- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-23
- Bylos Nr.
- A-525-1439-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-449-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos (teisių perėmėjas – Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. skundu (b.l. 4–5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Nurodė, kad neturtinė žala atsirado dėl neteisėtų Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai) pareigūnų veiksmų. Neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. į Pataisos namus atvykus jo broliui E. K., kuris norėjo perduoti siuntinį, siuntinys nebuvo priimtas ir perduotas. Pataisos namų direktorius pareiškėjui nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) nenumato galimybės nuteistiesiems perduoti drabužių ar avalynės siuntų. Pareiškėjas patirtą žalą taip pat kildino Pataisos namų atsisakymo sutaisyti jo avalynę, kurią jam teko taisytis pačiam, ir išduoti valdiškus drabužius pagal sezoną. Pažymėjo, jog drabužių ir avalynės siuntinys jam buvo perduotas Kauno tardymo izoliatoriuje. Nurodė, kad prašė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įpareigoti Pataisos namus jo atsiprašyti, tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, jog kiekvienas asmuo, kurio teisės dėl valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo buvo pažeistos, turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kaip satisfakciją, kurią galima kompensuoti tik materialiai, nes įvykio nebeįmanoma sugrąžinti atgal ir atkurti iki teisės pažeidimo buvusių santykių.
Atsiliepimas
Atsakovas, Lietuvos valstybė, atstovaujama Pataisos namų (teisių perėmėjas – Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija), atsiliepimu į skundą (b.l. 16–18) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjui buvo taikomos BVK nuostatos. Pareiškėjas dėl klausimo, susijusio su 2009 m. rugsėjo 2 d. jo brolio bandytu perduoti siuntiniu, turėjo laikytis BVK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos bei terminų. Pabrėžė, jog pareiškėjo aprūpinimas apranga, patalyne, asmens higienos priemonėmis, atliekant bausmę Pataisos namuose, buvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas normas ir tvarką. Pataisos namų administracijos pareigūnai pareiškėjo skunde nurodytais atvejais veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. atvykus pareiškėjo broliui E. K., iš jo nebuvo priimtas siuntinys, kadangi Pataisos namų taisyklėse numatyta, jog siuntinio aprašymas turi atitikti faktiškai perduodamo siuntinio turinį. Be to, pareiškėjas keturiems mėnesiams nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, todėl jam buvo taikomi apribojimai dėl siuntinių gavimo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (b.l. 83–85) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra kilęs dėl to, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. į Pataisos namus atvyko pareiškėjo brolis E. K., kuris norėjo pareiškėjui perduoti siuntinį, tačiau buvo atsisakyta jį priimti. Dėl tokių institucijos pareigūnų veiksmų pareiškėjo V. K. motina R. K. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaigą. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš neteisėtų institucijos veiksmų, t. y. atsisakymo sutaisyti jo avalynę ir išduoti valdiškus drabužius pagal sezoną. Nustatė, kad Pataisos namų 2009 m. rugsėjo 28 d. Nr. 22-509 atsakymas patvirtina, kad 2009 m. rugsėjo 2 d., atvykus pareiškėjo broliui E. K., pareiškėjas atliko nuobaudą drausmės grupėje – kamerų tipo patalpose. Rėmėsi BVK 86 straipsniu ir pažymėjo, jog atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose nėra numatyta nuteistojo teisė gauti siuntinius, todėl 2009 m. rugsėjo 2 d., atvykus pareiškėjo broliui E. K. ir atvežus siuntinį su drabužiais ir avalyne, pastarasis nebuvo priimtas pagrįstai. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 83 punkte nustatyta drabužių ir avalynės bei smulkiųjų paketų su spauda perdavimo tvarka, t. y. asmuo, atnešęs perduodamą siuntinį ar smulkųjį paketą su spauda, pateikia biuro darbuotojui asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, užpildo prašymo dėl perduodamo siuntinio ar smulkiojo paketo su spauda perdavimo blanką dviem egzemplioriais ir pasirašo. Pagal BVK 95 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamų drabužių avalynės siuntinį. Nustatė, kad siuntinį buvo atsisakyta priimti, nes siuntinio turinys neatitiko pareiškimo turinio ir E. K. tokio institucijos atsisakymo neginčijo. Nurodė, jog iš O. P. tarnybinio pranešimo ir 2010 m. liepos 8 d. Nr. 12-9282 pažymos matyti, kad E. K. nebuvo pateikęs raštiško prašymo dėl patalynės perdavimo. Pataisos namai 2009 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. 22-512 pareiškėjui atsakė į jo 2009 m. rugsėjo 14 d. prašymą Nr. 14 (18)-519, nurodydami, kad pareiškėjo atnešti batai yra visiškai nusidėvėję ir pataisyti jų negalima. Batsiuvys Vaidas Pikelis yra nurodęs, kad batų pataisyti (pakeisti užkulnio) negali, nes nėra originalios detalės. Pažymėjo, jog iš pareiškėjo 2006 m. vasario 14 d. prašymo matyti, kad pareiškėjas pageidauja dėvėti civilinius drabužius ir avalynę, kuriais apsirūpins pats. Tuo tarpu Pataisos namų 2009 m. spalio 20 d. atsakyme Nr. 22-572 nurodyta, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 ,,Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, norint gauti įstaigos drabužius turi būti pateikiamas prašymas, kad nuteistasis nešios įstaigos drabužius, ir prašymas, kad juos išduotų. Pabrėžė, jog faktą, kad pareiškėjas iki 2009 m. rugsėjo 2 d. nesikreipė į instituciją dėl valstybinių drabužių išdavimo, patvirtina ne tik liudytojo L. D. parodymai, bet ir paties pareiškėjo paaiškinimai duoti posėdžio metu. Pareiškėjas nurodė, kad dėl drabužių ir avalynės gavimo, kuriais nuteistuosius aprūpina Pataisos namai iš valstybės lėšų, yra kreipęsis po 2009 m. rugsėjo 2 d. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas (6.271 str., 6.250 str. 1 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A556-95/2009), pabrėžė, jog pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, nes byloje esančiais rašytiniais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad institucija pagrįstai atsisakė perduoti siuntinį, sutaisyti batus ir išduoti pareiškėjui valdiškus drabužius. Konstatavo administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Pažymėjo, jog vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka, tokie paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 89–90), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą. Taip pat prašo pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 ir 3 dalis suteikti jam teisminę pagalbą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Atsižvelgdamas į Vidaus tvarkos taisyklių 173 punktą, BVK 96 straipsnio 1 dalį, pažymi, jog nei BVK, nei minėtos taisyklės nenustato sąlygos giminaičiams papildomai raštu kreiptis į administraciją, prašant, kad būtų leista perduoti nuteistam šeimos nariui patalynę. Tuo tarpu atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjas neatsisakė naudotis savo daiktais. Be to, jeigu dalį siuntos sudarė draudžiami daiktai, nebuvo kliūčių perduoti jam kitą siuntos dalį.
2. Nurodo, kad teismo posėdžio metu nebuvo apklausta liudytoja A. R. Be to, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą nuimti jam antrankius, kad jis galėtų daryti įrašus ir naudotis teisės literatūra, tačiau toks jo prašymas nebuvo patenkintas.
3. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, pažeidžiantis jo teisę į nešališką teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 96–98) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.
Papildomai pažymi, jog pareiškėjas neskundžia Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 4 d. atsakymo Nr. 2S-1370, kuriuo Pataisos namų veiksmai pripažinti teisėtais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą siejo su neteisėtais Pataisos namų veiksmais, kai 2009 m. rugsėjo 2 d. nebuvo priimtas ir jam atitinkamai pateiktas jo brolio siuntinys bei atsisakyta sutaisyti jo avalynę, taip pat neišduoti rūbai.
Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, byla Nr. A146-614/2010), valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Byloje pateikta Pataisos namų 2010 m. gegužės 19 d. Pažymos apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus Nr. 13-3074 kopija (b.l. 22–23) patvirtina, jog pareiškėjui laikotarpiu, kai jo brolis atnešė siuntinį į Pataisos namus, buvo taikoma nuobauda ir jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas.
BVK 145 straipsnis nustatė nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose. Remiantis tokio straipsnio 1 dalimi, kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. BVK 86 straipsnio 1 dalis nustatė, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; 3) gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. 4) vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. BVK X skyriaus VI skirsnis nustatė specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teises ir pareigas, įtvirtindamas, jog nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių, avalynės siuntinį (95 str. 1 d.). Remiantis BVK 95 straipsnio 4 dalimi, pašto ir perduodamų drabužių, avalynės siuntinių, smulkiųjų paketų su spauda priėmimo ir įteikimo nuteistiesiems, labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo nuteistiesiems tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
Kadangi, sistemiškai aiškinant BVK, tokiame įstatyme papildomos nuostatos, susijusios su asmens, atviroje kolonijoje atliekančio laisvės atėmimo bausmę teisės gauti siuntinius apribojimu, jį perkėlus į kamerų tipo patalpas, nebuvo nustatytos, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui negalėjo būti perduotas siuntinys vien pagal BVK 86 straipsnio 1 dalį, nes jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Pastebėtina, jog BVK X skyriaus skirsniai, reglamentuojantys bausmių atlikimo tvarką atskirose pataisos įstaigose, apskritai atskirai neįtvirtino nuteistųjų teisės gauti drabužių, avalynės siuntinių, o tokia jų teisė ir jos įgyvendinimo tvarka buvo atskirai apibrėžta minėtame X skyriaus VI skirsnyje, nustačiusiame specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teises ir pareigas. Todėl nėra pagrindo teikti, jog vien dėl to, kad pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, jis prarado savo teisę gauti siuntinius. Pažymėtina, jog BVK 119 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtino pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojančio pareigūno teisę, pranešus Kalėjimų departamento direktoriui arba jį pavaduojančiam pareigūnui ir prokurorui, įsakymu laikinai sustabdyti nuteistųjų laiškų išsiuntimą, taip pat gautų laiškų, pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda įteikimą nuteistiesiems, jeigu nuteistieji imasi neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių pataisos įstaigos vidaus tvarką. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų buvusi pritaikyta tokia nuobauda.
Tačiau, kaip jau minėta, pagal BVK nuostatas perduodamų drabužių, avalynės siuntinių priėmimo ir paskirstymo nuteistiesiems tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Vidaus tvarkos taisyklių 83 punkto 2 dalis nustatė, jog asmuo, atnešęs perduodamą siuntinį ar smulkųjį paketą su spauda, turi pateikti biuro darbuotojui asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, užpildyti prašymo dėl perduodamo siuntinio ar smulkiojo paketo su spauda perdavimo blanką (21 priedas) dviem egzemplioriais ir pasirašyti. Byloje nėra duomenų, jog toks prašymas buvo pateiktas. Tuo tarpu iš atsakovo atsiliepimų ir pateiktų įrodymų, matyti, kad tinkamos formos prašymas šiuo atveju nebuvo pateiktas, o tai sudarė teisėtą pagrindą nepriimti pareiškėjo brolio atnešto siuntinio. Pažymėtina, jog asmuo, siekdamas, kad jam būtų priteistas jo nurodomos žalos atlyginimas, privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius valstybės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, o apsiribojo prielaidomis ir įrodymais nepagrįstais teiginiais, kurie negali būti pagrindu pripažinti Pataisos namų veiksmus neteisėtais.
Byloje esantis pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 14 d. prašymo dėl avalynės sutaisymo nuorašas (b.l. 10) ir jame esanti batsiuvio žyma patvirtina pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjo pateiktos avalynės nebuvo galima pataisyti. Pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų, taip pat nepagrindė, kokie Pataisos namų veiksmai šiuo atveju buvo neteisėti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Pataisos namai ar jų atstovai veikė ne taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas laikotarpiu, su kuriuo jis siejo žalos jam atsiradimą, kreipėsi į Pataisos namus dėl avalynės ir drabužių jam išdavimo, šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti, jog Pataisos namai pažeidė teisės aktų reikalavimus.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, todėl jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir pagrįstai nustatė bei konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės atsakomybės sąlygų, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo V. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.