Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą ir patikslintą skundą atsakovei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. (8.19)D2-2696 „Dėl prašymo leisti laikyti kvalifikacijos egzaminą ir išduoti restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimą“ ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 21R-742 (AG-700/06-2019), teisėtumo ir pagrįstumo, bei reikalavimo įpareigoti Tarnybą tenkinti pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymą ir leisti jam laikyti restruktūrizavimo administratoriaus kvalifikacijos egzaminą.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 24 d. pateikė Tarnybai prašymą dėl leidimo laikyti kvalifikacijos egzaminą ir restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo, kuriame nurodė, kad atitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimą, turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, ne trumpesnį kaip 3 metų įmonės vadovo darbo stažą per paskutinius 5 metus ir moka valstybinę kalbą (Komisijos byla, b. l. 12). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė asmens tapatybės kortelės, aukštojo mokslo diplomo, pažymos prie aukštojo mokslo diplomo kopijas ir paaiškinimą dėl vadovavimo stažo su priedais. Paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad jo atliekama advokatų kontoros partnerio veikla atitinka vadovavimo įmonei veiklą (Komisijos byla, b. l. 16-17).

Tarnyba 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (8.17)D2-2567 „Dėl prašymo leisti laikyti kvalifikacijos egzaminą ir išduoti restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimą“ įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip iki 2019 m. spalio 1 d. Tarnybai pateikti VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašą, patvirtinantį pareiškėjo atitikimą Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam reikalavimui (Komisijos byla, b. l. 13-14).

Pareiškėjas, atsakydamas į Tarnybos raštą 2019 m. rugsėjo 30 d. atsakyme „Dėl prašymo leisti laikyti kvalifikacijos egzaminą ir išduoti restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimą“ paaiškino, kad Juridinių asmenų registro išrašo Tarnybai neteikia, nes savo vadovo stažą grindžia vadovavimu advokatų kontorai, o advokatų kontoros nėra Juridinių asmenų registro objektai (Komisijos byla, b. l. 15).

Tarnyba ginčijamu 2019 m. spalio 4 d. sprendimu netenkino pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymo leisti laikyti kvalifikacijos egzaminą ir išduoti restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimą, nes pareiškėjas per Tarnybos nustatytą terminą nepateikė dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo vadovavimo faktą juridiniam asmeniui (Komisijos byla, b. l. 8).

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Tarnybos sprendimu 2019 m. spalio 14 d. skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją, tačiau ji 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nepraleisdamas nustatyto vieno mėnesio apskundimo termino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Tarnybos ir Komisijos sprendimus kaip nepagrįstus ir įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus.

Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – Advokatūros įstatymas) 21 straipsnyje numatyta, jog advokatai gali veikti: 1) individualiai; 2) partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens; 3) įsteigdami juridinį asmenį (advokatų profesinę bendriją). Šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalis numato, kad advokatai partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens, veikia sudarę jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį ir įkūrę advokatų darbo vietą. Minėto įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad advokatai turi teisę veikti Civilinio kodekso ir šio Įstatymo nustatyta tvarka įsteigdami privatųjį juridinį asmenį, kurio teisinė forma yra advokatų profesinė bendrija. Advokatų profesinė bendrija registruojama juridinių asmenų registre.

Lietuvos Respublikos finansų ministras 2016 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1K-34 patvirtino Bankroto administratoriaus pažymėjimo ir bankroto administratoriaus padėjėjo pažymėjimo išdavimo ir įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisykles (toliau – Taisyklės). Šių taisyklių 6 punkte numatyta, kad Priežiūros institucija per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo patikrina prašymą ir kitus su juo gautus dokumentus, ir, jeigu yra trūkumų, paprašo juos nustatytu terminu, kuris negali būti trumpesnis kaip 5 darbo dienos, nurodytus trūkumus pašalinti. Prašymo pateikimo diena laikoma paskutinio tinkamai įforminto dokumento gavimo diena (6.1.1 papunktis); patikrina, ar prašymą pateikęs asmuo atitinka Įmonių bankroto įstatyme nustatytus reikalavimus, ir išsiunčia pranešimą prašymą pateikusiam asmeniui apie prašymo priėmimą arba atmetimą ir paaiškina jo atmetimo priežastis, kuriomis gali būti prašymo ir su juo pateiktų dokumentų trūkumų nepašalinimas per nustatytą terminą arba pateikusio prašymą asmens neatitikimas Įmonių bankroto įstatyme nustatytiems reikalavimams (6.1.2 papunktis).

Tarnybos direktorius 2017 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V1-307 patvirtino administracinės paslaugos „Dokumentų restruktūrizavimo administratoriaus egzaminui laikyti priėmimas ir pažymėjimo išdavimas“ teikimo aprašymą (toliau – Aprašymas). Aprašymo 6.1.4 papunktyje įtvirtinta, kad asmuo, turi pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad fizinis asmuo turi ne trumpesnį kaip 3 metų įmonės vadovo darbo stažą per paskutinius 5 metus (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą su istorija, išduotą VĮ Registrų centro ne anksčiau kaip prieš mėnesį iki Prašymo teikimo dienos, arba jo kopiją) arba dokumentus, patvirtinančius, kad fizinis asmuo turi ne mažesnį kaip 2 metų bankroto administratoriaus darbo stažą (teikiama Tarnybai tik jos prašymu, jeigu Tarnybos turimi duomenys to nepatvirtina).

Kaip jau minėta, juridinis asmuo yra apibrėžiamas kaip savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš 2014 m. gegužės 30 d. išrašo iš partnerystės sutarties, pareiškėjas advokato paslaugas teikia partnerystės pagrindais, neįsteigęs juridinio asmens (Advokatūros įstatymo 21 straipsnio 2 punktas, 27 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-469/2016 pažymėjo, jog pagal Advokatūros įstatymo 27 ir 28 straipsnių nuostatas partnerystės pagrindais veikiančių, neįkūrusių profesinės bendrijos advokatų kontora nėra juridinis asmuo, todėl savo vardu negali įgyti ir turėti teisių bei pareigų, būti ieškovu ir atsakovu teisme (CK 2.33 straipsnis); tokie partnerystės pagrindais veikiantys, neįkūrę profesinės bendrijos advokatų kontoros nariai patys yra teisinių santykių dalyviai, t.y. fiziniai asmenys. Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos matyti, jog advokatų kontoros partnerio veikla laikytina individualia veikla neįsteigiant juridinio asmens. Pareiškėjo atliekamos tam tikros vadovams priskirtinos funkcijos yra būdingos daugeliui individualių veiklų, tačiau tai nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas vadovauja juridiniam asmeniui. Taip pat primintina, jog advokatų kontora negali savo vardu įgyti ir turėti teisių bei pareigų, būti ieškovu ir atsakovu teisme, todėl ji negali būti sutapatinama su įmone. Šios pozicijos iš esmės laikėsi ir Komisija priimdama ginčijamą sprendimą, todėl pagrindo abejoti nustatytomis aplinkybėmis, nėra.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovės nuomone, kad būtina pateikti būtent Juridinių asmenų registro išrašą tam, kad įrodyti vadovavimo įmonei faktą. Teigia, kad vadovavimas gali būti įrodytas ir kitais objektyviais įrodymais.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas, siekdamas įrodyti vadovavimo įmonei faktą, Tarnybai pateikė paaiškinimą dėl vadovavimo stažo kartu su priedais (Komisijos byla, b. l. 16-17, 18-28). Pažymėtina, kad Restruktūrizavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenumatyti reikalavimai kandidatų pateikiamiems dokumentams, tačiau tokius reikalavimus įtvirtina Tarnybos direktoriaus patvirtintas Aprašymas. Aprašymo 6.1.4 papunktyje įsakmiai numatyta, kad įmonės vadovo darbo stažą patvirtinančiu dokumentu laikomas Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas su istorija. Nesutiktina su pareiškėjo vertinimu, kad vadovo darbo stažą galima įrodyti kitais įrodymais, ne būtinai tik Juridinių asmenų registro išrašu su istorija. Prieš tai minėta nuostata numato baigtinį dokumentų sąrašą ir nesuteikia galimybės asmeniui pasirinkti teikiamų dokumentų pobūdį, tačiau tai nereiškia, kad vadovavimo įmonei faktas gali būti įrodomas bet kokiais kitais rašytiniais duomenimis.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė Aprašymo 6.1.4 papunktyje numatytų dokumentų, todėl Tarnyba pagrįstai 2019 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (8.17)D2-2567 nustatė terminą Juridinių asmenų registro išrašui pateikti (Taisyklių 6 punktas). Kadangi pareiškėjas šio dokumento Tarnybai nepateikė, ši pagrįstai ginčijamame 2019 m. spalio 4 d. sprendime nustatė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų apie vadovavimą juridiniam asmeniui.

Pagal Advokatūros įstatymo 28 straipsnio 1 dalį, advokatų profesinė bendrija yra privatus juridinis asmuo, veikiantis kaip savarankiškas civilinių teisinių santykių dalyvis, advokatų profesinės bendrijos registruojamos juridinių asmenų registre. Pareiškėjo vykdoma veikla yra priskiriama individualiai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens. Teismo vertinimu, Tarnyba pagrįstai vadovavimą advokatų profesinei bendrijai (skirtingai nuo vadovavimo advokatų kontorai partnerystės pagrindais) prilygina vadovavimu įmonei ir tokią patirtį laiko atitinkančia Restruktūrizavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, tuo tarpu pareiškėjo veikla nelaikytina analogišku atveju.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, jog priimti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, numatytais Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje. Atitinkamai atsakovo priimtiems sprendimams, kaip individualiems administraciniams aktams, taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas).

Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440-14). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556- 633/2008 pažymėta, kad vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2014 m. kovo 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-111/2014).

Pažymėtina, kad VAĮ įpareigoja atsakovą, kaip viešojo administravimo subjektą savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų. Taigi, viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą.

Nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad atsakovė ir Komisija pareiškėjo skundus vertino formaliai, nesilaikydamos pagrindinių procedūrų ir taisyklių, kurių privaloma laikytis priimant administracinį aktą. Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį neturi pagrindo abejoti jų teisėtumu ir pagrįstumu VAĮ 8 straipsnio kontekste. Ginčijami sprendimai yra motyvuoti, argumentuoti ir pagrįsti teisės aktų normomis, nurodyta apskundimo tvarka, terminai ir pasirašyti įgalioto pareigūno. Iš ginčijamų sprendimų turinio suprantama, kokiu pagrindu ir motyvais priimti būtent tokie administraciniai aktai, t.y. sprendimai nesukelia teisiškai neaiškios situacijos ir nesuvaržo pareiškėjo galimybės tinkamai apginti savo teises, o tai reiškia, kad atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, laikėsi VAĮ 3 straipsnyje numatytų viešojo administravimo principų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjas teismui neįrodė, kad teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimti ginčijami aktai yra neteisėtas ar negaliojantis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog pareiškėjas sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia abstrakčiais ir subjektyvia nuomone paremtais argumentais.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, jog Tarnyba ginčijamu 2019 m. spalio 4 d. sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą laikyti kvalifikacijos egzaminą ir išduoti restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimą, kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių vadovavimo įmonei darbo stažą. Iš esmės analogiškos pozicijos, priimdama sprendimą netenkinti pareiškėjo skundą dėl Tarnybos ginčijamo sprendimo, laikėsi ir Komisija. Todėl laikytina, kad Tarnybos ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, jų naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Netenkinus pareiškėjo pagrindinio reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Tarnybą leisti pareiškėjui laikyti restruktūrizavimo administratoriaus kvalifikacijos egzaminą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. D. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.