Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos V. M. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 11 d. nutarties, kuria atmestas V. M. skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, panaikinimo.

Teisėjas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta baudžiamąja byla bei jos priedu ir išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu N. Z. pripažinta kalta ir nuteistas pagal BK 155 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. liepos 26 d., tiksliai nenustatytą valandą, Kalvarijos socialiniuose globos namuose, girdint kitiems asmenims, tai yra viešai, užgauliai pažemino ir įžeidė nukentėjusiąją V. M. jos atžvilgiu pasakydama „debile mąstyk“.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. Z. apeliacinį skundą, 2012 m. vasario 2 d. nuosprendžiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendį panaikino ir N. Z. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį išteisino, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

2012 m. rugsėjo 19 d. Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas V. M. prašymas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tokį prašymą V. M. motyvavo tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi liudytojos V. A. parodymais apie tai, kad jokio konflikto tarp V. M. ir N. Z. nebuvo. Tačiau dėl V. A. yra įsiteisėjęs Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 7 d. baudžiamasis įsakymas, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista už melagingų parodymų davimą 2011-01-21 Marijampolės rajono apylinkės teismui. BPK 444 straipsnis kaip tik ir numato, kad viena iš naujai paaiškėjusių aplinkybių, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą, yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo parodymų melagingumas.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2012 m. spalio 18 d. nutarimu atsisakė pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Nesutikdama su Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro 2012 m. spalio 18 d. nutarimu V. M. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą. Šis 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimu V. M. skundą atmetė motyvuodamas tuo, tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, priimdamas N. Z. išteisinantį nuosprendį, rėmėsi ne vien tik liudytojos V. A. parodymais, bet visuma bylos įrodymų. Be to, sprendžiant baudžiamosios bylos atnaujinimo klausimą būtina įvertinti ir išteisinamojo nuosprendžio pagrindą. Kauno apygardos teismo nuosprendyje konstatuota, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog N. Z. siekė tyčia viešai, kitų asmenų akivaizdoje įžeisti nukentėjusiąją V. M., išsakydama jai žodžius „debile, mąstyk“. Apeliacinės instancijos teismas N. Z. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pareiškėja V. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama panaikinti Generalinio prokuroro 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimą ir pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 11 d. nutartimi atmetė V. M. skundą konstatavęs, jog liudytojos V. A. duoti parodymai baudžiamojoje byloje Nr. PK-135-610/2011 neturėjo lemiamos reikšmės nei Marijampolės rajono apylinkės, nei Kauno apygardos teismo nuosprendžių teisėtumui bei pagrįstumui.

Pareiškėja V. M. skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atmetė jos skundą dėl Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro K. Betingio 2012-10-18 nutarimo atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Generalinis prokuroras sutiko su Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro nutarime padaryta išvada, kad liudytojos V. A. parodymai neturėjo įtakos priimtų teismo sprendimo pagrįstumui, nes apeliacinės instancijos teismo sprendimą lėmė ne atskiri įrodymai, o įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė ir kitų liudytojų parodymais (A. K., S. D., S. P., R. Š., A. S. ir kt.).

Tačiau liudytojas A. S. teismo posėdyje parodė, kad girdėjo, kaip N. Z. ją (V. M.) išvadino „durne“. Liudytoja R. Š. teigė, kad girdėjo, kaip N. Z. sakė „ar tu protauji, ką darai“. S. D. parodymai yra prieštaringi ir tai negali būti vertinama kaip įrodymų visuma. S. D. parodymai galėjo būti įtakoti N. Z.. Tai patvirtina liudytojo A. Č. parodymai, nes jis matė, kaip N. Z. į savo kabinetą buvo pasikvietusi S. D., kuris ten buvo ilgai, o išėjęs pasakė, kad jam reikalingas darbas.

Nei Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras, nei LR generalinis prokuroras, vertindamas liudytojų parodymus, neįvertino ir jos pateikto rašytinio įrodymo, patvirtinančio, kad S. K. irgi davė melagingus parodymus, kad nukentėjusiosios 2010 m. liepos 26 d. nebuvo darbe, kad vyko nukentėjusiosios reikalų perdavimas. Tas rašytinis įrodymas patvirtina, kad reikalų perdavimas vyko liepos 27 d., o ne 26 d.

Liudytoja V. A. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. baudžiamuoju įsakymu nuteista už melagingų parodymų davimą. Ji pripažino davusi melagingus parodymus, nes nenorėjo pyktis su direktore ir kitais darbuotojais, o tai yra N. Z. kaltės įrodymas. Baimė prarasti darbą nulėmė ir kitų liudytojų, kurie neigė konflikto buvimą, parodymus.

Skundo autorės nuomone, nei Generalinė prokuratūra, nei Vilniaus apygardos teismas neįvertino to, kad V. A. parodymai yra bylos įrodymų visumos dalis. Taip pat neįvertino to, kad pateiktame garso įraše įvardijama svarbi aplinkybė, kaip baimė prarasti darbą, kas sąlygojo ir kitų liudytojų parodymus, o tai yra pagrindas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Teismo posėdyje dalyvaujanti prokurorė prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Pareiškėjos V. M. skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs šią bylą, konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su žemesniojo teismo nutartyje padarytomis išvadomis, kad nors V. M. skunde ir nurodė vieną iš BPK 444 straipsnyje numatytų aplinkybių (liudytojos V. A. parodymų melagingumas), kurios pagrindu galėtų būti pradėtas procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, tačiau šios liudytojos parodymai neturėjo lemiamos įtakos pirmosios ir apeliacinės instancijų nuosprendžių pagrįstumui ir teisėtumui. Žemesnysis teismas tinkamai įvertino visas pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes bei jas motyvuotai atmetė kaip nepagrįstas.

BPK 444 straipsnyje yra nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima atnaujinti baudžiamąją bylą. Viena iš tokių aplinkybių yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų melagingumas taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas. Būtent šia aplinkybe skunde ir remiasi pareiškėja V. M.. Tačiau žemesnysis teismas, atmesdamas V. M. skundą, pagrįstai konstatavo, jog liudytojos V. A., kuri įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu nuteista už melagingų parodymų davimą, nebuvo lemiami priimant tiek apkaltinamąjį, tiek ir išteisinamąjį nuosprendžius. Kauno apygardos teismas, išteisindamas N. Z., rėmėsi visuma byloje ištirtų įrodymų. Kaip matosi iš pareiškėjos skundo, ji pati sutinka su tuo, kad liudytojos V. A. parodymai yra tik dalis bylos įrodymų.

Liudytojos A. K. ir kitų pareiškėjo skunde nurodytų liudytojų, išskyrus V. A., parodymai teismo baigiamuoju aktu nebuvo pripažinti melagingais. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis Kauno apygardos teismas įvertino visų liudytojų bei kitų bylos įrodymų prieštaringumą ir padaręs išvadą, kad nesant galimybės pašalinti visus prieštaravimus, priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas V. M. skundą dėl Generalinio prokuroro nutarimo dėl proceso pradėjimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, neturėjo teisinio pagrindo vertinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jau įvertintus įrodymus. Taigi pareiškėjos skundo argumentai apie tai, kad N. Z. kaltę patvirtina ir liudytojų A. Č., E. D., A. S., R. Š. parodymai, yra nepagrįsti ir jie negali būti vertinami kaip aplinkybė, dėl kurios galima atnaujinti baudžiamąją bylą BPK 444 straipsnyje nurodytais pagrindais.

Be to, šiuo atveju yra svarbu ir tai, kad Kauno apygardos teismo 1012 m. vasario 2 d. nuosprendžiu N. Z. buvo išteisinta BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją panaikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos V. M. skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartį palikti galioti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.