Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Ž. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį (2018 m. balandžio 18 d. įvykis) laisvės atėmimu 1 metams, BK 140 straipsnio 1 dalį 40 parų areštu, BK 138 straipsnio 1 dalį (2018 m. liepos 1 d. įvykis) laisvės atėmimu 1 metams,

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant bei iš dalies sudedant ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas A. Š. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas (1 para).

Vadovaujantis BK 76 straipsnio 1 dalimi, A. Š. nuo paskirtos bausmės atleistas dėl ligos.

Iš A. Š. priteista: Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 147,74 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam V. Š. – 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, 4 010 Eur – turtinei žalai atlyginti, valstybei – 528,58 Eur V. Š. atstovavimo išlaidų bei 22,90 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. Š. nuteistas už tai, kad 2018 m. balandžio 18 d., apie 21 val., nukentėjusiojo V. Š. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį rankoje laikytu buteliu nukentėjusiajam V. Š. į veido sritį, tuo padarydamas muštines žaizdas viršutinės ir apatinės lūpų vidinių paviršių gleivinėse, pilnai išmušdamas viršutinio žandikaulio kairės pusės I-mą dantį, o taip pat padarydamas šaknų srityje viršutinio žandikaulio dešinės pusės I-o, apatinio žandikaulio kairės pusės I-II dantų lūžius, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta V. Š. sveikata.

1.1. Be to, A. Š. nuteistas už tai, kad 2018 m. liepos 1 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini), kieme, rankoje laikytu pagaliu sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam V. Š. į galvos sritį bei sudavė ne mažiau penkių smūgių kumščiais nukentėjusiajam į krūtinę ir veido sritį, tuo padarydamas muštinę žaizdą pakaušyje, poodines kraujosruvas kaktoje, kairės akies vokuose, odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta V. Š. sveikata, o taip pat jis, kai nuo suduotų smūgių V. Š. nugriuvo ir prarado sąmonę, tyčia, suvokdamas pavojų nukentėjusiojo sveikatai, nesiėmė drausminimo priemonių jam priklausančių keturių šunų atžvilgiu bei juos užsiundė, dėl ko šunys apkandžiojo ir nagais apdraskė nukentėjusiojo abi kojas, padarydami V. Š. kastines žaizdas dešinėje ir kairėje blauzdose, taip nesunkiai sutrikdė V. Š. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas skundžia Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 20 d. nuosprendį, prašo šį nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, civilinius ieškinius atmesti, nepriteisti bylinėjimosi išlaidų.

2.1. Apeliantas cituoja skundžiamą nuosprendį ir teigia, kad byloje nėra surinkta įrodymų, pagrindžiančių A. Š. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Vieninteliai įrodymai dėl nusikaltimo, padaryto 2018 m. balandžio 18 d., tėra nuolat su A. Š. konfliktuojančio V. Š. parodymai, kurie nėra nuoseklūs. Be to, į policijos pareigūnus nukentėjusysis kreipėsi ne iš karto po įvykio, o ženkliai vėliau. Įvykio vietos apžiūros protokole nuodytos aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusysis, būdamas stipriai girtas, galėjo susižaloti ant priešais namą esančių laiptų, kadangi jokių kitų nusikalstamos veikos pėdsakų nėra surasta. Apelianto vertinimu, jei V. Š. būtų sužalotas jo nurodomomis aplinkybėmis, įvykio vietoje (namo kambaryje) turėjo būti pakankamai daug kraujo dėmių. Apie smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu nepatvirtino nei jo sutuoktinė M. Š., nei J. Š., todėl A. Š. išteisintinas neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.

2.2. Be to, apylinkės teismo padarytos išvados dėl turtinės žalos priteisimo yra nepagrįstos, nes darant šias išvadas nebuvo atsižvelgta į faktinę, objektyvią nukentėjusiojo situaciją dėl gydymosi. Ikiteisminio tyrimo duomenys, liudytojų ir nuteistojo parodymai neginčytinai patvirtina, kad V. Š. nuolat piktnaudžiauja alkoholiu, niekur nedirba, neturi pakankamai pajamų. Nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2020 m. sausio 20 d. nukentėjusysis nesiėmė jokių priemonių dantų gydymui (implantavimui) pradėti. Anot apelianto, iš to akivaizdu, jog V. Š. siekia gauti pajamų ne dantų gydymui, o kitų asmeninio pobūdžio poreikių patenkinimui. Atsižvelgiant į tai, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

2.3. Dėl nusikaltimų, vykusių 2018 m. liepos 1 d., nuteistasis savo kaltės nepripažino, tačiau apylinkės teismas sąmoningai tyčia ignoravo A. Š. teisinančius ir jo nekaltumą pagrindžiančius duomenis bei asmens teisę į būtinąją gintį. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog šioje byloje neginčijamai ir akivaizdžiai įrodyta, jog V. Š., būdamas girtas ir rankose turėdamas šakes, atėjo į A. Š. gyvenamąją vietą ir kėlė realią grėsmę nuteistajam, todėl A. Š. turėjo teisę aktyviai gintis nuo pavojingo akivaizdaus V. Š. kėsinimosi. Tai patvirtina specialisto išvada Nr. G 838/2018 (05), iš kurios matyti, jog A. Š. nustatyta odos nubrozdinimai pakaušyje, kairio užausio srityje ir dešinėje plaštakoje. Nustatyti sužalojimai įrodo, kad A. Š. buvo užpultas ir patvirtina jo nurodytą įvykio versiją, kad būnant pasilenkus jam buvo netikėtai suduotas smūgis į pakaušio sritį. Teismas ignoravo nuteistojo parodymus, taip pat tą aplinkybę, kad A. Š. kreipėsi į teisėsaugos instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Be to, akivaizdu, kad įvykyje aktyviai dalyvavo ir V. Š. anūkas M. Š.. Skunde dėstoma, kad neblaivus ir agresyviai nusiteikęs V. Š. (galimai su M. Š.) atėjo su šakėmis į A. Š. aptvertą teritoriją, išspyrė namo duris, sudavė smūgius nuteistajam į galvos sritį, todėl akivaizdu, kad A. Š. turėjo teisę į būtinąją gintį. Be to, keleto šunų panaudojimas prieš užpuoliką, kuris rankose turėjo šakes, esant akivaizdžiam, pavojingam ir realiam kėsinimuisi, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Todėl nuosprendis naikintinas ir A. Š. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 28 straipsniu, o civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atmestinas.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalimi, teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. A. Š. yra tokios sveikatos būklės ir būsenos, kad nebegali pats savarankiškai pasirūpinti savimi, jis yra visiškai priklausomas nuo kitų asmenų, slaugomas, neturi jokių galimybių gauti pajamų, jam nepakanka valstybės skiriamos paramos, nuteistasis yra remiamas savo vaiko, todėl, vadovaujantis aptartomis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, proceso išlaidų už advokato teisinės pagalbos suteikimą V. Š. priteisimas iš A. Š. būtų neproporcingas.

3. Atsiliepimu prokuroras prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti skundžiamą nuosprendį, panaikinant jo dalį dėl 528,58 Eur priteisimo iš A. Š. valstybės naudai V. Š. atstovavimo išlaidoms atlyginti, likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

3.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino V. Š. parodymus dėl 2018 m. balandžio 18 d. įvykio, lygino juos su M. Š. ir J. Š. parodymais. Byloje esanti specialisto išvada patvirtino nukentėjusiojo nurodytas jo sužalojimo aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje nurodytų įrodymų visetas patvirtina, kad A. Š. nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl išteisinti nuteistąjį nėra pagrindo.

3.2. Apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio yra deklaratyvūs, nes nėra jokių duomenų apie nuolatinį V. Š. girtavimą ar siekimą neteisėtai pasipelnyti. Nukentėjusysis yra neįgalus, jo pajamos nėra didelės, todėl nukentėjusysis neturi didelės pinigų sumos, kad galėtų gydymo įstaigoje tvarkytis dantis. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad iš A. Š. buvo pagrįstai priteista 4 010 Eur būsimo gydymo išlaidų.

3.3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl 2018 m. liepos 1 d. įvykdytų nusikalstamų veikų, nustatė, kad būtent nuteistasis užpuolė nukentėjusįjį. Teismas vertino V. Š. parodymus, specialisto išvadą, kitus duomenis ir pagrįstai nurodė, kad nėra jokių objektyvių duomenų kas padarė sužalojimus A. Š.. Apylinkės teismas analizavo ir nuteistojo nurodytas aplinkybes, kurios yra prieštaringos, o A. Š. pateikta specialisto išvada savaime negali patvirtinti, kad jo atžvilgiu smurtavo V. Š. ir M. Š., o ne kiti asmenys. Naikinti nuosprendį ir atleisti A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 28 straipsnį nėra pagrindo. Apylinkės teismas bylos įrodymus įvertino išsamiai ir nešališkai, nėra jokių prielaidų konstatuoti abejotinų, prieštaravimus keliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

3.4. Įvertinus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, byloje esančius duomenis apie sunkią nuteistojo sveikatos būklę, tai, kad skundžiamu nuosprendžiu iš A. Š. buvo priteisti civiliniai ieškiniai, manytina, kad yra pagrindas nepriteisti iš nuteistojo bylinėjimosi išlaidų (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

4. Nukentėjusysis apeliacinės instancijos teismui pateikė atsisakymą nuo civilinio ieškinio, kuriame nurodė, kad jam yra žinomos tokio atsisakymo teisinės pasekmės.

5. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį bei atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį; nepriteisti iš A. Š. proceso išlaidų už advokato teisinės pagalbos suteikimą V. Š., kadangi šių išlaidų priteisimas nebūtų proporcingas nuteistojo sveikatos būklei ir turtinei padėčiai. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje (2018 m. balandžio 18 d. įvykis)

7. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir todėl padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl A. Š. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. Š. sveikatą, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

7.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Kartu pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir kitų proceso dalyvių nuomonė šiuo klausimu teismui nėra privaloma. Dėl to aplinkybė, kad teismo padarytas įrodymų vertinimas nesutampa su proceso dalyvių nuomone, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas yra motyvuotas, t. y. pagrįstas įvertinus bylos įrodymų visetą ir jame nėra prieštaravimų.

7.2. Skundžiamu nuosprendžiu A. Š. nuteistas už tai, kad 2018 m. balandžio 18 d., apie 21 val., nukentėjusiojo V. Š. namuose sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį rankoje laikytu buteliu nukentėjusiajam V. Š. į veido sritį, tuo padarydamas muštines žaizdas viršutinės ir apatinės lūpų vidinių paviršių gleivinėse, pilnai išmušdamas viršutinio žandikaulio kairės pusės I-mą dantį, o taip pat padarydamas šaknų srityje viršutinio žandikaulio dešinės pusės I-o, apatinio žandikaulio kairės pusės I-II dantų lūžius, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta V. Š. sveikata.

7.3. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl A. Š. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką grindė nukentėjusiojo V. Š. parodymais ir jo protokolu-pareiškimu, liudytojų M. Š., J. Š. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas, priešingai, nei nurodo apeliantas, byloje esančius įrodymus, turinčius esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir juos sujungė į vientisą loginę grandinę, nė vieniems iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas pateikė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu, taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė A. Š. nurodytą įvykio versiją.

7.4. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo V. Š. parodymai dėl esminių įvykio viso proceso metu buvo nuoseklūs: savo protokole-pareiškime jis nurodė, kad 2018 m. balandžio 18 d., apie 21 val., A. Š. išmušė jam penkis dantis, apklausų ikiteisminio tyrimo metu V. Š. parodė, kad kambaryje su J. Š. ir A. Š. begeriant alkoholinius gėrimus, kilo konfliktas su nuteistuoju, kurio metu A. Š. trenkė V. Š. stikliniu buteliu į dantis, o kitą dieną nukentėjusysis pastebėjo, kad jam trūksta penkių dantų. Analogiškas aplinkybes V. Š. nurodė ir akistatos su A. Š. metu bei teismo posėdyje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patvirtinęs, kad V. Š. namuose bevartojant alkoholinius gėrimus A. Š. konflikto metu buteliu trenkė nukentėjusiajam į burną ir išmušė keturis dantis. V. Š. paaiškino, kad iki aptariamo įvykio neturėjo dalies dantų, todėl ne iš karto suvokė, kad A. Š. jam išmušė ne penkis, o keturis dantis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nuolat vyksta konfliktai, nėra esminė priežastis vertinti nukentėjusiojo V. Š. parodymus kaip nepatikimus. Bylos duomenis šiuo aspektu įvertinęs apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiojo parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, išsamūs ir analogiški duotiesiems teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, juos patvirtina kiti bylos duomenys: ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2018 m. balandžio 23 d. specialisto išvada Nr. G 496/2018 (05), kuria nustatyta, jog V. Š. padaryta muštinės žaizdos viršutinės ir apatinės lūpų vidinių paviršių gleivinėse, pilnai išmuštas viršutinio žandikaulio kairės pusės I-mas dantis, taip pat padaryti šaknų srityje viršutinio žandikaulio dešinės pusės I-o, apatinio žandikaulio kairės pusės I-II dantų lūžiai (iš viso nukentėjusysis neteko keturių dantų); sužalojimai padaryti kietu buku daiktu vieną kartą smūgiuojant kumščiu ar panašiu daiktu. Taigi, šioje specialisto išvadoje esantys duomenys visiškai patvirtina nukentėjusiojo nurodytą sužalojimo mechanizmą.

7.5. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. Š. parodymus ir specialisto išvadoje nurodytus duomenis patvirtina ir liudytojų M. Š. bei J. Š. parodymai, kuriuos išsamiai išanalizavo apylinkės teismas. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad J. Š. patvirtino, jog A. Š. atėjo į nukentėjusiojo namus, kuriuose iki tol jau girtavo J. Š. ir V. Š., ir atsinešė butelį su alkoholiniu gėrimu bei kivirčijosi. Nors šis liudytojas tiesiogiai smūgio V. Š. sudavimo nematė, nes tuo metu miegojo, tačiau J. Š. parodymai yra reikšmingi tuo aspektu, jog patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, susijusias su A. Š. buvimu įvykio metu įvykio vietoje ir jo konfliktišku elgesiu iki smurto V. Š. atžvilgiu panaudojimo. Nukentėjusiojo pateiktą įvykio versiją patvirtina ir liudytojos M. Š. parodymai. Nors ji konflikto taip pat pati nematė, tačiau analizuojant šios liudytojos parodymus matyti, kad grįžusi namo ji rado nukentėjusįjį kruvina burna ir išmuštais dantimis, o V. Š. jai papasakojo, kad dantis išmušė A. Š., trenkęs buteliu į burną. Visų šių bylos įrodymų visuma neabejotinai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kaltinime nurodytas aplinkybes ir visiškai paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog vieninteliai įrodymai dėl A. Š. įvykdymo nusikaltimo tėra V. Š. parodymai.

7.6. Nepaisant to, kad V. Š. pateikia visiškai priešingą versiją dėl įvykio, tačiau nuteistojo smurtiniai veiksmai patikimai nustatyti ir įvertinti teisingai, nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog į policijos pareigūnus nukentėjusysis kreipėsi ne iš karto po įvykio, niekaip nepaneigia A. Š. kaltės nesunkiai sutrikdžius V. Š. sveikatą. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, iškart po įvykio jis policijos nekvietė tik todėl, kad jautėsi apsvaigęs nuo alkoholio, ką patvirtina ir M. Š. bei J. Š. parodymai, jog įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus. Kaip matyti iš bylos duomenų, į policiją V. Š. kreipėsi jau kitą dieną po įvykio, kas paneigia apelianto argumentą, jog į teisėsaugos instituciją nukentusysis po įvykio kreipėsi ženkliai vėliau. Kita vertus, teisės aktai nenumato pareigos nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos asmeniui į teisėsaugos institucijas kreiptis iš karto po įvykio, todėl apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, jog kreipimasis į policiją ne iškart po smurto panaudojimo rodo, jog V. Š. parodymai yra nepatikimi, yra visiškai nepagrįstas, kuriuo siekiama padėti A. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

7.7. Apeliantas taip pat nurodo, kad nukentėjusysis, būdamas stipriai girtas, galėjo susižaloti ant priešais namą esančių laiptų. Atmetant šiuos argumentus, visų pirma pažymėtina, kad tokią abejonę, t. y. kad nukentėjusysis susižalojo pats, byloje paneigia tiek V. Š., J. Š. ir M. Š. parodymai, kad sužalojimus nukentėjusiajam padarė būtent A. Š., tiek specialisto išvada, iš kurios matyti, kad tam prieštarauja V. Š. nustatyto sužalojimo pobūdis. Nors apeliantas teigia, jog jei V. Š. būtų sužalotas jo nurodomomis aplinkybėmis, įvykio vietoje (namo kambaryje) turėjo būti pakankamai daug kraujo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė niekaip nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad prieš jį buvo smurtauta kambaryje, be to, liudytoja M. Š. patvirtino, kad tris išmuštus dantis rado namo kambaryje, o ne lauke, kas iš esmės patvirtina nukentėjusiojo nurodytą įvykio vietą, o tai, kad įvykio vietoje nebuvo rasta kraujo šių parodymų niekaip nepaneigia.

7.8. Esant šioms aplinkybėms, apelianto versija, kad A. Š. 2018 m. balandžio 18 d. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas ir atmetami, kadangi ji prieštarauja bylos įrodymų visetui, o nuteistojo kaltė padarius šį nusikaltimą neabejotinai įrodyta.

Dėl 2018 m. liepos 1 d. įvykių

8. Apeliantas teigia, jog nuteistasis savo kaltės dėl įvykių, vykusių 2018 m. liepos 1 d., nepripažino, tačiau apylinkės teismas sąmoningai tyčia ignoravo A. Š. teisinančius ir jo nekaltumą pagrindžiančius duomenis bei asmens teisę į būtinąją gintį. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog V. Š., būdamas girtas ir rankose turėdamas šakes, atėjo į A. Š. gyvenamąją vietą ir kėlė realią grėsmę nuteistajam, todėl A. Š. turėjo teisę aktyviai gintis nuo pavojingo akivaizdaus V. Š. kėsinimosi.

8.1. Skundžiamu nuosprendžiu A. Š. nuteistas už tai, kad 2018 m. liepos 1 d., savo gyvenamosios valdos kieme, rankoje laikytu pagaliu sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam V. Š. į galvos sritį bei sudavė ne mažiau penkių smūgių kumščiais nukentėjusiajam į krūtinę ir veido sritį, tuo nežymiai sutrikdydamas V. Š. sveikatą, po to, V. Š. nugriuvus ir praradus sąmonę, tyčia, suvokdamas pavojų nukentėjusiojo sveikatai, nesiėmė drausminimo priemonių jam priklausančių keturių šunų atžvilgiu bei juos užsiundė, dėl ko šunys apkandžiojo ir nagais apdraskė nukentėjusiojo abi kojas, tuo nesunkiai sutrikdė V. Š. sveikatą.

8.2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. Š. kaltės klausimą dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tyrė ir analizavo visus įrodymus (ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotus nuteistojo A. Š., nukentėjusiojo V. Š., liudytojų M. Š., J. Š., J. B., M. Š. parodymus, akistatos, įvykio vietos apžiūros protokolus, specialisto išvadą ir kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek gretindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje pateikti aiškūs įrodymų vertinimo motyvai ir jų pagrindu padarytos pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo A. Š. kaltę smurtavus prieš V. Š., taip pat šiame nuosprendyje išsamiai aptartos nuteistojo ir gynybos keltos versijos ir jos motyvuotai atmestos.

8.3. Didžioji dalis apeliacinio skundo yra skirta argumentams, apelianto nuomone, pagrindžiančiais nuteistojo A. Š. teisę į būtinąją gintį. Anot nuteistojo gynėjo, nagrinėjamoje situacijoje egzistavo akivaizdus ir realus pavojingas V. Š. kėsinimasis, todėl A. Š. turėjo teisę nuo šio kėsinimosi gintis.

8.4. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo akivaizdžiai siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: kėsinasi į asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012 ir kt.).

8.5. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje konstatavo, kad nuteistasis A. Š. veikė jo veiksmuose nesant būtinosios ginties sąlygų, t. y. nebuvo realaus pavojaus jo sveikatai bei būsto neliečiamumui. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems motyvams ir konstatuoja, kad A. Š. neturėjo jokio realaus pagrindo daryti išvadą, jog dėl V. Š. atėjimo į jo namų valdą jo sveikatai ar gyvybei buvo iškilęs realus pavojus. Tokią išvadą patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo viso proceso metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusiajam įėjus į nuteistojo kiemą, atsidarė verandos durys ir ten buvę šunys puolė ant nukentėjusiojo, kuris atsineštomis šakėmis gynėsi nuo šunų, o nuteistasis tuo metu iš nugaros trenkė jam pagaliu per galvą, nuo ko prarado sąmonę ir atsipeikėjo tik tada, kai šunys pradėjo jį draskyti. Iš nukentėjusiojo parodymų taip pat matyti, kad A. Š. sėdėjo ant gulinčio V. Š., o nuteistojo šunys tuo metu draskė nukentėjusįjį, paskui nukentėjusysis nuvertė nuteistąjį nuo savęs ir pabėgo. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo parodymus apie jam padarytų sužalojimų aplinkybes visiškai patvirtina objektyvus įrodymas – 2018-07-02 teismo medicinos specialisto išvada, kurioje, be kitų, V. Š. konstatuotas sužalojimas – muštinė žaizda pakaušyje, kas akivaizdžiai rodo, jog šis sužalojimas padarytas iš nugaros pusės. Tai leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog nagrinėjamu atveju A. Š. nukentėjusiajam sveikatą sutrikdė ne besigindamas nuo tariamai neteisėtų V. Š. veiksmų, o tyčia, kryptingai siekdamas sužaloti nukentėjusįjį.

8.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog V. Š. kėlusią realią grėsmę nuteistajam ir tuo pačiu A. Š. teisę aktyviai gintis patvirtina specialisto išvada Nr. G 838/2018 (05), iš kurios matyti, jog A. Š. nustatyta odos nubrozdinimai pakaušyje, kairio užausio srityje ir dešinėje plaštakoje. Apelianto vertinimu, nustatyti sužalojimai įrodo, kad A. Š. V. Š. buvo užpultas.

8.7. Šiuos argumentus nuteistasis bei gynyba kėlė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems motyvams, kad nors specialisto išvadoje Nr. G 838/2018 (05) nurodyta, kad A. Š. nustatyta odos nubrozdinimai pakaušyje, kairio užausio srityje ir dešinėje plaštakoje, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kad šiuos sužalojimus padarė būtent V. Š. nagrinėjamo įvykio metu ir kad nuteistasis sužalojimus V. Š. padarė nuo pastarojo smurto gindamasis.

8.8. Asmuo teise į būtinąją gintį naudojasi ir gindamas savo būsto neliečiamumą. Žmogaus teisė į būsto neliečiamumą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Ginant būsto neliečiamumą, kaip ir kitas savo ar kito asmens teises, būtinosios ginties kontekste svarbu įvertinti kėsinimosi pavojingumą ir realumą.

8.9. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiojo veiksmai jam įžengiant į A. Š. kiemą negali būti vertinami kaip realus ir pavojingas kėsinimas į nuteistojo būsto neliečiamumą. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų brovęsis į nuteistojo namo vidų ir ketinęs smurtauti A. Š. atžvilgiu. Vien V. Š. atėjimas į A. Š. kiemą negali būti laikomas pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimuisi, nes nukentėjusysis į nuteistojo kiemą atėjo ne siekdamas kėsintis į būsto neliečiamumą, o tam, kad įspėti A. Š., kad jo šunys nebepuldinėtų nukentėjusiojo karvės. Taigi, vien formalus įžengimas į kito asmens teritoriją nesudaro pagrindo būtinajai ginčiai. Tam, kad būtų nustatytas pagrindas būtinajai ginčiai, kaip minėta, kėsinimasis į šią teisę turi būti ir realus, ir pavojingas. Nors apeliantas skunde akcentuoja tai, kad į nuteistojo kiemą nukentėjusysis atėjo su šakėmis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad šias šakes jis ketino panaudoti A. Š. atžvilgiu. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad šakes jis pasiėmė tik tam, kad apsigintų nuo palaidų A. Š. šunų. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. Š. buvo pagrindas manyti, jog V. Š. ketina prieš jį smurtauti. Iš būtinosios ginties instituto sampratos išplaukia, kad būtinosios ginties atveju besiginančio asmens subjektyvus situacijos pavojingumo suvokimas negali būti vertinamas kaip neginčijama aplinkybė. Vien tai, kad asmuo tam tikroje socialinėje situacijoje mano, kad jo teisėms kyla pavojus, savaime nereiškia, kad tas pavojus realiai egzistuoja. Šioje byloje buvo nustatyta, kad realus pavojus A. Š. būsto neliečiamumui nebuvo kilęs, todėl konstatuotina, jog nuteistasis A. Š. fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį pavartojo ir užsiundė ant jo šunis, esant priešiškiems tarpusavio santykiams pasinaudodamas vien nukentėjusiojo atėjimo į jo kiemą pretekstu. Esant aptartų aplinkybių visetui, apelianto argumentai dėl būtinosios ginties instituto taikymo yra nepagrįsti.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė įvykio faktines aplinkybes ir įvertino A. Š. veiksmus kaip nusikalstamus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad A. Š. 2018 m. liepos 1 d. padarė dvi nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, kvalifikuodamas A. Š. smurtinius veiksmus apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

9.1. Bylos įrodymų visetu neginčijamai nustatyta, kad V. Š. tą dieną buvo sužalotas A. Š. veiksmais – šiam suduodant nukentėjusiajam ne mažiau kaip vieną smūgį pagaliu į galvos sritį, ne mažiau penkių smūgių kumščiais nukentėjusiajam į krūtinę ir veido sritį bei ant nukentėjusiojo užsiundant šunis, kurie apkandžiojo ir nagais apdraskė nukentėjusiojo abi kojas, ir visa tai vyko vienu metu. Nustatyta, kad pirmiausia A. Š. pagaliu trenkė V. Š. per galvą, nuo ko nukentėjusysis prarado sąmonę ir nukrito ant žemės, tada A. Š. šunys ėmė draskyti nukentėjusįjį, o nuteistasis, užsilipęs ant nukentėjusiojo, jį daužė. Visus šiuos veiksmus A. Š. atliko veikdamas vieninga tyčia, kėsindamasis į vieną objektą – V. Š. sveikatą. Esant šioms aplinkybėms A. Š. veiksmų kvalifikavimas pagal du atskirus BK straipsnius – už paties A. Š. padarytus sužalojimus V. Š. – pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o už jo šunų padarytus sužalojimus – pagal BK 138 straipsnio 1 dalį yra neteisingas ir nelogiškas. Šiuo atveju A. Š. veika kvalifikuotina pagal visas dėl vienos nusikalstamos veikos atsiradusias pasekmes – nesunkų V. Š. sveikatos sutrikdymą, t. y. BK 138 straipsnio 1 dalį.

9.2. Esant šioms aplinkybės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodyta, jog A. Š. 2018 m. liepos 1 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini), kieme, rankoje laikytu pagaliu sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam V. Š. į galvos sritį bei sudavė ne mažiau penkių smūgių kumščiais nukentėjusiajam į krūtinę ir veido sritį, tuo padarydamas muštinę žaizdą pakaušyje, poodines kraujosruvas kaktoje, kairės akies vokuose, odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje, o kai nuo suduotų smūgių V. Š. nugriuvo ir prarado sąmonę, tyčia, suvokdamas pavojų nukentėjusiojo sveikatai, nesiėmė drausminimo priemonių jam priklausančių keturių šunų atžvilgiu bei juos užsiundė, dėl ko šunys apkandžiojo ir nagais apdraskė nukentėjusiojo abi kojas, padarydami V. Š. kastines žaizdas dešinėje ir kairėje blauzdose, taip nesunkiai sutrikdė V. Š. sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

9.3. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės dydžiu bei šios bausmės subendrinimo su bausme, paskirta už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (2018 m. balandžio 18 d. veika), BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu.

Dėl V. Š. civilinio ieškinio

10. Nukentėjusysis V. Š. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškė civilinį ieškinį 6 000 Eur dydžio neturtinei žalai dėl patirtų sužalojimų atlyginti ir 4 010 Eur dydžio turtinei žalai atlyginti. Skundžiamu nuosprendžiu civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir iš A. Š. nukentėjusiojo naudai priteista 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 4 010 Eur turtinei žalai atlyginti; kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

10.1. Apeliacinės instancijos teismui V. Š. pateikė atsisakymą nuo civilinio ieškinio bei patvirtino, kad jam yra žinomos civilinio ieškinio atsisakymo pasekmės.

10.2. Ieškovas turi teisę atsisakyti civilinio ieškinio bet kurioje proceso stadijoje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 140 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnio 1 dalis), todėl nukentėjusiojo V. Š. atsisakymas nuo civilinio ieškinio, pareikštas apeliacinės instancijos teisme, priimtinas, o byla šioje procesas nutrauktinas (CPK 293 straipsnio 4 punktas).

Dėl proceso išlaidų

11. Skundžiamu nuosprendžiu iš A. Š. priteista 528,58 Eur valstybės naudai už nukentėjusiajam V. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

11.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. Š. dėl savo sveikatos nebegali pats savarankiškai pasirūpinti savimi, yra visiškai priklausomas nuo kitų asmenų, slaugomas, neturi jokių galimybių gauti pajamų, jam nepakanka valstybės skiriamos paramos, nuteistasis yra remiamas savo vaiko, todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, proceso išlaidų už advokato teisinės pagalbos suteikimą V. Š. priteisimas iš A. Š. būtų neproporcingas. Su šiais apelianto argumentais sutiktina iš dalies.

11.2. BPK 106 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

11.3. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis dėl jo sveikatos būklės (išsivysčiusi dešinės pusės (rankos ir kojos) jutiminė ir motorinė polineuropatija ir hemiparezė, kad jis nevaikšto, pats neapsitarnauja, jam reikalinga slauga) yra visiškai nedarbingas, kad jam yra ir bus reikalingos ženklios materialinės išlaidos slaugai, medikamentams. Esant nurodytoms aplinkybėms akivaizdu, jog A. Š. turtinė padėtis yra itin sunki. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas, nuspręsdamas priteisti iš A. Š. 528,58 Eur valstybės naudai už nukentėjusiajam V. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, netinkamai įvertino nuteistojo sveikatos būklę ir jo turtinę padėtį bei nepagrįstai nepritaikė BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, leidžiančios šių išlaidų nepriteisti. Dėl to, kad šis pirmos instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 20 d. nuosprendį pakeisti:

A. Š. veiką dėl 2018 m. liepos 1 d. įvykio iš BK 140 straipsnio 1 dalies ir BK 138 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir už šią veiką paskirti bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria bausmės, paskirtos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį dėl 2018 m. liepos 1 d. įvykio, subendrintos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmes, paskirtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (2018 m. balandžio 18 d. ir 2018 m. liepos 1 d. įvykius) subendrinti jas iš dalies sudedant ir paskirti A. Š. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. Š. priteista 528,58 Eur valstybei už nukentėjusiajam V. Š. suteiktą teisinę pagalbą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – iš A. Š. už nukentėjusiajam V. Š. suteiktą teisinę pagalbą išlaidų valstybei nepriteisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. Š. priteista 3500 eurų neturtinės žalos ir 4010 eurų turtinės žalos atlyginimo V. Š. ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – procesą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal nukentėjusiojo V. Š. pareikštą civilinį ieškinį nutraukti, nukentėjusiajam atsisakius civilinio ieškinio.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.