- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-11
- Bylos Nr.
- I-3756-643/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02305-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- D. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. A. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 1, 5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau ir – Lukiškių TI-K), po 30 Eur už kiekvieną parą, praleistą kameroje Nr. 12, neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodo, kad šiais metais buvo perkeltas į kamerą Nr. 12, kuri neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, kameroje nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Pareiškėjas nurodo, kad kameros Nr. 12 plotas yra 6,4 kv. m, sanitarinis mazgas su praustuvu užima apie 1 kv. m, be to jis kalėjo su dar vienu nuteistuoju, todėl jam teko tik 2,7 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas nurodo, kad tokioje kameroje buvo apribotas jo judėjimas, nes joje buvo sunku apsisukti, teko nuolat gulėti. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia, kad jam kilo fizinis, psichologinis bei moralinis skausmas, buvo pažemintas jo orumas. Mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–16).
Nurodo, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Nurodo, kad iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog jam tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje neatitiko nustatytus reikalavimus tik laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. birželio 1 d., o visą kitą laiką atitiko.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodo, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus užimamų baldų plotą, kadangi nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai to nenumato.
Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą tėra jo siekis pasipelnyti valstybės sąskaita.
Lukiškių TI-K mano, kad pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo išdėstyti argumentai nepatvirtina privalomų deliktinei atsakomybei kilti sąlygų, t. y. nėra nustatyta Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir realiai kilusios žalos pareiškėjui, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. birželio 8 d.
Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo taisyklę, nustatančią, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto
Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr.7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį ir ją harmonizuodamas pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime akcentavo, kad vertinant kalinimo sąlygas ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. EŽTT pažymėjo, kad kai kalinamam asmeniu tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Stiprios prezumpcijos testas turi būti taikomas kaip reikšminga, tačiau ne nepaneigiama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Dėl veiksnių, kurie gali kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą ir tokiu būdu paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, EŽTT pažymėjo, kad tokiems paprastai priskiriami: trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai, toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; asmuo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų to asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją Konvencijos 3 straipsnio kontekste pasisakydamas dėl kalinamo daugiavietėje kameroje asmens minimalios asmeninės erdvės, be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t. y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Be to, pažymėjo, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).
Iš atsiliepime į skundą ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 10, 17–19) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 12, Nr. 122, Nr. 220. Pareiškėjas 2018 m. kovo 2 d. buvo uždarytas į kamerą Nr. 12 (plotas 6,41 kv. m; 1 asmuo kameroje). Nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. birželio 1 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 12 (2 asmenys kameroje). 2018 m. birželio 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 122 (plotas 7,38 kv. m; 2 asmenys kameroje). 2018 m. birželio 3–4 dienomis buvo kameroje Nr. 122 (1 asmuo kameroje). 2018 m. birželio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 220 (plotas 6,9 kv. m; 1 asmuo kameroje), joje taip pat buvo 2018 m. birželio 6–8 dienomis (1 asmuo kameroje).
Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (b. l. 13).
Minėtame EŽTT sprendime pateikti išaiškinimai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra itin reikšmingi asmeninės erdvės vienam asmeniui daugiavietėje kameroje skaičiavimo aspektu. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau aptartus EŽTT išaiškinimus, pažymi, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos minimalios asmeninės erdvės prasme turi būti vertinamos į pareiškėjo laikymo kamerų plotą neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto.
Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. birželio 8 d., t. y. 99 paras. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas, arba kartu su kitu asmeniu. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pareiškėjui kamerose tekdavo nuo 2,92 kv. m iki 6,82 kv. m (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą - 0,56 kv. m). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 12, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. birželio 1 d., nes jam teko 2,92 kv. m plotas. Kitose pareiškėjo kamerose ir kitu laikotarpiu buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas, nes 2018 m. kovo 2 d., 2018 m. birželio 3–8 dienomis pareiškėjas kamerose Nr. 12, Nr. 122, Nr. 220 buvo vienas, o 2018 m. birželio 2 d. buvo kameroje Nr. 122 su kitu asmeniu, tačiau jam teko 3,69 kv. m. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui D. A. Lukiškių TI-K kameroje Nr. 12 91 parą (laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. birželio 1 d.) tenkantis plotas neatitiko iš Konvencijos 3 straipsnio aiškinimo kylančio 3 kv. m minimalaus ploto vienam kalinamam asmeniui reikalavimo.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K jam kilo fizinis, psichologinis bei moralinis skausmas, buvo pažemintas jo orumas. Pabrėžia, kad kameroje Nr. 12 buvo apribotas jo judėjimas, nes joje buvo sunku apsisukti, teko nuolat gulėti. Nuo mažo judėjimo jam skaudėjo sąnarius.
Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Teismas pažymi, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė suimtiesiems kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, nėra priskirtina prie priemonių, kompensuojančių ploto trūkumą kamerose (žr, LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017). Pažymėtina, kad atsakovės atstovas nepateikė į bylą įrodymų, kad minėtu laikotarpiu ploto vienam asmeniui trūkumas buvo kompensuotas pareiškėjui kokiomis nors papildomomis priemonėmis.
Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę, pripažintina, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo - neužtikrinus vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3 kv. m ploto reikalavimo 91 parą, patyrė esminių nepatogumų ir judėjimo laisvės apribojimų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai - kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, žala - pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų institucijos veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti po 30 Eur už kiekvieną parą (šiuo atveju iš viso būtų 2 730 Eur) piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir laikotarpį, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 910 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 910 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. A. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 910 Eur (devynis šimtus dešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.