Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Laimono konsultacijos“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Laimono konsultacijos“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „K129 Living“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

5. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

6. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl naujo įrodymo (ne)priėmimo

8. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

9. Siekiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme kaip išimties iš bendrojo draudimo taikymo, būtina, pirma, pateikti atitinkamą prašymą, antra, šį prašymą reikia pagrįsti arba objektyviu (t. y. nuo asmens valios nepriklausiusiu) negalėjimu pateikti kurį nors dokumentą (ar įrodymą) į bylą anksčiau, arba vėliau atsiradusia būtinybe jį pateikti, arba šio įrodymo savalaikiu pateikimu ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstu atsisakymu jį priimti.

10. Nagrinėjamu atveju ieškovė neprašo priimti prie atskirojo skundo pridėtų dokumentų (įrodymų), bet svarbiausia, kad apeliantė nepagrindė kodėl minėtų dokumentų nepateikė į bylą anksčiau, todėl apeliacinės instancijos teismas pateiktus dokumentus atsisako priimti.

Dėl atskirojo skundo argumentų

11. JANĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nemokumo procesą inicijuoti turi teisę kreditorius, kuriam prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs. Nemokumo procese taikoma privaloma ikiteisminė tvarka, reglamentuojama JANĮ 8–9 straipsniuose. JANĮ 9 straipsnyje reglamentuota privaloma nemokumo proceso inicijavimo tvarka, kuomet jį inicijuoja kreditorius.

12. Atskirojo skundo argumentai, kad JANĮ privalomos ginčo nagrinėjimo procedūros kreditoriui nenustato, pripažintini nepagrįstais.

13. Ieškovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi nurodė, kad JANI 9 straipsnyje numatyta pareiga buvo tinkamai įvykdyta, tačiau atsakovė prievolės neįvykdė, dėl ko buvo teisėtai ir pagrįstai pareikštas pareiškimas dėl nemokumo bylos iškėlimo. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

14. Vadovaujantis JANĮ 9 straipsnio 1 dalimi, kreditorius nemokumo procesą inicijuoja registruotu laišku, per antstolius ar pasiuntinių paslaugų teikėjus pateikdamas pranešimą juridiniam asmeniui jo buveinės adresu, arba pateikdamas pranešimą elektroninių ryšių priemonėmis, jeigu užtikrinamas perduodamos informacijos saugumas ir galima nustatyti asmens tapatybę. Jeigu nemokumo procesas inicijuojamas elektroninių ryšių priemonėmis, turi būti gautas patvirtinimas apie pranešimo gavimą. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus 7 dienoms nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu jis nebuvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis (2 dalis). Pranešime nurodoma juridinio asmens neįvykdyta neginčijama prievolė ir pažymima, kad, jeigu per šiame pranešime nurodytą terminą prievolė nebus įvykdyta, nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, kreditorius kreipsis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui (3 dalis). Prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti nustatomas ne trumpesnis kaip 15 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas nuo pranešimo įteikimo juridiniam asmeniui dienos (4 dalis). Šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos gali būti netaikomos, jeigu tenkinama kuri nors iš šių sąlygų: 1) anksčiau sudarytas susitarimas dėl pagalbos nevykdomas arba netinkamai vykdomas; 2) antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus, nes juridinis asmuo neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti tenkinami reikalavimai.

15. Nagrinėjamu atveju teismui nėra pateikti duomenys, kad pareiškėjas įvykdė JANĮ 9 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. teismui nėra pateiktas patvirtinimas apie tokio pranešimo gavimą. Byloje pateiktas elektroninis laiškas (e. b. l. 25) gautas iš asmeninio A. J. el. pašto. Iš viešai prieinamų duomenų bendrovės UAB „K129 Living“ vadovas yra E. J.. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad A. J. yra atsakovės darbuotojas. Pripažintina, kad ieškovė nepateikė byloje įrodymų apie pranešimo išsiuntimą atsakovei UAB „K129 Living“. Net jei ir būtų pagrindas sutikti, kad gal būt A. J. dirba bendrovėje, tokio pobūdžio bylose suformuota teismų praktika rodo tai, kad teismai pripažįsta faktiško pranešimo gavimo svarbą ir reikalauja operatyvios bei patikimos informacijos perdavimo, kai dėl to gali kilti rimtos procesinės pasekmės, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei. Todėl nagrinėjamu atveju negalima el. laiško įteikimo fiziniam asmeniui prilyginti tinkamu atsakovės informavimu.

17. Pagal JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą teisė kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsiranda nuo termino, skirto prievolei įvykdyti, pabaigos. Sistemiškai įvertinus aptartas JANĮ nuostatas, darytina išvada, kad kreditoriumi, turinčiu teisę inicijuoti juridinio asmens kaip skolininko procesą, laikomas asmuo, turintis juridiniam asmeniui turtinį reikalavimą, kylantį iš laiku neįvykdytos turtinės prievolės.

18. Ieškovė atskirajame skunde pagrįstai nurodė, kad įstatymas nereikalauja, kad prieš kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo būtų gautas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl skolos priteisimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bankroto bylos iškėlimo stadijoje teismas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą vertina tik preliminariai. Jeigu kreditorius pateikia pakankamų jo reikalavimo pagrįstumo įrodymų, iš kurių teismas gali susidaryti nuomonę, kad yra labiau tikėtina, jog kreditorius reikalavimo teisę į skolininką turi, tokio kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo turi būti nagrinėjamas iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1415-450/2020; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1876-381/2020). Nepripažinti kreditoriaus statuso ir jo teisės prašyti skolininkui iškelti bankroto bylą teismas turėtų tik tada, kai atsakovas nėra skolingas pareiškėjui. Taigi, fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, kad turi teisę reikalauti iš juridinio asmens įvykdyti prievolę, t. y. potencialūs kreditoriai, gali inicijuoti juridiniam asmeniui restruktūrizavimo arba bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1139-881/2022; 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-935-798/2023).

19. Išanalizavus byloje pateiktus duomenis yra pagrindo sutikti, kad ieškovė perėmė reikalavimo teisę į atsakovę iš kitų juridinių asmenų. Tačiau atsakovei nesutinkant su nurodyta prievole, ieškovės reikalavimo teisė yra jau abejotina. Pažymėtina ir tai, kad neturi teisinės reikšmės tai, jog atsakovė per kelis mėnesius nuo prievolės atsiradimo nereiškė jokių objektyvių pretenzijų dėl darbų kokybės ar apimties, neinicijavo teisminio proceso ir nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių reikalavimo pagrįstumą. Pirma, reikalavimo teisės egzistavimą privalo įrodyti kreditorius. Antra, atsakovė nesutikdama su įsiskolinimo dydžiu, nebūtinai turi paneigti sudarytą rangos sutartį, prašyti pripažinti ją negaliojančią, ar neigti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Būtent ieškovė, būdama įsitikinusi, kad jos reikalavimo teisė į atsakovę egzistuoja ir yra galiojanti, turi teisę inicijuoti teisminį ginčą ir įrodinėti jos pagrįstumą. Taigi, ieškovės argumentai, kad atsakovė turėtų inicijuoti teisinį ginčą, nesutikdama su ieškovės reikalavimu, nėra visiškai teisingi.

20. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad įspėjimas apie ketinimą iškelti bankroto bylą skirtas tam, jog ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą, todėl tokia informavimo procedūra pripažintina ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka. Ji nustatyta siekiant išspręsti ginčą nekeliant bankroto bylos, todėl kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio (paskutine, kraštutine) gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei–skolininkei, t. y. apribojama jos veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010).

21. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nenustatyta, kad ieškovė būtų bandžiusi ginti savo teises kitais, įstatymuose numatytais, būdais, o iš karto siekia ginti savo teises kraštutinėmis gynybos priemonėmis.

22. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas tinkamai įvykdė JANĮ 9 straipsnyje nustatytus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą nutartį ir teisingai nurodė, kad ieškovės reikalavimo teisė atsakovei yra abejotina. Ieškovės atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

23. Teismo atsisakymas priimti ieškinį nurodytu pagrindu nekliudo vėl kreiptis su tuo pačiu pareiškimu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 4 dalis).

24. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų atskirajame skunde pateiktų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie yra išvestiniai arba neturi įtakos pirmosios instancijos teismo apskųstos nutarties pagrįstumui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.