Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio, Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. bei 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 178 str. 2 d. (dėl E. K. turto vagystės) - laisvės atėmimas vieneriems metams; pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ( dėl D. B. turto vagystės) - laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir J. G. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str. paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir J. G. paskirta galutinė 10 ( dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2016-03-01 iki 2016-03-11, ikiteisminio tyrimo metu tiksli data ir laikas nenustatyti, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vagystės tikslu išstūmęs kartoną, kuriuo buvo uždengtas E. K. priklausančio gyvenamojo namo, esančio ( duomenys neskelbtini)., verandos langas, įsibrovė į vidų ir iš patalpos pagrobė E. K. priklausantį 60 eurų vertės dujų balioną, 14 eurų vertės mobilaus ryšio telefoną ,,Nokia“ ir 10 eurų vertės magnetofoną ,,Fisher“, padarydamas nukentėjusiajam E. K. 84 eurų turtinę žalą.

Taip pat J. G. nuteistas už tai, kad jis 2016-03-13, apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vagystės tikslu išstūmęs D. B. priklausančio gyvenamojo namo, esančio, ( duomenys neskelbtini) rūsio langą, įsibrovė į vidų ir pasikėsino pagrobti patalpoje esantį D. B. priklausantį turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes suveikus apsaugos signalizacijai buvo sulaikytas atvykusio apsaugos darbuotojo.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde iš esmės neginčija savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, tačiau kelia bausmės individualizavimo klausimą, prašydamas pakeisti, jo manymu, jam paskirtą neteisingą bausmę, todėl teisėjų kolegija dėl nuteistojo kaltės nepasisako.

Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į atsakomybę lengvinančią ir atsakomybę sunkinančią aplinkybes, įvertino ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam pagal BK 178 str. 2 d. bei pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. skyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios savo trukme yra artimos šios bausmės rūšies minimaliai trukmei. Skirdamas bausmes teismas įvertino tai, kad nuteistasis padarė vieną tyčinę, baigtą nusikalstamą veiką, kitos analogiškos nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Teismas atsižvelgė, jog savanaudišką nusikalstamą veiką J. G. padarė turėdamas neišnykusį teistumą, taip pat į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi. Be to, teismas įvertino ne tik tai, kad J. G. yra teisiamas jau aštuntą kartą, tačiau ir tai, jog jis nusikalto praėjus tik 7 mėnesiams po jo paleidimo iš įkalinimo įstaigos. be to, nustatyta, jog nuteistasis slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Papildomai pažymėtina, kad apeliantas yra eilę kartų baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra ir tai tik patvirtina, kad J. G. ne tik nėra linkęs taisytis ir laikytis teisės normų reikalavimų, tačiau ir vykdyti jam skirtų nuobaudų (t. 1 b. l. 117–121). Be to, pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas, bendrindamas J. G. paskirtas bausmes taikė palankesnį, tai yra dalinį bausmių sudėjimo būdą, o paskirtąją bausmę, vadovaudamasi BK 64¹ str., dar sumažino vienu trečdaliu. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad būdamas laisvas nuteistasis galėtų tęsti darbą ankstesnėje savo darbovietėje bei charakterizuojamas teigiamai, yra svarios, tačiau nelaikomos esminėmis ir, šiuo atveju, bausmės skyrimui įtakos neturi. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tiek paskirtas už atskiras nusikalstamas veikas, tiek subendrintąją bausmes pripažinti aiškiai per griežtomis ir dėl to neteisingomis nėra jokio pagrindo.

Nepagrįstas ir apelianto prašymas atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. J. G. yra jau eilę kartų teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą. Teismas nuteistajam jau buvo taikęs BK 75 str. ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėjęs 3 metams, tačiau J. G. tiek bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, tiek vėliau darė naująs nusikalstamąs veikas. Tokiu atveju daryti išvadą, kad skiriamos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo nėra pagrindo.

Kaip galima suprasti iš skundo turinio, apeliantas teigia, kad jo pagrobto turto vertė neviršija BK 190 str. numatyto nedidelės vertės turto ribos, t. y. neviršija 3 MGL, todėl jis neturėtų atsakyti pagal BK. Apeliacinės instancijos teismas šį skundo argumentą atmeta. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nuteistojo nusikalstamojoje veikoje yra kitas kvalifikuojantis požymis - svetimas turtas pagrobtas įsibrovus į patalpas ir tokiu atveju pagrobto turto vertė nusikalstamos veikos kvalifikavimui BK 178 str. 2 d. esminės reikšmės neturi.

Byloje gauta Panevėžio skyriaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, patvirtinanti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam J. G., išlaidas už atstovavimą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-44-337/2017 sudaro 30, 92 Eur. Teismas pažymi, jog BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, tai yra gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Atsižvelgiant į tai, kad J. G. įgyvendino savo teisę apeliuoti pirmos instancijos teismo sprendimą, kuri jokiais būdais negali būti varžoma, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš nuteistojo gali būti laikomas ribojančiu jų galimybes pasinaudoti tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise skųsti žemesnės instancijos teismo sprendimą. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria: