarbiauti, siekiant to tikslo, toks prašymų persiuntimas iš esmės galimas – kadangi sprendimas galimas tik dviejų valstybių bendru susitarimu, galutiniam rezultatui nėra esminio skirtumo, kuri iš institucijų pradės procesą.

Atitinkamai teismas vertina, jog VSDFV Vilniaus skyrius gavęs pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymą, vadovaudamasis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalimi, privalėjo informuoti pareiškėją apie Reglamento (EB) Nr. 987/2009 18 straipsnyje keliamą reikalavimą pareiškėjui kreiptis į kompetentingą instituciją bei persiųsti pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją (apie persiuntimą informuojant pareiškėją). Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius minėtų veiksmų neatliko, bei tai, kad jis netinkamai atliko kitas procedūras – (duomenys neskelbtini)kompetentingai socialinio draudimo įstaigai išsiuntė 2020 m. liepos 15 d. raštą, 2020 m. lapkričio 12 d. raštą, 2021 m. rugsėjo 21 d. raštą ir 2022 m. kovo 28 d. prašymą, konstatuotina, kad tuo jis pažeidė Reglamento (EB) Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalį. Pažymėtina, kad VSDFV Vilniaus skyrius tik 2022 m. gegužės 9 d. raštu (12.1) DV_S-46266, vykdydamas VSDFV 2022 m. gegužės 2 d. sprendimą, persiuntė pareiškėjo 2020 birželio 2 d. prašymą nagrinėti (duomenys neskelbtini) kompetentingoms institucijoms.

Visgi net ir tuo atveju jei VSDVF Vilniaus skyrius pradėjo procedūrą pagal pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymą vykdyti pats, jis, vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 4 dalį bei VSDFV direktoriaus 2010 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. V-481 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 59 punktą, privalėjo pateikti pareiškėjui informaciją, jog laukia atsakymo iš (duomenys neskelbtini) institucijos. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių duomenų, VSDFV Vilniaus skyrius tokių veiksmų neatliko. Šiuo atveju sutiktina su VSDFV Vilniaus skyriaus argumentais, jog pagal Tvarkos aprašo 30 punktą VSDFV Vilniaus skyrius sprendimą – išduoti prašomą A1 pažymėjimą ar pateikti kitokį sprendimą privalo per 20 darbo dienų nuo atitinkamo prašymo ir visų reikiamų papildomų dokumentų/duomenų gavimo. VSDFV Vilniaus skyrius nusprendė kreiptis į (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo įstaigą dėl šios įstaigos sutikimo, kad pareiškėjas būtų apdraustas pagal (duomenys neskelbtini)teisės aktus. Tokiu būdu, vadovaujantis Tvarkos aprašo 30 punktu, sprendimas dėl pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymo tenkinimo/netenkinimo turėjo būti priimtas per 20 darbo dienų nuo atsakymo iš (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo įstaigos gavimo. Visgi šiuo atveju, VSDFV Vilniaus skyrius neinformavo pareiškėjo per 20 darbo dienų, jog (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo įstaiga per šį laikotarpį nepateikė jokių duomenų (savo sutikimo) ir tokiais savo veiksmais pareiškėją paliko nežinomybėje, neinformavęs, kokia yra situacija ir kokius veiksmus institucija atliko, kodėl negali priimti galutinio sprendimo dėl pateikto prašymo.

Taigi, atsižvelgiant į prieš tai paminėtas aplinkybes, teismas vertina, jog šiuo atveju VSDFV Vilniaus skyrius praleido terminą priimti atitinkamą administracinį sprendimą ir nepagrįstai neinformavo pareiškėjo per 20 darbo dienų, jog tokio prašymo pagal kompetenciją neturi pareigos nagrinėti, arba pažeisdamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 76 straipsnio 4 dalį, neinformavo pareiškėjo apie Reglamento (EB) Nr. 987/2009 18 straipsnyje keliamą reikalavimą pareiškėjui kreiptis į kompetentingą instituciją bei nepersiuntė pareiškėjo prašymo pagal kompetenciją (apie persiuntimą informuojant pareiškėją), arba tuo atveju, jei nusprendė pareiškėjo prašymą nagrinėti pats, neinformavo pareiškėjo apie tolimesnę visos procedūros eigą. Tokiu būdu VSDFV 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu (tenkinusi pareiškėjo skundą) pagrįstai konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyrius šią procedūrą atliko netinkamai ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių atlikti veiksmus.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jis negalėjo visapusiškai įgyvendinti savo teisių pasirinkti taikytiną socialinės apsaugos teisę (pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004), pažymi, jog Reglamento (EB) Nr. 883/2004 preambulėje aprašyti taikytinos teisės nustatymo principai detalizuojami šio reglamento 11-16 straipsniuose. Teismas atkreipia dėmesį, kad Reglamente (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamente (EB) Nr. 987/2009 nėra numatyta asmens teisė pasirinkti jam taikytiną teisę, t. y. taikytina teisė priklauso ne nuo asmens noro būti draustam konkrečioje valstybėje, o nuo objektyvių aplinkybių. Valstybės narės kompetentinga įstaiga pagal Reglamente (EB) Nr. 883/2004 nustatytas išsamias taikytinos teisės nustatymo taisykles ir atsižvelgdama į Reglamente (EB) Nr. 987/2009 numatytas procedūras nustato, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi asmeniui. Šių taisyklių taikymas nepriklauso nuo konkretaus asmens apsisprendimo. Taigi, remiantis tuo kas išdėstyta, atmestini skundo argumentai, kad pareiškėjas negalėjo visapusiškai įgyvendinti savo teisių ir pasirinkti taikytiną socialinės apsaugos teisę.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jam buvo sukurti ir pažeisti teisėti lūkesčiai, kad jo prašymo nagrinėjimas turėjo vykti Lietuvoje.

Teismas pažymi, jog kaip jau buvo minėta prieš tai, pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 16 straipsnį, sprendimas taikyti išimtį pagal 2020 m. birželio 2 d. prašymą galimas tik bendru Lietuvos ir (duomenys neskelbtini)kompetentingų įstaigų sprendimu. Šiuo atveju, nei (duomenys neskelbtini)kompetentingą socialinio draudimo įstaigai, nei VSDFV Vilniaus skyrius negalėjo vienašališkai priimti sprendimo taikyti atitinkamą socialinės apsaugos teisę. Be to, kaip teisingai nurodė VSDFV Vilniaus skyrius savo atsiliepime, vien tik aplinkybė, kurioje valstybėje narėje yra sprendžiamas klausimas dėl asmeniui taikytinos socialinio draudimo teisės, niekaip negalėjo ir negali įtakoti galutinio rezultato, kurio siekė pareiškėjas, pateikdamas 2020 m. birželio 2 d. prašymą dėl taikytinos teisės išimties taikymo

Nors pareiškėjas skunde teigia, jog pagal VSDFV 2022 m. gegužės 2 d. sprendimą, jo 2020 m. birželio 2 d. prašymas iškart privalėjo būti nagrinėjamas tik (duomenys neskelbtini), tačiau iš VSDFV 2022 m. gegužės 2 d. sprendimo turinio matyti, jog juo nebuvo konstatuota, kad 2020 m. birželio 2 d. prašymas turėjo būti nagrinėjamas tik (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta prieš tai, VSDFV 2022 m. gegužės 2 d. sprendime konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyrius netinkamai atliko procedūras, t. y. gavęs pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymą privalėjo informuoti pareiškėją apie Reglamento (EB) Nr. 987/2009 18 straipsnyje keliamą reikalavimą pareiškėjui kreiptis į kompetentingą instituciją bei persiųsti pareiškėjo prašymą pagal kompetenciją (apie persiuntimą informuojant pareiškėją).

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog per visą laikotarpį pareiškėjas buvo draustas privalomuoju socialiniu draudimu ir privalomuoju sveikatos draudimu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, tokiomis pat sąlygomis kaip ir Lietuvos piliečiai. Tokiu būdu šiuo atveju nebuvo pažeisti konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, o VSDFV Vilniaus skyrius nesuteikė pagrįstų vilčių, nes negalėjo žinoti koks sprendimas bus priimtas, ir net jei 2020 m. birželio 2 d. prašymas būtų pateiktas (duomenys neskelbtini) kompetentingai įstaigai, sprendimas galėjo būti priimtas tik bendru institucijų sutarimu.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog susiklosčiusi situacija jam kliudė išspręsti klausimus, susijusius su jo socialiniu draudimu, valstybės, kurioje turi būti mokami mokesčiai nustatymu, sąlygojo papildomas jo darbdavio (UAB „Devold“) išlaidas, kurias jis patyrė siekdamas išsiaiškinti pareiškėjui taikytiną socialinės apsaugos teisę (teikdamas paklausimus dėl pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo), bei tinkamai apskaičiuoti mokėtinas socialinio draudimo įmokas. Pasak pareiškėjo, šios papildomos pareiškėjo darbdavio patirtos išlaidos, susijusios su jo, kaip darbuotojo, socialinio draustumo nustatymu gali būti išieškomos iš jo DK 156 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas nurodo, jog jo 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo metu, darbdavys patyrė daugiau kaip 1 695,75 Eur išlaidų, susijusių su pareiškėjo socialinio draudimo teisinio statuso taikymu.

Teismas, pasisakydamas dėl prieš tai minėtų pareiškėjo skundo argumentų, pažymi, jog 2020 m. birželio 2 d. prašyme pareiškėjas nurodė laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d., kuriuo jis prašė taikyti (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo teisės aktus. Kai pareiškėjas VSDFV Užsienio išmokų tarnybai pateikė 2020 m. birželio 2 d. prašymą, pusė nurodyto laikotarpio jau buvo praėję ir šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje. Pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas ir toliau buvo draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje kaip UAB „Devold“ apdraustasis, todėl turėjo visas socialinio draudimo garantijas Lietuvoje. Atitinkamai pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymo nagrinėjimo metu, jo situacija socialinio draudimo klausimu išliko tokia pati, kokia buvo mažiausiai metus iki 2020 m. birželio 2 d. prašymo VSDFV Užsienio išmokų tarnybai pateikimo. Taip pat paminėtina, jog kaip teisingai nurodė VSDFV Vilniaus skyrius savo atsiliepime, (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo įstaigai patenkinus pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymą ir pritaikius pareiškėjo nurodytam laikotarpiui (duomenys neskelbtini)socialinio draudimo teisės aktus, pareiškėjo socialinio draudimo laikotarpiai Lietuvoje bus anuliuoti, o draudėjo sumokėtos socialinio draudimo įmokos bus grąžintos draudėjui.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog darbdavys UAB „Devold“ pagal DK 156 straipsnį iš pareiškėjo gali išieškoti darbdavio patirtas išlaidas, tačiau šis straipsnis gali būti taikomas tik žalai dėl darbuotojo kaltės, kai tuo tarpu pats pareiškėjas skunde aiškina, kad tos išlaidos patirtos dėl VSDFV Vilniaus skyriaus kaltės. Pats pareiškėjas skunde pripažįsta, jog jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl žala pagal DK 156 straipsnį iš jo negalėtų būti išieškota. Be kita ko, jei pareiškėjo darbdavys UAB „Devold“ mano, kad jam turi būti priteista turtinė žala (1 695,75 Eur išlaidų, susijusių su pareiškėjo socialinio draudimo teisinio statuso taikymu), jis gali kreiptis dėl žalos atlyginimo, prašant ją priteisti būtent iš VSDFV Vilniaus skyriaus, o ne iš pareiškėjo.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, jog susidariusi situacija kliudė jam išspręsti klausimus, susijusius su valstybės, kurioje turi būti mokami mokesčiai nustatymu, sąlygojo papildomas jo darbdavio išlaidas, tačiau kaip jau buvo minėta prieš tai, šiuo atveju socialinio draustumo statuso neapibrėžtumo prašymo nagrinėjimo metu negalėjo būti, nes pareiškėjas visą laiką faktiškai buvo apdraustas tinkamoje valstybėje (Lietuvoje) pagal pagrindines Reglamento (EB) Nr. 883 taisykles.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš procedūrinių pažeidimų, kurie pasak jo, jam sukėlė tam tikrus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir nepatogumus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas; taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

VAĮ 39 straipsnyje įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 p.).

Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3635-662/2020). Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (1 p.). Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (2 p.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimas CK 6.250 straipsnyje yra reglamentuotas tik pačia bendriausia prasme: šiame straipsnyje, pirma, įvardytas nebaigtinis kriterijų, kuriais apibūdinama neturtinė žala, sąrašas; antra, įtvirtinta blanketinė nuostata, nurodanti, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais; trečia, pateikti keli pavyzdiniai atvejai, kuriais pripažįstama teisė į neturtinės žalos atlyginimą; ketvirta, įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, sąrašas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018, 39 punktas). Įstatyme įtvirtintas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Atsižvelgdamas į tuos aspektus, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad moralinė (neturtinė) žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia, jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti panaudojant, inter alia, materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).

Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-237-415/2018).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog išgyveno teisinio nesaugumo jausmą, stresą ir kitus nepatogumus. Pasak pareiškėjo, VSDFV Vilniaus skyriaus elgesys sumažino pareiškėjo pasitikėjimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo sistema, sukėlė jam nusivylimo, liūdesio ir bejėgiškumo jausmą esamoje situacijoje. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie jo patirtą neturtinę žalą, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli ir intesyvūs, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 6 000 Eur suma. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo nurodomi patirti išgyvenimai yra vertinami kaip trumpalaikiai nepatogumai, nesukėlę pareiškėjui negrįžtamų ar ilgalaikių pasekmių.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo atstovas advokatas teismo posėdžio metu nurodė, jog atstovaudamas pareiškėją 2020 m. spalio mėn. skambino į VSDFV Vilniaus skyrių. Pats atstovas patvirtino, jog skambučio metu jam buvo pateikta informacija, kad pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymas yra gautas ir užregistruotas. Taip pat VSDFV Vilniaus skyrius atstovas telefonu teikdamas informaciją nurodė, jog dėl pareiškėjo 2020 m. birželio 2 d. prašymo yra išsiųstas paklausimas (duomenys neskelbtini)kompetentingai socialinio draudimo įstaigai, laukiama atsakymo dėl sutikimo, kad atsakymo gali tekti laukti ilgai, kad tik gavus (duomenys neskelbtini) kompetetingos socialinio draudimo įstaigos atsakymą, klausimas dėl (duomenys neskelbtini) socialinio draudimo teisės taikymo pareiškėjo atžvilgiu bus išspręstas iš esmės. Taigi, iš esmės darytina išvada, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad jis buvo paliktas nežinomybėje dėl 2020 m. birželio 20 d. prašymo nagrinėjimo eigos – 1 metus ir 11 mėnesių (nuo 2020 m. birželio 2 d. iki 2022 m. gegužės 2 d.) prieštarauja nurodytai informacijai teismo posėdžio metu. Atitinkamai prieš tai nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas per atstovą žodžiu visgi buvo informuotas apie šios procedūros eigą ir nebuvo paliktas nežinomybėje iki 2022 m. gegužės 2 d., t. y. iki kada VSDFV priėmė sprendimą.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad, įvertinus VSDFV Vilniaus skyriaus padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Aukščiau minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus atsakymo raštu nepateikimas per įstatymo nustatytą terminą ar netinkamai atlikta administracinė procedūra, teismo manymu, nėra tokio sunkumo pobūdžio ir intensyvumo, kad galėjo sukelti reikšmingas neigiamo pobūdžio emocijas pareiškėjui. Todėl pareiškėjui kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Nagrinėjamu atveju vertintina, jog minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus pažeidimas yra procedūrinis ir dėl jo pareiškėjo teisinė padėtis iš esmės nepasikeitė. Taigi, teismo vertinimu nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Pareiškėjas teismo prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Iš pareiškėjo prie skundo pridėtų duomenų matyti, kad už skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl VSDFV įstaigų (VSDFV Vilniaus skyriaus) veiksmų pateikimą ir parengimą pareiškėjas atstovui sumokėjo 400 Eur, už informacijos bei paaiškinimų pateikimą, gautų procesinių dokumentų (atsiliepimų) ir jų turinio paaiškinimą pareiškėjas atstovui sumokėjo 150 Eur ir atstovavimą teisme pareiškėjas atstovui sumokėjo 350 Eur. Viso pareiškėjas už jam suteiktas teisines paslaugas patyrė 900 Eur išlaidų.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis, nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teiktų teisinių paslaugų metu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d. (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

LVAT savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo sprendžiama pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. Pagal LVAT praktiką ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, iš esmės įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas pagrįsti savo prašyme nurodytas išlaidas konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus (LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012); prašomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus (LVAT 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–2022/2010), išsamus ir su pagrindimu (LVAT 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–34/2011); šių reikalavimų nepaisymas gali lemti prašymo dėl išlaidų atlyginimo atmetimą (LVAT 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje AS62–521/2011).

Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą, tai, kad prašomos priteisti už suteiktas teisines paslaugas sumos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių bei į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, konstatuoja, kad yra pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (atsižvelgiant į tai, kad tenkinama 50 proc. pareiškėjo skundo), todėl iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjui priteisia 450 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, jog sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai žyminis mokestis sumokėtas už skundą, kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.

Iš pateikto lėšų pervedimo nurodymo matyti, kad pareiškėjas 2022 m. gegužės 27 d. už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 8 punktu, pareiškėjui grąžintinas 22,50 Eur žyminis mokestis sumokėtas per Luminor, AB banką (unikalus mokėjimo kodas 422).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo T. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo T. J. teisė dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius veiksmų nagrinėjant jo 2020 m. birželio 2 d. prašymą buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjui iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti pareiškėjui T. J. 22,50 Eur (dvidešimt du eurus, 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2022 m. gegužės 27 d. per Luminor, AB banką (unikalus mokėjimo kodas 422).

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė