- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- 2S-2392-413/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-00239-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- M. L.
- Atsakovas
- A. L.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-2454-877/2013 pagal ieškovės M. L. patikslintą ieškinį atsakovui A. L. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės M. L. patikslintą ieškinį atsakovui A. L. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo. 2013 m. spalio 2 d. ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti santuokos nutraukimo byloje laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos įpareigoti atsakovą A. L. gyventi skyrium nuo ieškovės, gyvenančios bute adresu (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodė, kad atsakovas yra nesugyvenamo būdo, santuokos metu rodė nepagarbą ieškovei, provokuodavo, ginčydavosi, keldavo konfliktus, 2013 m. kovo 25 d. tarp šalių kilusio konflikto metu, pastumdamas ieškovę ir įspirdamas į pilvą, sukėlė jai fizinį skausmą, dėl įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnį. Teisminio bylinėjimosi metu ieškovė jaučiasi nesaugi būdama su atsakovu viename bute, jaučia nuolatinę baimę, po patirto psichologinio ir fizinio smurto negali ramiai miegoti, kai atsakovas yra bute. Santuokos nutraukimo byloje dalijami net du sutuoktiniams priklausantys pastatai – gyvenamieji namai, todėl atsakovas turi gyvenamąjį būstą, kuriame gali gyventi, netrikdydamas ieškovės ramybės, nesukeldamas jai psichologinio streso bei fizinio skausmo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartimi ieškovės prašymą atsisakė tenkinti (b. l. 66-67). Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, konstatavo, kad iš Kauno apylinkės prokuratūros 2013 m. birželio 11 d. nutarimo matyti, jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, atsakovui iškelta baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, jog atsakovas 2013 m. kovo 25 d., tarp šalių kilusio konflikto metu, pastumdamas ieškovę ir įspirdamas į pilvą, sukėlė jai fizinį skausmą, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, informuojant ieškovę apie jos teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji vėliau kreipėsi į teismą dėl bylos iškėlimo atsakovui privataus kaltinimo tvarka, kad kreipėsi į policijos įstaigą dėl konfliktiško, agresyvaus, nesugyvenamo atsakovo elgesio, kad atsakovas ir toliau savo elgesiu trikdo ieškovės ramybę, sukelia jai psichologinį stresą bei fizinį skausmą, kelia realią grėsmę ieškovės interesams, t. y. ieškovė neįrodė, kad atsakovas naudoją prieš ją prievartą ir dėl bendro su atsakovu gyvenimo ji patiria žalą. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovo įpareigojimo gyventi skyrium. Be to, teismas pažymėjo, jog ieškovės prašymas yra ydingas ta prasme, jog jis reiškia faktinį atsakovo iškeldinimą iš gyvenamojo būsto, dėl kurio nuosavybės yra sprendžiamas šalių ginčas byloje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės (b. l. 68-70). Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kartu su atskiruoju skundu ieškovė pridėjo skundą Kauno apylinkės teismui dėl atsakovo veiksmų, kas įrodo, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl bylos iškėlimo atsakovui privataus kaltinimo tvarka dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo.
2. Ieškovė pažymi, kad dėl to, jog atsakovas yra nesugyvenamo būdo, santuokos metu rodė nepagarbą ieškovei, ją provokavo, ieškovė jaučia nuolatinę baimę po patirto psichologinio ir fizinio smurto, negali ramiai miegoti kaip atsakovas yra bute. Kadangi santuokos nutraukimo byloje yra dalijami du sutuoktiniams priklausantys gyvenamieji namai, atsakovas turi gyvenamąjį būstą kuriame gali gyventi, todėl įpareigojus atsakovą gyventi skyrium, būtų užtikrintas ieškovės saugumas, t. y. ji apsaugota nuo psichologinio ir fizinio smurto kol įsiteisės teismo sprendimas.
3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovės prašymas yra ydingas ta prasme, kad ieškovė reiškia faktinį atsakovo iškeldinimą iš gyvenamojo būsto, dėl kurio nuosavybės yra sprendžiamas šalių ginčas byloje. Ieškovės nuomone, laikinoji apsaugos priemonė galioja tik iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o vadovaujantis teismų praktika, laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį nepakeistą (b. l. 77-80). Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Atsakovo nuomone, ieškovė neįrodė nei vienos iš dviejų sąlygų, būtinų ieškovės prašomai laikinajai apsaugos priemonei taikyti, t. y. ieškovė neįrodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra pažeidžiami jos interesai, bei, kad yra galimybė kitam sutuoktiniui gyventi skyrium.
Šalies argumentai
2. Ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu buvo nutrauktas, o vien teismui pateiktas ieškovės skundas dėl privataus kaltinimo bylos iškėlimo nepatvirtina paties nusikalstamos veikos padarymo fakto. Be to, galioja nekaltumo prezumpcija, kuri imperatyviai įtvirtinta nuostatą, jog neesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, asmuo nėra laikomas kaltu. Todėl vien ieškovės pateiktas privataus kaltinimo skundas nesuteikia teisės konstatuoti, jog atsakovas veikia nusikalstamai – tai yra naudoja smurtą prieš savo sutuoktinę. Be to, skundas paduotas praėjus beveik metams laiko nuo ieškovės teigimu smurto panaudojimo, po ko daugiau smurtinių atvejų nebuvo užfiksuota. Atsakovas nėra nei teistas, nei baustas administracine tvarka už netinkamą elgesį ieškovės atžvilgiu.
3. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktus, jog atsakovas turi galimybę gyventi kitame būste. Atsakovui yra diagnozuota širdies liga, sutrikęs širdies ritmas, sutrikusi kraujotaka, buvo ištikęs insultas. Dėl aukščiau nurodytų susirgimų atsakovui yra nustatytas 50 % darbingumo lygis, jam yra būtina nuolatinė medikų priežiūra, kas yra įmanoma garantuoti tik gyvenant ginčo patalpose (duomenys neskelbtini). Pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovo nuomone, butų pažeidžiama atsakovo konstitucinė teisė į nuosavybę, kadangi dar 2013 m. spalio 7 d. Kauno apylinkės teismo nutartyje yra konstatuota, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), priklauso abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, šiai dienai yra sprendžiamas ginčas tarp šalių dėl šio nekilnojamojo turto padalijimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje sprendžiamas ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovo įpareigojimo gyventi skyrium nuo ieškovės iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, pagrįstumo ir tikslingumo klausimas.
Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo apriboti priešingos šalies veiksmų laisvę pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeis ginčo šalių interesų pusiausvyros, bus pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.
CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Specialios šeimos teisinių santykių byloms taikytinos laikinosios apsaugos priemonės, nustatytos CK 3.65 straipsnio 2 dalyje. Tarp jų numatyta ir laikinoji apsaugos priemonė, prašoma taikyti nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje – įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagrindas taikyti tokią apsaugos priemonę yra būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad sutuoktiniai nepilnamečių vaikų neturi, ieškovė prašomą taikyti laikinąją apsaugos priemonę grindžia atsakovo pieš ją naudojamu fiziniu ir psichologiniu smurtu. Pagrįsti šias aplinkybes ieškovė byloje yra pateikusi Kauno apylinkės prokuratūros 2013 m. birželio 11 d. nutarimą, kuriame nurodyta, kad atsakovui buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl nežymaus ieškovės sveikatos sutrikdymo. Tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, informuojant ieškovę, kad ji turi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Kartu su atskiruoju skundu ieškovė pateikė įrodymus, kad yra kreipusis į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl atsakovo jai padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo veiksmų buvo nutrauktas 2013 m. birželio 11 d. nutarimu, tuo tarpu ieškovė į teismą privataus kaltinimo tvarka kreipėsi tik 2013 m. spalio 7 d., (tą pačią dieną kai Kauno apylinkės teismas atsisakė taikyti ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę – įpareigojimą atsakovą gyventi skyrium), tačiau šis skundas teisme dar nėra išnagrinėtas ir nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis atsakovo atžvilgiu. Bylos duomenimis nustatyta, kad sutuoktinių santykiai yra konfliktiški, tačiau nėra pateikta įrodymų, kad nuo minėto konflikto, įvykusio 2013 m. kovo 25 d., arba iki šio konflikto atsakovas būtų pakartotinai ar pastoviai naudojęs psichologinį ar fizinį smurtą prieš atsakovę, kas nesudaro pagrindo teigti, jog dėl netinkamo atsakovo elgesio tęstinumo ieškovei yra nesaugu gyventi viename name kartu su atsakovu ar kitaip pažeidžiami jos interesai.
Ieškovė atskirąjį skundą grindžia tuo, jog santuokos nutraukimo byloje yra dalijami du sutuoktiniams priklausantys gyvenamieji namai, todėl atsakovas turi galimybę gyventi kitame nei dabar gyvena name. Be to, sutiktina su ieškovės teiginiu, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Tačiau, nors minėti namai yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė reiškia faktinį atsakovo iškeldinimą iš gyvenamojo būsto, dėl kurio nuosavybės yra sprendžiamas šalių ginčas byloje, iš esmės yra teisinga. Teismas pažymi, kad sprendimas inicijuoti santuokos nutraukimą visuomet lydimas psichologinės įtampos ir neigiamų išgyvenimų, todėl tęstinis sutuoktinio nelojalumas ar konfliktiškumas gali būti vertinamas kaip pagrindas santuokai nutraukti dėl jo kaltės, tačiau, neįvertinus bylos aplinkybių iš esmės, nesant konkrečių netinkamą tęstinį atsakovo elgesį patvirtinančių įrodymų, šios aplinkybės negali lemti konstitucinės sutuoktinio teisės į būstą suvaržymo.
Remiantis tuo, kas nurodyta, teismas konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 – 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.