Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

6. Atsakovas pabrėžė, kad teisės aktai nenumatė, kad sanitariniai mazgai turi būti atitverti nuo kameros duryse įrengtų stebėjimo akučių, tačiau tokie atitvėrimai negalėjo būti numatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnas negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Kamerose esantis tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, privatumui užtikrinti, naudojantis sanitariniu mazgu, gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

II.

12. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui nenurodžius ir teismui nenustačius aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų priteisti būtų atnaujintas, pareiškėjo reikalavimui ieškinio senaties terminas pritaikomas atmetant pareiškėjo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2015 m. gegužės 7 d.

13. Teismas iš teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4322-629/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04824-2015-9) pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjui 364,5 paros kameroje tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

14. Teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjui buvo priteista neturtinė žala už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d., kurią jis patyrė dėl to, kad Lukiškių TI-K kamerose jam tenkantis gyvenamasis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, byla dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl gyvenamojo ploto pažeidimų laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. nutraukta. Nagrinėjamu atveju teismas vertino, ar laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2017 m. kovo 2 d. pareiškėjui Lukiškių TI-K tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

15. Teismas akcentavo, kad iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2017 m. kovo 2 d. periodiškai Lukiškių TI-K buvo laikomas 526 dienas. Remiantis bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjui visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį gyvenamojoje kameroje tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus, t. y. nebuvo mažesnis nei nustatytas minimalus ir padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V–124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 124) pažeidimo nepadarė.

16. Iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2017 m. kovo 2 d. buvo laikomas kamerose: Nr. 8, Nr. 211, Nr. 97. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime dėl pareiškėjo skundo nurodė, kad priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25, ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252-257, 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386-398, 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406-417, 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418-426. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas nustatė, kad nei vienoje iš Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis ir nurodė, kad, nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele nepažeidė reikalavimų, įtvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įregimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros patalpos matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2017 m. kovo 2 d., t. y. 664 dienas ir todėl Lukiškių TI-K savo veiksmais pažeidė Konvencijos 3 straipsnį.

17. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir dėl to, kad kamerose sklido nemalonus kvapas. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, todėl pareiškėjas turėjo galimybę esant nemaloniam kvapui kamerą išvėdinti.

III.

22. Dėl ieškinio senaties termino pareiškėjas paaiškina, kad apie teisę reikalauti priteisti kompensaciją sužinojo tik tada, kai pamatė per televiziją, kad Lietuvos Respublikos Prezidentė lankėsi įkalinimo įstaigoje ir davė interviu apie kalinimo sąlygas. Pareiškėjas tvirtina, kad pažeidimų metu negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

24. Atsakovas akcentuoja, kad apeliantas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Apelianto nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Žalos nurodytas dydis apelianto nepagrįstas jokiais įrodymais, apeliantas pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 664 paras Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, pripažino pareiškėją dėl to patyrus neturtinę žalą ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 992 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl gyvenamojo ploto pažeidimų laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. nutraukė. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl taikyto senaties termino ir priteistos sumos dydžio, teigia, kad teismas turėtų atnaujinti senaties terminą ir konstatuoti, kad minėtu laikotarpiu (laikotarpis, kuriam taikytas senaties terminas) buvo pažeidžiamos higienos normos.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

33. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

34. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė argumentus dėl praleisto ieškinio senaties termino ir prašo terminą atnaujinti. Teisėjų kolegija pažymi, jog nei viena iš pareiškėjo apeliacinio skunde išdėstytų aplinkybių nesudaro pagrindo praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

35. Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismo sprendimo dalimi, jog buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, teismas nurodo, kad, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

37. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

38. Pareiškėjas skunde prašo priteisti 15 820 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma suma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais 664 dienas, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 992 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija atsižvelgė į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (664 diena), į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 992 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.