Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Arūnas Budrys, išnagrinėjęs S. B. (toliau – ir pareiškėja) privataus kaltinimo bylų proceso tvarka paduoto skundo prieš A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas pareiškėjos skundas, kuriame prašoma patraukti A. B. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodoma, jog 2016-09-18 A. B. kvietė policijos pareigūnus ir kvietimo metu sąmoningai šmeižė pareiškėją pagalbos telefono 112 operatoriams, pateikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė, kad ji „daiktus vagia, viską neša iš mano kambario... ateina be jokio leidimo jinai ir jos nepilnametės dukros, kelia triukšmą prie vaikų”; “jai jau yra byla iškelta už smurtą šeimoje jau viena ir greitai gali būti dar viena... jinai konfliktiška labai... nežinau, kai mes draugavome iki santuokos, sakė kad gulėjusi (matonai ligoninėje dėl psichologinių sutrikimų), aš turiu ginklą, bet jisai yra Policijoje, kadangi jinai pripažinta nepatikima, tai kaip tik iškėlė jai baudžiamąją bylą paprašė, kad aš ginklą į Policiją atneščiau”. Be to, anot pareiškėjos, A. B. prašyme teismui nurodė, jog „dėl netinkamo rūpesčio jauniausiuoju sūnumi A. B., laiku nepristatant jo į stacionarą, vaikui buvo nustatytas sepsis“, kas formuoja niekinančią ir žeminančią informaciją apie pareiškėją.

Privataus kaltinimo procesą pradėti atsisakytina.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą atsisako pradėti privataus kaltinimo bylos procesą esant vienai iš dviejų įstatymo leidėjo numatytų alternatyvių sąlygų – kai skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti faktai yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, viena jų – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Būtent šiuo pagrindu ir atsisakytina priimti skundą.

Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai apie kitą žmogų paskleidžiama informacija, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, Nr. 2K-7-437/2008). Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę.

Asmens garbę ir orumą taip pat gina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnis, kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iš esmės tokius pat veiksmus, atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Svarbu ir tai, kad įstatymai nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tačiau tai nereiškia, kad klausimas yra paliktas spręsti tik skundą paduodančio asmens valiai. Jau skundo priėmimo stadijoje, vadovaujantis BPK 412¹ straipsnio 1 dalimi, teismas turi atlikti dalinę pateiktų faktų analizę ir spręsti, ar skunde nurodytuose faktuose apie nusikalstamą veiką nėra aiškių BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sąvoka, nurodyta BK 11 straipsnio 1 dalyje – nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi, šioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste. Tam yra teismų praktikoje suformuotos prielaidos.

Konstitucinio Teismo 1997-11-13, 2005-11-10 nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013).

Nors pareiškėjos skunde gana abstrakčiai nurodyta, kad A. B. sąmoningai ją šmeižia, tačiau iš tam tikrų skundo elementų galima nuspėti, kuriuos teiginius pareiškėja laiko šmeižiančiais:

kad ji daiktus vagia, viską neša iš mano kambario;kad jai jau yra byla iškelta už smurtą šeimoje;kad ji yra konfliktiška;kad ji gulėjusi (matomai ligoninėje dėl psichologinių sutrikimų);kad ji pripažinta nepatikima;kad ji netinkamai rūpinosi jauniausiuoju sūnumi A. B., laiku nepristatė jo į stacionarą, vaikui buvo nustatytas sepsis.

Įvertinęs skunde nurodytus teiginius, pareiškėjos įvertintus kaip neatitinkančius tikrovės ir galinčius S. B. pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą ja ir jų galimą paskleidimo mastą, teismas mano, kad jie nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms, juo labiau, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos, kad tarp A. B. ir S. B. yra susiklostę itin konfliktiški santykiai, vyksta teisminis skyrybų procesas, tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės inicijuojamos įvairios bylos, taip pat ir privataus kaltinimo. Visi pareiškėjos nurodyti teiginiai yra pakankamai bendro pobūdžio, juose nėra tiesiogiai suformuluoti visiems suprantami šmeižikiški teiginiai, kurie gali žeminti asmens garbę ar orumą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog šie teiginiai išsakyti kreipiantis pagalbos į valstybės institucijas ir procesiniame dokumente teismui. Be to, pareiškėja gali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudojusi civilinės teisės priemonėmis. CK 2.24 straipsnis nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kita vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Skunde nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl garbės ir orumo negalima apginti civilinės teisės priemonėmis, o reikėtų asmeniui paskirti kriminalinę bausmę, todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktiką daro išvadą, kad pareiškėjos nurodomi A. B. atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svartyti dėl kriminalinės bausmės paskyrimo.

Atsižvelgiant į nutartyje išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjos nurodytais veiksmais, kuriuos, anot pareiškėjos galėjo padaryti A. B., nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 412¹ straipsniu, 412 straipsnio 3 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjos S. B. 2016-10-17 skundą, nes jos skunde nurodytais veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.