Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-08-22 · Administracinė byla Nr. A-575-2102-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-11-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2013-02-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-04-30Regionų apygardos administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2013-08-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-22
Bylos Nr.
A-575-2102-13
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00406-2012-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Administracinė byla Nr. A575-2102/2013Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00406-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja S. S. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT, Tarnyba) 2012 m. rugsėjo 12 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3374, kuriuo pareiškėja buvo informuota, kad jos 2012 m. rugsėjo 10 d. prašymas (reg. Nr. ATP-1632) nenagrinėjamas, ir įpareigoti atsakovę Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai administracinėje byloje Nr. 1-699-162/2012 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2–4, 79–81).

Skunde nurodė, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Tarnyba, Klaipėdos VGTPT) pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-699-162/2012, taip pat prašė dėl interesų konflikto nusišalinti Tarnybos direktorių R. V. Prašymas buvo užpildytas pagal specialią formą, kuri yra patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, ir iki šiol analogiškai užpildyti prašymai buvo nagrinėjami, tačiau direktorius nenusišalino ir Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2012 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3374 pareiškėjos prašymą paliko nenagrinėtą. Pareiškėja teigia, kad skundžiamas aktas pažeidžia jos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Pažymi, kad prašymo nagrinėjimo tvarka bei tarnybos veiksmai griežtai reglamentuoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme, todėl atsakovas privalėjo juo vadovautis ir dėl prašymo priimti sprendimą. Skunde taip pat nurodoma, kad asmens teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei teisę ginti pažeistas teises ir interesus garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos VGTPT atsiliepimu į skundą (b. l. 84–86) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog 2012 m. rugsėjo 10 d. Tarnyboje gautas pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl procesinių dokumentų paruošimo ir atstovavimo administracinėje byloje. Skundžiamu 2012 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3374 Tarnyba informavo pareiškėją apie tai, kad jos 2012 m. rugsėjo 10 d. pateiktas prašymas nebus nagrinėjamas, nes prašyme pareiškėja nurodė, jog nesutinka, kad prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Nurodė, kad skundžiamu 2012 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3374 įformintą atsisakymą nagrinėti pareiškėjos prašymą tarnyba grindė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ, Įstatymas) 18 straipsnio 13 dalimi, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 1 dalies 5 punktu 27 straipsnio 2 dalimi. Teigė, kad neturėdama pareiškėjos sutikimo, Tarnyba neturėjo teisės spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar neteikimo pagal pateiktą prašymą, todėl prašymo nenagrinėjo ir jį grąžino pareiškėjai pagrįstai. Pažymėjo, kad teisingumo ministro nustatyti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitai ir forma yra privalomi visiems jį pildantiems pareiškėjams, pageidaujantiems gauti antrinę teisinę pagalbą, todėl pareiškėjai privalo į prašyme suformuluotus klausimus atsakyti aiškiai; jeigu prašymo formoje yra nurodyti atsakymų variantai, remtis jais, o ne teikti savo atsakymo variantą. Atsižvelgus į tai, Tarnyba, neturėdama pareiškėjos sutikimo tvarkyti jos asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, neturėjo teisės spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar neteikimo pagal pateiktą prašymą, todėl pagrįstai prašymo nenagrinėjo ir pasiūlė pareiškėjai patikslinti prašymą dėl sutikimo tvarkyti pareiškėjos duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 131–137) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Teismas nurodė, kad tiek Klaipėdos VGTPT, tiek pareiškėja buvo tinkamai informuoti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, tačiau į teismo posėdį neatvyko. Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant jos atstovui. Pažymėjo, kad pareiškėjos atstovo J. S. prašymo, gauto teisme 2013 m. balandžio 4 d. dėl jo etapavimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į teismo posėdį arba bylos nagrinėjimo atidėjimo, tenkinti nėra pagrindo, nes teisės aktuose nėra numatyta, kad sulaikytasis, esantis sulaikymo įstaigoje, galėtų atstovauti kitus asmenis administracinėse bylose ir būtų etapuojamas iš sulaikymo įstaigos į teismo posėdžius. Pareiškėjos atstovo prašymu, gautu teisme 2013 m. kovo 27 d., teismo posėdis buvo atidėtas 2013 m. balandžio 10 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartimi pareiškėja S. S. informuota apie bylos nagrinėjimo atidėjimą ir jai pasiūlyta, jei bylą ves per atstovą, pasirūpinti kitu atstovu 2013 m. balandžio 10 d. teismo posėdyje, nes sulaikyto atstovo J. S. etapavimas į teismo posėdį negalimas. Nutarties nuorašas išsiųstas pareiškėjai S. S. bei J. S. Iki teismo posėdžio pradžios į procesą kitas pareiškėjos atstovas neįstojo, atstovavimo sutartis nepateikta. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalimi, 79 straipsnio 5 dalimi, teismas nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka pareiškėjai, jos ir atsakovo atstovams nedalyvaujant.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad Klaipėdos VGTPT 2012 m. rugsėjo 10 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo procesinių dokumentų paruošimui ir atstovavimui administracinėje byloje. Šiame prašyme, kurio forma patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija), skiltyje dėl sutikimo, kad prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos tikslais, pareiškėja pasirinko variantą „nesutinku“. Pareiškėjos įrašas leidžia daryti išvadą, kad ji nesutiko, jog jos asmens duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Be to, pareiškėja dėl interesų konflikto prašė nusišalinti nuo minėto prašymo nagrinėjimo Klaipėdos VGTPT direktorių. Tačiau Tarnybos direktorius 2012 m. rugsėjo 12 d. rašte Nr. (1.7)-SR-3374 nurodė, kad, remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 25 straipsniu, nenusišalina nuo pareiškėjos S. S. prašymo nagrinėjimo, nes nėra nusišalinimo pagrindų, numatytų minėtame įstatyme. Įvertinęs VAĮ 25 straipsnio, nustatančio viešojo administravimo subjekto nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje pagrindus ir tvarką, teisinį reglamentavimą, teismas nustatė, kad šiuo atveju Tarnybos direktoriui nebuvo teisinio pagrindo nusišalinti nuo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai nagrinėjimo, nes pareiškėjos nurodytos priežastys grindžiamos subjektyviu jos vertinimu, o ne objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais. Objektyvių priežasčių, dėl kurių Tarnybos direktorius turėjo nusišalinti nuo pareiškimo nagrinėjimo, nenustatė ir teismas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo palikimo nenagrinėtu pagrįstumo ir teisėtumo, teismas rėmėsi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, kad ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijai, kuriems esant preziumuojama, jog asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas. Teismas turi įvertinti, ar buvo teisinės prielaidos konstatuoti, kad Klaipėdos tarnyba negali tvarkyti pareiškėjos S. S. asmens duomenų ir atlikti imperatyvios pareigos patikrinti, ar pareiškėja turi teisę į antrinę teisinę pagalbą. VGTPĮ 4 straipsnio 2 dalis įpareigoja pareiškėją pateikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, jog norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. VGTPĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojų (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta. Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalį tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Šios institucijos ir asmenys prašomą informaciją turi pateikti tarnybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Realizuodama įvardijamą teisę ir aiškindamasi nurodytas aplinkybes, tarnyba, vadovaudamasi paminėtomis VGTPĮ ir ADTAĮ nuostatomis, gali gauti reikalingus duomenis apie asmenį. Teismas pažymėjo, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir VGTPĮ nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant šio įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos tipinės prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos skiltis, numatanti, jog asmuo, besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos, vadovaujantis ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalimi, kaip duomenų subjektas yra supažindinamas su jo teise pasirinkti sutinka ar nesutinka, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Šioje skiltyje nurodytas valios pareiškimas atitinka ADTAĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą sutikimo sąvoką (savanorišką duomenų subjekto valios pareiškimą tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu) bei minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja S. S. 2012 m. rugsėjo 10 d. pildydama nustatytos formos prašymą (reg. Nr. ATP-1632), supažindinta su jos teise sutikti arba nesutikti, kad būtų tvarkomi jos asmens duomenys, vadovaujantis ADTAĮ 27 straipsnio 2 dalimi, nesutiko dėl duomenų tvarkymo ir tokį nesutikimą išreiškė tipinėje formoje nurodytu žodžiu „nesutinku“. Taigi duomenų subjektui (šiuo atveju – pareiškėjai) nesutikus dėl jos asmens duomenų tvarkymo, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti jos asmens duomenų, tame tarpe ir atlikti veiksmų, numatytų VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje, renkant duomenis iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjos prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Pabrėžė, kad pareiškėjos kartu su prašymu pateikta Metinė gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su žyma apie jos gavimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjos asmens duomenų tvarkymas nėra būtinas, nes metinės gyventojo turto deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. VGTPĮ 4 straipsnio 2 punktas įpareigoja pareiškėją teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, o už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas. Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ar atmetimo gali būti teisingas tik tuo atveju, kai visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjami visi faktiniai duomenys, kurie daro įtaką tokio sprendimo priėmimui. Priešingu atveju išlieka piktnaudžiavimo įstatymų leidėjo suteiktina teise (teise gauti antrinę teisinę pagalbą) tikimybė, o tai nesuderinama su antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtimi. Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad šiuo atveju Klaipėdos VGTPT, nagrinėdama pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 10 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą procesinių dokumentų paruošimui ir atstovavimui administracinėje byloje Nr. I-699-162/2012, negalėjo įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu svarstant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, todėl pareiškėjos prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas, todėl pareiškėjai 2012 m. rugsėjo 10 d. prašyme raštiškai išreiškus nesutikimą dėl jos asmens duomenų tvarkymo, Klaipėdos tarnyba skundžiamu raštu pagrįstai grąžino pareiškėjos prašymą nenagrinėtą. Konstatavus, kad Klaipėdos tarnyba skundžiamu raštu pagrįstai nutraukė duomenų tvarkymo veiksmus ir nenagrinėjo pareiškėjos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir įpareigoti Klaipėdos tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai administracinėje byloje Nr. I-699-162/2012, nes teisinė padėtis šio sprendimo priėmimo metu nėra pakitusi.

Vertindamas pareiškėjos prašymą priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas numato galimybę proceso šaliai atlyginti turėtas teismo išlaidas, jeigu sprendimas administracinėje byloje yra priimtas jos naudai, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas netenkintas, todėl jai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalys).

III.

Pareiškėja S. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 141), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažeidė pareiškėjos teisę į gynybą ir valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teigia, kad sprendimas nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas. Teismas neatskleidė, kokių duomenų atsakovui truko, kad išnagrinėtų pareiškėjos prašymą, savo sprendimu pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą ir veiksmingą bylos nagrinėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos VGTPT atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 146–147).

Palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad teismas nebuvo nustatęs šalių privalomo dalyvavimo, visiems proceso dalyviams apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl šalims neatvykus į teismo posėdį ir iš anksto nepranešus apie svarbias neatvykimo priežastis, pagrįstai bylą išnagrinėjo šalims nedalyvaujant. Pareiškėja nenurodė kokių procesinių teisių negalėjo įgyvendinti, ar kaip sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą nulėmė faktas, kad byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant pareiškėjai ir jos atstovui. Nurodo, kad tam, kad galėtų išnagrinėti pareiškėjos prašymą, Tarnybai trūko raštiško pareiškėjos sutikimo tvarkyti jos asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais – šios aplinkybės motyvuotai aptartos skundžiamame sprendime. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, o subjektyvus apeliantės ar jos atstovo vertinimas nepaneigia teismo padarytų išvadų teisingumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos VGTPT 2012 m. rugsėjo 12 d. rašto Nr. (1.7)-SR-3374, kuriuo pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 10 d. prašymas (registracijos Nr. ATP-1632), nustačius, jog ji nesutinka, kad prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, buvo grąžintas pareiškėjai nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vertinant minėto Klaipėdos VGTPT sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma, pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką reglamentuoja VGTPĮ 18 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Apie priimtą sprendimą tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui. Tarnybos sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka. Atitinkamai VGTPĮ 18 straipsnio 4 dalies 6 punktas numato, kad sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, be kita ko, turi būti nurodyti antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo ją teikti pagrindai. Tuo tarpu, remiantis VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalimi, tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi.

Šios bylos kontekste taip pat aktualus ir taikytinas ADTAĮ, kurio 2 straipsnyje pateikiamos nagrinėjamam ginčui aktualios sąvokos: asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai (ADTAĮ 2 str. 1 d.); duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys (ADTAĮ 2 str. 4 d.); sutikimas – savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią (ADTAĮ 2 str. 12 d.). Be to, ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalis numato, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu: duomenų subjektas duoda sutikimą (ADTAĮ 5 str. 1 d. 1 p.); įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys (ADTAĮ 5 str. 1 d. 5 p.); reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (ADTAĮ 5 str. 1 d. 6 p.). Pagal to paties straipsnio 2 dalies 1 punktą, draudžiama tvarkyti ypatingus asmens duomenis, išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas duoda sutikimą. Nagrinėjamu atveju aktuali ir šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad duomenų subjektas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Duomenų subjektas rašytinį pranešimą apie nesutikimą dėl asmens duomenų tvarkymo pateikia duomenų valdytojui asmeniškai, paštu ar elektroninių ryšių priemonėmis. Jeigu duomenų subjekto nesutikimas yra teisiškai pagrįstas, duomenų valdytojas privalo nedelsdamas neatlygintinai nutraukti asmens duomenų tvarkymo veiksmus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ir informuoti duomenų gavėjus.

Nurodytų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog tarnyba, gavusi fizinio asmens prašymą teikti antrinę teisinę pagalbą, turi įvertinti, ar jis atitinka asmenims, turintiems teisę į antrinę teisinę pagalbą, nustatytus kriterijus. Tam tarnybai reikia ADTAĮ prasme tvarkyti asmens duomenis. Tačiau, nors VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalies ir ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatos numato galimybę tarnybai sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimui reikalingą informaciją gauti iš valstybės registrų, fizinių ar juridinių asmenų, ADTAĮ 27 straipsnio 2 dalis teisinės pagalbos prašančiam asmeniui suteikia teisę išreikšti savo nesutikimą dėl tokio jo asmens duomenų tvarkymo. Prašančiam suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui aiškiai išreiškus savo nesutikimą dėl jo duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, tarnyba negali priimti sprendimo dėl teisinės pagalbos teikimo, nes neturi ir negali įvertinti šio klausimo išsprendimui reikalingų duomenų, negali įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu svarstant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013; 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-833/2013 ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pasinaudojo minėta teise nesutikti, jog jos asmens duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, ką ji aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė pildydama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija) patvirtintą prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą ir grafoje dėl sutikimo, kad prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos tikslais, nurodydama „nesutinku“ (b. l. 87–91), taip atimdama galimybę Tarnybai vertinti jos pateiktą prašymą ir priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, vykdyti imperatyvią pareigą įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo priėmimu svarstant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą. Atitinkamai Tarnyba šiuo atveju neturėjo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjos prašymą ir priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagrįstai paliko jį nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjai prašyme nurodžius, jog ji nesutinka, kad jos duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, negali būti tenkinamas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 10 d. prašymą.

Pasisakydama dėl aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netenkino pareiškėjos prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka nedalyvaujant pareiškėjai bei jos atstovui, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis numato, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Remiantis ABTĮ 79 straipsnio 5 dalimi, tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Tuo tarpu iš byloje esančių teismo šaukimų administracinėje byloje grąžinamųjų dalių (b. l. 103–104) matyti, kad nagrinėjamos bylos proceso dalyviai buvo asmeniškai ir pasirašytinai informuoti apie pirmosios instancijos teismo 2013 m. kovo 27 d. posėdžio laiką ir vietą, t. y. apie teismo posėdį jiems buvo tinkamai pranešta. Atsižvelgęs į gautą informaciją, kad pareiškėjos atstovas yra sulaikytas ir negalės jos atstovauti teismo posėdyje bei įvertinęs, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad sulaikytasis, esantis sulaikymo įstaigoje, galėtų atstovauti kitus asmenis administracinėse bylose ir būtų etapuojamas iš sulaikymo įstaigos į teismo posėdžius, teismas 2013 m. kovo 27 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir nurodė pareiškėjai pasirūpinti tinkamu atstovavimu teismo posėdyje ar ginti savo interesus savarankiškai. Apie 2013 m. balandžio 10 d. teismo posėdį šalims tinkamai pranešta (b. l. 123–124), tačiau į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi (b. l. 120) pagrįstai nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos S. S. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius