Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. J. ir D. J. dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 10 notarų biuro notaras D. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nutartis, iš kurios ieškovas sužinojo apie sutartį, buvo priimta rašytinio proceso tvarka, anksčiau susipažinti su atsakovų į bylą pateiktais paaiškinimais, kuriuose buvo nurodyta apie povedybinę sutartį, ieškovas negalėjo, nes paaiškinimai priimti tik diena anksčiau nei nutartis. Kreditorius neprivalo domėtis visų savo skolininkų turtinės padėties pokyčiais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai

Nustatė, kad 2007-12-03 ir 2008-01-07 tarp ieškovo ir UAB „BSV“ buvo sudarytos lizingo sutartys, už kurias 2007-12-03 ir 2008-01-29 laidavimo sutartimis laidavo atsakovas A. J. UAB „BSV“ nevykdant prievolių, ieškovas lizingo sutartis nutraukė. Byla baigta taikos sutartimi, kuria atsakovas įsipareigojo atsiskaityti. Buvo išduotas vykdomasis raštas dėl 25 597,60 Eur skolos ir 192,02 Eur bylinėjimosi išlaidų. Antstolis 2014-02-28 patvarkymu pasiūlė šalims kreiptis į teismą dėl turto dalies nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 nutartimi prašymas patenkintas iš dalies, nustatyta, kad atsakovams priklauso po ½ piniginių lėšų, gaunamų iš atsakovės darbinės veiklos. Vilniaus apygardos teismas 2014-12-12 nutartyje nurodė, kad nenustatyta, jog atsakovas neturi pakankamai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, ir prašymas perduotas nagrinėti iš naujo. 2015-02-17 atsakovai teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad sudarė povedybinę sutartį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-20 nutartimi ieškovo prašymas atmestas, pažymint, kad atsakovai sudarė povedybinę sutartį. Ieškovui nutartis kartu su paaiškinimais įteikta 2015-02-24. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-20 nutartis panaikinta, o nagrinėdamas prašymą iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-10-26 nutartimi atmetė ieškovo prašymą, nes turtui, kuriam prašyta nustatyti atsakovo dalį, nebuvo pritaikytas areštas. Ši nutartis nebuvo apskųsta ir įsiteisėjo.

2014-08-21 sudaryta atsakovų povedybinė sutartis, kuri Vedybų sutarčių registre įregistruota 2014-08-25.

Ieškinys atmestas pritaikius ieškinio senatį. Povedybinė sutartis įregistruota 2014-08-25, nuo šios datos ieškovas turėjo sužinoti apie sutartį. Tuo metu, kai buvo sudaryta povedybinė sutartis, ieškovas siekė nustatyti atsakovo turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir turėjo domėtis atsakovo mokumu. Ieškovas yra finansinė įstaiga, galinti gauti duomenis iš duomenų bazių, todėl jam taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Teismas apie povedybinę sutartį informuotas 2015-02-17 atsakovų paaiškinimais, kurie į bylą priimti 2015-02-19 nutartimi. Paaiškinimai ieškovui išsiųsti kartu su 2015-02-20 nutartimi ir įteikti 2015-02-24. Susipažinti su rašytinius paaiškinimais ieškovas galėjo nuo 2015-02-19. Net jei senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo 2015-02-19, jis, pateikus ieškinį 2016-02-22, buvo praleistas. Povedybinė sutartis Vedybų registre išviešinta 2014-08-25, o ieškinys pareikštas 2016-02-22, tai vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti yra praleistas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Tai, kad povedybinė sutartis buvo sudaryta ieškovui iniciavus teismo procesą dėl atsakovo turto dalies nustatymo, patvirtina atsakovų nesąžiningumą. Teisės normos neįpareigoja išieškotojo sekti skolininko turtinės padėties pokyčių. Vykdymo procese veiksmus atlieka antstolis, todėl pavedęs antstoliui skolos išieškojimą ieškovas turėjo pagrindą tikėtis, kad skola bus išieškota. Antstoliui pranešus, jog negali išieškoti iš A. J. turto, ieškovas neturėjo pareigos domėtis atsakovo turtine padėtimi. Išieškotojas neturi pareigos tikrinti antstolio veiksmus ar ieškoti papildomos informacijos. Tikėtis ir įtarinėti, jog povedybinę sutartį atsakovai sudarys po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-27 nutartimi jau buvo iš dalies patenkinęs prašymą dėl turto dalies nustatymo, ieškovas neturėjo pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacinis procesas vyksta dėl sprendimo dalies, kurioje pasisakyta dėl ieškinio senaties termino, numatyto CK 6.66 straipsnio 3 dalyje, taikymo.

Dėl byloje taikyto ieškinio senaties termino

Ieškovas nesutinka su skundžiamame sprendime nustatyta aplinkybe, jog buvo praleistas CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui, kuriuo ginčijama atsakovų 2014-08-25 Vedybų sutarčių registre išviešinta povedybinė sutartis, pateikti.

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Aiškindamas ieškinio senaties termino pradžią pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį, kasacinis teismas yra nurodęs, jog informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Dėl šios priežasties vien sandorio sudarymo fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas, kadangi kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai. Ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuojamas atsižvelgiant į buvusią individualią situaciją, jos ypatumus, skolininko veiksmus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016; 2015-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015).

Byloje nebuvo įrodinėjama aplinkybė, jog ieškovas apie ginčijamą sandorį sužinojo anksčiau nei 2015-02-24, kai gavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-20 nutartį, todėl realaus sužinojimo apie teisių pažeidimą faktas laikomas nustatytu ir iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka neaptariamas. Ginčas byloje kyla tik dėl ieškovo pareigos sužinoti apie sandorį laiku tinkamo vykdymo bei savalaikio sužinojimo momento nustatymo.

Skundžiamame sprendime konstatuojama, jog ieškovas apie atsakovų sudarytą povedybinę sutartį turėjo sužinoti tuomet, kai ji buvo įregistruota Vedybų sutarčių registre, t. y. 2014-08-25, nes ieškovas yra finansų įstaiga, kuri sandorio sudarymo metu siekė nustatyti atsakovo turto dalį bendrame turte. Kolegijos teisėjai, išanalizavę bylos medžiagą, atsakovų bei ieškovo veiksmus iki povedybinės sutarties sudarymo ir po vedybinės sutarties sudarymo, su tokiu pirmosios instancijos teismo aiškinimu nesutinka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai A. J. ir D. J. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką (El. b. t. 1, b. l. 44). Santuokos metu atsakovas A. J. 2007-12-08 ir 2008-01-29 su ieškovu pasirašė laidavimo sutartis (El. b. t. 1, b. l. 27-30). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-03-15 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4770-466/2011, patvirtino atsakovo A. J. ir ieškovo taikos sutartį dėl 25 597,60 Eur skolos priteisimo iš A. J. UAB „Swedbank lizingas“ baudai (El. b. t. 1, b. l. 39-42). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-12-28 UAB „Swedbank lizingas“ išdavė vykdomąjį raštą dėl 25 597,60 Eur skolos bei 183,33 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš atsakovo A. J. (El. b. t. 1, b. l. 43). Antstolis V. M., vykdydamas vykdomąjį dokumentą, 2014-02-28 patvarkymu ieškovui pasiūlė kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis, nustatymo (El. b. t. 1, b. l. 44). Bylos ir informacinės teismų sistemos „LITEKO“ duomenimis, ieškovas 2014-04-01 kreipėsi į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (El. b. t. 1, b. l. 45-46). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-27 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-18784-871/2014, ieškovo prašymą tenkino ir nustatė atsakovo A. J. turto dalį bendrojoje su kitais asmenimis nuosavybėje (El. b. t. 1, b. l. 47-48). Informacinės teismų sistemos „LITEKO“ duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 nutartį atsakovė D. J. apskundė atskiruoju skundu. Informacinės teismų sistemos „LITEKO“ duomenimis, civilinė byla dėl atsakovės D. J. atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 nutarties apeliacinės instancijos teisme buvo gauta 2014-07-09, o 2014-11-10 nutartimi buvo paskirtas rašytinis posėdis. Povedybinė sutartis buvo sudaryta 2014-08-21, o Vedybų sutarčių registre įregistruota 2014-08-25 (El. b. t. 1, b. l. 114-121).

Formaliai vertinant, 2014-08-25 išviešinus sudarytą povedybinę sutartį Vedybų sutarčių registre, ieškovas nuo 2014-08-25 turėjo galimybę patikrinti Vedybų sutarčių registrą bei tokiu būdu sužinoti apie atsakovų 2014-08-21 sudarytą povedybinę sutartį. Sužinojimo apie kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį siejimas su įrašo apie sandorį padarymu viešame registre kartu reiškia ir pareigos nuolat tikrinti registrus nustatymą kreditoriui.

Kolegijos teisėjai pastebi, jog, viena vertus, nei CK, nei CPK nuostatos nenumato reikalavimo nei atsakovams, nei notarui, tvirtinusiam povedybinę sutartį, pranešti sutuoktinių kreditoriams (ieškovui) apie ketinimą sudaryti povedybinę sutartį arba suderinti povedybinės sutarties sąlygas su trečiaisiais asmenimis. Kita vertus, įstatyme, t. y. CK 3.103 straipsnio 3 dalyje numatyta teisinė apsauga sutuoktinių kreditoriams – vedybų sutartis prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tada, jeigu vedybų ar povedybinė sutartis buvo įregistruota Vedybų sutarčių registre.

Išanalizavę apeliacinio skundo argumentus kolegijos teisėjai sutinka su ieškovo teiginiais, jog įstatymai nenumato pareigos nuolat stebėti duomenis, kurie išviešinami viešuose registruose. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-611/2015). Vien ieškovo galimybės turėjimas patikrinti informaciją viešame registre apie povedybinės sutarties išviešinimą yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas.

Teisės aktai pareigos tikrinti registrus, siekiant sužinoti, ar nebuvo sudarytas asmens teises pažeidžiantis sandoris, tiesiogiai nenumato. Tokios pareigos nustatymas teisės aiškinimo būdu, vadovaujantis asmens elgesio civiliniuose teisiniuose santykiuose standartais, neatitiktų šalių interesų pusiausvyros ir privilegijuotų nesąžiningai besielgiančius asmenis. Susiejus sužinojimo apie savo teisių pažeidimą termino skaičiavimą su informacijos viešuose registruose pateikimu, būtų įteisinta skolininko galimybė civiliniame procese elgtis nesąžiningai, kas neatitiktų civilinės teisės principų, išdėstytų CK 1.5 straipsnyje. Elgdamasis sąžiningai, kaip ir reikalaujama civilinėje teisėje, skolininkas neturi imtis veiksmų, kuriais stengtųsi slapta nuo kreditoriaus išvengti skolos mokėjimo, taip pat ir sudaryti sandorių, kuriais atsisako turtinių teisių. Įvertinus, jog ieškinio, reiškiamo pagal CK 6.66 straipsnį, senaties terminas yra labai trumpas, skolininkas kreditoriui nežinant sudaręs tokį sandorį ir jį įregistravęs registre, galėtų tikėtis naudos iš savo nesąžiningo elgesio, nes kreditorius prarastų galimybę nuginčyti sandorį. Kreditorius išieškojimo procese turi turėti teisę tikėtis sąžiningo, skaidraus skolininko elgesio, kreditoriui negali būti nustatoma pareiga nuolat tikrinti, ar skolininkas neatliko nesąžiningų veiksmų.

Pareigos nuolat tikrinti registrus nustatymas būtų neproporcingas įpareigojimas kreditoriui. Ieškovas turėtų nuolat duomenis apie savo skolininkus tikrinti ne tik Vedybų sutarčių registre, bet ir Nekilnojamojo turto registre, kituose registruose, kuriuose kaupiami duomenys apie turimą turtą, kadangi skolininkas gali bet kada perleisti savo turtą, siekdamas išvengti išieškojimo. Tokiu įstatymo aiškinimu kreditoriui būtų uždedama neproporcingai didelė pareiga. Ieškovas nurodo, jog jis turi daug skolininkų, o kiekviena paieška registruose yra mokama. Mokėdamas už pastoviai registruose atliekamas paieškas ieškovas patirtų papildomų išlaidų.

Nagrinėjamoje byloje taip pat turi būti atkreiptas dėmesys į tai, jog ieškovas dėl įsiskolinimo išieškojimo iš atsakovo A. J. buvo kreipęsis į antstolį ir jam pavedęs skolos išieškojimą. Informacinės teismų sistemos „LITEKO“ duomenų nustatyta, kad prieš išsiunčiant atsakovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 nutarties, byloje dėl skolininko (atsakovo A. J.) turto dalies nustatymo, kuri yra bendra su kitais asmenimis, nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, prie civilinės bylos medžiagos 2014-07-07 buvo prijungta ir vykdomoji byla Nr. 0240/12/003856, kuri antstoliui gražinta 2015-12-02. Tai, kad ieškovas skolos išieškojimą buvo perdavęs antstoliui, rodo, jog jis turėjo pagrindą manyti, kad antstolis profesionaliai vykdys išieškojimą ir jam nebuvo reikalo tikrinti antstolio veiksmų bei vykdymo proceso eigos. Iš 2014-02-28 antstolio patvarkymo matyti, jog vykdydamas išieškojimą antstolis patikrino ir Vedybų sutarčių registrą bei užfiksavo, jog vedybų sutartis tarp atsakovų nesudaryta. Vykdomoji byla nėra baigta, antstolis kitų duomenų apie atsakovų turtinių teisių pasikeitimus kreditoriui nepranešė, todėl ieškovas neturėjo pagrindo laikyti, jog padėtis yra pasikeitusi.

Tuo metu, kai atsakovai sudarė povedybinę sutartį, šalių ginčas buvo nagrinėjamas teisme, todėl ieškovas neturėjo pagrindo manyti, kad atsakovai gali imtis veiksmų, kurie apsunkintų skolos išieškojimą. Vertinant atsakovų elgesį proceso, kuriame buvo sprendžiami atsakovo A. J. turto, esančio bendrojoje su kitais asmenimis nuosavybėje, nustatymo klausimai, nustatyta, kad išnagrinėjus atsakovės D. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 nutarties, Vilniaus apygardos teismas 2014-12-12 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1786-553/2014, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 nutartį panaikino bei grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (El. b. t. 1, b. l. 49-51). Vilniaus apygardos teismo 2014-12-12 nutartyje pažymėta, kad duomenų apie galiojančią vedybų sutartį nėra (El. b. t. 1, b. l. 51). Atsakovai teismui nepateikė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog nuo 2014-08-21 (povedybinės sutarties sudarymo) iki Vilniaus apygardos teismo 2014-12-12 nutarties priėmimo, atsakovai būtų informavę teismą ar ieškovą apie sudarytą povedybinę sutartį. Laikotarpiu nuo 2014-12-29 (kuomet byla buvo grąžinta pakartotiniam nagrinėjimui pirmosios instancijos teismui) iki 2015-02-17, jokių duomenų nei iš atsakovų į bylą nebuvo gauta. Bylos duomenimis, atsakovai 2015-02-17 pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pirmą kartą paminėjo apie vedybų sutarties sudarymo faktą (El. b. t. 1, b. l. 53-55, 122). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-02-19 nutartimi rašytinius paaiškinimus priėmė (El. b. t. 1, b. l. 56). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-02-20 išnagrinėjo bylą pakartotinai ir 2015-02-20 nutarties motyvuose pasisakė, jog atsakovai yra sudarę povedybinę sutartį (El. b. t. 1, b. l. 57-58). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-20 nutartis, kartu su atsakovų 2015-02-17 rašytiniais paaiškinimais, ieškovui buvo įteikta 2014-02-24 (El. b. t. 1, b. l. 52).

Povedybine sutartimi iš esmės buvo išspręsti tie patys klausimai, kaip ir vykusiame teismo procese – nustatyta atsakovo A. J. turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Nepaisant to, kad teisme buvo nagrinėjamas analogiškas klausimas, atsakovai net ir nuo teismo nuslėpė aplinkybę, kad jie sudarė povedybinę sutartį. Nors sutartis buvo sudaryta 2014-08-21, tačiau Vilniaus apygardos teismui priimant 2014-12-21 nutartį apie povedybinės sutarties sudarymo faktą atsakovai nepranešė. Teismui apie povedybinės sutarties sudarymą buvo pranešta tik praėjus pusei metų nuo jos sudarymo. Kolegijos teisėjai sprendžia, kad vertinant aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, atsakovai buvo nesąžiningi ieškovo atžvilgiu nenurodydami aplinkybės, jog 2014-08-21 sudarė, o 2014-08-25 išviešino povedybinę sutartį, atsižvelgiant į tai, jog tarp šalių, t. y. ieškovo ir atsakovo A. J. vyko teisminis ginčas. Pirmosios instancijos teismas neturėjo ignoruoti aplinkybės, jog povedybinė sutartis buvo sudaryta ir išviešinta tuo metu, kuomet vyko teisminis procesas ir šalys turėjo atskleisti visas esmines aplinkybes, būtinas ginčui išspręsti.

Sudarytos povedybinės sutarties faktas buvo siurprizinė aplinkybė ieškovui. Būdami sąžiningi ieškovo (kreditoriaus) atžvilgiu, atsakovai tiek ieškovą, tiek bylą dėl skolininko turto dalies nustatymo nagrinėjantį teismą privalėjo informuoti nedelsiant, kadangi atsakovai aiškiai suvokė, jog sudaryta povedybinė sutartis galimai turės teisinių pasekmių ieškovo atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nustačius aplinkybę, jog povedybinės sutarties sudarymo faktas ieškovui buvo siurprizinis, o atsakovai elgėsi nesąžiningai, neatskleisdami visų reikšmingų duomenų, ieškinio senaties termino eiga turi prasidėti ne tuomet, kai ieškovui atsirado galimybė sužinoti apie išviešintą povedybinę sutartį (2014-08-25), bet tuomet, kai šią aplinkybę ieškovas sužinojo faktiškai, t. y. 2015-02-24, gavęs atsakovų 2015-01-17 rašytinius paaiškinimus.

Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog ieškovas turėjo galimybę sužinoti apie sudarytą povedybinę sutartį ne 2015-02-24, o 2015-02-19, tuomet, kai jie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-19 nutartimi buvo priimti į bylą, yra nepagrįstas. Byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka ir ieškovui nebuvo pareigos kiekvieną dieną domėtis informacija, ar atsakovai nėra į bylą pateikę kokių nors papildomų įrodymų. Pagal CPK 117 straipsnio nuostatas teismas turi pareigą įteikti procesinius dokumentus šalims. Rašytiniai paaiškinimai laikytini dalyvaujančių byloje asmenų procesiniais dokumentais (CPK 110 straipsnis). Turėdamas omenyje nustatytą reguliavimą, ieškovas turėjo pagrindą tikėtis, kad teismas jam įteikt reikiamus procesinius dokumentus. Tokią pareigą teismas įvykdė, išsiųsdamas dokumentus, kuriuos ieškovas gavo 2015-02-24.

Reziumuotina, jog ieškovas, gavęs iš antstolio informaciją apie tai, kad gali kreiptis dėl skolininko (atsakovo A. J.) turto dalies, esančio bendra su kitais asmenimis, nustatymo, bylos nagrinėjimo metu neturėjo pareigos tikrinti visų registrų, tame tarpe ir Vedybų registro, duomenų, kadangi visa reikalinga informacija buvo teismo žinioje. Ieškovas atliko visus būtinus bei reikalingus veiksmus tam, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis, nustatymo išnagrinėtų bylą visapusiškai. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog ieškovas delsė ar neatliko kokių nors veiksmų, būtinų bylai dėl skolininko turto dalies nustatymo išnagrinėti. Reikalavimas ieškovui, vykstant teisminiam ginčui tarp šalių, tikrinti visų registrų, tame tarpe ir Vedybų sutarčių, duomenis būtų ydingas, neatitiktų teisingumo ir protingumo reikalavimų (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Esant aukščiu nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2014-08-25 (povedybinės sutarties išviešinimo Vedybų sutarčių registre), o ne nuo 2015-05-24, kuomet informacija ieškovui apie atsakovų povedybinę sutartį tapo realiai žinoma.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas actio Pauliana ieškiniui tenkinti būtinas sąlygas bei nurodė, kad sandoris sudarytas siekiant išvengti prievolių vykdymo, nustatytu teisiniu turto režimu ribojant išieškojimo iš jų (atsakovų) turto galimybes. Ši sprendimo dalis nebuvo skundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas jos nerevizuoja, remdamasis CPK 320 straipsnio 1 dalies nuostata, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas actio Pauliana ieškiniui tenkinti būtinas sąlygas tinkamai rėmėsi kasacinės instancijos teismo praktika. Byloje nėra ginčo, jog ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą, kadangi šiuo metu vykdomas išieškojimas iš atsakovo A. J. pagal teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą. Ginčijamu sandoriu buvo apribota atsakovo A. J. teisė į jam pagal įstatymą priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje, tuo pažeistos kreditoriaus teisės, nes A. J. gaunant minimalų atlyginimą, galimybė išieškoti daugiau nei 25 000 Eur skolą yra labai ribota. Nors sutuoktiniai turi galimybę sudaryti povedybinę sutartį, tačiau ši galimybė nesuprastina kaip privalomumas sudaryti tokią sutartį. Abu atsakovai turėjo suprasti, jog povedybine sutartimi pažeidžiamos ieškovo teisės, ir veikė kartu, siekdami sumažinti sutuoktinių bendrai turimo turto dalies panaudojimą kreditoriaus interesų tenkinimui.

Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog ieškovas ieškinio senaties nepraleido, ieškinys turi būti tenkinamas, o atsakovų 2014-08-21 sudaryta povedybinė sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 6.66 straipsnis). CK 1.95 straipsnis nurodo, jog sandoris pripažįstamas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir tik tuo atveju, kai pagal turinį sandorio negalima pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, jis gali būti pripažįstamas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kadangi nagrinėjamas sandoris gali būti pripažįstamas nuo jo sudarymo momento, tai laikomasi bendros taisyklės.

Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad jeigu yra prašymas ieškinyje sandorį pripažinti negaliojančiu, tai teismas, kuris patenkino šį reikalavimą, toje pačioje byloje privalo išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-701/2015). Šioje byloje nagrinėtas CK 6.66 straipsnio pagrindu pareikštas ieškinys, todėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės yra išdėstytos CK 6.66 straipsnio 4 dalyje ir yra suprantamos kaip kreditoriaus teisių gynimas, o ne sandorio sudarymo veiksmų atgręžimas. Pats ieškovas šioje byloje reiškė neturtinio pobūdžio ieškinį, taip pat iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-26 nutarties matyti, jog atsakovės D. J. gaunamas darbo užmokestis nebuvo areštuotas antstolio patvarkymu. Ieškovui nereiškiant reikalavimo dėl restitucijos taikymo ir iš esmės savo teises apribojant neturtinio pobūdžio ieškinio reiškimu, restitucijos klausimas šioje byloje nesprendžiamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliacinės instancijos teisme ieškovo naudai buvo priimtas naujas sprendimas, todėl teismas turi išspręsti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Nustatyta, kad ieškovas už teikiamą ieškinį pirmosios instancijos teisme sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio (El. b. t. 1, b. l. 7). Kitų bylinėjimosi išlaidų patvirtinančių dokumentų ieškovas nepateikė. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad prie bylinėjimosi išlaidų priskirtinos ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. CPK 93 straipsnyje nurodyta, jog išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ir finansų ministrai. Teisingumo ir finansų ministrų 2014-09-23 įsakyme Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nurodyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog priteisiant lygiomis dalimis (po ½ dalį) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kiekvieno iš atsakovų atlygintina suma neviršija 3 Eur (kiekvienas iš atsakovų turi atlyginti 1,87 Eur), pašto išlaidos nepriteisiamos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Už teikiamą apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio (El. b. t. 2, b. l. 5). Priėmus naują sprendimą ieškovo naudai, iš atsakovų lygiomis dalimis (po ½ dalį, t. y. po 15,50 Eur) ieškovo naudai priteistinas žyminis mokestis, sumokėtas už procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ieškinio senaties pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį pradžios momento nustatymo klausimą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris panaikinamas ir priimamas naujas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nusprendžia:

Ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį tenkinti.

Pripažinti tarp atsakovų A. J. ir D. J. 2014 m. rugpjūčio 21 d. sudarytą povedybinę sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Priteisti lygiomis dalimis po 15,50 Eur (penkiolika eurų 50 euro centų) iš atsakovo A. J. ir atsakovės D. J. ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ naudai žyminį mokestį už procesą pirmosios instancijos teisme.

Priteisti lygiomis dalimis po 15,50 Eur (penkiolika eurų 50 euro centų) iš atsakovo A. J. ir atsakovės D. J. ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ naudai žyminį mokestį už procesą apeliacinės instancijos teisme.