Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Raimondo Blauzdžiaus ir Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui R. K., atsakovių Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui I. M., viešame posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. patikslintą skundą atsakovėms Laisvės atėmimo vietų ligoninei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo ir sprendimų panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas R. K. (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t.b.l. 1–2), vėliau su patikslintu skundu (I t.b.l. 60–61) prašydamas: panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 2013-06-06 sprendimą Nr. 7-399 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013-07-16 sprendimą Nr. 2S-3036; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 5000 Lt (kas atitinka 1448,10 EUR) neturtinės žalos atlyginimo bei 50 Lt (kas atitinka 14,48 EUR) bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su Kalėjimų departamento priimtu sprendimu. Sprendimo argumentai nepagrįsti, dėstomi Ligoninės administracijai palankia linkme, neatsakingai įvertintos visos aplinkybės, todėl ginčijamas Kalėjimų departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, Ligoninės administracija pažeidė teisės aktų reikalavimus, t.y. nebuvo tinkamai laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnio ir Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio reikalavimų. Paaiškina, kad jis yra nuteistas terminuotu laisvės atėmimu, pirmą kartą į Ligoninę iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo atvežtas 2013-01-10 ir apgyvendintas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 kartu su 8 asmenimis, kuriems skirtos kardomosios priemonės – suėmimas, 2013-01-12 jį iškeldino tolimesniam gydymui į kitą kamerų tipo palatą Nr. 28, kurioje buvo gydomas vienas, o 2013-01-21 į jo palatą buvo atkeltas M. L., gim. (duomenys neskelbtini), kuriam taip pat skirta kardomoji priemonė suėmimas. Pareiškėjo nuomone, Ligoninės administracija, patalpindama jį į kameras-palatas kartu su suimtaisiais, o ne su nuteistaisiais pažeidė nurodytas teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gydant jį Chirurgijos skyriuje kamerų tipo palatose Nr. 25 ir Nr. 28 laikotarpiu nuo 2013-01-10 iki 2013-01-22 buvo pažeistos jo teisės į laisvą judėjimą Chirurgijos skyriuje, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo-gydymo sąlygos, nes jis turėjo išvien būti tik palatoje, neleisdavo jam judėti Ligoninės kiemelyje, kvėpuoti grynu oru, tenkintis natūralia šviesa. Tai sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų, sutrikdė jo gydymąsi ir poilsį, sukėlė kančias, sunkumų ir nepatogumų, diskomfortą. Pareiškėjo nuomone, egzistuoja priežastinis ryšys tarp Ligoninės administracijos neteisėtų veiksmų ir kilusios pareiškėjui neturtinės žalos.

Atsakovės Ligoninė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į patikslintą skundą (I t.b.l. 106-107) nurodė, kad su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Ligoninėje izoliuotai laikomų asmenų paskirstymas griežtai įgyvendinimas, laikantis Bausmių vykdymo kodekso bei Suėmimo vykdymo įstatymo. Paaiškino, kad 2013 m. sausio 10 d. pareiškėjas į Ligoninę atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, todėl pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą buvo prilygintas suimtajam ir patalpintas kartu su suimtaisiais asmenimis. Nurodė, jog Ligoninės 2013-06-06 priimtas skundžiamas sprendimas Nr. 7-399 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus. Ligoninė pareiškėjo atžvilgiu, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, skundo reikalavimai nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl mano, kad deliktinei atsakomybei kilti nėra visų būtinų sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimu į patikslintą skundą (I t.b.l. 83-85) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2013-01-10 iki 2013-01-22 kamerų tipo palatose Nr. 25 ir Nr. 28. Pareiškėjas 2013-01-10 į Ligoninę atvyko pasibaigus administracijos darbo laikui, todėl į Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatą Nr. 25 buvo paskirtas budinčio gydytojo, atsižvelgus į jo rekomendacijas, ligos pobūdį ir gydymo režimą kartu su suimtaisiais asmenimis. 2013-01-12 pareiškėjas iš šios palatos tolimesniam gydymui buvo perkeltas į Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatą Nr. 28 , kurioje buvo gydomas vienas. Pažymėjo, jog pareiškėjas šiose palatose Nr. 25 ir Nr. 28 buvo laikomas todėl, kad gydymosi Ligoninėje metu darė neigiamą įtaką kitiems pacientams, kurstė badauti, bei nepaklusti įstaigos administracijos reikalavimams. Atkreipė teismo dėmesį, jog pacientai skirstomi į palatas vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 str., Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nuostatomis ir Somatinių ligų sąrašu. Ligoninėje dažna situacija, kai besigydančių pacientų teisinė padėtis keičiasi. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nors pareiškėjas ir siekia žalos atlyginimo, tačiau nenurodė kaip pasireiškė ši žala, nepateikė teismui tai patvirtinančių įrodymų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu (I t.b.l. 115-119) administracinėje byloje Nr. A-4912-643/2013 pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą 2015 m. liepos 10 d. nutartimi (I t.b.l. 187-193) bylą grąžino pirmos instancijos teismui iš naujo, konstatavęs, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė dalyvauti teismo posėdyje.

Posėdžio metu pareiškėjas iš esmės pakartojo skunde nurodytus argumentus, prašė skundą tenkinti. Papildomai paaiškino, kad Ligoninėje jo teisės pažeidžiamos ne pirmą kartą, pareigūnai ir medikai prieš jį nusistatę, sąmoningai rašo nepagrįstus tarnybinius pranešimus, nepagrįstai jį apibūdina konfliktiška ir nestabilia asmenybe. Prieš pareiškėjo valią norėjo suleisti raminamuosius vaistus. Dėl pareigūnų ir gydytojų elgesio kreipėsi į prokuratūrą, tačiau prokuratūra pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakė. Pažymėjo, kad Ligoninė nesiima priemonių jo problemoms spręsti, neužtikrina tinkamų gydymo sąlygų, nuolat pažeidinėja teisės aktų reikalavimus. Dėl patirtų išgyvenimų prašo priteisti neturtinę žalą.

Atsakovių atstovas posėdžio metu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, iš esmės pakartodamas atsiliepime nurodytus argumentus. Papildomai pažymėjo, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatas, suimtųjų laikymas kartu su nuteistaisiais nėra pažeidimas. Be to, Ligoninėje suimtieji turi geresnes sąlygas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą, datą ir laiką informuotas tinkamai (I.b.l. 198).

Šalių paaiškinimais ir rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas R. K. laikotarpiu nuo 2013-01-10 iki 2013-01-22 buvo gydomas Laisvės vietų atėmimo ligoninėje Chirurgijos skyriuje kamerų tipo palatose Nr. 25 ir Nr. 28. Ligoninėje 2013-05-06 gautas pareiškėjo R. K. prašymas išsiaiškinti, ar buvo laikytasi visų teisės aktų reikalavimų, ar nebuvo pažeistos jo teisės, gydant jį Ligoninėje kartu su suimtaisiais (I t.b.l. 16). Ligoninė 2013-06-06 sprendimu Nr. 7-399 pareiškėjui paaiškino, kad jo teisių ar interesų ji nepažeidė, laikėsi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnių ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatų skirstant asmenis į kameras (I t.b.l. 15). Pareiškėjas nesutikdamas su Ligoninės sprendimu, Kalėjimų departamentui pateikė skundą dėl 2013-06-06 Ligoninės sprendimo panaikinimo (I t.b.l. 11). Pareiškėjo skundas Kalėjimų departamente gautas 2013-06-14 (I t.b.l. 11). 2013-06-20 Ligoninės informaciniame rašte Nr. S-3075 nurodyta, kad pareiškėjas į Ligoninę atvyko 2013-01-10 jau pasibaigus administracijos darbo laikui ir budinčiojo gydytojo nurodymu buvo paskirtas į kamerą Nr. 25, kurioje buvo gydomas kartu su suimtaisiais. 2013-01-12 pirmoje dienos pusėje perkeltas į kamerą Nr. 28, kurioje buvo gydytas vienas. Nors keletą kartų pareiškėjas ir prašė žodžiu jį grąžinti atgal į palatą Nr. 25, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas, kadangi jis savo gydymo metu darė neigiamą įtaką kitiems pacientams (kurstė badauti, vertė nepaklusti administracijos reikalavimams) (I t.b.l. 27). Kalėjimų departamentas, įvertinęs Ligoninės 2013-06-20 rašte nurodytas aplinkybes, 2013-07-16 sprendimu Nr. 2S-3036 pareiškėjo R. K. skundą atmetė ir nurodė, jog Ligoninė laikėsi visų teisės aktų reikalavimų, skirstydama pacientus į gydymo skyrius ir kameras (I t.b.l. 17–18).

Šioje byloje kilęs ginčas dėl 2013-06-06 Ligoninės sprendimo Nr. 7-399 bei 2013-07-16 Kalėjimų departamento sprendimo Nr. 2S-3036 pagrįstumo ir teisėtumo, bei neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis laikotarpiu nuo 2013-01-10 iki 2013-01-22 nepagrįstai Ligoninėje buvo laikomas kamerų tipo palatose su suimtaisiais.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad būdamas nuteistasis, kuriam paskirtas terminuotas laisvės atėmimas, Ligoninėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas su suimtaisiais. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas R. K. Ligoninėje buvo gydomas nuo 2013-01-10 iki 2013-01-22 kamerų tipo palatose Nr. 25 ir Nr. 28 (I t.b. l. 27–28). Į Ligoninę buvo atvežtas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Šią aplinkybę nurodo ir pats pareiškėjas skunde bei patikslintame skunde (I t.b. l. 1, 60) ir teismo posėdžio metu tai patvirtino atsakovės atstovas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis, kuriuose įtvirtinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai pagrindai. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Ligoninė, patalpindama pareiškėją kartu su suimtaisiais imperatyvios bausmių vykdymo kodekso normos, reglamentuojančios nuteistųjų atskirą ar izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nepažeidė.

Kaip minėta, pareiškėjas į Ligoninę 2013-01-10 buvo atvežtas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (I t.b.l. 1, 12), pasibaigus administracijos darbo laikui. Ginčo metu galiojęs Laisvės vietų atėmimo ligoninės vidaus aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 164, 18.4 punktas numatė, kad švenčių ir poilsio dienomis bei pasibaigus Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos darbo laikui pacientus į režiminio Vidaus ligų, Chirurgijos, Psichiatrijos skyrių bei Vidaus ligų skyriaus, Infekcinių ligų poskyrio kamerų tipo palatas skirto budintis gydytojas, suderinęs su įstaigos direktoriaus budinčiuoju padėjėju. Bylos duomenimis, pareiškėjas į kamerų tipo palatą Nr. 25 buvo paskirtas gydančio gydytojo nurodymu, atsižvelgiant į ligos pobūdį (Šiaulių tardymo izoliatoriaus siuntimas dėl stuburo osteochondrozės reiškinių, II t.b.l. 4) ir gydymo režimą, kurioje buvo gydomas su suimtaisiais (I t.b.l. 12). Pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinti tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų teisinės padėties ypatumai. Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad suimtiesiems prilyginami nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme.

Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, bei atsižvelgiant į tai, kad į Ligoninę pareiškėjas buvo atvežtas ne iš pataisos namų, o iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kuriame jis buvo prilygintas suimtajam, darytina išvada, kad jis pagrįstai Ligoninėje buvo patalpintas kartu su suimtaisiais. Todėl konstatuotina, jog Ligoninės pareigūnai nagrinėjamu atveju nepažeidė nei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, nei Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, neviršijo savo kompetencijos, pagrįstai, laikydamiesi teisės aktų nuostatų, patalpino pareiškėją R. K. į kameros tipo palatą kartu su suimtaisiais. Pažymėtina, kad pagal Aprašo nuostatas pacientai į gydomuosius skyrius ir palatas skirstomi pagal ligos pobūdį asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimui.

Išanalizavus pareiškėjo 2013-05-03 prašymo turinį ir į jį pateiktą Ligoninės 2013-06-06 sprendimą Nr. 7-399 (I t.b.l. 15–16), taip pat pareiškėjo 2013-06-11 skundą ir į jį pateiktą 2013-07-16 Kalėjimų departamento sprendimą Nr. 2S-3036 (I t.b.l. 11, 17–18), konstatuotina, kad pareiškėjo skundas išnagrinėtas laiku, sprendimuose aiškiai nurodytos teisės normos, kokiomis buvo vadovaujamasi hospitalizuojant pareiškėją, nurodyta sprendimų apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į tai nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjo ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, pareiškėjo prašymas ir skundas išnagrinėti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Kiek tai susiję su neturtine žala, kaip būtina deliktinės atsakomybės sąlyga, pastebėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).

Reikalavimą priteisti 5000 Lt (1448,10 EUR) neturtinės žalos, pareiškėjas grindžia tuo, kad gydomas su suimtaisiais patyrė dvasinius išgyvenimus, negalėjo laisvai vaikščioti kieme, kvėpuoti grynu oru, tai sutrikdė jo gydymąsi ir poilsį, sukėlė kančias, diskomfortą. Posėdžio metu papildomai paaiškino, kad dėl patirtų išgyvenimų tapo dirglus, neramus. Medikai ir pareigūnai priešiškai nusiteikę, sąmoningai pažeidžia teisės aktus, nesiima priemonių jo problemoms spręsti.

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nenustatytas atsakovės Ligoninės veiksmų neteisėtumas, paskiriant pareiškėją laikotarpiu nuo 2013-01-10 iki 2013-01-22 gydymui į kamerų tipo palatas. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai bei argumentai (patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskonformtą) yra abstraktūs, teismo laikytini nepakankamais ir nepagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas su suimtaisiais asmenimis buvo gydomas tik vieną dieną. Būdamas ligoninėje perkeliamas į kito tipo palatas pareiškėjas neprašė, priešingai – kelis kartus žodžiu prašė būti grąžintas į palatą Nr. 25, norėdamas gydytis su kartu kitais asmenimis, tačiau dėl netinkamo pareiškėjo elgesio (I t.b.l. 13-15), toliau palatoje Nr. 28 buvo gydytas vienas (I t.b.l. 25-27). Prašymu išaiškinti, ar laikotarpiu nuo 2013-01-10 iki 2013-01-22 jo laikymas su suimtaisiais kameros tipo palatose nepažeidžia teisės aktų, į Ligoninės administraciją kreipėsi tik 2013-05-03, t.y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas daugiau nei tris mėnesius delsė kreiptis į Ligoninės administraciją dėl galimai nepagrįsto jo gydymo kamerų tipo palatose, leidžia daryti išvadą, jog patirti dvasiniai išgyvenimai nebuvo tokie dideli.

Be to, pareiškėjas teismui nepateikė ir reikalavimą dėl neturtinės žalos patyrimo pagrindžiančių įrodymų. Savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė ir nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis (CK 6.250 str.). Todėl pareiškėjo nurodomi patirti nepatogumai jam gydantis Ligoninėje ginčo laikotarpiais nelaikytini tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta neturtinė žala.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl galimai netinkamai jam suteiktų gydymo paslaugų kokybės, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ginčai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant pacientų teises, atlyginimo, teismingi bendros kompetencijos teismams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 27 straipsnio 8 punktas.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, anksčiau sprendime išdėstytais motyvais, darytina išvada, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius nei vienos iš būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neteisėtų veiksmų, neturtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Laisvės atėmimų vietų ligoninės 2013-06-06 sprendimas Nr. 7-399 ir Kalėjimų departamento 2013-07-16 sprendimas Nr. 2S-3036 laikytini pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Teismas nenustatė Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.