- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-15
- Bylos Nr.
- A-3343-629/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02305-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Milda Vainienė (pran.), Arūnas Dirvonas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Pareiškėjas
- D. A.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 30 Eur už kiekvieną parą, praleistą kameroje Nr. 12, neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. buvo perkeltas į kamerą Nr. 12, kuri neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, kameroje nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Pareiškėjas nurodė, kad kameros Nr. 12 plotas yra 6,4 kv. m, sanitarinis mazgas su praustuvu užima apie 1 kv. m, be to jis kalėjo su dar vienu nuteistuoju, todėl jam teko tik 2,7 kv. m kameros ploto. Tokioje kameroje buvo apribotas pareiškėjo judėjimas, nes joje buvo sunku apsisukti, teko nuolat gulėti. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jam kilo fizinis, psichologinis bei moralinis skausmas, buvo pažemintas jo orumas. Be to, dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog jam tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje neatitiko nustatytus reikalavimus tik laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. birželio 1 d., o visą kitą laiką atitiko.
5. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
6. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus užimamų baldų plotą, kadangi nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai to nenumato.
7. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 910 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
9. Teismas nustatė, kad nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. birželio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 12 (plotas 6,41 kv. m, 2 asmenys kameroje). 2018 m. birželio 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 122 (plotas 7,38 kv. m; 2 asmenys kameroje). 2018 m. birželio 3–4 dienomis buvo kameroje Nr. 122 (1 asmuo kameroje). 2018 m. birželio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 220 (plotas 6,9 kv. m; 1 asmuo kameroje), joje taip pat buvo 2018 m. birželio 6–8 dienomis (1 asmuo kameroje). Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7).
10. Teismas, atsižvelgęs į EŽTT išaiškinimus, pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos minimalios asmeninės erdvės prasme turi būti vertinamos į pareiškėjo laikymo kamerų plotą neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 12, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. birželio 1 d., nes jam teko 2,92 kv. m plotas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui D. A. Lukiškių TI-K kameroje Nr. 12 91 parą (laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. birželio 1 d.) tenkantis plotas neatitiko iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio aiškinimo kylančio 3 kv. m minimalaus ploto vienam kalinamam asmeniui reikalavimo.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė suimtiesiems kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, nėra priskirtina prie priemonių, kompensuojančių ploto trūkumą kamerose, o atsakovo atstovas nepateikė į bylą įrodymų, kad minėtu laikotarpiu ploto vienam asmeniui trūkumas buvo kompensuotas pareiškėjui kokiomis nors papildomomis priemonėmis.
12. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamą plotą, ir atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį bei trukmę, priteisė pareiškėjui 910 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
III.
13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
14. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėti valstybinės valdžios institucijos veiksmai. Tam tikri judėjimo apribojimai ir su juo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Nenustačius neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundas turi būti atmestas.
Atsiliepimas
15. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas nepateikė jokių naujų faktų, dėl kurių turėtų būti netenkintas pareiškėjo skundas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. birželio 1 d., atlyginimo priteisimo.
17. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 910 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
18. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovo atstovas, kuris teigia, kad nagrinėjamu atveju tam tikri judėjimo apribojimai yra kalinimo pasekmė ir atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nebuvo atlikti.
19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, todėl priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su atsakovo atstovo teiginiais, kad atsakovo atstovas neatliko neteisėtų veiksmų.
22. Nacionalinės teisės aktai (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nustato, kad tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Taigi, nors pirmosios instancijos teismas suklydo, apskaičiuodamas pareiškėjui tenkantį minimalų plotą, nes pagal LVAT praktiką, sprendžiant dėl asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto, yra atsižvelgiama į sanitarinio mazgo plotą tik tuo atveju, kai asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m., vis dėlto ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus 3,6 kv. m. (pareiškėjui kameroje Nr. 12 teko 3,2 kv. m). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurioje nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.
24. Pažymėtina, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 91 dieną buvo laikomas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalių nacionalinės teisės reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį ir laikotarpį, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, pareiškėjui neturtinės žalos dydį įvertino 910 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pirmosios instancijos teismo nustatytas žalos atlyginimas yra proporcinga ir adekvati kompensacija patirtai skriaudai atlyginti.
26. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovo atstovo ir pareiškėjo apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.