Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Audriui Suprinavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių. Bausmę paskirta atlikta pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2015-04-10 iki 2015-04-12 ir suėmime nuo 2016-02-03 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš R. D. priteista į valstybės biudžetą 220,26 Eur (du šimtai dvidešimt eurų 26 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už gynėjo privalomą dalyvavimą procese.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas D. Ž., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. D. nuteistas už tai, kad jis 2015-04-10, apie 11.30 val., miško masyve, esančiame netoli (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su nepilnamečiu D. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), D. Ž. pagrasinus M. V. tuoj pat panaudoti prieš ją fizinį smurtą – įdurti rankoje laikomu peiliu, iš nukentėjusiosios pagrobė jai priklausančius 10,65 eurų ir mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 206.1“ su jame buvusia „Omnitel“ SIM kortele bendros 50 eurų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai M. V. 60,65 eurų dydžio turtinę žalą.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo R. D. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. R. D. neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagrįstumo ar jo kaltės įrodytumo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bausmės individualizavimu. Nuteistojo teigimu, jam paskirta bausmės rūšis bei jos dydis yra per griežta, kadangi jis nusikalstamą veiką padarė būdamas jauno amžiaus, be to, savo kaltę visiškai pripažįsta, gailisi.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas R. D. pritaikytas tinkamai ir bausmė paskirta teisingai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių.

8. R. D. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Pagal šį straipsnį baudžiamąja tvarka atsako tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Dėl šios veikos padarymo baudžiamasis įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį, t. y. laisvės atėmimą iki septynerių metų.

9. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtimi: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą; ir skirti tokią bausmę, kuri būtų būtina ir kartu pakankama priemonė nurodytiems tikslams pasiekti.

9.1. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

9.2. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

9.3. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokia situacija nėra susidariusi. R. D. padarė tyčinį apysunkį smurtinį baigtą nusikaltimą nuosavybei. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apylinkės teismas taip pat pagrįstai nepripažino R. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. jo nuoširdaus gailėjimosi bei prisipažinimo dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką paprastai laikomos situacijos, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2A-7-1/2014). Nagrinėjamu atveju apeliantas viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoširdus ir nepadėjo teisėsaugos institucijoms atskleisti nusikalstamos veikos padarymo. Ikiteisminio tyrimo metu R. D. savo kaltę neigė (t. 2, b. l. 144-146, 152-155, 160-162), pirmosios instancijos teisme kaltu taip pat neprisipažino, neigė, jog veikė kartu su nepilnamečiu bendrininku, taigi nuteistojo prisipažinimas, išreikštas tik apeliaciniame skunde, laikytinas formaliu ir deklaratyviu. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. D. būtų atsiprašęs nukentėjusiosios, išgyventų dėl savo neteisėtų veiksmų, todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad jo veikoje nėra jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

9.4. Skirdamas R. D. bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į jo kriminalinę praeitį, t. y. ankstesnius teistumus. Nuosprendžio priėmimo dienai apeliantas jau buvo teistas tris kartus, nors yra sulaukęs vos aštuoniolikos metų. Visi jo nusikaltimai padaryti būnant nepilnamečiu ir visi yra turtinio pobūdžio, t. y. vagystės bei plėšimai. Akivaizdu, jog nuteistasis siekia lengvo ir greito pasipelnymo visiškai negalvodamas apie sukeliamas pasekmes. Iš savo ankstesnių patyrimų, klaidų jis nesimoko, reikiamų išvadų nedaro, nesiekia keisti savo netinkamo elgesio. Vieną kartą R. D. buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jam nustatytos probacijos sąlygos bei įpareigojimai buvo iš karto pažeisti. Antrą kartą R. D. realiai atliko laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, iš kurios buvo paleistas 2015-01-08, tačiau jau po kelių mėnesių - 2015-04-10, vėl padarė nusikalstamą veiką, už kurią yra nubaustas skundžiamu nuosprendžiu. Todėl visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju taip pat būtina skirti tik realią laisvės atėmimo bausmę, nes švelnesnė atsakomybė R. D. nėra efektyvi ir veiksminga. Apeliantas nedirba, jokių planų dėl įsidarbinimo ar tolesnio mokymosi nepuoselėja, taigi nėra jokių apsauginių faktorių, kurie veiktų prevenciškai ir užkirstų kelią naujų nusikalstamų veikų darymui. Paskirtoji dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmės nėra per griežta ir savo dydžiu, kadangi, jau minėta, baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų. Kadangi R. D. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, todėl jam buvo galima skirti iki trijų su puse metų laisvės atėmimo bausmę (BK 91 straipsnio 3 dalis), tačiau teismas skyrė gerokai mažesnę – dešimties mėnesių, laisvės atėmimo bausmę. Skiriant šią bausmę buvo iš esmės atsižvelgta į BK 91 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, todėl teigti, jog liko neįvertinta kuri nors bausmės individualizavimui reikšminga aplinkybė, nėra pagrindo.

10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. D. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji proporcinga nuteistojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, todėl yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo.

11. Pažymėtina, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti nubaustam laisvės atėmimu. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.