Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vertindamas surinktus įrodymus, konstatavo, jog baudžiamojoje byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, kuris patvirtintų V. K. tyčinį veiksmą siekiant pasirašyti kitokias nei tipines sutartis su UAB „duomenys neskelbtini“, melagingai sutartyse nurodžius apie turimą galiojantį leidimą miškui kirsti ir tokiu būdu paveikus UAB „duomenys neskelbtini“ atstovus pasirašyti su ja būtent tokias sutartis. Taip pat teismas nuosprendyje padarė išvadą, jog nėra pagrįstų duomenų, kad UAB „duomenys neskelbtini“ direktorė būtų prašiusi avanso ar pati sąmoningai inicijavusi, kad UAB „duomenys neskelbtini“ ne kaip įprastai, o tik šiai bendrovei pritaikytų išimtį. Tačiau šiuo atveju teismas nuosprendyje neteisingai įvertino, jog UAB „duomenys neskelbtini“ ir UAB „duomenys neskelbtini“ sudarytos 12 sutarčių buvo tipinės, dėl to kaltinamoji šiomis sutartimis negalėjo paveikti UAB „duomenys neskelbtini“ atstovus ir pastariesiems melagingai nurodyti apie turimą galiojantį leidimą. Kaip matyti iš liudytojo R. N. parodymų, buvo tik paruošti pirkimo–pardavimo sutarčių šablonai, todėl juose buvo galima keisti ir įrašyti informaciją, tai galėjo padaryti miškininkystės vadybininkai, kurie tiesiogiai bendravo su miško savininkais. Panašiai aplinkybes dėl sutarčių šablono apibūdina ir liudytojai S. Ž. bei V. K., nurodę, jog vadybininkai ruošdavo sutartis, kad šiose sutartyse buvo grafa dėl kirtimų leidimų ir, kiek žino, jog panašiai dirbo ir kiti vadybininkai, tačiau tarp vadybininkų nebuvo tiesioginio bendradarbiavimo. Vadinasi, UAB „duomenys neskelbtini“ sutartis dėl stataus miško pirkimo nelaikė tipinėmis, sutarčių sąlygos buvo koreguojamos vadybininkų, kurie tiesiogiai bendravo su miško savininkais. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog iš UAB „duomenys neskelbtini“ pusės, kaip vadybininkas, ruošęs ir derinęs sutarčių sąlygas su UAB „duomenys neskelbtini“, atstovaujama direktorės V. K., buvo A. K., kuris buvo susijęs tiek su UAB „duomenys neskelbtini“ (Iš VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2010-01-14 raštu Nr. (4.8.2) IJ-50 pateikta informacija nustatyta, jog UAB „duomenys neskelbtini“, įm. k. duomenys neskelbtini, reg. 2002-06-27, buveinės adresas duomenys neskelbtini, steigėjas, akcininkas yra A. K.), tiek su V. K. (Bagdonaite), kuri tik nuo 2004-05-03 vykdė UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriaus pareigas, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog kaltinamoji jau 2004-05-05 sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį Nr. AK04/30 dėl stataus miško pardavimo UAB „duomenys neskelbtini“ vadovavosi tariamai susiformavusia UAB „duomenys neskelbtini“ praktika sudarant sutartis dėl stataus miško pirkimo–pardavimo, dėl to teismas nuosprendyje pateisino V. K. veiksmus dėl stataus miško pirkimo–pardavimo sutarčių 3.1 punkto d papunktyje, 5.3 punkte įtvirtintų duomenų neteisingumo, konstatuodamas, kad šias sutartis UAB „duomenys neskelbtini“ pripažino ir vykdė kaip ir kitais atvejais pagal praktiką, t. y., kad pervedė avansą.

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamoji yra V. K. (UAB „duomenys neskelbtini“ direktorė), tačiau nuosprendyje visiškai neanalizuojami pastarosios ketinimai bei veiksmai, pastangos dėl šių sudarytų sutarčių vykdymo jų galiojimo laikotarpiu, kad stataus miško pirkėjas UAB „duomenys neskelbtini“ pagal šias sutartis galėtų realiai vykdyti privataus miško kirtimo darbus bei savo nuožiūra realizuoti medieną, kaip numatyta sutartyse. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kad daugiau nei per rejus metus kaltinamoji neatliko jokių veiksmų, kuriais iš tiesų ketintų vykdyti prisiimtus įsipareigojimus (nepateikė ir nesuderino jokių kitokių leidimų kristi mišką pateikimo sąlygų, nei nurodyta sutartyse, UAB „duomenys neskelbtini“ nepateikė nei nuosavybę patvirtinančių dokumentų, nei miškotvarkos projektų, kad pastaroji pati galėtų gauti leidimus kirsti mišką), o UAB „duomenys neskelbtini“ pareikalavus pateikti leidimus kirsti mišką, pastarųjų nepateikė. Tačiau, kaip jau paminėta, teismas nuosprendyje vienpusiškai vertino sutartis, kaip vykdytinas vien todėl, kad UAB „duomenys neskelbtini“ pervedė avansus. Šiuo atveju kaltinamoji būtent piktnaudžiavo UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriaus A. M. pasitikėjimu, sutarčių 3.1 punkto d papunktyje, 5.3 punkte įtvirtino neteisingus duomenis apie galiojančius privataus miško kirtimo leidimus bei nedėjo jokių pastangų ir nesiėmė jokių priemonių, kad šios sutartys iš UAB „duomenys neskelbtini“ pusės būtų vykdytinos, nors UAB „duomenys neskelbtini“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus pagal sutarties 2 punktą, laikotarpiu nuo 2004-05-12 iki 2005-12-22 už stataus miško kirtimų pirkimą į UAB „duomenys neskelbtini“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, avansu sumokėjo 648 823 Lt (tačiau ši sumokėta suma pagal daugumą sutarčių buvo galutinė, o kai kuriais atvejais sudarė ne mažiau kaip 95 procentų pardavimo kainos, likusią sumą turėjo sudaryti papildomos pajamos nuo medienos realizacijos), t. y. apmokėtoji suma iš tiesų buvo avansu apmokėta stataus miško pardavimo kaina.

Svarbu ir tai, kad UAB „duomenys neskelbtini“ sutarčių vykdymo laikotarpiu apgaulingai nutylėjo UAB „duomenys neskelbtini“ esmines aplinkybes, susijusias su sutarčių vykdymu, tai, kad pagal anksčiau paminėtas stataus miško sutartis nebėra žemės sklypų, kuriuose UAB „duomenys neskelbtini“ parduotas status miškas, savininkas, nes žemės sklypai jau nuo 2006-10-24 parduoti UAB „duomenys neskelbtini“. Pažymėtina ir tai, kad teismas nepagrįstai suabejojo liudytojo R. L. duotais parodymais, nors pastarasis teisiamajame posėdyje ir neprisiminė visų aplinkybių, susijusių su žemės sklypų pirkimais iš UAB „duomenys neskelbtini“, bet patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat nurodė, jog šiuose sklypuose miškus, kurie buvo kertami, iškirto, liko tik jaunuolynai. Taip pat pastarojo parodymų teisingumą patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga, iš jų ir UAB „duomenys neskelbtini“ akcininko sprendimai dėl žemės sklypų pardavimų UAB „duomenys neskelbtini“, kuriais priimti sprendimai dėl žemės sklypų pardavimo UAB „duomenys neskelbtini“, bet juose nenurodoma, kad UAB „duomenys neskelbtini“ suvaržytos teisės valdyti, naudoti, disponuoti šiuo įsigyjamu turtu, t. y., kad status miškas, esantis šiuose žemės sklypuose, jau parduotas UAB „duomenys neskelbtini“, o UAB „duomenys neskelbtini“, kaip žemės sklypų naujoji savininkė, dar įgis ir prievolę – išimti kirtimo leidimus UAB „duomenys neskelbtini“, kad pastaroji galėtų išsikirsti miškus, esančius šiuose sklypuose.

Pažymi ir tai, kad analogiškomis sąlygomis UAB „duomenys neskelbtini“ žemės sklypus pardavė susijusiam asmeniui S. B. ir, kaip parodė liudytoja S. B., jai šiuos sklypus pasiūlė dukra (V. K.) pirkti kaip verslą, iš kurio galima uždirbti, apie tai, kad perleistas miškas UAB „duomenys neskelbtini“, jos neinformavo ir ji nesirūpino kirtimo leidimais. Tačiau šių aplinkybių teismas nuosprendyje nevertino, nors akivaizdu, kad iki 2007 m. rugsėjo 30 d. stataus miško pardavimo sutarčių nutraukimo protokolo Nr. A7 sudarymo UAB „duomenys neskelbtini“ jau buvo pardavusi žemės sklypus, kuriuose statų mišką ankstesnėmis sutartimis buvo perleidusi UAB „duomenys neskelbtini“ ir iš pastarosios buvo gavusi už statų mišką apmokėjimą, t. y. nebebuvo šių žemės sklypų savininkė, tačiau tokias aplinkybes šio protokolo sudarymo metu nutylėjo, siekiant turtinės naudos UAB „duomenys neskelbtini“, kadangi tokiu atveju privalėtų nedelsiant grąžinti UAB „duomenys neskelbtini“ pervestus 648 823 Lt, bei, vadovaujantis sutarčių 4.1 punktu, sumokėti baudą, lygią pagal sutarčių 1.1 punktą gautai apmokėjimo sumai, bei atlyginti pirkėjo patirtus nuostolius.

Taip pat teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog UAB „duomenys neskelbtini“ finansinė būklė 2007 m. rugsėjo 30 d. stataus miško pardavimo sutarčių nutraukimo protokolo Nr. A7 pasirašymo metu buvo ne tik stabili, bet, palyginus su kitomis bendrovėmis, finansiškai gera, dėl to padarė klaidingą išvadą, kad V. K. nesuklaidino UAB „duomenys neskelbtini“ dėl UAB „duomenys neskelbtini“ mokumo ir finansinių galimybių atsiskaityti pagal prie protokolo sudarytą mokėjimo grafiką. Tokiu atveju visiškai nesuprantama, kad UAB „duomenys neskelbtini“, būdama finansiškai pajėgi, pagal 2007 m. rugsėjo 30 d. stataus miško pardavimo sutarčių nutraukimo protokolo Nr. A7 sudarytą mokėjimo grafiką sumoka tik pirmą mokėjimą, o paskesnių mokėjimų nebemoka, teisindamasi veiklos sezoniškumu, nors aplinkybės dėl UAB „duomenys neskelbtini“ veiklos sezoniškumo buvo kaltinamajai žinomos jau šio protokolo ir mokėjimo grafiko sudarymo metu. Kad UAB „duomenys neskelbtini“ realiai prisiimtų įsipareigojimų vykdyti neturėjo galimybės, pagrindžia specialisto išvada, specialisto paaiškinimai, duoti teisiamajame posėdyje, bei rašytinė bylos medžiaga (2012-01-05 ir 2012-01-06, 2012-04-24 apžiūros protokolai, kuriais apžiūrėti UAB „duomenys neskelbtini“ buhalteriniai dokumentai dėl turto pardavimo UAB „Gintarinis medis“).

Taip pat teismas, vertindamas surinktus įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB „duomenys neskelbtini“ nenaudojo apgaulės sudarant su UAB „duomenys neskelbtini“ 2008-06-09 taikos sutartį ir kad nesumenkino kreditoriaus galimybių atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „duomenys neskelbtini“, 2008-06-09 sudarydamas taikos sutartį su UAB „duomenys neskelbtini“, nei teismo, nei UAB „duomenys neskelbtini“ neinformavo, jog taikos sutartimi prisiimti įsipareigojimai nebus vykdomi, nes UAB „duomenys neskelbtini“ akcininkas ir direktorius A. K. yra pateikęs Klaipėdos apygardos teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „duomenys neskelbtini“, o netrukus po taikos sutarties sudarymo, t. y. 2008-06-11, UAB „duomenys neskelbtini“ iškelta bankroto byla. 2011-07-29 bendrovė išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Tokiu būdu UAB „duomenys neskelbtini“ sudarė taikos sutartį su UAB „duomenys neskelbtini“ žinodama, kad nevykdys taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir nebus galimybės išieškoti skolos iš UAB „duomenys neskelbtini“, nes turto nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Naikinti jo apeliantės skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ištyrė faktinius bylos duomenis, nurodė motyvus, kuo remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis pripažįsta įrodymais, paneigiančiais V. K. kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apylinkės teismo padarytų išvadų apeliantės skundo argumentai nepaneigia.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu apeliantei nepriimtinos apylinkės teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus, neatkartodamas jų detaliai, pripažįsta, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos, ir atmeta apeliantės argumentus. Teisėjų kolegija nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, jokio teisinio pagrindo neturi. Byloje, remiantis liudytojų A. M., R. L., J. S., I. B. (M.), I. A., R. N., R. J., S. Ž., V. K. ir pačių nuteistųjų V. ir A. K. parodymais, specialisto išvadomis bei kitais ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra tas, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas.

Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo.

Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to, kai kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2013).

Kaip matyti iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tiek UAB „duomenys neskelbtini“, tiek UAB „duomenys neskelbtini“, kaip sandorių šalių, teisinė padėtis buvo vienoda ir nė viena iš tarp bendrovių sudarytų sandorių šalių nebuvo silpnesnė kitos šalies atžvilgiu. Abi sandorių šalys turėjo vienodas galimybes sudaromų sandorių sąlygų nustatymo, derinimo, įvykdymo saugiklių numatymo bei kitais su sudaromais sandoriais susijusiais klausimais. Tuo tarpu iš apeliantės skunde suformuotos pozicijos susidaro įspūdis, kad UAB „duomenys neskelbtini“ buvo tarsi silpnesnė sandorių šalis, tarsi jai nebuvo galimybių būti atidžia ir rūpestinga sudaromų sandorių šalimi.

Žemesnės instancijos teismas

Vertinant aplinkybę dėl UAB „duomenys neskelbtini“ UAB „duomenys neskelbtini“ sumokėto avanso svarbu pažymėti, kad avanso sąvoka, nors ir nevartojama reglamentuojant civilinių santykių subjektų elgesį, tačiau suprantama kaip iš anksto duodamas atlyginimas už darbus ar lėšos šiaip kam nors. Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje). Taigi, kaip matyti iš paminėto reglamentavimo, iš esmės avanso sumokėjimas buvo pačios UAB „duomenys neskelbtini“ pasirinkimas. Duomenų, kad UAB „duomenys neskelbtini“ direktorė būtų šio avanso pati prašiusi ar pati sąmoningai inicijavusi, kad UAB „duomenys neskelbtini“ ne kaip įprastai, o tik šiai bendrovei, būtų pervedęs atitinkamą sumą, byloje nėra.

Negalima sutikti su apeliantės pozicija, kad UAB „duomenys neskelbtini“ sutarčių vykdymo laikotarpiu apgaulingai nutylėjo UAB „duomenys neskelbtini“ esmines aplinkybes, susijusias su sutarčių vykdymu, tai, kad pagal anksčiau paminėtas stataus miško sutartis nebėra žemės sklypų, kuriuose UAB „duomenys neskelbtini“ parduotas status miškas, savininkas, nes žemės sklypai jau nuo 2006-10-24 parduoti UAB „duomenys neskelbtini“.

Vertinant paminėtąjį skundo argumentą itin svarbi aplinkybė, kas iš tiesų buvo su UAB „duomenys neskelbtini“ sudarytų minimų sandorių objektas. Ar tik žemės skylpai, ar žemės sklypai su jų priklausiniais. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, pačių pirkimo–pardavimo sutarčių su UAB „duomenys neskelbtini“ nėra. Registrų centro duomenimis nustatyta, jog UAB „duomenys neskelbtini“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „duomenys neskelbtini“ dėl miško ūkio paskirties žemės sklypų UAB „duomenys neskelbtini“ pardavimo (t. 4, b. l. 31–86). Duomenų, kad parduodami ir šioje žemėje esantys jos priklausiniai, tarp jų ir miškas, nėra. Todėl viena, tai, kad žemės ūkio paskirties žemė buvo parduota po to, kai su UAB „duomenys neskelbtini“ buvo sudarytos stataus miško kirtimų pirkimo–pardavimo sutartys, neįrodo, kad V. K. veiksmai buvo nusikalstami. Šiuo atveju vargu ar galima kaltinti V. K., kaip UAB „duomenys neskelbtini“ direktorę, kad pastaroji savo verslo partnerių neinformavo apie visus įmonės sudaromus sandorius, kurie iš esmės neturi jokios teisinės reikšmės su UAB „duomenys neskelbtini“ sudarytų stataus miško kirtimų pirkimo–pardavimo sutarčių įvykdymu, nes, kaip minėta, su UAB „duomenys neskelbtini“ sudarytų sutarčių objektas buvo kitas, nei sudarytų su UAB „duomenys neskelbtini“. Juolab, kad, kaip matyti iš UAB „duomenys neskelbtini“ vadybininkų S. Ž., V. K. parodymų, sudaromose sutartyse buvo numatyta, kad būtent miškų savininkų pareiga yra gauti miško kirtimų leidimą, ne UAB „duomenys neskelbtini“. Tad šiuo atveju akivaizdu, kad jei UAB „duomenys neskelbtini“ sudarė miško ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kai iki tol buvo parduotas stataus miško kirtimas, ji prisiėmė ir prievolę gauti leidimą UAB „duomenys neskelbtini“ kirsti mišką, tad bet kokiu atveju UAB „duomenys neskelbtini“ interesai dėl leidimo gavimo pažeisti nebuvo.

Teisėjų kolegija negali sutikti su prokurorės pozicija dėl UAB „duomenys neskelbtini“ blogos finansinės padėties.

Kaip matyti iš 2007 m. rugsėjo 30 d. Stataus miško pardavimo sutarčių nutraukimo protokolo Nr. A7 nuorašo, UAB „duomenys neskelbtini“ ir UAB „duomenys neskelbtini“ susitarė nuo 2007 m. rugsėjo 30 d. nutraukti tarp šalių sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis Nr. AK04/30, Nr. AK04/60, Nr. AK04/62, Nr. AK04/94, Nr. AK04/95, Nr. AK04/96, Nr. AK05/005, Nr. AK05/006, Nr. VK05/97, Nr. VK05/98, Nr. VK05/105, Nr. AK05/018. Nustatyta, jog šalys susitarė, kad bendra suma apmokėjimui yra 823 298,78 Lt. Nustatyta, jog atsiskaitymo grafikas yra neatsiejama sudedamoji protokolo dalis, pagal kurią UAB „duomenys neskelbtini“ įsipareigojo susidariusį įsiskolinimą dengti dalimis nuo 2007 m. spalio 31 d. kas mėnesį iki 2008 m. gruodžio 31 d. Nustatyta, kad pirmoji įmoka 2007 m. spalio 31 d. buvo 52 906,78 Lt. Nustatyta, kad protokolas ir grafikas yra abiejų šalių pasirašytas ir patvirtintas antspaudais (t. 1, b. l. 59–61). Tuo tarpu iš UAB „duomenys neskelbtini“ prašymo matyti, jog 2008 m. kovo 27 d. A. K. kreipėsi į UAB „duomenys neskelbtini“ dėl įsipareigojimų pagal sutarčių nutraukimo protokolą Nr. A7 vykdymo, jame nurodo, kad jų įmonės veikla yra sezoninė, sunkiuoju jų įmonei metu jie neturi galimybės vykdyti įsipareigojimų, tačiau įsipareigoja likusią sumą apmokėti iki 2008 m. gruodžio 31 d. pagal tai, kaip buvo numatyta apmokėjimų grafike (t. 7, b. l. 149).

Šie faktiniai duomenys aiškiai rodo, kad jokio piktavališkumo ar juolab išankstinio sumanymo sukčiauti prieš UAB „duomenys neskelbtini“ nebuvo. Taip, galbūt V. K. bei A. K. nesitikėjo arba nepakankamai įvertino 2006 m. birželio 12 d. ir 2007 m. liepos 15 d. sudaryto pirkimo–pardavimo sutarčių su Norvegijos kompanija A/S V. F. dėl palečių pirkimo (t. 10, b. l. 38–39, 36–37) naudingumą UAB „duomenys neskelbtini“. Ir galbūt dėl šių aplinkybių pasirašydami taikos sutartį su UAB „duomenys neskelbtini“ net pervertino savo galimybes įvykdyti sutartu laiku prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės pozicija, kad UAB „duomenys neskelbtini“ net neketino tinkamai vykdyti taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visada yra įmanoma nustatyti, ar konkretaus sandorio sudarymas lems įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Tai priklauso nuo daugelio kintančių aplinkybių. Būtent tokias logiškas ir visiškai pagrįstas aplinkybes nurodė ir V. ir A. K.. Ir jos nebuvo paneigtos jokiais faktiniais bylos duomenimis. Galiausiai, pasirašant taikos sutartį, UAB „duomenys neskelbtini“ nebuvo jokių apribojimų įsitikinti dėl UAB „duomenys neskelbtini“ finansinės padėties, pajėgumo vykdyti sudaromą sutartį. Maža to, jei pasirašytoji sutartis nebuvo vykdoma, savo pažeistas teises UAB „duomenys neskelbtini“ galėjo sėkmingai nuginčyti teisme civilinio proceso tvarka. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra civilinė sutartis. Jai taikomi visi bendrieji sutarčių teisės institutai. Vienas jų – sutarties galiojimo institutas, nustatantis sutarties galiojimo sąlygas ir negaliojimo pagrindus.