- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-21
- Bylos Nr.
- eAS-618-629/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00478-2025-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Milda Vainienė (pran.)
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo, rašto ir akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2024 m. gruodžio 31 d. privalomąjį nurodymą Nr. ŽPN-1681 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), pripažinti, kad Inspekcijos veiksmai buvo neteisėti, panaikinti Inspekcijos 2025 m. sausio 8 d. raštą Nr. 2D-346 „Dėl žemės naudojimo patikrinimo akto (ŽPA2-1233) ir privalomojo nurodymo pašalinti žemės naudojimo tvarkos pažeidimus (ŽPN-1681) siuntimo“ (toliau – ir Raštas), panaikinti Inspekcijos 2024 m. gruodžio 20 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. ŽPA2-1233 (toliau – ir Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas).
Žemesnės instancijos teismas
Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo ir Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto panaikinimo, atsisakė priimti kitą pareiškėjo skundo dalį, perdavė Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui Inspekcijai dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo ir Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto panaikinimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 10 d. nutartį panaikino ir perdavė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, skundo priėmimo stadijoje nustatęs, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, turėjo atsisakyti skundą priimti, kaip nenagrinėtiną Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), ir neturėjo spręsti klausimo dėl skundo reikalavimų priėmimo.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti ir išaiškino pareiškėjui, kad su reikalavimais (ieškiniu) panaikinti Privalomą nurodymą, Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą bei pripažinti susijusius Inspekcijos veiksmus neteisėtais jis turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pripažino, kad Raštas laikytinas lydraščiu, kuriuo Inspekcija pareiškėjui persiuntė kitus dokumentus, tarp jų – ir teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantį Privalomąjį nurodymą. Šią išvadą taip pat patvirtina aplinkybė, kad Rašte nenurodyta jo apskundimo tvarka. Nors Rašte iš dalies pakartotos aplinkybės, kurios nustatytos atliekant žemės naudojimo patikrinimą, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo Raštą vertinti kaip savarankišką individualų administracinį aktą, sukeliantį pareiškėjui teisines pasekmes. Todėl teismas sprendė, kad Raštas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Privalomajame nurodyme pareiškėjui nurodyta iki 2025 m. birželio 9 d. įvykdyti reikalavimą – pietinėje žemės sklypo dalyje atlaisvinti 7 kv. m valstybinės žemės plotą, pašalinant (su visomis konstrukcijomis) 7,17 m ilgio metalinę tvorą ir 4,70 m ilgio metalinius vartus ant akmeninių stulpų, šiaurinėje dalyje atlaisvinti 240 kv. m valstybinės žemės plotą, pašalinant 13,03 m ilgio vielos tinklo tvorą, 16,10 m ilgio gyvatvorę bei 19 kv. m sandėliuojamas statybines medžiagas. Taigi, ginčas yra susijęs tiek su valstybinės žemės atlaisvinimu, tiek su statinių pašalinimu. Kadangi Privalomajame nurodyme nustatyti įpareigojimai, be kita ko, susiję su pareiškėjo nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, remiantis specialios teisėjų kolegijos praktika, toks ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Teismo vertinimu, reikalavimai panaikinti Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą ir pripažinti, kad Inspekcijos veiksmai buvo neteisėti, yra betarpiškai susijęs su pareiškėjo reikalavimu panaikinti Privalomą nurodymą. Išdėstytos aplinkybės, teismo teigimu, sudaro pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjo skundą nagrinėti. Pareiškėjui taip pat išaiškinta teisė aptartus reikalavimus reikšti kreipiantis su ieškiniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, pagal atsakovo buveinės vietą, į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutartį ir pareiškėjo skundą perduoti nagrinėti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmams.
Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, ir pažymi, kad reikalavimas dėl privalomojo nurodymo panaikinimo ir faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto panaikinimo reiškiamas atsakovui Inspekcijai, o bylos dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo priskirtos administracinių teismų kompetencijai. Pareiškėjo skundas nagrinėtinas administraciniame teisme. Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.
Pareiškėjas nekėlė savavališkos statybos fakto klausimo, kuris buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teisme, civilinėje byloje. Nagrinėjamu atveju yra skundžiami neteisėti viešojo administravimo subjekto veiksmai, kvestionuojant įsiteisėjusį teismo sprendimą.
Teismas rėmėsi teismų praktika bylose, kai ginčijami sprendimai pašalinti iš savavališkai užimto valstybinės žemės ploto tam tikrus statinius, t. y. kai buvo vertinama tik dalis privalomo nurodymo, o šioje byloje keliamas klausimas dėl viešojo administravimo subjekto priimtų individualių teisės aktų teisėtumo, kai valstybės institucija viršija įstatymu jai suteiktus įgaliojimus, kvestionuoja įsiteisėjusį teismo sprendimą, duoda neteisėtą nurodymą, o tai yra išskirtinė savivaldos kompetencija. Todėl šiuo atveju vyrauja administracinis teisinis santykis.
Nagrinėjant pareiškėjo skundą taip pat gali atsirasti poreikis įvertinti, ar norminis teisės aktas – Žemės naudojimo valstybinės priežiūros taisykles, patvirtintos Inspekcijos viršininko 2023 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1V-172, kuriuo vadovaujamasi atliekant patikrinimus, neprieštarauja Konstituciniam teisinės valstybės principui. O tai yra išskirtinė administracinio teismo kompetencija.
Pirmosios instancijos teismo teisėja du kartus priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, tai sudaro pagrindą vertinti, kad ji gali būti šališka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti, konstatavęs, kad skundas teismingas bendrosios instancijos teismui, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėjas su šiuo vertinimu nesutinka ir atskirajame skunde teigia, kad skundas teismingas administraciniam teismui, kadangi pareiškėjas kelia ginčą dėl neteisėtų Inspekcijos veiksmų ir aktų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.).
Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija, pirmiausiai pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pirmosios instancijos teismo (teisėjos) šališkumu, pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Šioje byloje nepateikti jokie duomenys, patvirtinantys pirmosios instancijos teismo (skundo priėmimo klausimą nagrinėjusios teisėjos) suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, pareiškėjas šiuos argumentus siejo su teisėjo procesiniais veiksmais, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ir (ar) teisėja buvo šališki.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui suformavo šiuos reikalavimus: 1) pripažinti, kad Inspekcijos veiksmai buvo neteisėti; 2) panaikinti Raštą; 3) panaikinti Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą; 4) panaikinti Inspekcijos Privalomą nurodymą (pietinėje žemės sklypo dalyje atlaisvinti 7 kv. m valstybinės žemės plotą, pašalinant (su visomis konstrukcijomis) 7,17 m ilgio metalinę tvorą ir 4,70 m ilgio metalinius vartus ant akmeninių stulpų, šiaurinėje dalyje atlaisvinti 240 kv. m valstybinės žemės plotą, pašalinant 13,03 m ilgio vielos tinklo tvorą, 16,10 m ilgio gyvatvorę bei 19 kv. m sandėliuojamas statybines medžiagas).
Teisėjų kolegija, vertindama reikalavimą panaikinti Privalomąjį nurodymą, atkreipia dėmesį, kad šis dokumentas yra susijęs tiek su valstybinės žemės atlaisvinimu, tiek su statinių pašalinimu, t. y. Privalomajame nurodyme nustatyti įpareigojimai, be kita ko, susiję su pareiškėjo nuosavybės teisių ribojimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Specialioji teisėjų kolegija analogiško pobūdžio bylose, spręsdama bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimą, yra išaiškinusi, kad ginčas dėl privalomojo nurodymo, kuriuo įpareigojama nugriauti statinius, yra susijęs su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Specialioji teisėjų kolegija 2024 m. lapkričio 7 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-56/2024, kurioje ieškovė ginčijo Inspekcijos surašytą žemės naudojimo patikrinimo aktą ir privalomąjį nurodymą pašalinti žemės naudojimo pažeidimus, kuriuo jai pateiktas įpareigojimas pašalinti iš savavališkai užimto valstybinės žemės ploto, iš gatvės pusės: medinę tvorą, asfalto dangos / betono trinkelių įvažiavimą į žemės sklypą (nuo gatvės iki žemės sklypo ribos), krepšinio stovą, be kita ko, pažymėjo, kad atitinkamų ginčijamajame privalomajame nurodyme nurodytų statinių nugriovimas yra susijęs su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais. Šiuo atveju pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas, jog tais atvejais, kai į teismą kreipiamasi dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta, ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 str., 22 str. 1 d.). Tokios praktikos laikomasi ir Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-75/2019).
Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis, kurios paremtos, be kita ko, Specialiosios teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-75/2019 pateiktais išaiškinimais, kad šiuo konkrečiu atveju ginčas dėl Privalomojo nurodymo yra susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-783-602/2024). Priešingi atskirojo skundo motyvai, atsižvelgiant į Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, atmestini. Argumentus, kad Inspekcijos priimti aktai ir veiksmai yra neteisėti, pareiškėjas galės nurodyti teikdamas ieškinį bendrosios kompetencijos teismui. Paminėtina, kad nurodyti motyvai, susiję su atsakovo veiksmų neteisėtumu, sprendžiant dėl pareiškėjo atskirojo skundo pagrįstumo, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti anksčiau padarytų išvadų, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, kaip priskirtiną bendrosios kompetencijos teismui. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad reikalavimas panaikinti Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą ir pripažinti, kad Inspekcijos veiksmai buvo neteisėti, yra betarpiškai ir neatsiejamai susijęs su reikalavimu panaikinti Inspekcijos Privalomą nurodymą.
Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo reikalavimus panaikinti Privalomąjį nurodymą ir Faktinių duomenų patikrinimo aktą, o taip pat ir pripažinti, kad Inspekcijos veiksmai buvo neteisėti, kadangi šie reikalavimai teismingi bendrosios kompetencijos teismui, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti padarytų išvadų.
Vertindama reikalavimą panaikinti Raštą teisėjų kolegija nurodo, kad viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).
Teisėjų kolegija, susipažinusi su Rašto turiniu, nustatė, kad šis aktas nėra atsakymas į skundą, prašymą ar kitokio pobūdžio pasikreipimą. Raštu tik buvo persiųsti pareiškėjo skundžiami dokumentai ir pateikta šiuo aspektu aktuali informacija. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukuria savarankiškų teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.
Taip pat pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad nagrinėjant bylą gali atsirasti poreikis patikrinti ar konkretus norminis aktas neprieštarauja konstituciniams principams, nepaneigia išvados, kad keliamas ginčas priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. To paties straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad nagrinėdamas konkrečią bylą ir nustatęs, kad norminis teisės aktas ar jo dalis, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Šiuo atveju bendrosios kompetencijos teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreipiasi į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Taigi, iškilus poreikiui, pareiškėjas prašymą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo galės teikti bendrosios kompetencijos teismui, todėl šiuo aspektu atskirojo skundo argumentai taip pat vertintini kritiškai ir atmestini.
Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs ginčo pagrindą ir dalyką, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti. Pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ar teisėtumo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo N. K. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.