Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Fingrana“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2251-125/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos projektai“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Fingrana“ dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Panevėžio statybos trestas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2009 m. balandžio 4 d. sutartis nėra tik reikalavimo perleidimo sutartis, bet ir įsipareigojimų perėmimo sutartis, nes ja apeliantas prisiėmė ir ieškovo garantinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui. Todėl ginčijama 2009 m. balandžio 4 d. sutartimi buvo faktiškai įforminti du sandoriai. Apelianto teigimu, CK 6.66 straipsnio pagrindu galėjo būti pripažinta negaliojančia tik 2009 m. balandžio 4 d. sutarties dalis dėl reikalavimo perleidimo, bet ne dėl įsipareigojimų vykdyti garantinius įsipareigojimus perėmimo, nes įsipareigojimų iš bankrutuojančios įmonės perėmimas negali pažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių, todėl nėra vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kreditorių teisių pažeidimo. Nors teismas sprendime nurodė, kad toks reikalavimų perleidimas negalimas be AB „Panevėžio statybos trestas“ sutikimo, tačiau kaip matyti iš AB „Panevėžio statybos trestas“ pozicijos, jis sandoriui dėl garantinių įsipareigojimų perėmimo neprieštarauja. Apeliantas pažymi, kad ši aplinkybė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme net nebuvo tiriama, dėl jos nepasisakė ir neteikė įrodymų nei ieškovas, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo, ieškinys šiuo pagrindu taip pat grindžiamas nebuvo, todėl teismas šia aplinkybe negalėjo remtis priimdamas sprendimą (CPK 263 str. 2 d.). Teismas reikalavimo teisės perleidimo sutartį negaliojančia pripažino, nes sandoriu sumažintas ieškovo turtas ir tuo pažeisti kreditorių interesai. Tačiau tam, kad konstatuoti turto sumažinimą teismas turėjo konstatuoti skolos buvimą. Apelianto teigimu, nesant byloje įrodymų (atliktų darbų aktų, PVM sąskaitų – faktūrų, mokėjimo pavedimų ir t.t.), kad trečiasis asmuo yra skolingas ieškovui, ieškinys negali būti laikomas įrodytu, nes tokiu atveju - nesant skolos -ginčijamu sandoriu ieškovo turtas negalėjo būti sumažintas ir tuo pačiu negalėjo būti pažeisti kreditorių interesai. Teismas, konstatuodamas skolą, rėmėsi trečiojo asmens buhalterės raštu, tačiau šį raštą vėliau trečiasis asmuo paneigė, o paneigtas buhalterės raštas negali būti laikomas pakankamas pagrindas skolai tarp juridinių asmenų pagrįsti. Apeliantas 2011 m. gegužės 18 d. pareiškimu vienašališkai grąžino ieškovui tariamą reikalavimo teisę. Tačiau šis pareiškimas nėra ieškinio pripažinimas, nes apeliantas niekada nežinojo apie esamą reikalavimo teisę ir jos sumą, o tiesiog geruoju grąžino nesamą reikalavimo teisę tam, kad nebūtų bereikalingų teismų ir bylinėjimosi išlaidų. Apeliantas nurodo, kad 2011 m. gegužės 18 d. pareiškimas turėtų būti traktuojamas kaip neturtinio pobūdžio ieškinio dalyko įvykdymas iki teismo. Teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes byloje nėra įrodymų, kad iš tikrųjų 63 300,22 Lt dydžio reikalavimo teisė egzistuoja. Todėl net jei ir ieškinys buvo patenkintas pagrįstai, tai teismas nepagrįstai nuo 63 300,22 Lt sumos priteisė bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teigimu, nesant aiškios skolos sumos, žyminis mokestis nebent galėjo būti priteistas kaip nuo neturtinio reikalavimo. Juo labiau, kad apeliantas pats grąžino reikalaujamą reikalavimo teisę.

Ginčijamos sutarties nuostatos dėl pareigos vykdyti garantinius įsipareigojimus pagal ieškovo ir trečiojo asmens 2008 m. gegužės 15 d. sudarytą statybos rangos sutartį nėra savarankiškas sandoris ir jis negali būti aiškinamas ir kvalifikuojamas atskirai nuo susitarimo perleisti reikalavimą. Esminis ginčijamos 2009 m. balandžio 4 d. sutarties dalykas, nulemiantis jo kvalifikavimą reikalavimo perleidimo sutartimi, yra ieškovo ir apelianto susitarimas perleisti atsakovui teisę gauti iš trečiojo asmens 5 proc. kainos dalį nuo ieškovo atliktų darbų vertės, priklausantį ieškovui pagal jo ir trečiojo asmens 2008 m. gegužės 15 d. statybos rangos sutarties nuostatas (2.3 p.). Ieškovas ir apeliantas negalėjo susitarti dėl ieškovo prievolių pagal 2008 m. gegužės 15 d. statybos rangos sutartį perkėlimo apeliantui, nes nebuvo kreditoriaus (trečiojo asmens) sutikimo tokių prievolių perkėlimui. Neįvyko ir novacija, nes kreditorius (trečiasis asmuo) neatleido ieškovo nuo prievolių pagal 2008 m. gegužės 15 d. statybos rangos sutartį vykdymo. Todėl ieškovo ir apelianto sutarimas negali būti kvalifikuojamas kaip skolos perkėlimas ar novacija, nes šalys dėl tokių teisinių santykių šalių pasikeitimo negalėjo susitarti. Nurodo, kad ginčas yra kilęs dėl reikalavimo perleidimo, bet ne skolos perkėlimo, todėl teismas pagrįstai ginčo sutartį kvalifikavo kaip vientisą šalių susitarimą perleisti reikalavimo teisę ir šį šalių susitarimą pripažino negaliojančiu. Ieškovo ir jo kreditorių teisių pažeidimą lemia ne skolos pagal 2008 m. gegužės 15 d. sudarytą statybos rangos sutartį su trečiuoju asmeniu buvimo ar nebuvimo faktas, o ginčijama sutartis. Todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, jog reikalavimo teisių pagrįstumas nėra šios sutarties nagrinėjimo dalykas. Nuginčijus sandorį ir susigrąžinus perleistas turtines teises į trečiąjį asmenį, ieškovas šias teises įgyvendins pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas.Ieškinys pareikštas dėl pripažinimo, todėl siekiant, kad būtų apginta ieškovo teisė ir atsirastų teisinės pasekmės buvo būtina pripažinti, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo ir jo kreditorių interesus, taip pat modifikuoti ginčijamos sutarties pagrindu atsiradusius teisinius santykius, pripažįstant sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją. Todėl nepagrįstas apelianto motyvas, kad ieškinys neturėjo būti tenkinamas, nes apeliantas buvo reikalavimo teisę grąžinęs geruoju.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei materialinės teisės normų pažeidimų, prieštaraujančių viešajam interesui, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad tarp ieškovo (subrangovo) ir trečiojo asmens (genrangovo) 2008 m. gegužės 15 d. buvo sudaryta rangos sutartis Nr. 07-29/08-05. 2009 m. vasario 4 d. ieškovas pranešė trečiajam asmeniui apie atsisakymą vykdyti darbus, 2009 m. balandžio 1 d. trečiasis asmuo pranešė apie rangos sutarties nutraukimą, 2009 m. balandžio 4 d. ieškovas patvirtino rangos sutarties nutraukimą, nurodė, kad pagal ją trečiasis asmuo yra visiškai atsiskaitęs (b.l. 46, 51, 52). Tą pačią dieną (2009 m. balandžio 4 d.) ieškovas su apeliantu sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį (toliau- Ginčijama sutartis), kurios 1 punktu perleido apeliantui visus subrangovo (savo) įsipareigojimus, patvirtinimus ir garantijas viso garantinio laikotarpio metu pagal rangos sutartį, o 2 punktu naujasis subrangovas (apeliantas) perėmė visas teises ir sąlygas bei įgijo teisę į garanto (laidavimo sumos) išmoką, kuri sudaro 5 proc. nuo atliktų darbų kainos (b.l. 22). Šią sutartį ieškovas, kuriam bankroto byla iškelta 2009 m. balandžio 7 d., ginčijo actio Pauliana instituto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia Ginčijamą sutartį, kuria ieškovas apeliantui perleido visas teises į trečiąjį asmenį pagal rangos sutartį, ir šias teises grąžino ieškovui. Apelianto manymu, ieškinys turėjo būti atmestas.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kasacinis teismas yra suformavęs sąlygas, kurios nustatinėtinos sprendžiant ginčus actio Pauliana instituto pagrindu: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį sandorį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Ginčijamos sutarties sudarymo metu ieškovas buvo nemokus, ji yra neatlygintinė, jos šalys buvo susijusios ir nesąžiningos, Ginčijama sutartis mažino ieškovo turtą ir taip pažeidė kreditorių interesus. Taigi, iš esmės teismas nustatinėjo eilę reikšmingų actio Pauliana taikymo sąlygų. Apeliantas savo apeliaciniame skunde didelės dalies nustatytų sąlygų, kurioms esant tokio pobūdžio ieškinys gali būti tenkinamas, neginčija. Todėl teisėjų kolegija taip pat neaptarinėja kiekvienos iš nustatinėtinų sąlygų buvimo ir pasisako dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų tiek dėl apeliaciniu skundu ginčijamų sąlygų (ne)buvimo, tiek dėl kitų pirmosios instancijos teismo išvadų.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo Ginčijama sutartimi.

Apeliantas nurodo, kad Ginčijama sutartimi, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nebuvo sumažintas ieškovo turtas, tuo pačiu negalėjo būti pažeistos ir ieškovo kreditorių teisės. Tokį savo argumentą apeliantas grindžia tuo, kad byloje nebuvo nustatytas trečiojo asmens skolos ieškovui faktas, o nenustačius, kad trečiasis asmuo yra skolingas ieškovui (apelianto manymu, tokios skolos faktiškai ir neegzistuoja), nėra ir pagrindo išvadai dėl vienos iš actio Pauliana sąlygų – kreditorių teisių pažeidimo. Tuo tarpu nenustačius bent vienos iš viseto aukščiau paminėtų sąlygų, ieškinys actio Pauliana pagrindu negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto teiginiais dėl to, kad pagal į bylą pateiktus įrodymus trečiojo asmens skola ieškovui nėra vienareikšmiškai aiški: ieškovo direktorius, patvirtindamas subrangos sutarties nutraukimą 2009 m. balandžio 4 d. raštu, kaip minėta, buvo nurodęs, jog trečiasis asmuo yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu, tuo tarpu trečiojo asmens vyr. buhalterė 2011 m. gegužės 12 d. raštu buvo nurodžiusi bankroto administratoriui trečiojo asmens 63 300,22 Lt skolą ieškovui (b.l. 43), tačiau vėlesniais raštais trečiasis asmuo skolos fakto nebepripažino. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ginčijama sutartimi buvo mažinamas įmonės turtas, nėra neabejotinai pagrįsta. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su ieškovo bei pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytu argumentu, kad galimas ieškovo ir trečiojo asmens ginčas dėl tinkamo tarpusavio atsiskaitymo bei jo išsprendimas pareikšto ieškinio ribose nėra nagrinėjamos bylos dalykas, o apelianto nurodomi argumentai negalėjo būti kliūtimi ieškinio tenkinimui.

Visų pirma, pažymėtina, kad įstatymas imperatyviai draudžia perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas (CK 6.102 str. 1 d.). Taigi, padarius apelianto nurodomą išvadą apie trečiojo asmens skolos ieškovui nebuvimą, Ginčijama sutartis dėl imperatyvios įstatymo normos pažeidimo galėtų būti vertinama kaip negaliojanti (CK 1.80 str.), t.y. galutinė išvada dėl Ginčijamos sutarties teisėtumo būtų iš esmės tokia pati kaip ir padarytoji skundžiamu sprendimu. Antra, CK 6.66 straipsnio taikymas dėl kreditorių teisių pažeidimo nėra siejamas išimtinai tik su skolininko nemokumu ar jo padidėjimu. Šio straipsnio 1 dalis nustato actio Pauliana taikymo galimybę, kai kreditoriaus teisės pažeidžiamos ir kitaip. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad „bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino actio Pauliana instituto paskirtį, nes nurodė, kad šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad actio Pauliana instituto paskirtis yra apsaugoti kreditorių ne tik nuo tokių skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas, bet ir nuo kitokių veiksmų, kuriais pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2006). Kitoje byloje taip pat yra konstatuota, jog ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2012 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Šiuo atveju ieškovas perleido reikalavimo teises į trečiąjį asmenį, o atsakovas jas perėmė. Taigi, yra pagrindas pripažinti, kad jie abu manė esant tokias galiojančias ir vykdytinas teises trečiojo asmens atžvilgiu (priešingu atveju tokių teisių perleidimas nebūtų prasmingas apskritai). Akivaizdu, kad Ginčijama sutartimi ieškovas prarado reikalavimo teises, dėl ko jis ir jo kreditoriai neteko galimybės jas realizuoti, ir tokiu būdu buvo pažeistos kreditorių teisės. Tuo tarpu ar ši realizacija būtų iš tikrųjų sėkminga, kaip minėta, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Apeliantas nekvestionuoja kitų actio Pauliana taikymo sąlygų, kurias skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas. Todėl, nepripažinus pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad kreditorių teisės Ginčijamos sutarties sudarymu nebuvo pažeistos, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog skundžiamu sprendimu buvo neteisingai aiškintos ar taikytos CK 6.66 straipsnio nuostatos.

Dėl dalinio Ginčijamos sutarties negaliojimo.

Apeliantas nurodo, kad bet kuriuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti negaliojančia visą Ginčijamą sutartį, nes ja buvo perleistos ne tik jos 2 punkte nurodytos reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį, bet ir 1 punkte nurodyti subrangovo garantiniai įsipareigojimai prieš trečiąjį asmenį, kas niekaip negali pažeisti ieškovo kreditorių teisių. Taigi, apelianto nuomone, Ginčijama sutartis faktiškai yra sudaryta iš dviejų sandorių, iš kurių vienas (Ginčijamos sutarties 1 punktas) negalėjo būti pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.

Iš tikrųjų, iš Ginčijamos sutarties 1 punkto galima spręsti, jog buvo perleidžiami garantiniai įsipareigojimai, o ne tik reikalavimo teisės, kaip numatyta tolesniuose Ginčijamos sutarties punktuose. Todėl galima būtų svarstyti, kokie buvo tikrieji šalių ketinimai, ar ieškovui ir trečiajam asmeniui ieškovui išliko garantiniai įsipareigojimai pagal subrangos sutartį nutraukus prieš tris dienas iki bankroto bylos iškėlimo, juo labiau, dar ir po bankroto bylos jam iškėlimo, ar jis galėjo juos perleisti be trečiojo asmens sutikimo, ar įsipareigojimų perleidimas apskritai pažeidžia ieškovo arba jo kreditorių teises actio Pauliana sąlygų kontekste ir pan. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra teisiškai reikšminga. Pats apeliantas nurodo, kad nei dalyvaujantys byloje asmenys grindė savo reikalavimus/atsikirtimus įsipareigojimų perleidimo aspektu, nei pirmosios instancijos teismas juos tyrė, ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, jog esminis ginčo dalykas yra būtent šalių susitarimas perleisti apeliantui teisę gauti 5 proc. kainos dalį nuo ieškovo atliktų darbų vertės pagal 2008 m. gegužės 15 d. statybos rangos sutarties nuostatas. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvų, pirmosios instancijos teismas Ginčijamos sutarties 1 punkte nurodytų įsipareigojimų taip pat nesvarstė ir dėl jų perleidimo nepasisakė. Tuo tarpu iš skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotės matyti, kad pripažinta negaliojančia Ginčijama sutartis, kuria ieškovas atsakovui perleido visas teises į trečiąjį asmenį pagal statybos rangos sutartį ir šias teises grąžino ieškovui. Taigi, iš šalių minėtų argumentų, skundžiamo sprendimo motyvų ir pačios skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotės galima daryti išvadą, kad faktiškai ir buvo sprendžiama bei pripažinta negaliojančia Ginčijama sutartis tik dėl reikalavimo teisių perleidimo, bet ne įsipareigojimų perleidimo.

Dėl vienašališkai grąžintų reikalavimo teisių.

Apeliantas nurodo, kad ieškinys turėjo būti atmestas dėl to, kad dar iki ieškinio pateikimo jis buvo pareiškęs ieškovui vienašališkai atsisakąs jam perleistų Ginčijama sutartimi teisių ir nereikš jokių joje aptartų reikalavimų trečiajam asmeniui. Tokią savo poziciją jis grindžia kartu su atsiliepimu į bylą pateiktu ieškovui adresuotu 2011 m. gegužės 18 d. raštu, kuriame išdėstytas minėtas atsisakymas (b.l. 76). Teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su tokiu aiškinimu nėra pakankamo pagrindo.

Byla iškelta 2011 m. spalio 5 d. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad 2011 m. gegužės 18 d. raštą apeliantas buvo siuntęs ar kitaip įteikęs ieškovui, o šis būtų jį gavęs. Priešingai, ieškovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad šis raštas atsirado jau tik byloje. Todėl negalima pripažinti, kad ieškinys turėjo būti atmestas dėl ginčo dalyko išnykimo dar iki bylos iškėlimo.

Dėl žyminio mokesčio.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žyminio mokesčio klausimą, vadovavosi turtinių ginčų žyminį mokestį reglamentuojančiomis nuostatomis ir priteisė iš apelianto žyminį mokestį nuo 63 300,22 Lt ieškinio sumos – 1 899 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju priteisti tokio dydžio žyminį mokestį nebūtų aiškiai teisinga.

Visų pirma pažymėtina, kad teisminė praktika dėl actio Pauliana ieškinio (ne)turtinio pobūdžio nebuvo vienareikšmė. Kasacinis teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011, kurioje actio Pauliana pagrindu buvo ginčijama reikalavimo teisių perleidimo sutartis, konstatavo ginčo neturtinį pobūdį (ši teisminė praktika dar nebuvo pakeista nei skundžiamo sprendimo priėmimo, nei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dieną). Antra, ieškinio pateikimo metu galiojo CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punkto redakcija, pagal kurią ieškinio suma bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Šiuo atveju, kaip jau aukščiau minėta, nėra vienareikšmiškai aiški ne tik konkreti galimo reikalavimo trečiajam asmeniui suma, bet ir reikalavimo pagrįstumas apskritai. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinti kilusį ginčą kaip turtinį ginčą dėl konkrečios sumos ir atitinkamai priteisti iš apelianto žyminį mokestį pagal tokiems ginčams nustatytą reglamentavimą, nėra neabejotinai teisinga. Todėl jis apskaičiuotinas kaip už neturtinio pobūdžio ginčą pagal ieškinio pateikimo datą ir būtų 139 Lt (CPK 82 str. 3, 4 d. d., Lietuvos statistikos departamento 2011 m. liepos 14 d. Nr. 14 informacija „Dėl žyminiam mokesčiui ir teismo baudoms indeksuoti taikomo vartotojų kainų indekso“).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas dėl ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis iš esmės paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.) patikslinant tik priteistiną valstybei iš apelianto žyminio mokesčio sumą.

Netenkinus iš esmės apeliacinio skundo, iš apelianto priteistinos ieškovo patirtos išlaidos už advokato pagalbą - atsiliepimo apeliacinės instancijos teismui surašymą – 605 Lt (b.l. 109, 110) (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą patikslinant į valstybės pajamas priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą – 139 Lt vietoje sprendime nurodytų 1 899 Lt.