Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl ginčo sklypų kadastro duomenų, reikšmingų žemės mokesčiui apskaičiuoti, nurodo, jog, kol nėra nuginčyti Nekilnojamojo turto registro duomenys, jie laikomi teisingais ir išsamiais. Akcentuoja, kad nekilnojamojo turto registro ir nekilnojamojo turto kadastro duomenys yra tie duomenys, kuriuos mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymu (toliau – ir ŽMĮ) 13 straipsniu naudoja žemės mokesčiui apskaičiuoti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl Žemės sklypų apmokestinimo žemės mokesčiu. Vertintina, ar Inspekcijos suformuota Deklaracija, kurią patvirtino Komisija ginčijamu sprendimu, yra teisėta ir pagrįsta.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis, nustatyta, kad už 2017 m. Deklaracijos priedo 3 ir 5 punktuose nurodytus sklypus, t. y. už Sklypą 1 apskaičiuota 59,77 Eur žemės mokesčio, o už sklypą 2 – 21,41 Eur, t. y. iš viso 81,18 Eur (b. l. 61-63).

Pareiškėja 2017 m. spalio 28 d. pateikė paklausimą Inspekcijai dėl 2017 m. žemės mokesčio deklaracijos (b. l. 10).

Pareiškėja 2017 m. lapkričio 6 d. Inspekcijai pateikė pranešimą, kad Žemės sklypų paskirtis šiuo metu yra miškų ūkio. Nurodė, kad jie nenaudojami ūkininkauti, žemė nėra ariama, sklypuose šiuo metu auga miškas. Prašė perskaičiuoti apskaičiuotą žemės mokestį už 2017 m. (b. l. 17). Pateikė papildomus duomenis (b. l. 18-21, 22-23, 24).

Inspekcija 2017 m. lapkričio 10 d. pranešimu informavo pareiškėją, kad, apskaičiuodama žemės mokestį, vadovavosi ŽMĮ bei Žemės mokesčio administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Inspekcijos viršininko 2006 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. VA-55 (toliau – ir Taisyklės). Atsakovė remiasi valstybės įmonės Registrų centro duomenimis. Nurodo, kad pareiškėjos pateiktuose Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašuose nėra duomenų apie miško žemės plotą ir nurodė, kad galėtų perskaičiuoti žemės mokestį, jei žemė būtų įregistruota nekilnojamojo turto registre, skiltyje „Nekilnojamieji daiktai“ nurodytas miško žemės plotas (b. l. 65).

Pareiškėja kreipėsi į Komisiją su skundu (Komisijos byla, b. l. 1-2), kurį vėliau patikslino (Komisijos byla, b. l. 46-47), prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti bei panaikinti Inspekcijos sprendimo dalį, kuria buvo apskaičiuotas žemės mokestis 81,18 Eur dėl ginčo Žemės sklypų.

Komisija 2018 m. vasario 1 d. sprendimu atnaujino pareiškėjai terminą skundui paduoti (Komisijos byla, b. l. 63-65).

Komisija 2018 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2-60(7-255/2017) patvirtino Inspekcijos 2017 m. spalio 19 d. m. Deklaracijos dalį, kuria pareiškėjai apskaičiuotas 81,18 Eur žemės mokestis. Komisija sprendime, išanalizavusi byloje esančius duomenis, priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas ginčo žemės mokestį, surinko atitinkamus faktinius duomenis (duomenys iš NTR), kurie ir nulėmė Žemės mokesčio deklaracijos suformavimą, tačiau pareiškėja, nesutikdama su ginčo žemės sklypų apmokestinimu žemės mokesčiu, nepateikė duomenų, kurie suponuotų priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą, todėl jai nuo dviejų ginčo Žemės sklypų apskaičiuotas 81,18 Eur žemės mokestis už 2017 m. paliktas galioti. Skundžiamas Inspekcijos sprendimas šioje dalyje buvo patvirtintas.

Byloje iš esmės kilęs ginčas, ar Žemės sklypai pagal ŽMĮ laikytini žemės mokesčio objektais ir, ar pagrįstai pareiškėjai apskaičiuota už 2017 m. mokėti 81,18 Eur žemės mokestis.

ŽMĮ nustato žemės apmokestinimo žemės mokesčiu tvarką. Žemės mokesčio objektas yra fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ŽMĮ 4 str.). Taigi, minėtoje normoje įtvirtinta išimtis žemės mokesčiu neapmokestinti miško žemės ir žemės ūkio paskirties žemės, kurioje įveistas miškas įstatymų nustatyta tvarka, todėl priimant sprendimą dėl žemės mokesčio apskaičiavimo teisiškai reikšminga tiksliai nustatyti, ar nėra įstatymų leidėjo nustatytos išimties.

Pareiškėja teigia, kad Komisija netinkamai įvertino faktines aplinkybes dėl Žemės sklypų paskirties, t. y. Žemės sklypai yra miškų ūkio paskirties žemė ir juose faktiškai auga miškas. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėja Komisijai pateikė papildomu dokumentus, t. y. dėl Sklypo 1 Paramos paraiškos forma, miško želdinimo ir žėlimo 2012 m. kovo 29 d. projektą Nr. 47; 2012 m. birželio 28 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) pranešimą Nr. S-KV-0072944, kuriuo ji patvirtinta, kaip paramos gavėja; Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. gegužės 24 d. ir 2014 m. spalio 4 d. pažymas apie miško želdinių, žėlinių apskaitą; 2012 m. balandžio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą. Be to, dėl Sklypo 2 pateikti duomenys, t. y. Trakų rajono savivaldybės Administracijos direktoriaus 2016 m. liepos 5 d. įsakymas dėl žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo keitimo Nr. P2- 710, UAB „Miliuva“ matininko J. L. parengtos 2016 m. rugsėjo 2 d. žemės sklypo kadastro duomenų atnaujinimo bylos kopija (iš viso 5 lapai) be registracijos numerių), Miškų kadastro miškų žemėlapio fragmentas ir NTR centrinio duomenų banko išrašas. Komisija, šiuos įrodymus įvertinusi, konstatavo, kad jie yra prieštaringi ir neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad Žemės sklypai pagal ŽMĮ 4 straipsnį nelaikytini žemės mokesčio objektu. Pažymėtina, kad tokie patys duomenys pateikti ir teismui. Šiuo atveju teismas neturi pagrindo minėtų įrodymų įvertinti priešingai. Savaime pateikti duomenys dėl miško įveisimo, paramos gavimo, paskirties keitimo ar jų užfiksavimo žemėlapyje, negali pagrįsti pareiškėjos teiginių.

Esminė aplinkybė – duomenų įrašytų į Nekilnojamojo turto registrą teisingumo prezumpcija. Duomenų, kad tokie duomenys būtų nuginčyti, byloje nėra.

Be to, nagrinėjamam ginčui reikšmingos ir kitos aplinkybės, t. y. remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad yra įsiteisėję Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. eI-2511-596/2018 ir eI-2906-535/2018, kuriais pareiškėjos skundai dėl teritorinio ir Centrinio registratoriaus priimtų sprendimų, kuriais netenkinti jos prašymai ištaisyti Žemės sklypų nekilnojamojo kadastro ir registro duomenis. Šių sprendimų pareiškėja neskundė. Minėtuose teismo sprendimuose konstatuota, kad, siekiant nekilnojamojo turto kadastre pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis, išskyrus, kai žemės savininkų prašymu keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (-ai), kadastro tvarkytojui, be kita ko, turi būti pateikta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, sukomplektuota iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Kadastro nuostatai) 64 punkte nurodytų dokumentų. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus UAB „Miliuva“ sudarytus dokumentus priėjo prie išvados, kad jie nelaikytini nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 5 dalį. Taip pat nurodė, kad pareiškėja, siekdama nekilnojamojo turto kadastre pakeisti Žemės sklypų kadastro duomenis, t. y. plotą pagal žemės naudmenų rūšį iš ariamos žemės į miško žemę, privalėjo atsakovui pateikti naujai sukomplektuotą Žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Kadangi pareiškėja VĮ Registrų centro Vilniaus filialui nepateikė naujai sukomplektuotos Žemės sklypo kadastro duomenų bylos, teismo vertinimu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą pakeisti Žemės sklypų ploto sudėtį pagal žemės naudmenų rūšis.

Minėti teismų sprendimai yra įsiteisėję ir šios aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamam ginčui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis), nustatant esminę aplinkybę, kad Žemės sklypų sudėtis yra nepasikeitusi, t. y. Sklypas 1 (4,090 ha) ir Sklypas 2 (1,1500 ha) yra ariamos žemės plotai. Akcentuotina, vien tai, kad daikto pagrindinė naudojimo paskirtis „Miškų ūkio“ savaime negali būti vertintina, jog buvo pakeista Žemės sklypų ploto sudėtis pagal žemės naudmenų rūšį iš ariamos žemės į miško žemę ir Žemės sklypai patenka į išimtį jų neapmokestinti žemės mokesčiu.

Pažymėtina, kad pareiškėja, pateikusi naujai suformuotas Žemės kadastro duomenų bylas, patikslinusi duomenis Nekilnojamojo turto registre, turės teisę kreiptis į Inspekciją dėl žemės mokesčio perskaičiavimo. Šiuo atveju mokesčių administratorius nei ŽMĮ, nei Taisyklėse nustatyta tvarka neturi įgaliojimų atlikti skaičiavimų, kokio dydžio yra miško plotas. Duomenų NTR registre apie miško žemės plotą nėra. Visą ginčo sklypų plotą sudaro žemės ūkio naudmenos – ariama žemė.

Teismo vertinimu, atsakovė ir Komisija pagrįstai rėmėsi oficialiais NTR duomenimis, kurie yra nenuginčyti, todėl preziumuojama, kad yra teisingi. Teismas šioje byloje nevertina registratoriaus veiksmų.

Sutiktina su Komisijos išvada, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas ginčo Žemės sklypų žemės mokestį, rėmėsi NTR duomenimis, kurie ir nulėmė Žemės mokesčio deklaracijos suformavimą, tačiau pareiškėja, nesutikdama su Žemės sklypų apmokestinimu žemės mokesčiu, nepateikė duomenų, kurie suponuotų priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą, todėl jai pagrįstai apskaičiuotas 81,18 Eur žemės mokestis už 2017 m.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Komisija tinkamai įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes bei tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus. Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjos skundo, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos E. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.