Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-85-485/2016

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00257-2012-1

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, išteisintajam E. M., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro bei išteisintojo E. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 str., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. kaltinamas tuo, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 3.00 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), atsisakydamas vykdyti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-ojo būrio patrulių T. Š. ir R. V. teisėtus reikalavimus pateikti automobilio „VW Passat“, v/n (duomenys neskelbtini) bei vairuotojo dokumentus, pasitikrinti blaivumą, išlipti iš automobilio, siekdamas ištrūkti bei išvengti sulaikymo, panaudojo fizinį smurtą, t. y. ne mažiau tris kartus tyčia įspyrė patruliui T. Š. į pilvą, taip sukeldamas fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 str.

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo 2014 m. rugsėjo 29 d. Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: E. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 286 str. ir skirti jam 90 MGL baudą.

Skunde teigiama, kad nors ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis E. M. neprisipažino inkriminuojamo nusikaltimo padarymu, tačiau teismas teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė teisingas išvadas, kad būtent E. M. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir priešinosi jiems aktyviais veiksmais. Prokuroro nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Anot prokuroro, nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kurios buvo nustatytos teisminio nagrinėjimo metu ir užfiksuotos teismo posėdžių protokoluose. Teismas nuosprendyje konstatuoja, kad E. M. nukentėjusiajam T. Š. įspyrė nesiekdamas jį sužaloti, o intensyviai kojomis spardėsi nenorėdamas, kad pareigūnas jį sugriebęs už kojų ištrauktų iš automobilio. Tokiais motyvais teismas iškreipia teisminio nagrinėjimo metu nustatytas įvykio aplinkybes, nes byloje nėra duomenų apibūdinančių galimus neatsargius E. M. veiksmus, t. y. kad E. M. prieš sulaikymą ar teisėtų nurodymų davimą, būtų pradėjęs dėl susierzinimo ar kitų priežasčių nevalingai - nekontroliuojamai intensyviai spardytis, „makaluoti“ kojomis, o policijos pareigūnai, matydami besispardantį E. M., bandė sugriebti už kojų ir jį ištemti iš automobilio, ko pasėkoje T. Š. buvo įspirta. Skunde nurodoma, kad pagal nuosprendyje jau esamą formuluotę, teismas pats konstatuoja E. M. tyčinę veiką, aprašydamas kaltininko psichinį santykį su veika, paskatas ir norėjimą taip veikti, objektyviuosius požymius - intensyviai kojomis spardėsi, nenorėdamas, kad pareigūnas jį sugriebęs už kojų ištrauktų iš automobilio, tačiau netinkamai pritaikė įstatymą, vertindamas E. M. veiką kaip turinčią administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymių. Prokuroro nuomone, byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų pakanka įvertinti E. M. veikimo pobūdį, intensyvumą, trukmę, veiksmų ypatybes ir kitas svarbias aplinkybes bei pripažinti, jog E. M. veiksmų turinys atitinka BK 286 str. dispozicijoje numatytos veikos sudėtį. Įvertinus E. M. padarytos nuskalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį - padarytas nesunkus nusikaltimas (BK 11 str. 3 d.), nesant veikoje atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertinus asmenybę charakterizuojančius duomenis, darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti, paskiriant E. M. su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Apklausti teismo posėdžio metu T. Š. ir R. V. paaiškino, kad iki atlikto E. M. atpažinimo pagal nuotraukas (atpažinimas pagal nuotraukas buvo atliktas 2012-12-07 dieną), jie E. M. nuotrauką matė duomenų bazėje, kadangi pristačius D. M. į Santakos PK buvo tikrinami jos duomenys. Taigi iš R. V. ir T. Š. paaiškinimų yra aišku ir suprantama, kad pateikus atpažinimui 5 nuotraukas, jie iki jo atlikimo jau buvo matę E. M. nuotrauką duomenų bazėje. Iš byloje esančios E. M. nuotraukos, kuri atspausdinta iš duomenų bazės, ir nuotraukos esančios asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole matyti, kad šiame protokole buvo atpažinimui pateikta ta pati, duomenų bazėje buvusi E. M. nuotrauka. Taigi atliktais atpažinimais ikiteisminio tyrimo metu buvo dirbtinai ir neteisėtai sukurti įrodymai, tai yra atpažinimai, kuriais neva tai nukentėjusieji atpažino E. M. nors iki atpažinimo jau buvo matę tą pačią E. M. nuotrauką ir žinojo kurią nuotrauką reikia parodyti. Tokie atpažinimai negali būti laikomi teisėtais atpažinimais, juolab pripažinti įrodymais pagrindžiančiais E. M. kaltę.

Skunde taip pat teigiama, kad jo atpažinimas su R. V. 2013 m. vasario 6 d. buvo atliktas pažeidžiant atpažinimo atlikimo tvarką, t. y. E. M. buvo nufotografuotas, apie tai, kad nuotrauka būtų ištrinta iš fotoaparato E. M. nebuvo parodyta ir tai patvirtino patys pareigūnai. Kadangi R. V. iki atpažinimo tiek pagal nuotrauką, tiek ir iki atpažinimo gyvai, E. M. nuotrauką buvo matęs, todėl pagrįsta teigti, kad atlikti E. M. atpažinimai su R. V. negali būti laikomi teisėtais.

Skunde taip pat nurodoma, jog teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. J. parodymais. Apklaustas D. P. paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. vakare su E. bei D. M. susitikęs nebuvo, o su kaimynu R. J. yra konfliktiški santykiai, jo iniciatyva R. J. atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla dėl jo sumušimo ir minėtas kaimynas, t. y. R. J. yra piktybiškai nusiteikęs tiek jo, tiek ir jo aplinkos atžvilgiu. Iš D. P. paaiškinimų yra akivaizdu, kad būtent R. J. turi pagrindą apkalbėti tiek patį D. P., tiek asmenis, su kuriais jis bendrauja. Būtent liudytojo R. J. liudijimai prieštarauja kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas turi pagrindą apkalbėti D. P. bei jo aplinką, todėl ir šio liudytojo parodymai vertintini kritiškai. Apklaustas liudytojas R. J. parodė, kad įvykio vietoje matė E. M., T. P. su sutuoktine I. P.. Tačiau liudytojai D. P. ir T. P. paaiškino, kad gatvė prie namo Nr. 11, Liucernų g. nėra apšviesta, todėl abejotina ir ši R. J. parodymų dalis, kad jis iš savo namo matė įvykį bei atpažino jame dalyvavusius asmenis. Taip pat pažymėtina, kad liudytojas R. J. turi pagrindą apklabėti E. M., T. P. ir D. P.. Be to, apklaustas T. Š. paaiškino, kad kai atvyko kaimynas, E. M. buvo. Kaip ir minėta apklaustas T. P., kuris ir yra minimas T. Š. kaimynas, buvo įvykio vietoje ir patvirtino, kad E. M. ten nebuvo, o tai dar kartą patvirtina, kad E. M. įvykio naktį nebuvo įvykio vietoje ir automobilio nevairavo. Teismas priimdamas sprendimą visiškai nepragrįstai nesirėmė byloje apklaustų liudytojų D. P. ir T. P. parodymais. Tai, kad minėti liudytojai bendrauja su M., dar nėra pakankamas ir pagrįstas pagrindas nesivadovauti šių liudytojų parodymais.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, E. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Prokuroras nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu išteisinti E. M. pagal BK 286 str., kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kaltinamasis nesutinka su pirmos instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu dėl teismo nurodytų motyvų ir pagrindo.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, patikrinus bylą apeliacine tvarka bei atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį, Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, mano, kad jis yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Iš byloje pateikto kaltinimo matyti, kad E. M. kaltinamas tuo, jog 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 03.00 val., prie (duomenys neskelbtini), atsisakydamas vykdyti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-ojo būrio patrulių T. Š. ir R. V. teisėtus reikalavimus pateikti automobilio „VW Passat“, v/n (duomenys neskelbtini) bei vairuotojo dokumentus, pasitikrinti blaivumą, išlipti iš automobilio, siekdamas ištrūkti bei išvengti sulaikymo panaudojo fizinį smurtą, t. y. ne mažiau tris kartus tyčia įspyrė patruliui T. Š. į pilvą, taip sukeldamas fizinį skausmą, t. y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 str.

Kaltinamasis E. M. kaltu neprisipažino. Jis paaiškino, kad įvykio vietoje nebuvo ir konflikte su policijos pareigūnais nedalyvavo.

Nukentėjusysis T. Š. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., dirbo kartu su patruliu R. V.. Apie 02.49 val. iš Kauno apskr. VPK buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), triukšmas. Nuvykus nurodytu adresu jokio triukšmo nebuvo, apie tai buvo informuotas budėtojas. Jiems važiuojant atgal Liucernų gatve, pastebėjo priešais atvažiuojantį lengvąjį automobilį. Minėto automobilio vairuotojas staiga pasuko į dešinę pusę, sustojo prie Liucernų g. 11 namo, išjungė automobilio šviesas. Jie suprato, jog automobilio vairuotojas sustojo todėl, kad pamatė atvažiuojantį tarnybinį automobilį “VW Caddy”. Jie iš karto irgi sustojo šalia (duomenys neskelbtini) namo. Išlipęs iš tarnybinio automobilio nuėjo patikrinti automobilio vairuotoją ir dokumentus, kadangi minėto automobilio vairuotojo elgesys jiems sukėlė įtarimą. Priėjo prie automobilio vairuotojo, jis į jį nereagavo, todėl pradarė automobilio vairuotojo duris, prisistatė ir pareikalavo pateikti automobilio dokumentus ir vairuotojo pažymėjimą. Vyriškis uždarė duris ir prasidarė automobilio lango stiklą. Vyriškis (vairuotojas) atsisakė pateikti dokumentus, pasakė jam: „suski, pyzdink iš čia ir nieko tu negausi“. Matėsi, jog automobilio vairuotojas yra akivaizdžiai neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Tada patruliui R. V. garsiai pasakė, jog jis ateitų su alkoholio matuokliu patikrinti vairuotojo blaivumą. R. V. su alkoholio matuokliu priėjo prie automobilio vairuotojo ir liepė pūsti į alkoholio matuoklį. Vairuotojas kategoriškai atsisakė, įžeidinėjo juos, sakė ,,niekur aš nepūsiu, dokumentų neduosiu, mašinos aš nevairavau, mes su šeima nusprendėme gamtoje nakvoti ir jau valanda kaip mes miegame, o jūs mus prikėlėte“. Po jo žodžių pro pravirą automobilio langą įkišo galvą pažiūrėti, kas dar automobilyje yra. Pamatė automobilio gale sėdinčius du mažamečius vaikus ir moterį. Dar kartą automobilio vairuotojo buvo paprašyta pateikti dokumentus ir pūsti į alkoholio matuoklį, tačiau jis dar kartą nesutiko, vėl išplūdo necenzūriniais žodžiais. Tada jis pradarė automobilio ,,VW Passat” vairuotojo dureles, su dešine ranka paėmė vairuotojui už kairės rankos plaštakos ir traukė iš automobilio link savęs. Tuo metu iš automobilio išlipo moteris. Ji pradėjo jiems trukdyti išlaipinti vairuotoją, t. y. jį ir R. V. stumdė su rankomis, sugriebė už tarnybinės uniformos, ją tąsė. Tai darydama moteris garsiai šaukė, rėkė, kad jie eitų iš čia, paleistų jos vyrą ir pan. Vyras irgi garsiai šaukė, plūdosi necenzūriniais žodžiais, sakė, jog nelįstų prie jo žmonos. Moteris ir vyras į jų perspėjimus nutraukti neteisėtus veiksmus nereagavo. Vaikai, kurie sėdėjo ant automobilio galinės sėdynės, pradėjo verkti, prašė mamos, kad ji sugrįžtų į automobilį pas juos, o vairuotojui pasakė: „Tėti, duok dokumentus“. Dar kartą vairuotojo paprašius išlipti iš automobilio jis nesutiko. Tada kartu su R. V. sugriebė vairuotojui už rankų ir už viršutinių rūbų ir jį bandė ištraukti iš automobilio. Tada vyras jam kojomis įspyrė į pilvą. Įspyrė ne mažiau 3 kartų. Jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Tada jis vairuotoją sugriebė už jo kojų, o R. V. ties pečiais ir taip vyrą ištempė iš automobilio. Vairuotojui į akis buvo papurkšta dujų, nes jis bandė pasprukti nuo jų, muistėsi, grasino su jais susidoroti. Visą tą laiką šalia buvo D. M., kuri trukdė iš automobilio išlaipinti vairuotoją. Tada prie jų atėjo moteris ir vyras, jie buvo pažįstami, vadino vienas kitą vardais. Tuo metu iš automobilio išlipo vaikai. Atėjusi moteris priėjo prie vaikų, o atėjęs vyras bandė taikiai išspręsti konfliktą, tramdė, ramino M.. Vairuotojas nesutiko sėstis į tarnybinį automobilį. Tada jis išsitraukė antrankius, kuriuos norėjo uždėti E. M., tačiau tarp jų atsistojo D. M., o jos vyras pasinaudodamas proga iš įvykio vietos pabėgo. Vėliau atvykęs kitas policijos ekipažas, kuris D. M. išvežė į Santakos PK. Po to jie nuvažiavo į Santakos PK, kur buvo nuvežta D. M.. Duomenų bazėje pažiūrėję D. M. vyro asmens nuotrauką, suprato, jog automobilį vairavo, blaivumą nustatyti vengė ir iš įvykio vietos pasišalino E. M., gim. (duomenys neskelbtini). Nuo smūgio į pilvą jam kelias dienas skaudėjo pilvą, pykino, jautė diskomfortą. Padarytus sužalojimus gydėsi namie, jie darbui netrukdė, todėl pas gydytojus nesikreipė. Pas teismo med. ekspertus nesikreipė. Automobilį “VW Passat” tikrai vairavo E. M..

Nukentėjusysis R. V. parodė analogiškai kaip ir T. Š.. Bendraujant įvykio vietoje su atėjusiu vyru, jis vairuotoją vadino Eugenijumi, vaikai sakė „tėti“, Daiva jį vadino savo vyru, o vairuotojas D. vadino žmona. Patikrinę D. anketinius duomenis ir iš konflikto metu vykusių kalbų suprato, jog automobilį vairavo ir iš įvykio vietos pasišalino bei blaivumą nustatyti vengė E. M., gim. (duomenys neskelbtini). Jam jokie kūno sužalojimai nebuvo padaryti, fizinis skausmas nebuvo sukeltas.

Liudytojas R. B. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., dirbant radijo šaukiniu „462“, kartu su vyr. patruliu D. M. ir mobilaus būrio specialistu Ž. S. apie 3.25 val., per radijo ryšį išgirdo, jog ekipažui „423“ Liucernų g. reikalinga pagalba. Nuvykus į vietą, pastebėjo, tarnybinį automobilį, prieš juos stovintį automobilį “VW Passat”, v/n (duomenys neskelbtini). Prie tarnybinio automobilio stovėjo moteris, šalia jos stovėjo policijos pareigūnai. Šalia jų dar buvo vienas vyras. Moteris buvo akivaizdžiai neblaivi, garsiai rėkė, šūkavo apie jos pažeistas teises, kad policijos pareigūnai neteisūs ir pan. Kolegos paaiškino, jog “Passat” automobilio vairuotojas pamatęs tarnybinį automobilį sustojo prie (duomenys neskelbtini) namo. Iš automobilio išlipo minėta moteris ir pradėjo šaukti ant kolegų, stumdyti juos. Vienam kolegai suplėšė tarnybinių marškinėlių antpetį, prasegė tarnybinės liemenės antpetį. Kolegos taip pat nurodė, kad bandant nuraminti ir sutramdyti moteriškę, automobilio “VW Passat” vairuotojas pabėgo. Minėjo, jog vairuotojas buvo akivaizdžiai neblaivus, jis irgi vienam policijos pareigūnui pasipriešino, t. y. įspyrė į pilvą. Kolegos paprašė nuvežti moterį į Santakos PK, kol jie baigs forminti įvykį, sakė, jog ji jiems priešinosi. Moters buvo paprašyta prieiti prie tarnybinio automobilio, tačiau ji kategoriškai atsisakė tai daryti, toliau rėkė, šūkavo. Dar kelis kartus moteriškės buvo paprašyta eiti iki jų tarnybinio automobilio, tačiau ji kategoriškai atsisakė tai daryti. Moterį įspėjo, jog jeigu ji nevykdys teisėtų reikalavimų, bus panaudota jėga. Moteris toliau rėkė, šūkavo, kategoriškai atsisakė vykdyti jų reikalavimus. Pasodinus moterį į tarnybinį automobilį, prie jų atėjo dar vienas vyras. Jo paklausė, ar jis žino ir pažįsta “VW Passat” vairuotoją. Jis pasakė, jog žino jį. Vyras paaiškino ir parodė, kurioje pusėje gyvena vairuotojas. Moteriai buvo uždėti antrankiai ir ji buvo pristatyta į Santakos PK, kuri save pasivadino D. M., gim. (duomenys neskelbtini).

Analogiškai parodė ir liudytojas Ž. S..

Liudytojas R. J. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 2 d. apie 2.30 val. išgirdo triukšmą. Nuėjęs prie lango pamatė, jog prie kaimynų kiemo, (duomenys neskelbtini), stovi automobilis “Passat”, kuris priklauso E.. Kieme stovėjo 3 vyriškiai: D. P., E. ir T.. Juos žino iš matymo, jie gyvena (duomenys neskelbtini) mikrorajone, netoli jo namų. Iš jų elgesio suprato, kad jie yra apsvaigę nuo alkoholio, garsiai šnekėjosi, leido muziką, juokėsi. Paskambino į policiją ir pranešė, jog (duomenys neskelbtini), girdisi triukšmas. Toliau pro langą stebėjo, kas vyksta. Išgirdo, jog automobilis su įjungta muzika, nuvažiuoja. Netrukus iš viso negirdėjo muzikos, išgirdo, kad kažkoks automobilis atvažiavo. Pamatė, jog prie (duomenys neskelbtini) namo stovi policijos pareigūnų automobilis. Policijos pareigūnai apsidairė ir išvažiavo. Nuėjo nuo lango, tada išgirdo, kad jų automobilis sustojo. Nuėjęs prie kito lango pamatė, jog (duomenys neskelbtini) namo, stovi policijos pareigūnų automobilis, o E. “Passat” automobilis įsukęs link (duomenys neskelbtini) kiemo, tačiau į kiemo vidų neįvažiavęs. Buvo tamsu, policijos pareigūnų automobilio šviesos žibintai buvo įjungti. Policijos pareigūnai priėjo prie automobilio. Ką jie kalbėjo, negirdėjo. Netrukus iš automobilio išlipo E. žmona. Ją atpažino iš balso, kūno sudėjimo. Išlipus iš automobilio ji pradėjo rėkti, šaukti, kad jie nieko nedarė, kad niekur nevažiavo. Vienas iš policijos pareigūnų stovėjo šalia vairuotojo durelių, o kitas policijos pareigūnas liepė jai sėstis į automobilį. Tačiau ji jo neklausė. Įvyko sąmyšis, konfliktas, moteriškė garsiai, šaukė, du vaikai verkė, girdėjo, kaip E. šaukė, „nelįskite prie žmonos, mes nieko nedarėm“. Netrukus prie automobilio lauke atsidūrė E.. Nematė, ar jis pats išlipo ar jį policijos pareigūnai ištempė. Policijos pareigūnai vis ramino moteriškę, liepė sėstis į automobilį. Kai Eugenijus buvo lauke, įvyko susistumdymas, matė, kaip žmona stumdė policijos pareigūnus. Ką darė Eugenijus, nematė. Netrukus prie automobilio atėjo Tomas su savo žmona. Jo žmona pasiėmė E. vaikus ir nuėjo į savo namus. Kažkuriuo momentu pamatė, jog nėra prie automobilio E.. Jis dingo tada, kai T. su žmona atėjo prie automobilio. Pamatė, jog atvažiavo dar vienas policijos pareigūnų automobilis. Nuėjo į įvykio vietą ir policijos pareigūnams paaiškino, jog tikrai Eugenijui priklauso automobilis “Passat” ir, kad jie tikrai važiavo. Nuėjęs prie policijos pareigūnų patvirtino, kad pažįsta M. ir parodė, kur jie gyvena. Visą tą laiką buvo T., jis jam pagrasino, jog ateis jo eilė, ko jis čia kišasi. Pradėjo jį kaltinti, kad iškvietė policijos pareigūnus. T. prašė policijos pareigūnų paleisti E. žmoną. Policijos pareigūnai moteriškę išvežė, o kitas policijos ekipažas pasiliko.

Liudytojas T. P. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 2 d. buvo savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Kartu su žmona miegojo. Į žmonos mobiliojo ryšio telefoną paskambino D.. Žmona jam pasakė, jog eina pasiimti D. vaikų. Jis apsirengė, girdėjosi triukšmas. Žmona grįžo su D. vaikais. Jis tada išėjo į lauką pažiūrėti, kas vyksta. Netoli (duomenys neskelbtini) pamatė policijos pareigūnų automobilį, D. automobilį “VW Passat”. Netoli policijos pareigūnų automobilio stovėjo du policijos pareigūnai, šalia jų Daiva, jie ją laikė už rankų ties pečiais. Policijos pareigūnai sakė D. sėstis į automobilį, ji nenorėjo, klausė už ką. Jis taip pat klausė, kodėl ją nori išvežti, policijos pareigūnai jam pasakė, kad ji jiems pasipriešino. Policijos pareigūnai visaip bandė Daivą įlaipinti į automobilį, tačiau jiems nepavyko, ji muistėsi, priešinosi tam, vis kartojo, kad nenori, nelips. Maždaug už 30 min. atvažiavo kitas policijos ekipažas, netrukus atėjo kaimynas R.. Jis su juo kalbėjosi. Kur tą naktį buvo E. M., jis nežino, įvykio vietoje jo nebuvo.

Liudytojas D. P. parodė, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. vakare buvo su šeima savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Apie 19-20 val. į svečius buvo atvažiavusi jo sesuo I. P. su savo vyru. Tą vakarą su D. ir E. M. nebuvo susitikęs, kur jie buvo, ką jie veikė nežino, pas jį namie svečiuose jie nebuvo nei rugsėjo 1 d., nei rugsėjo 2 d. Naktį iš rugsėjo 1 į rugsėjo 2 d. buvo namuose. Miegojo, negirdėjo jokio triukšmo. Kitą dieną jam sesuo pasakė, kad naktį buvo atvažiavusi policija, išsivežė M. automobilį. Sesuo M. vaikus parsivedė namo. Jis nesidomėjo, kas iš tikrųjų ten įvyko, o sesuo jam daugiau nieko ir nepasakojo. Žino, kad M. minėtu laiku pykosi, jų santykiai buvo blogi. Jie visi nesugyvena su kaimynu R. J., todėl mano, kad pastarasis gali juos, tame tarpe ir E. M., apkalbėti.

Liudytoja D. M. parodė, kad jos vyro E. M. minėtą naktį automobilyje “WV Passat” nebuvo. Automobilį vairavo ir iš įvykio vietos pabėgo jos pažįstamas vardu Marius.

Iš 2012-10-10 apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėta įvykio vieta, adresu (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l.11-13).

Iš 2012-12-07 asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusysis R. V. atpažįsta E. M., kaip jam pasipriešinusį asmenį (t. 1, b. l. 77-78).

Iš 2012-12-07 asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad T. Š. atpažįsta E. M. kaip jam pasipriešinusį asmenį (t. 1, b. l. 79-80).

Iš 2013-02-06 asmens parodymų atpažinti protokolo matyti, kad nukentėjusysis T. Š. atpažįsta E. M. kaip jam pasipriešinusį asmenį (t.1, 107-108, 109-110).

Iš 2013-02-06 asmens parodymų atpažinti protokolo matyti, kad R. V. atpažįsta E. M. kaip jam pasipriešinusį asmenį (t. 1, b. l. 92-93, 94).

Nors E. M. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltę patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Kaltinamasis kaltinamas pasipriešinimu valstybės tarnautojui, kadangi jis, pasipriešindamas policijos pareigūnams, jo sulaikymo metu tyčia panaudojo fizinį smurtą vieno iš jų atžvilgiu, t. y. T. Š.. Kauno apylinkės teismas savo nuosprendį, kuriuo E. M. išteisintas pagal BK 286 str. nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, motyvavo tuo, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog E. M. sąmoningai siekė suduoti smūgius pareigūnui T. Š.. Teismas laiko, kad E. M. nukentėjusiajam T. Š. įspyrė nesiekdamas jį sužaloti, o intensyviai kojomis spardėsi, nenorėdamas, kad pareigūnas jį sugriebęs už kojų ištrauktų iš automobilio. Nukentėjusiajam sveikatos nesutrikdė, o E. M. veiksmai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Pagal BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 str. dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 str. prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2014, 2K-467/2014), o pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinė nutartis Nr. 2K-69-976/2015). Teismas pažymi, kad BK 286 str. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama tiek pagal kaltininko elgesį, tiek pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, tiek nagrinėjant apeliacinį skundą E. M. neigė dalyvavęs ir atlikęs neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį T. Š.. Tai, kad nusikaltimo subjektas – E. M. padarė neteisėtus veiksmus, kurie užtraukė jam baudžiamąją atsakomybę, patvirtina nukentėjusiųjų T. Š. ir R. V. parodymai, kur apklausiant teismui šiuos asmenis, buvo nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 03.00 val., prie Liucernų g. 11 namo, Kaune buvo tikrinamas VW Passat markės automobilis, kuris pareigūnų buvo pastebėtas važiuojantis, tačiau pamačius policijos automobilį, sustojo ir išjungė šviesas, kas sukėlė policijos pareigūnams įtarimus. Pareigūnai, vykdydami darbines funkcijas, siekė patikrinti automobilio vairuotoją ir dokumentus, tačiau vairuotojas šių reikalavimų nevykdė, todėl buvo imtasi priemonių jį išlaipinti iš automobilio. Nors kaltinamasis neigia dalyvavęs nusikaltime ir atlikęs neteisėtus veiksmus, tačiau tokie jo parodymai prieštarauja bylos aplinkybėms. Analizuojant bylos medžiagą matyti, kad vairuotojui atpažinti ir jo tapatybei nustatyti buvo atlikti procesiniai veiksmai numatyti BPK 192 str. Jų teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas prokuroro, kadangi kaltinamasis su jais nesutiko. E. M. nurodyti skundo argumentai šiuo aspektu vertintini kaip nepagrįsti, kadangi iškeltos abejonės buvo paneigtos prokuroro sprendime nurodytais motyvais. Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra duomenų, jog nukentėjusieji, prieš atliekant procesinius veiksmus – E. M. atpažinimą tiek pagal nuotraukas, tiek gyvai, buvo matę kaltinamąjį policijos įstaigoje. Kilus abejonėms kaltinamasis turėjo procesines galimybes galimai neteisėtus sprendimus skųsti aukštesniajam prokurorui, tačiau tokių skundų nebuvo gauta. Apeliacinis teismas BPK pažeidimų taip pat nenustatė. Subjekto nustatymo procese įvertinti ir netiesioginiai bylos įrodymai kaip kad liudytojo R. B., Ž. S. bei R. J. parodymai. Kitokių išvadų nedaro ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kurios nuomone, nusikaltimą padarė būtent kaltinamasis E. M.. Liudytojos D. M. parodymai, kad tą vakarą automobilyje E. M. nebuvo ir automobilyje kartu su ja buvo jos pažįstamas vyras vardu Marius, atmestini vertinant juos kritiškai. Sutinkant su pirmos instancijos teismo vertinimu dėl nukentėjusiųjų T. Š. ir R. V. parodymų patikimumo ir objektyvumo, kur buvo teigiama, kad įvykio metu vairuotojas ir moteris (D. M.) vienas kitą vadino vyru, žmona, vardais, o nesant byloje įrodymų dėl minėtų policijos pareigūnų suinteresuotumo bylos baigtimi, jų parodymai vertinami kaip patikimi, kuriuos patvirtina ir kita bylos medžiaga. Tai, kad įvykio metu dalyvavo būtent kaltinamasis patvirtina ir liudytojas R. J., kuris duodamas teisme parodymus nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 2 d. apie 2.30 val. išgirdo triukšmą. Nuėjęs prie lango pamatė, jog prie kaimynų kiemo, (duomenys neskelbtini), stovi automobilis “Passat”, kuris priklauso E.. Kieme stovėjo 3 vyriškiai: D. P., E. ir T.. Kol pareigūnai atvažiavo, tai automobilis spėjo nuvažiuoti, tačiau nuėjęs prie kito lango pamatė, jog (duomenys neskelbtini) namo, stovi policijos pareigūnų automobilis, o E. “Passat” automobilis įsukęs link (duomenys neskelbtini) namo kiemo. Mate kaip iš automobilio išlipo kaltinamojo žmona, o E. M. šaukė, kad nelystų prie jo žmonos ir netrukus prie automobilio atsirado ir pats kaltinamasis.

Aptartų ir išanalizuotų bylos aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad būtent E. M., kaip nusikalstamos veikos subjektas, dalyvavo atliekant neteisėtus veiksmus, t. y. pasipriešino valstybės tarnautojui panaudodamas prieš jį fizinį smurtą.

Kaip jau buvo minėta, pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numatytas BK 286 str., pagal objektyviuosius nusikaltimo požymius pasireiškia aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti.

Pirmos instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pripažino, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad E. M. nepakluso pareigūnų teisėtiems nurodymams ir jų nevykdė bei nepateikė dokumentų, pareigūno atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, tačiau atsižvelgė į E. M. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, bei į konflikto prigimtį ir padarė išvadą, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog kaltinamasis sąmoningai siekė sužaloti pareigūną. Taip pat pirmos instancijos teismas konstatavo, kad E. M. veiksmai galėtų būti vertinami, kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymių. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti, o ATPK 187 straipsnio 1 dalis pasipriešinimo būdo nenurodo. Taigi paprastai būtent veikos padarymo būdas, t. y. tyčinis fizinio smurto panaudojimas ar grasinimas tuoj pat jį panaudoti, teismų vertinamas kaip lemiantis didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, kuris leidžia atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Kasacinio teismo nutartyse laikomasi pozicijos, kad ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė, t. y. kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298/2009, 2K-218/2014, 2K-441-976/2015).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nukentėjusieji T. Š. ir R. V. yra policijos pareigūnai, kurie 2012 m. rugsėjo 2 d. apie 03.00 val., prie (duomenys neskelbtini), įtardami, kad automobilį galimai vairuoja neblaivus asmuo, nutarė jį patikrinti. Už automobilio vairo sėdėjo kaltinamasis, kurio buvo pareikalauta pateikti dokumentus bei pasitikrinti blaivumą. Jam nesutikus tai buvo pareikalauta padaryti pakartotinai, tačiau ir tuomet E. M. atsisakė vykdyti teisėtus pareigūno reikalavimus. Nesutikus pasitikrinti blaivumo ir pateikti dokumentus, E. M. buvo paprašyta du kartus išlipti iš automobilio, tačiau jam nevykdant ir šių reikalavimų buvo imtasi priemonių vairuotoją išlaipinti iš automobilio, t. y. nukentėjusieji T. Š. ir R. V. sugriebė vairuotojui už rankų ir už viršutinių rūbų bei jį bandė ištraukti iš automobilio. Tada vyras nukentėjusiajam T. Š. kojomis įspyrė į pilvą ne mažiau 3 kartų. Tai patvirtina nukentėjusysis R. V., kuris tiesiogiai matė spyrius bei liudytojais apklausti R. B. bei Ž. S., kurie atskubėjo į pagalbą policijos pareigūnams ir iš jų sužinojo apie pasipriešinimą policijos pareigūnui panaudojant fizinį smurtą. Įvertinus visa tai, neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiesiems, atliekant tarnybines funkcijas, veikiant teisėtai, t. y. bandant sulaikyti kaltinamąjį, E. M. elgėsi netinkamai, įžeidinėjo ir naudojo necenzūrinius žodžius pareigūnų atžvilgiu, kas paskui peraugo į fizinį smurtą kai tik jį bandė išlaipinti iš automobilio. Nustatytų aplinkybių pagrindu, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų kryptingumą, aiškų suvokimą, kad jis priešinasi pareigūnams, tuo tikslu panaudodamas ir fizinį smurtą bei norą taip veikti, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad nustatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma užtraukia E. M. atžvilgiu baudžiamąją atsakomybę. Būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 str., kvalifikacijos požymis – fizinio smurto panaudojimas, šioje byloje akivaizdus ir neginčytinas. Nukentėjusysis T. Š. patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme, kad nuo spyrių pajuto fizinį skausmą, pilvą skaudėjo kelias dienas, pykino ir sužalojimus gydėsi namuose, pas gydytojus pagalbos nesikreipė. Taigi byloje nustačius esminį nusikaltimo numatyto BK 286 straipsnyje sudėties požymį - fizinio smurto panaudojimą – nėra teisinio pagrindo kaltininko veiksmus kvalifikuoti kitaip nei nusikalstamą veiką.

Sutinkant su prokuroro skundo argumentu, kas priešingai nurodyta pirmos instancijos teismo nuosprendyje, byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad kaltinamasis, nenorėdamas jog jį ištrauktų iš automobilio, intensyviai kojomis spardėsi, nesiekdamas sužaloti policijos pareigūno T. Š.. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bylos duomenimis nustatytas fizinio smurto panaudojimas buvo tyčinis, kaltinamasis suvokė, kad nevykdo policijos pareigūnų reikalavimų pasitikrinti blaivumą bei pateikti dokumentus, be to nevykdė du kartus išreikštų pareigūnų reikalavimų išlipti iš automobilio ir vengdamas sulaikymo sąmoningai spyrė kelis kartus valstybės tarnautojui (T. Š.) į pilvo sritį, sukeldamas jam fizinį skausmą, kurį nukentėjusysis kentė kelias dienas.

Netikėti šių nukentėjusiųjų parodymais pagrindo nėra, nes jie yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, patvirtinti liudytojų R. B., Ž. S. bei R. J. parodymais, kurie atitinkama bylos faktines aplinkybes. Taip pat byloje nenustatytas įvykyje dalyvavusių abiejų nukentėjusiųjų ir vėliau atvykusių dar dviejų pareigūnų (R. B. ir Ž. S.) siekis apkalbėti E. M..

Apeliantas E. M. nesutinka su teismo nuosprendžiu, kadangi teismas nesivadovavo D. M. ir T. P. parodymais, o liudytojo R. J. parodymai yra nepagrįsti, nes jis turi pagrindą apkalbėti D. P., T. P. ir jų aplinką. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir dar kartą patikrinęs įrodymus vertinimo aspektu, konstatuoja, kad nors ir pirmos instancijos teismas priėmė netinkamą sprendimą E. M. atžvilgiu, tačiau vertindamas D. M., T. P. ir D. P. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus juos įvertino tinkamai ir pagrįstai jais nesivadovavo. Aukštesnysis teismas E. M. kaltę grindžia, jo nuomone, objektyviais ir faktines bylos aplinkybes atitinkančiais įrodymais, tačiau minėtų aplinkybių, nagrinėjamu atveju, liudytojos D. M. parodymai neatitinka, kadangi ji kaip ir kaltinamasis neigia, kad įvykio vietoje buvo E. M. kuris pasipriešino nukentėjusiajam, jos parodymai prieštaringi kitų pareigūnų duotiems parodymams, kurie nurodė, jog įvykio metu buvo vairuotojas vadinamas Eugenijaus vardu, be to jos toks elgesys vertinamas kaip siekis padėti E. M. išvengti kilusios atsakomybės.

Pirmos instancijos teisme apklaustų liudytojais T. P. ir D. P. parodymai įvertinti kritiškai, nurodant kad jie nėra objektyvūs, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, vertinami kaip siekis padėti E. M.. Teismo nuomone, pirmos instancijos teismas šioje dalyje tinkamai įvertino ir šių liudytojų parodymų patikimumą, o nustatinėjant objektyvią tiesą nagrinėjamojoje byloje, vertinti juos kitaip nei kritiškai nėra pagrindo. Kaip nustatyta BPK 20 str. 5 d., įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Atkreiptinas kaltinamojo dėmesys į tai, kad teismo proceso dalyvių manymas, jog įrodymai turėtų būti vertinami kitaip, savaime nerodo BPK 20 str. 5 d. pažeidimo.

Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados.

Apeliaciniame skunde E. M. teigė, kad draudžiama asmenį bausti antrą kartą už tą pačią veiką.

Principas non bis in idem pažodine prasme reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas pakartotinai už tą patį pažeidimą. Platesne procesine prasme – asmuo negali būti persekiojamas dėl to paties pažeidimo pakartotinai, jei pirmajame procese buvo priimtas galutinis sprendimas (išskyrus atvejus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių). Šį principą Lietuvos nacionaliniu lygmeniu įtvirtina Konstitucijos 31 str. 5 d., BK 2 str. 6 d., 8 str. 2 d. 3 p., 91 str. 3 d. 7 p. ir kai kurios kitos nuostatos, o tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 str. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad non bis in idem principas turi būti aiškinamas kaip žmogaus persekiojimo ar teisminio proceso dėl antro pažeidimo draudimas, jei jis pradedamas dėl tų pačių arba labai panašių faktų, neatskiriamai susijusių su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-167-788/2015).

Analizuojamu atveju dvigubo nubaudimo principas (non bis in idem) nebuvo pažeistas. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia tuo, kad pirmos instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą išteisinti kaltinamąjį BK 286 str. prasme, tačiau minėtas sprendimas buvo apskųstas apeliacine ir kasacine tvarka, todėl nėra pagrindo jį vertinti kaip galutinį ir įsiteisėjusį, nes procesas vis dar buvo neužbaigtas. Be to iniciavus administracinę teiseną iš bylos duomenų matyti, kad siekiant įvertinti E. M. veiksmus, pasibaigus nuobaudos skyrimo terminams (ATPK 35 str.) administracinis procesas bei teisena buvo nutraukta. Nors administracinio teisės pažeidimo protokolas kaltinamajam ir surašytas, tačiau administracinė nuobauda nepaskirta. Tai reiškia, jog E. M. nubaustas nebuvo. Šių aplinkybių visete darytina išvada, kad kaltinamojo atžvilgiu non bis in idem principas nebuvo pažeistas.

Atsižvelgiant į byloje esančius ir apeliacinės instancijos teismo iš naujo įvertintus įrodymus, liudytojų parodymus, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo ir ATPK 187 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo atribojimo, įvertinus tai, kad priešinantis pareigūno T. Š. atžvilgiu tyčia buvo panaudotas fizinis smurtas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. M. veiksmuose yra visi nusikaltimo numatyto BK 286 straipsnyje sudėties požymiai.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę E. M., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. E. M. padarė tyčinį baigtą nesunkų nusikaltimą. Kaltę neigia. Jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, priklausomybės ligų centre bei VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninėje neregistruotas, dirbantis. Jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus visas šias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, kad E. M. skirtina nusikaltimo sankcijoje numatyta bausmė – bauda, nes asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 str.), o atsižvelgus į jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į nusikalstamos veikos aplinkybes ir pasekmes, pripažintina, kad E. M. skirtina bauda, kurios dydis mažesnis už baudžiamajame įstatyme (BK 47 str. 3 d. 2 p.) už nesunkius nusikaltimus numatytą skiriamos baudos vidurkį. Tokios rūšies ir dydžio bausmė, manytina, yra tinkama pasiekti bausmės tikslus.

E. M. 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutarimais paskirtos kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (t.1, b. l. 144, 145), panaikintinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio, 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi

nusprendžia:

E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti 2014 m. rugsėjo 29 d. Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

E. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį ir skirti jam 90 MGL (3389,40 Eur) baudą.

Kardomąsias priemones E. M. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje panaikinti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.