- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-05
- Bylos Nr.
- 2K-441/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-01046-2011-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nuteistasis
- R. M.
- Nukentėjusysis
- G. S.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apylinkės vyriausiojo prokuroro Albino Bambalo ir nukentėjusiojo G. S. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžio.
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu, R. M. įpareigotas per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajam G. S. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Iš R. M. nukentėjusiajam G. S. priteista 150 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
R. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 254 straipsnio 2 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžiu pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendis. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria R. M. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, ir ši nusikalstama veika perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį, paliekant tą pačią bausmę.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Šiaulių apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiojo G. S. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokurorės, palaikiusios prokuroro ir nukentėjusiojo kasacinius skundus ir prašiusios apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro ir nukentėjusiojo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį R. M. kaltintas tuo, kad 2011 m. birželio 30 d. apie 1.00 val. (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, t. y. suduodamas nukentėjusiajam G. S. kumščiu į galvą ir pareikalaudamas atiduoti mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“ su „Tele 2“ SIM kortele 300 Lt vertės, pasikėsino pagrobti svetimą turtą, tačiau, nukentėjusiajam pasipriešinus ir jį sulaikius, nusikalstamos veikos nebaigė dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių.
Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 254 straipsnio 2 dalį R. M. kaltintas tuo, kad tuo pat metu ir toje pačioje vietoje, tokiu pat būdu pasikėsino pagrobti iš nukentėjusiojo G. S. rankų dėklą su jame buvusiu šaunamuoju ginklu graižtviniu šautuvu „HAENEL JAEGER 10“ 7000 Lt vertės, tačiau dėl tos pačios priežasties nusikalstamos veikos nebaigė.
R. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 30 d. apie 1.00 val. Šiauliuose, prie Gegužių g. 42 namo, būdamas neblaivus, kumščiu sudavė nukentėjusiajam G. S. į galvą ir taip nežymiai sutrikdė jam sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo pagal prokurorės ir nukentėjusiojo G. S. apeliacinius skundus. Apeliantai prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. M. nuteisti pagal jam pareikštus kaltinimus. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, panaikindamas jo dalį dėl R. M. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir šią nusikalstamą veiką perkvalifikuodamas į BK 140 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Šiaulių apylinkės vyriausiasis prokuroras A. Bambalas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.
Kasaciniame skunde pažymima, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai įvertino įrodymus, kai kurios teismo išvados prieštarauja byloje esantiems duomenims. Apeliacinės instancijos teismas, esant prieštaringiems įrodymams, pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas nesiėmė priemonių prieštaravimams pašalinti.
Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi liudytojos J. J. parodymais, netiesiogiai patvirtinančiais nuteistojo R. Martišausko parodymus. Prokuroras teigia, kad J. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, pagrįsti jos sūnaus žodžiais, iš esmės skyrėsi nuo teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų. Pirmosios instancijos teismas paskelbė liudytojos J. J. sūnaus R. J. parodymus, kurie, pasak prokuroro, yra priešingi jos parodymams. Kasatoriaus tvirtinimu, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme ištirti įrodymai leidžia spręsti, kad liudytojas R. Jankauskas davė parodymus ne apie 2011 m. birželio 30 d. 1.00 val. įvykį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nevertino paskelbtų liudytojo R. J. bei apklausto pareigūno G. Š., kuris apžiūrėjo įvykio vietą, parodymų, tačiau rėmėsi prieštaringais J. J. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė, taip ir pats pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai rėmėsi vien tik nuteistojo R. M. parodymais, kurių tiesiogiai nepatvirtino nė vienas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas ir kurie buvo priešingi nukentėjusiojo G. S. parodymams. Prokuroras mano, kad teismai, vertindami nukentėjusiojo G. S. parodymus, turėjo atsižvelgti į visus bylos duomenis apie R. M. padarytus kūno sužalojimus, o ne vien tik į sužalojimų kiekį. Kasatorius taip pat nesutinka su liudytojų A. M. , R. L. , D. G. , V. C. parodymų, kaip nepatvirtinančių nukentėjusįjį G. S. turėjus ginklą, vertinimu.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas tas pačias įvykio aplinkybes vertino skirtingai, t. y. vienoje nuosprendžio dalyje pasisakė, kad nėra duomenų, jog nukentėjusysis G. S. turėjo ginklą, o vertindamas R. M. veikos subjektyviuosius požymius šios aplinkybės neatmetė. Iš priimto nuosprendžio neaišku, kokią išvadą daro teismas, t. y. ar ginklas buvo, ar ne. Prokuroras taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl kėsinimosi pagrobti mobiliojo ryšio telefoną.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nesirėmė nukentėjusiojo G. S. , liudytojų D. G. , V. C. , G. S. , A. B. , S. Tarvydo, N. V. parodymais, nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų, o tik padarė prielaidas vertindamas, ar buvo pasikėsinta pagrobti mobiliojo ryšio telefoną bei ginklą. Prokuroras tvirtina, kad abiejų instancijų teismai padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusiojo G. S. parodymų niekas nepatvirtina. Prokuroro manymu, tokia teismų išvada neteisinga, nes nukentėjusiojo G. S. parodymus patvirtina specialisto išvada dėl jam padarytų kūno sužalojimų, liudytojų D. G., V. C. , nukentėjusiojo sūnaus G. S. parodymai. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino nuteistojo R. M. parodymus išsamiais ir patikimais. Pasak prokuroro, vertinant sistemiškai visus įrodymus, nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo parodymus. Atsižvelgdamas į pirmiau savo išdėstytus argumentus, prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą reikalavimą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir tai laiko esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis G. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nukentėjusiojo kasacinio skundo argumentai iš esmės sutampa su prokuroro kasacinio skundo argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro ir nukentėjusiojo kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BPK 20 straipsnio 3 dalies taikymo
Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Kėsinimasis padaryti plėšimą ir smurtinį šaunamojo ginklo pagrobimą suponuoja smurto panaudojimą siekiant užvaldyti svetimą turtą ir šaunamąjį ginklą. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė ir kokius padarinius numatė kaltininkas.
Nagrinėjamoje byloje nuteistasis R. M. tvirtino buvęs sumuštas iš matymo pažįstamo nukentėjusiojo ir su juo buvusių dviejų asmenų, kai, išsikrovus jo telefono baterijai, paprašė paskambinti, apie šaunamąjį ginklą nieko nežinojęs. Nukentėjusysis G. S. nuteistojo žodžius ir veiksmus įvardijo kaip užpuolimą siekiant atimti iš jo telefoną ir šaunamąjį ginklą. Objektyviai nukentėjusiajam G. S. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nuteistajam R. M. padaryta daugiau sužalojimų, kurie, nepatvirtinus smegenų sukrėtimo diagnozės, irgi įvertinti kaip nežymiai sutrikdę jo sveikatą.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad R. M. savo veiksmais nesikėsino pagrobti iš nukentėjusiojo G. S. mobiliojo ryšio telefono ir šaunamojo ginklo, o jo veiką, suduodant smūgį ir taip padarant nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kasatoriai su tuo nesutinka laikydami, kad teismai įrodymus įvertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas nepasinaudojo galimybe atlikti įrodymų tyrimą ir pašalinti esamus prieštaravimus. Tokie kasatorių teiginiai neatitinka bylos duomenų ir žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinio.
BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi tai, kokio tikslo siekė ir kokius padarinius numatė nuteistasis R. M. , t. y. dėl ko vyko grumtynės tarp jo ir nukentėjusiojo G. S. . Pagrindinis ir bene vienintelis kasatorių argumentas, dėl ko jie laiko, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra tas, kad, pasak kasatorių, teismai netinkamai įvertino liudytojų parodymus. Kasatoriai nenurodo aplinkybių, kuriomis remdamiesi teismai galėtų padaryti išvadą, kad liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiojo G. S. poziciją dėl nuteistojo R. M. siekio užvaldyti jo mobiliojo ryšio telefoną ir šaunamąjį ginklą. Šioje byloje apklausti liudytojai yra matę grumtynių fragmentus arba kažką apie jas girdėję, tačiau iš jų parodymų teismai negalėjo spręsti apie tų grumtynių priežastį. Apeliacinės instancijos teismas pateikė įtikinamus argumentus byloje nesant duomenų, kad nuteistasis suvokė, jog nukentėjusysis gali turėti ginklą. Priešingai negu teigia prokuroras, tokia išvada atpalaiduoja teismą nuo būtinumo aiškintis, ar tą ginklą nukentėjusysis realiai turėjo, todėl prokurorui kilę neaiškumai dėl teismo išvadų šiuo klausimu neturi reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo teisės atlikti įrodymų tyrimą nepanaudojimo grindžiamas tuo, kad teismas neatsižvelgė į specialisto išvadoje nurodytą nuteistajam R. M. padarytų kūno sužalojimų atsiradimo mechanizmą, kuris esą patvirtina nukentėjusiojo G. S. parodymų teisingumą. Šis argumentas irgi nepaaiškina, kaip tai susiję su ginčijamu nuteistojo veiksmų kvalifikavimu, ir prieštarauja BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatoms.
Teismai nustatė, kad konfliktas tarp nuteistojo R. M. ir nukentėjusiojo G. S. kilo dėl mobiliojo ryšio telefono, nuteistasis teigia prašęs tik laikinai pasinaudoti, o nukentėjusysis aiškina reikalavęs atiduoti. Apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas logiškus ir bylos medžiaga pagrįstus argumentus, padarė išvadą esant abejonių dėl nuteistojo tikslo užvaldyti nukentėjusiojo telefoną ir nesant galimybių pašalinti šias abejones bei prieštaravimus tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų. Kasacinių skundų argumentais ši išvada nepaneigta. Prokuroro argumentas, kad nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo R. M. parodymus, yra iš esmės ydingas.
Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).
Priešingai negu teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir esminių šio Kodekso pažeidimų nepadarė, todėl nėra pagrindo panaikinti šio teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1punktu,
nutaria:
Atmesti Šiaulių apylinkės vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiojo G. S. kasacinius skundus.