Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. S., A. U., G. V. bei nuteistosios I. S. gynėjo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. S. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalyje, ir nubausta laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant I. S. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir tęsti darbą;

A. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą;

G. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės 2 metų ir 9 mėnesių bausmės pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš I. S., A. U. ir G. V. solidariai priteista nukentėjusiajam T. Š. 24 278,09 Lt turtinei žalai, 90 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1 500 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. S. , A. U. bei G. V. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2012 m. lapkričio 5 d. apie 20 val., iš anksto susitarę ir veikdami kartu, atvyko į butą Klaipėdos m., (duomenys neskelbtini), kuriame pagal išankstinį susitarimą I. S. laukė T. Š.. T. Š. atrakinus duris, į butą įsibrovė ir G. V. bei A. U.. G. V. sugriebus T. Š. už drabužių, jėga jį įstūmus į kambarį ir bendrai su A. U. reikalaujant iš T. Š. pinigų bei grasinant, kad T. Š. kreipusis į policiją jie jį „nuveš ir pakas“, I. S. pildė atsineštus du vekselius, o G. V., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, toliau grasino nukentėjusiajam sakydamas „niekur tu nepasislėpsi, surasim, nuvešim, pakasim“ ir smogė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam į kairį apatinį žandikaulį, po to G. V. išsiėmė atsineštą peilį ir, jį nukreipęs T. Š. į kojas, grasino jam sakydamas „subadysiu tau kojas“. I. S., užpildžiusi du 10 000 Lt sumos vekselius, nors T. Š. jai buvo skolingas 3 000 Lt, nurodė nukentėjusiajam vekseliuose pasirašyti ir juose nurodytą reikalavimą įvykdyti per savaitę. Tęsdami nusikalstamą veiką, I. S. bei A. U. nurodė G. V. pasilikti su T. Š. bute ir laukti jų sugrįžtant, abu iš buto išėjo, išeidami užrakino buto duris, taip atimdami nukentėjusiajam laisvę, dėl to nukentėjusysis, siekdamas pabėgti, iš devintame aukšte esančio balkono bandė perlipti į aštuntame aukšte esantį balkoną, tačiau nukrito ant žemės ir susižalojo. Tokiu būdu I. S., A. U. ir G. V. neteisėtai, veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, pavartodami psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusiajam, savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminiais pripažintinų procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo medicinos eksperto paaiškinimu, kadangi teismo medicinos eksperto, turinčio aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir 15 metų darbo stažą, pateiktas nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas yra pakankamai išsamus ir atitinka objektyvią bylos medžiagą. Tai, kad eksperto pateiktos nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybės yra nepalankios nuteistiesiems, nėra pagrindas abejoti teismo medicinos eksperto kvalifikacija.

G. V. duoti parodymai iš dalies atitinka objektyviai nustatytas aplinkybes, todėl jokių abejonių nekelia. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliantės teiginius dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Išsamų nuteistojo G. V. parodymų įvertinimą teisėjų kolegija pateiks, aptardama G. V. kaltę.

Taigi nenustatyta jokių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistųjų kaltės ir veikos kvalifikavimo

Nuteistieji I. S., A. U. ir G. V. neigia savavaldžiavę prieš nukentėjusįjį, tačiau jų kaltę patvirtina teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visetas.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinių skundų argumentus, jog byloje nėra jokių neginčijamų nuteistųjų kaltės įrodymų.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl I. S., A. U. ir G. V. nusikalstamos veikos įvertinimo bei jos kvalifikavimo.

Apeliantai skunduose teigė, kad pirmosios instancijos teismas jų kaltę iš esmės pagrindė subjektyviais bei prieštaringais nukentėjusiojo T. Š. parodymais, įvykio aplinkybių nemačiusių liudytojų E. D., A. Š. parodymais ir nepagrįstai atmetė pačių nuteistųjų parodymus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo tokiais parodymais netikėti, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

Nuteistieji neigė atėmę nukentėjusiajam laisvę, tačiau tokie jų parodymai yra nepagrįsti ir prieštarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms.

Šie nuteistųjų parodymai leidžia pagrįstai manyti, kad, I. S. ir A. U. išėjus iš buto, prieš nukentėjusįjį buvo toliau savavaldžiaujama, t. y. jam buvo apribota laisvė išeiti iš buto, o G. V. paliktas tam, kad T. Š. nepabėgtų.

Apeliacinių skundų argumentas, jog niekas įvykio metu nematė G. V. turėjus peilį ar kitokį žalojimui pritaikytą daiktą, nepaneigia nuteistąjį G. V. juo grasinus nukentėjusiajam.

Priešingai, medicininį tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas G. P., davęs paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad prieš nukentėjusįjį galėjo būti panaudotas fizinis smurtas. Ekspertas nurodė, kad apatinio žandikaulio kairės pusės lūžis padarytas, tiesiogiai kontaktuojant su kietu, buku, riboto paviršiaus daiktu, galbūt kumščiu suduodant stiprų smūgį. Jei būtų neriboto paviršiaus daiktas, būtų sužalota didesnė veido dalis, o šiuo atveju sužalota lokali sritis (3 t., 151–152 b. l.).

Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis T. Š., krisdamas iš devinto aukšto, veidu kliudė balkono atramas ar kitą buką riboto paviršiaus daiktą, tokių duomenų nenurodė ir apeliantai. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi eksperto G. P. paaiškinimais, įrodinėdamas nuteistųjų kaltę dėl smurtavimo prieš nukentėjusįjį.

Priešingai, nei nurodė apeliantai, nukentėjusiojo veiksmų iracionalumas, lipant per balkoną iš devinto į aštuntą aukštą, šiuo atveju nuteistųjų veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės. Ši aplinkybė svarbi, nustatinėjant nukentėjusiajam atlygintinos žalos dydį, ir dėl jos bus pasisakyta vėliau.

Apeliantai nesutiko ir su teismo išvada, kad I. S., A. U. bei G. V. buvo susitarę padaryti nusikalstamą veiką, t. y. veikė bendrininkų grupe.

Atkreipiamas dėmesys, kad susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant buvus susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-630/2011, 2K-10/2012 ir kt.).

Visi nuteistieji pritarė vienas kito veiksmams, visi bendrai tęsė savo nusikalstamą veiką nepaisant to, kokius veiksmus pasirinko atlikti kiekvienas bendrininkas. Net jei dėl tokių konkrečių veiksmų iš anksto nebuvo susitarta, jie jiems pritarė savo elgesiu.

Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus atliko, realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-295/2012 ir kt.).

Aplinkybė, jog I. S. ir A. U. nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusįjį, neturi reikšmės nusikalstamai veikai kvalifikuoti. Šiuo atveju buvus nuteistųjų bendrininkavimą parodo konkliudentiniai veiksmai, kuriais I. S. ir A. U. išreiškė pritarimą G. V. smurtiniams veiksmams ir patys, kaip vykdytojai, dalyvavo realizuojant tą patį nusikalstamą ketinimą (savavaldžiavimą).

Psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą arba kitokiu būdu padaryti didelės turtinės žalos. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis.

Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją arba kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012).

Visų nuteistųjų veiksmų visuma atitinka savavaldžiavimo sudėties objektyvųjį požymį, nes, siekiant savavališkai atgauti skolą, buvo panaudota psichinė bei fizinė prievarta, sukėlusi nukentėjusiajam bauginančią situaciją, nesaugumo jausmą, dėl kurio jis patyrė didelės žalos.

Dėl to nuteistosios I. S. ir jos gynėjo apeliacinių skundų argumentai, kad nėra būtino savavaldžiavimo požymio, atmetami kaip nepagrįsti.

Nuteistieji A. U., I. S. bei jos gynėjas apeliaciniuose skunduose ginčijo, kad byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistųjų veiksmų ir kilusių padarinių. Jų nuomone, net nustačius nuteistųjų smurtavimo prieš nukentėjusįjį faktą, tokie nuteistųjų veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Be to, nuteistoji I. S. ir jos gynėjas ginčijo nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę.

Tokie apeliacinių skundų argumentai atmetami.

Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartais įrodymais paneigta apeliantų versija, jog I. S. nesuvokė A. U. ir G. V. veiksmų pavojingumo. Jau minėta, kad visi nuteistieji pritarė vienas kito veiksmams, visi bendrai tęsė nusikalstamą veiką nepaisant to, kokius veiksmus pasirinko atlikti kiekvienas bendrininkas. Net jei dėl tokių konkrečių veiksmų iš anksto nebuvo susitarta, jie tiems veiksmams pritarė savo elgesiu, todėl visi trys veikė bendrininkų grupe.

Nors skundžiamame nuosprendyje konkrečiai neįvardinta, kokia kaltės forma padaryta nusikalstama veika, tačiau iš nuosprendžio turinio analizės, nuteistųjų atliktų veiksmų (psichologinio ir fizinio smurto naudojimo) matyti, kad teismas nustatė I. S. , A. U. ir G. V. veikus tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tai reiškia, jog visi jie suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.

Kita vertus, nuteistųjų kaltė dėl kilusių padarinių – T. Š. sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra neatsargumas, pasireiškęs nusikalstamu nerūpestingumu, nes jie nenumatė, kad dėl jų veikimo gali atsirasti tokie padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad nuteistųjų I. S., A. U. bei G. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Priešingos išvados negalima padaryti remiantis ta aplinkybe, jog pats nuteistasis buvo teistas už sukčiavimą, todėl jo parodymai negali būti laikomi patikimais. Šioje byloje sprendžiamas ne T. Š. atsakomybės klausimas, bet teisiškai vertinami I. S., A. U. ir G. V. veiksmai, jiems neteisėtai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, naudojant psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį, reikalavus pasirašyti vekselius skolai grąžinti.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą visiems kaltininkams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais. Nuteistieji ir nuteistosios I. S. gynėjas apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių motyvų dėl paskirtų bausmių, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos.

Dėl civilinio ieškinio

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam, kaltinamajam arba už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK109 straipsnis).

Baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu visiškai patenkino nukentėjusiojo T. Š. civilinį ieškinį dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir iš nuteistųjų I. S., A. U. bei G. V. solidariai priteisė 24 278,09 Lt nukentėjusiajam T. Š. jo patirtai turtinei žalai ir 90 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nuteistieji A. U., G. V., I. S. bei jos gynėjas ginčijo šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį. Nuteistieji įsitikinę, kad jie savo veiksmais nukentėjusiajam nepadarė jokios žalos. Nuteistosios I. S. gynėjas apeliaciniame skunde šią nuosprendžio dalį skundė dviem aspektais: 1) prašė panaikinti nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo, nes nukentėjusysis neįrodė jo negautų pajamų dydžio, 2) prašė pakeisti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir sumažinti jos dydį, atsižvelgiant į paties nuteistojo didelį neatsargumą bei nuteistosios I. S. elgesį po įvykio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų ir gynėjo prašymai dėl civilinio ieškinio tenkintini iš dalies.

Civilinio ieškinio dalykas pagal BPK 109 straipsnį gali būti dvi žalos rūšys: turtinė ir neturtinė žala. Į turtinės žalos sąvoką įeina: nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė žala; materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos; išlaidos, kurios atsirado, pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes. Negautos pajamos taip pat laikomos civilinio ieškinio dalyku.

Tokia nuostata suformuluota CK 6.249 straipsnyje, pagal kurį žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2009).

Iš byloje esančio nukentėjusiojo T. Š. ieškinio (3 t., 64–71 b. l.) matyti, kad, jo nuomone, reali nusikaltimu padaryta žala yra 2 091,75 Lt išlaidos vaistams ir 22 196,34 Lt negautų pajamų.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad T. Š. dėl įvykio metu patirtų traumų jų gydymui išleido 2 091,75 Lt. Tą patvirtina su ieškiniu pateikti kvitai už vaistus, tvarsčius ir kitus medikamentus. Vadovaujantis CK 6.245 bei 6.249 straipsnių nuostatomis, ši dėl nuteistųjų veiksmų T. Š. patirta turtinė žala jam pagrįstai priteista.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti T. Š. solidariai iš visų nuteistųjų 22 186,34 Lt negautų pajamų (iš visos priteistos 24 278,09 Lt sumos turtinei žalai atlyginti atėmus pagrįstai priteistas 2 091,75 Lt išlaidas vaistams).

Kaip teisingai nurodė apeliantai, priteisdamas nukentėjusiajam negautų pajamų dydį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik jo civiliniame ieškinyje įvardyta negautų pajamų suma, nenurodydamas, kokiu būdu negautos pajamos apskaičiuotos.

Iš byloje esančios darbo sutarties kopijos (3 t., 72–73 b. l.) nesimato, kad T. Š. nustatytas būtent 850 Lt mėnesinis atlyginimas. Neaišku, kokias pajamas nukentėjusysis realiai gavo iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuo įsidarbinimo iki sužalojimo.

Pateiktose gydymo stacionare istorijų kopijose (3 t., 74, 75 b. l.) nukentėjusiojo darbovietė nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tai leidžia manyti, jog nukentėjusysis po įvykio galėjo gauti pajamų, tačiau byloje nėra jokių duomenų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, patvirtinančių arba paneigiančių šią aplinkybę.

Be to, nukentėjusysis nurodė negavęs jokios socialinės išmokos, nors po įvykio praėjo daugiau nei dveji metai ir jis ne kartą gydytas stacionariai. Šios aplinkybės byloje taip pat niekas objektyviai nepatvirtina.

Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pateikti jokie T. Š. darbo užmokestį patvirtinantys dokumentai ir liko neįvertintas ligos pašalpos bei darbo užmokesčio, kurį nukentėjęs būtų gavęs, jei nebūtų sužalotas, skirtumas, negalima tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dalies dėl negautų pajamų.

Baudžiamojo proceso kodekso normos tiesiogiai nereglamentuoja, kas turi įrodinėti ieškinio dydį. Įvertinus BPK 7 straipsnyje nurodytą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, ir BPK 110 straipsnio nuostatas apie civilinio ieškovo teises bei pareigas, akivaizdu, jog ieškinio pagrįstumą ir jo dydį turi pagrįsti civilinis ieškovas.

Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalies prasmę ieškinio patenkinimas ir jo dydis priklauso nuo to, kiek jis yra įrodytas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje, kuris reglamentuoja įrodinėjimo pareigą, nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja nagrinėjamoje byloje nesant tokio pagrindimo. Negalima tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dalies dėl negautų pajamų pagal byloje esantį dokumentą – jau minėtą 2012 m. liepos 17 d. darbo sutartį Nr. 3, nustatančią T. Š. minimalų valandinį tarifinį atlyginimą.

Negautų pajamų dydį pagrindžiančių dokumentų nukentėjusysis ir civilinis ieškovas nepateikė.

Nukentėjusysis T. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio metu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, gaudavo minimalų mėnesinį atlyginimą, kuris laikui bėgant didėjo. Jis taip pat pareiškė, kad po įvykio gavo išmokas iš Sodros.

Byloje nėra įrodymų civiliniam ieškiniui pagrįsti dėl negautų pajamų atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, negavus papildomos medžiagos, negalima spręsti, kokio dydžio turtinė žala dėl negautų pajamų padaryta nukentėjusiajam. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad T. Š. turi būti pripažinta teisė į civilinio ieškinio dalies dėl negautų pajamų atlyginimo patenkinimą, o jos dydžio klausimas perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Toks teismo sprendimas priimamas, atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes bei įrodymų nepakankamumą civilinio ieškinio daliai dėl turtinės žalos atlyginimo teisingai išspręsti.

Taip pat iš dalies pagrįsti apeliacinių skundų argumentai dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Nuteistieji ir nuteistosios I. S. gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodė, kad T. Š. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per didelis, nes teismas neatsižvelgė, jog nukentėjusiajam padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą nulėmė ne nuteistųjų veiksmai, bet paties T. Š. neatsargus elgesys; jis įvykio metu buvo neblaivus ir dėl to elgėsi neprognozuojamai. Be to, I. S. gynėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino jos elgesį po įvykio, kadangi ji atsiprašė nukentėjusiojo, domėjosi jo sveikatos būkle.

Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su tokiais apeliacinių skundų argumentais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įstatymo nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimalaus bei maksimalaus dydžių, todėl nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis bei kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką.

Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad dėl I. S., A. U. ir G. V. veiksmų T. Š. iš tikrųjų patyrė stresą, nesaugumo jausmą, baimę dėl ateities, fizinį skausmą, kurie turi būti atlyginti. Tačiau kitus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, nurodytus nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje (3 t., 64–71 b. l.), jis patyrė iš dalies dėl to, kad lipęs per balkoną ir nukritęs iš devinto aukšto patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad patirti sužalojimai nukentėjusiajam sukėlė nemažai nepatogumų, dėl sužalojimų jis patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, fizinį skausmą ir kitus nepatogumus, susijusius su sveikatos pablogėjimu bei tolesniu gydymusi. Be to, teismas nurodė atsižvelgęs ir į kaltininkų turtinę padėtį: A. U. bei G. V. nekilnojamojo turto neturi, I. S. turi ½ dalį buto, tačiau augina du nepilnamečius vaikus; A. U. ir I. S. dirba, o G. V. atlieka laisvės atėmimo bausmę.

Kita vertus, vertindamas padarytos neturtinės žalos dydį, teismas neatsižvelgė į CK 6.282 straipsnio nuostatas, t. y. į nukentėjusiojo asmens kaltę (paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti) bei teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose.

Pagal bylos duomenis T. Š. lipo per balkoną iš devinto į aštuntą aukštą ir nukrito, dėl to patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Nors baudžiamojoje byloje neginčijamai įrodyta, jog nuteistieji neteisėtai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą teisę reikalauti skolos, tačiau nukentėjusysis neįvertino, kad dėl savo svorio, buto padėties (devintas aukštas) ir balkono langų rėmų (balkonas įstiklintas) toks jo elgesys buvo labai rizikingas.

Kita vertus, paties nukentėjusiojo rizikingame elgesyje įžiūrėjusi didelį neatsargumą, kai elgesys akivaizdžiai neatitiko protingo, apdairaus ir atidaus elgesio standarto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šios aplinkybės nepripažįsta kaip nuteistųjų atsakomybę lengvinančios, nes ji susijusi su nusikalstamos veikos padariniais sveikatai, tačiau neturėjo įtakos nusikaltimui padaryti.

Apeliantų teiginiai, jog nuteistasis įvykio metu buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos pasirinkimui lipti per balkoną, atmetami kaip deklaratyvūs.

Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė dėl nukentėjusiajam nustatyto alkoholio kiekio kraujyje poveikio sunkiems padariniams kilti, aptardamas procesinius pažeidimus, todėl šių motyvų nekartoja.

Nuteistosios I. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog liko neįvertintas jo ginamosios elgesys po nusikaltimo padarymo, nepagrįstas, nes įvertintas, skundžiamame nuosprendyje aptariant bausmės paskyrimą nuteistajai. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta jokių I. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Atkreipiamas dėmesys, kad epizodinis nuteistosios susirašinėjimas su nukentėjusiuoju negali būti vertinamas kaip nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos. Be to, nuteistoji viso proceso metu nepripažino esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltę ji neigė ir apeliaciniame skunde, o tai patvirtina, kad nustatant neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo atsižvelgti į I. S. elgesį po nusikaltimo.

Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos matyti, kad baudžiamosiose bylose, esant nustatytai kaltininkų tyčiai dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydis labai skirtingas – ir 10 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2008, 2K-104/2011), ir 40 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2010). Paprastai didesnė neturtinė žala nustatoma tais sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais, kai nukentėjusiųjų patirti sunkūs sveikatos sutrikdymai savo pobūdžiu yra žalingesni, susiję su ilgalaikiu darbingumo netekimu, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-524/2010).

Dėl išdėstytų argumentų, įvertinus konkrečias bylos aplinkybes, kilusius padarinius, paties nukentėjusiojo rizikingą elgesį ir didelį neatsargumą, skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų solidariai priteisto nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimo dydis sumažinamas iki 8 688,60 eurų (30 000 litų).

Teisėjų kolegijos nuomone, pakoreguotas neturtinės žalos atlyginimo dydis, įvertinus visas bylos aplinkybes, atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, šalies ekonominę situaciją, žmonių pragyvenimo lygį bei susiformavusią teismų praktiką.

Dėl advokato išlaidų

Atsikirtimuose į nuteistųjų apeliacinius skundus nukentėjusysis T. Š. prašė ne tik šiuos skundus atmesti, bet ir priteisti iš apeliantų išlaidas, turėtas advokato paslaugoms, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apmokėti. Iš pinigų priėmimo kvito matosi, kad 2015 m. kovo 26 d. T. Š. advokatui sumokėjo 300 eurų.

Šis nukentėjusiojo prašymas tenkinamas iš dalies.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką minėtos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, išieškant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą nagrinėta byla ir koks skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012).

Nukentėjusiojo nurodytas patirtų išlaidų advokatui dydis neįpareigoja teismo išieškoti visos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali išieškoti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012).

Nukentėjusiojo prašymas tenkinamas tik iš dalies dėl kelių priežasčių.

Atsižvelgiama į tai, kad nukentėjusiajam T. Š. atsikirtimus į apeliacinius skundus surašęs advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, byloje nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas. Be to, nukentėjusiajam suteikęs teisinę pagalbą advokatas, surašydamas atsikirtimus į paduotus apeliacinius skundus, atstovavo nukentėjusiajam pirmosios instancijos teisme, taigi visa bylos medžiaga jam buvo žinoma ir darbas nereikalavo didelių sąnaudų.

Atsižvelgiama ir į tai, kad nuteistųjų I. S., A. U. bei G. V. apeliaciniai skundai iš dalies tenkinami ir nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio keičiama. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, iš nuteistųjų I. S., A. U. ir G. V. nukentėjusiajam T. Š. išieškotina ne 300 eurų, bet mažesnė pinigų suma. Šios išlaidos išieškotinos lygiomis dalimis iš visų apeliantų.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo pakeisti:

iš I. S., A. U. bei G. V. solidariai priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Š. sumažinti iki 8 688,60 eurų (aštuonių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų ir 60 centų), arba 30 000 (trisdešimties tūkstančių) litų;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Š. iš I. S., A. U. bei G. V. solidariai priteista 24 278,09 Lt turtinei žalai atlyginti;

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Š. priteisti solidariai iš I. S., A. U. bei G. V. 605,81 euro, arba 2 091,75 lito, išlaidoms vaistams ir medicininėms priemonėms atlyginti;

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. Š. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą kitai turtinei žalai (negautoms pajamoms) atlyginti, o jo dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Išieškoti iš nuteistųjų I. S., A. U. bei G. V. nukentėjusiajam T. Š. lygiomis dalimis 100 eurų turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.