Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-12-18 · Administracinė byla Nr. AS-502-1097-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-11-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2013-12-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-18
Bylos Nr.
AS-502-1097-13
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01510-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos Seimo
Atsakovas
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai
Kategorijos
  • 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS502-1097/2013Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01510-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės A. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės A. B. pareiškimą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) narė A. B. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama ištirti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. T2-243 ir juo patvirtinta Kainos už viešajam vandens tiekimui reikalingos infrastruktūros naudojimąsi nustatymo metodika (toliau – ir Metodika) neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Geriamojo vandens įstatymas) 18 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsnio 1 ir 2 daliai, 1.3 straipsnio 4 daliai, 1.5 straipsnio 2 daliai, 2.36 straipsnio 1 daliai, 6.156 straipsnio 1 ir 4 daliai.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

Teismas, įvertinęs Metodikos 2 ir 8 punkto nuostatas, padarė išvadą, ji privalomai taikoma tik vandens tiekėjui, kuris yra savivaldybės kontroliuojama įmonė ir kuris teisės aktų nustatyta tvarka teikia viešąsias geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas (toliau – ir vandens tiekėjas) ir tik tokiais atvejais, kai vandens tiekėjas su viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, reikalingos viešajam vandens tiekimui, savininku (toliau – ir infrastruktūros savininkas) tariasi dėl naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygų bei tvarkos. Tai nereiškia, kad infrastruktūros savininkui pagal Metodiką apskaičiuota kaina yra privaloma – jam pagal Metodiką nenustatytas privalomas sutikimas. Metodika tik nustato, kokią kainą vandens tiekėjas gali pasiūlyti, ir vandens tiekėjo privalomą tolimesnį elgesį, nesusitarus su infrastruktūros savininku dėl šia metodika apskaičiuotos kainos už viešajam vandens tiekimui reikalingos infrastruktūros naudojimąsi, t. y. vandens tiekėjas tokiu atveju kreipiasi į teismą, tačiau Metodika nenumato jokių teisių ar pareigų infrastruktūros savininkui. Geriamojo vandens įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga viešajam vandens tiekimui, savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn Vyriausybės nustatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.). Šioje dalyje taip pat numatyta, kad jei dėl viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo arba dėl sutarties dėl šios infrastruktūros naudojimo sudarymo susitarti nepavyksta, naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygas ir tvarką gali nustatyti teismas arba infrastruktūra gali būti paimama visuomenės poreikiams įstatymų nustatyta tvarka ir tik tais atvejais, kai infrastruktūra reikalinga viešajam vandens tiekimui. Taigi Metodika nustato tik vandens tiekėjo, kuris yra Klaipėdos miesto savivaldybės kontroliuojama įmonė, ir kuris teisės aktų nustatyta tvarka teikia viešąsias geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas, elgesio taisykles, t. y. Metodika skirta individualiais požymiais apibūdintam subjektui – adresuota tik vienam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, Metodika nelaikytina norminiu administraciniu aktu, todėl šio akto nuostatų teisėtumo tyrimas norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo tvarka nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. ABTĮ 114 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles, todėl vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu pareiškėjos pareiškimą atsisakyta priimti kaip nepriskirtiną administraciniam teismui.

III.

Pareiškėja Seimo narė A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja paaiškina, kad Metodika yra norminis teisės aktas, todėl šio akto nuostatų teisėtumo tyrimas pagal kompetenciją turi būti atliktas administracinio teismo. Taryba, patvirtinusi Metodiką, yra teisėkūros subjektas, turintis teisės aktų jai nustatytą sprendimų priėmimo laisvę. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Viešos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 30 punktą, viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų yra šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas. Metodika yra orientuota į ateitį ir numatyta taikyti ne vieną, bet daug kartų, t. y. visuomet, kai tarp privačios nuosavybės savininko ir viešojo vandens tiekėjo susiklosto teisiniai santykiai dėl privačios infrastruktūros, reikalingos viešajam vandens tiekimui, naudojimo. Metodikos 3 punktas numato, kad Metodika taikoma, kai vandens tiekėjas su viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, reikalingos viešajam vandens tiekimui, savininku tariasi dėl naudojimosi vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygų ir tvarkos. Metodika pasižymi abstraktumu ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Metodika taikoma neapibrėžtai subjektų, apibūdintų rūšiniais požymiais, grupei ir turi visuotinio privalomumo pobūdį. Atlikus teisės normų sisteminį ir loginį aiškinimą, matyti, kad Metodikos taikymo sritis yra platesnė nei nurodyta skundžiamoje teismo nutartyje, o jos privalomumas neapsiriboja vienu subjektu, nes ji skirta platesnei subjektų grupei. Teisiniame santykyje dėl naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra dalyvauja dvi šalys – vandens tiekėjas ir viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkas. Dėl naudojimosi minėta infrastruktūra sudaromi dvišaliai sandoriai, kuriems sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 str. 6 d.). Taigi Metodika taikoma ne tik vandens tiekėjui, bet ir privačios infrastruktūros, reikalingos viešųjų paslaugų tiekimui, savininkams. Metodika nustato privalomas elgesio taisykles ir daro tiesioginį teisinį poveikį rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Metodikoje įtvirtintomis teisės normomis sukuriamos naujos teisės normos, kurios konkuruoja su Geriamojo vandens įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Metodika atima galimybę subjektams susitarti Geriamojo vandens įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytais būdais, kurie gali būti žymiai įvairesni nei numato Metodika, be teismo įsikišimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja Seimo narė A. B. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. T2-243 patvirtintos Kainos už viešajam vandens tiekimui reikalingos infrastruktūros naudojimąsi nustatymo metodikos teisėtumą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Metodika nėra norminio pobūdžio administracinis aktas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką (žr. 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I6-03/2007, 2010 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-340/2010, 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2649/2011).

Norminis administracinis aktas yra įstatymo normų įgyvendinimo aktas. Juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Norminio akto paskirtis įtvirtinti elgesio taisykles laikytinas kvalifikuojamuoju, skiriamuoju požymiu. Norminės bendrojo pobūdžio taisyklės skirtinos nuo kitų bendro pobūdžio organizacinių tvarkomųjų taisyklių, kurių paskirtis užtikrinti institucijų darbo, vidaus organizacinę, bendravimo su išorės subjektais tvarką. Tokių taisyklių taikymas dažnai taip pat susijęs su neapibrėžtu subjektų ratu, tačiau nuo norminių administracinių aktų jos skiriamos pagal savo turinį – jomis nesukuriamos naujos elgesio normos, subjektams neatsiranda kokios nors naujos materialiosios ar procesinės kilmės teisės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2649/2011).

Iš Tarybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. T2-243 preambulės matyti, kad Metodika buvo patvirtinta vadovaujantis Geriamojo vandens įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi. Geriamojo vandens įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad <...> Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga viešajam vandens tiekimui, savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamos įmonės ar savivaldybės nuosavybėn Vyriausybės nustatyta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų naudojimo (nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ir pan.). Jei dėl viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo arba dėl sutarties dėl šios infrastruktūros naudojimo sudarymo susitarti nepavyksta, naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygas ir tvarką gali nustatyti teismas arba infrastruktūra gali būti paimama visuomenės poreikiams įstatymų nustatyta tvarka ir tik tais atvejais, kai infrastruktūra reikalinga viešajam vandens tiekimui.

Pagal Metodikos 1 punktą, Metodika nustato kainos už viešojo vandens tiekimo ir (ar) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, kuri nuosavybės teise priklauso ne savivaldybei ir (ar) savivaldybės kontroliuojamai įmonei (vandens tiekėjui), ir yra reikalinga viešajam vandens tiekimui, naudojimąsi nustatymo principus. Metodika taikoma tuo atveju, kai vandens tiekėjas su viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, reikalingos viešajam vandens tiekimui, savininku tariasi dėl naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygų ir tvarkos (Metodikos 3 p.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, aiškindama Geriamojo vandens įstatymo nuostatas, 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012 pažymėjo, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo santykių specifika, būtinybė užtikrinti tinkamą vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą gyventojams lemia ir infrastruktūros naudojimo santykių tarp savivaldybės, vandens tiekėjo ir kitų subjektų reguliavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo sutarčių laisvės principo. Geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2012).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šios ūkinės veiklos srities įstatyminio reglamentavimo ypatumus, bei sisteminiu ir loginiu teisės aiškinimo metodu įvertinęs Metodikos patvirtinimo tikslus, konstatuoja, kad Metodikos reikalavimai yra imperatyvūs tik vandens tiekėjui (savivaldybės kontroliuojamai įmonei), kuris Geriamojo vandens įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siekia civilinės sutarties su privačiais asmenimis, nuosavybės teise valdančiais viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektus, sudarymo. Metodika saisto vandens tiekėjo derybines galias (taip pat galimybę piktnaudžiauti) nustatant atlygį už minėtos infrastruktūros naudojimą. Nors kalbant apie nurodytą užmokestį Metodikos tekste vartojama sąvoka „kaina“, tačiau iš esmės tai nėra geriamojo vandens ar nuotekų tvarkymo paslaugų kaina, kurią įpareigoti mokėti vartotojai. Aplinkybė, kad vandens tiekėjo pateikta oferta, suformuluota laikantis Metodikoje nustatytų kriterijų, neapriboja kitos sandorio šalies laisvos valios sutikti ar ne su pasiūlytomis sąlygomis (užmokesčiu už perduodamą naudoti infrastruktūrą), lemia išvadą, jog Metodika nėra skirta reguliuoti infrastruktūros savininkų elgesį. Metodikos nuostatos, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, daro įtaką tik Klaipėdos miesto savivaldybės kontroliuojamų įmonių teisėms bei pareigoms.

Kadangi ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies požiūriu Metodika nėra norminis administracinis teisės aktas, jos teisėtumo tyrimas negali būti atliekamas ABTĮ šešioliktojo skirsnio nustatyta tvarka, kai su abstrakčiu prašymu kreipiasi Seimo narys. Apibendrinant išdėstytus argumentus Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis iš dalies keičiama ir pareiškėjos Seimo narės A. B. pareiškimą atsisakoma priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės A. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį iš dalies pakeisti ir pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės A. B. pareiškimą atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasVirginija VolskienėSkirgailė Žalimienė